| Atversta Jud1,5 vieta Biblijoje. | Rezultatai nuo 1 iki 1. |
5 Aš noriu jums priminti, nors jūs tai jau žinote, kad Viešpats, pirmiau išgelbėjęs tautą iš Egipto žemės, paskui pražudė tuos, kurie netikėjo. En Lbd NTG JBIB McGee mp3 txt Klausyti Ps 106,26 Sk 26,64-65 2 Pt 3,1 Sk 14,22-37 Įst 2,15-16 Rom 15,15 1 Kor 10,1-12 Heb 3,16-2 2 Pt 1,12-13
Toliau Judas pateikia šešis istorinius apostazės pavyzdžius.
Prieš mums pereinant prie šios dalies norėčiau priminti, kas yra apostazė. Tejeris (Thayer) savo žodyne pateikia tokias graikiško žodžio ,,aphistēmi“ reikšmes: „pašalinti, pabėgti, nueiti, išvykti“. Mano nuomone, Antrame laiške tesalonikiečiams šis žodis turi dvejopą reikšmę. Visų pirma jis reiškia bažnyčios pašalinimą, paėmimą, mat savo Pirmame laiške tesalonikiečiams apaštalas Paulius kalba apie bažnyčios paėmimą iš žemės. Kitaip tariant, pirmiausia turi įvykti bažnyčios ,,aphistēmi“ – pašalinimas, išvykimas. Tikinčiųjų paėmimas iš žemės turės įtakos visiškam atsimetimui nuo tikėjimo. Evangelijos pagal Luką 18-o skyriaus 8-oje eilutėje skaitome, kad mūsų Viešpats Jėzus klausė: ,,Ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“. Graikų kalboje pati šio klausimo struktūra reikalauja neigiamo atsakymo. Taigi atsakymas: ne, sugrįžęs Jis neberas žemėje tikėjimo. Čia vyraus visiška apostazė, visiškas atsimetimas nuo tikėjimo. Kol tikri tikintieji nėra pašalinti iš žemės, tai neįmanoma, o juos Viešpats gali pasiimti bet kurią akimirką.
Taigi toliau Judas pateikia mums šešis istorinius apostazės pavyzdžius. Pirmiausia jis pamini tris grupes, vėliau – tris asmenis. Judas pradeda nuo grupių.
Dykumoje netikintis Izraelis buvo pražudytas. Tai puikus pavyzdys, jog Dievas teisia atsimetėlius nuo tikėjimo. Pasiekę Kadeš Barnėją izraelitai atsisakė įžengti į pažadėtąjį kraštą.
Žvalgai, grįžę į Kadeš Barnėją, buvo pranešę savo tautiečiams, jog visa, ką Dievas kalbėjo apie pažadėtąjį kraštą, yra tiesa. Tačiau jie netikėjo, kad Dievas gali ištesėti savo pažadą iki galo, ir įteigė žmonėms, jog jiems nepavyks įsikurti pažadėtajame krašte. Tiesa, du vyrai pasitikėjo Dievu, tačiau neįstengė perkalbėti tautos. Iš pradžių Izraelis nenorėjo tikėti, kad kraštas derlingas. Vėliau, kai patys tuo įsitikino, netikėjo, jog Dievas gali įkurdinti juos tame krašte. Jie nusprendė verčiau pasilikti dykumoje, negu tikėti Dievu. Tai puikus apostazės – atsimetimo nuo tikėjimo – pavyzdys. Izraelis išsižadėjo nuostatos, su kuria išėjo iš Egipto. Dievas buvo davęs šiai tautai dvigubą pažadą: ,,Išvesiu jus iš Egipto ir atvesiu į kraštą, kurį jums dovanojau“. Tačiau Izraelio netikėjimas sugrąžino tautą į dykumą, ir Dievas laikė ją čia dar trisdešimt aštuonerius metus, kol išmirė visa vyresnioji karta, išskyrus Jozuę ir Kalebą. Izraelitai buvo bandę pateisinti savo netikėjimą ir nenorą įžengti į pažadėtąjį kraštą sakydami, jog rūpinasi savo vaikų saugumu; tad Dievas kalbėjo: ,,Tačiau jūsų mažylius, kurie, jūs sakėte, bus pagrobti, aš nuvesiu; jie pažins kraštą, kurį jūs paniekinote“ (Skaičių 14,31).
Mes neretai atsisakome tarnauti Viešpačiui teisindamiesi, jog turime rūpintis savo vaikų gerove. Nors tai skamba kilniai, tuo pačiu mes teigiame, jog Dievas negalvoja apie mūsų vaikus. Jei mes paklusime Dievui, Jis pasirūpins ir mumis, ir mūsų atžalomis.
Naujoji Izraelio karta perėjo Jordano upę ir įžengė į pažadėtąjį kraštą, kaip Dievas ir buvo žadėjęs. Tačiau nuo tikėjimo atsimetusi karta žuvo dykumoje. Tai pirmasis Judo pateikiamas pavyzdys.
[...]|
Pradžia · ieškauDievo.lt · McGee · Straipsniai · PC Biblija · Biblija mobiliame tel. · Radijo laidos apie Bibliją · 4 dvasiniai principai · Palyginimai iš Biblijos · Angelai · Dievo vardas · Dievo vardai · Vardai Biblijoje · Apie meilę · Temų rodyklė · Mobili (WML) Biblija · Privatumo politika Atsiliepimus ir klausimus apie šį puslapį rašykite adresu
|
