Biblijos teminė rodyklė

Iz 1,1-31
1 Izaijo, Amoco sūnaus, regėjimas, kurį jis matė apie Judą ir Jeruzalę Judo karalių Uzijo, Jotamo, Ahazo ir Ezekijo dienomis.
2 Dangūs, klausykite, žeme, išgirsk! Viešpats kalba: “Aš užauginau ir išaukštinau vaikus, bet jie sukilo prieš mane.
3 Jautis pažįsta savo savininką ir asilas-savo šeimininko ėdžias, bet Izraelis nepažįsta, mano tauta nesupranta”.
4 Vargas nuodėmingai giminei, nuo nedorybių apsunkusiai tautai, piktadarių palikuonims, nepaklusniems vaikams! Jie paliko Viešpatį, supykdė Izraelio Šventąjį, nusigręžė nuo Jo.
5 Ar verta jus dar daugiau bausti, kurie ir toliau maištaujate? Jau visa galva nesveika, širdis alpsta.
6 Nuo kojų padų iki viršugalvio nebėra nieko sveiko: sumušimai, randai, pūliuojančios žaizdos-nevalytos, neaprištos, aliejumi nepateptos.
7 Jūsų šalis ištuštėjusi, miestai sudeginti, laukų vaisius svetimieji ryja jūsų akivaizdoje. Visa yra sunaikinta svetimųjų.
8 Siono dukra palikta kaip palapinė vynuogyne, kaip sargo būda agurkyne, kaip apgultas miestas.
9 Jei kareivijų Viešpats nebūtų palikęs mums mažo likučio, mes būtume kaip Sodoma, panašūs į Gomorą.
10 Klausykite Viešpaties žodžio, jūs Sodomos valdovai! Išgirsk mūsų Dievo įstatymą, Gomoros tauta!
11 “Kam man daugybė jūsų aukų?-sako Viešpats.-Man jau užtenka jūsų avinų deginamųjų aukų ir penimų gyvulių taukų. Aš nemėgstu jaučių, avių ir ožių kraujo.
12 Kas reikalauja iš jūsų viso to, kai ateinate pasirodyti man ir mindote mano kiemus?
13 Neaukokite man tuščių aukų, smilkalai man yra pasibjaurėjimas. Aš negaliu pakęsti jauno mėnulio, sabatų ir kitų švenčių. Netgi jūsų iškilmingi susirinkimai yra nedorybė.
14 Jūsų jauno mėnulio ir kitų iškilmių mano siela nekenčia. Jos mane slegia ir Aš pavargau nuo jų.
15 Kai jūs iškeliate rankas, Aš nusisuku nuo jūsų, kai kalbate daug maldų, neklausau, nes jūsų rankos kruvinos.
16 Nusiplaukite, apsivalykite; pašalinkite savo piktus darbus iš mano akių, liaukitės darę pikta!
17 Mokykitės daryti gera, ieškokite teisingumo, padėkite prispaustiesiems, apginkite našlaičius, užstokite našles.
18 Tada ateikite ir kartu pasvarstysime,-sako Viešpats.-Nors jūsų nuodėmės būtų skaisčiai raudonos, taps baltos kaip sniegas; nors būtų raudonos kaip purpuras, taps kaip vilna.
19 Jei jūs noriai klausysite manęs, valgysite krašto gėrybes.
20 Bet jei jūs priešinsitės ir maištausite, jus praris kardas”. Taip kalbėjo Viešpats.
21 Kaip ištikimas miestas tapo paleistuve? Jis buvo pilnas teisingumo, teisumas gyveno jame, o dabar-žmogžudžiai.
22 Tavo sidabras pavirto nuodegomis, vynas sumaišytas su vandeniu.
23 Tavo kunigaikščiai tapo maištininkais ir vagių draugais; visi mėgsta kyšius ir laukia dovanų. Jie nebegina našlaičių, našlės byla nepasiekia jų.
24 Taip sako Viešpats, kareivijų Dievas, Izraelio Galingasis: “Aš atlyginsiu ir atkeršysiu savo priešams!
25 Aš pakelsiu savo ranką prieš tave, visiškai nuvalysiu nuo tavęs nuodegas, pašalinsiu iš tavęs priemaišas.
26 Aš grąžinsiu tau teisėjus, kokie jie buvo, ir patarėjus kaip pradžioje. Tuomet tu būsi teisumo ir ištikimybės miestas.
27 Sionas bus išgelbėtas teisingumu ir jo atgailaujantys-teisumu.
28 Nusikaltėliai ir nusidėjėliai bus sunaikinti, kurie apleidžia Viešpatį, pražus.
29 Jūs gėdysitės ąžuolų, kuriais džiaugėtės, ir jūs raudonuosite dėl sodų, kuriuos buvote pasirinkę.
30 Jūs būsite kaip ąžuolas suvytusiais lapais, kaip sodas be vandens.
31 Stiprusis taps lyg pakulos, jo darbas lyg kibirkštis; jie sudegs kartu, ir niekas jų neužgesins”.

Sk 9,1-23
1 Izraelitams išėjus iš Egipto, antraisiais metais, pirmą mėnesį Viešpats kalbėjo Mozei Sinajaus dykumoje:
2 “Tegul izraelitai švenčia Paschą jai skirtu metu,
3 šio mėnesio keturioliktos dienos vakare, laikydamiesi visų apeigų ir nurodymų”.
4 Mozė pasakė izraelitams, kad jie turi švęsti Paschą.
5 Jie ją šventė pirmo mėnesio keturioliktos dienos vakare prie Sinajaus kalno. Izraelitai darė visa, kaip Viešpats buvo įsakęs Mozei.
6 Kai kurie buvo susitepę žmogaus lavonu ir tą dieną negalėjo švęsti Paschos. Jie atėjo pas Mozę bei Aaroną ir jiems tarė:
7 “Mes susitepę mirusiu. Ar dėl to mes neturime teisės aukoti Viešpačiui kartu su visais izraelitais?”
8 Mozė jiems atsakė: “Palaukite, aš paklausiu, ką Viešpats pasakys šiuo reikalu”.
9 Ir Viešpats kalbėjo Mozei:
10 “Jei kas iš izraelitų susiteptų mirusiu ar būtų kelionėje, tešvenčia Paschą
11 antro mėnesio keturioliktos dienos vakare, valgydamas neraugintą duoną su karčiomis žolėmis;
12 nieko nepaliks ligi ryto ir nė vieno avinėlio kaulo nesulaužys; laikysis visų Paschos nuostatų.
13 O jei kas nesuteptas ir nekeliaudamas nešvęstų Paschos, tas bus išnaikintas iš savo tautos, nes neaukojo Viešpačiui skirtu laiku; jis atsakys už savo nuodėmę.
14 Jei tarp jūsų būtų svetimšalis ar ateivis, kuris norėtų švęsti Paschą, tešvenčia ją Viešpačiui, laikydamasis tų pačių apeigų ir nurodymų. Jums ir ateiviui yra tas pats įstatymas”.
15 Tą dieną, kai buvo pastatyta Liudijimo palapinė, ją apdengė debesis, o naktį virš palapinės buvo tarsi ugnies liepsna.
16 Taip buvo visą laiką: dieną ją dengė debesis, o naktį-tarsi liepsna.
17 Kai palapinę dengiąs debesis pakildavo, izraelitai iškeliaudavo; toje vietoje, kur debesis nusileisdavo, izraelitai statydavo stovyklą.
18 Pagal Viešpaties įsakymą jie keliaudavo ir Jam įsakius ištiesdavo palapines. Kol debesis dengė palapinę, jie pasilikdavo toje pačioje vietoje.
19 Jei debesis virš palapinės pasilikdavo ilgą laiką, izraelitai nekeliaudavo.
20 Kartais debesis virš palapinės likdavo tik kelias dienas. Pagal Viešpaties įsakymą jie ištiesdavo palapines ir pagal Jo įsakymą iškeliaudavo.
21 Jei debesis stovėdavo virš palapinės tik vieną naktį ir, dienai brėkštant, pakildavo, jie keliaudavo toliau; jei debesis pakildavo, jie iškeliaudavo ar dieną, ar naktį.
22 O jei dvi dienas ar visą mėnesį, ar metus debesis pasilikdavo ant palapinės, izraelitai pasilikdavo toje pačioje vietoje; kai tik debesis pakildavo, jie keldavosi iš stovyklos.
23 Pagal Viešpaties įsakymą jie ištiesdavo palapines ir pagal Jo įsakymą iškeliaudavo. Jie laikėsi Viešpaties per Mozę duoto įsakymo.

Iz 18,1-7
1 Vargas kraštui, esančiam anapus Etiopijos upių, kuriame girdimas sparnų ūžesys.
2 Jis siunčia pasiuntinius jūra, vandens keliais nendriniuose laiveliuose. Greitieji pasiuntiniai, skubėkite pas aukšto ūgio ir išdidžią tautą, pas tautą, kurios bijosi arti ir toli gyvenantys, kurios kraštas upėmis išraižytas.
3 Viso pasaulio gyventojai! Stebėkite, kai vėliava bus pakelta kalnuose! Klausykite, kai išgirsite trimito balsą!
4 Štai ką Viešpats man kalbėjo: “Aš ramiai viską seksiu iš savo vietos kaip karštis giedroje, kaip rūko debesis pjūties įkarštyje”.
5 Prieš pjūtį, žydėjimui praėjus, vynuogėms pradėjus nokti, Jis išpjaustys visas atžalas ir iškapos šakeles.
6 Jie bus palikti kalnų paukščiams ir žemės žvėrims. Paukščiai tame krašte praleis vasarą ir žvėrys gyvens žiemą.
7 Tuo metu aukšto ūgio, nenugalima ir išdidi tauta, kurios bijo arti ir toli gyvenantys, kurios kraštas upėmis išraižytas, atneš dovanų kareivijų Viešpačiui į Siono kalną.

Sk 12,1-16
1 Mirjama ir Aaronas priekaištavo Mozei dėl jo vedybų, nes jis buvo vedęs etiopę.
2 Jie sakė: “Argi Viešpats kalbėjo tik per vieną Mozę? Argi Jis nekalbėjo taip pat ir per mus?” Viešpats tai išgirdo.
3 Mozė gi buvo labai romus, romiausias iš visų žmonių žemėje.
4 Viešpats staiga prabilo į Mozę, Aaroną bei Mirjamą: “Jūs trys išeikite prie Susitikimo palapinės”. Jiems išėjus,
5 Viešpats nužengė debesies stulpe ir, stovėdamas palapinės įėjime, pašaukė Aaroną ir Mirjamą. Kai juodu priėjo,
6 Jis tarė jiems: “Klausykite! Jei kas tarp jūsų yra Viešpaties pranašas, Aš jam apsireiškiu regėjime arba kalbu sapne.
7 Ne taip yra su mano tarnu Moze, kuris yra ištikimas visuose mano namuose.
8 Su juo Aš kalbuosi veidas į veidą, atvirai, o ne neaiškiais žodžiais, ir jis mato mano pavidalą. Kaip judu nebijote kalbėti prieš mano tarną Mozę?”
9 Užsirūstinęs Viešpats pasitraukė.
10 Pasitraukė ir debesis nuo palapinės. Staiga Mirjamą išbėrė raupsai, ji pabalo kaip sniegas. Aaronas, pažvelgęs į ją ir pamatęs ją apdengtą raupsais,
11 tarė Mozei: “Maldauju, mano valdove, tenepasilieka ant mudviejų ši nuodėmė, kurią padarėme per savo kvailumą.
12 Tenebūna ji kaip kūdikis, negyvas gimęs, kurio kūno dalis jau sugedus”.
13 Mozė šaukėsi Viešpaties: “Maldauju, o Dieve, išgydyk ją”.
14 Viešpats jam atsakė: “Jei jos tėvas būtų spjovęs jai į veidą, argi ji nebūtų turėjusi rausti bent septynias dienas? Tebūna atskirta septynias dienas nuo stovyklos ir paskui bus pašaukta atgal”.
15 Mirjama buvo septynias dienas atskirta nuo stovyklos, ir tauta nepajudėjo iš vietos, kol Mirjama nebuvo pašaukta atgal.
16 Po to izraelitai iškeliavo iš Haceroto ir apsistojo Parano dykumoje.

Sk 11,1-35
1 Izraelitai murmėjo prieš Viešpatį, ir Viešpačiui tai nepatiko. Tai išgirdęs, Viešpats užsirūstino, Jo ugnis užsidegė tarp jų ir ėmė naikinti stovyklos pakraštį.
2 Tauta šaukėsi Mozės ir, kai Mozė pasimeldė Viešpačiui, ugnis užgeso.
3 Jie praminė tą vietą Tabera, nes Viešpaties ugnis degė tarp jų.
4 Kartu keliavo daug svetimšalių, kurie pasidavė geiduliams; su jais drauge verkė ir izraelitai, sakydami: “Kas duos mums mėsos?
5 Atsimename žuvis, kurias valgėme Egipte ir jos mums nieko nekainavo; taip pat prisimename agurkus, melionus, porus, svogūnus ir česnakus.
6 Dabar mūsų sielos išseko, nes mūsų akys nieko kito nemato-tiktai maną”.
7 Mana buvo geltona ir panaši į kalendros sėklas.
8 Žmonės vaikščiojo aplinkui ir ją rinkosi, malė girnomis ar susitrindavo grūstuvuose, virė puoduose ir kepė iš jos papločius; jos skonis buvo panašus į ragaišio su aliejumi skonį.
9 Nusileidžiant naktį ant stovyklos rasai, krisdavo ir mana.
10 Mozė išgirdo, kaip žmonės verkia savo šeimose prie palapinių angų. Viešpaties rūstybė smarkiai užsidegė, Mozė taip pat buvo nepatenkintas.
11 Jis skundėsi Viešpačiui: “Kam vargini savo tarną? Kodėl nerandu malonės Tavo akyse? Ir kodėl uždėjai man visos šitos tautos naštą?
12 Argi šita tauta yra mano vaikai, ar aš ją pagimdžiau, kad man sakai: ‘Nunešk juos, paėmęs į glėbį, kaip auklė nešioja kūdikį, į žemę, kurią Tu pažadėjai jų tėvams?’
13 Iš kur aš imsiu mėsos, kad pasotinčiau tokią daugybę? Jie rauda ir šaukia: ‘Duok mums mėsos!’
14 Aš negaliu vienas nešti visos šitos tautos, nes man tai per sunku.
15 Jeigu taip su manimi elgiesi, geriau nužudyk mane, jei atradau malonę Tavo akyse, kad nebūčiau varginamas tokių didelių bėdų”.
16 Viešpats atsakė Mozei: “Surink septyniasdešimt Izraelio vyresniųjų, apie kuriuos žinai, kad jie yra tautos vadovai, nuvesk juos prie Susitikimo palapinės ir atsistok ten kartu su jais.
17 Aš nužengsiu ir kalbėsiu su tavimi, paimsiu dvasios, kuri yra ant tavęs, ir suteiksiu jiems, kad jie kartu su tavimi neštų tautos naštą ir tau nereikėtų nešti vienam.
18 O tautai sakyk: ‘Pasišventinkite ir rytoj valgysite mėsos, nes Viešpats išgirdo jūsų verksmą, kai sakėte: ‘Kas mums duos mėsos? Gera mums buvo Egipte’. Viešpats jums duos mėsos, ir jūs valgysite.
19 Ne vieną dieną, ne dvi dienas, ne penkias dienas, ne dešimt dienų ir ne dvidešimt dienų,
20 bet visą mėnesį, kol nebegalėsite į ją net pažiūrėti; jūs paniekinote Viešpatį, kuris yra tarp jūsų, ir raudojote Jo akivaizdoje, sakydami: ‘Kodėl mes išėjome iš Egipto?’ ”
21 Mozė tarė: “Šitos tautos yra šeši šimtai tūkstančių pajėgių vyrų, ir Tu sakai, kad duosi jiems visą mėnesį valgyti mėsos?
22 Argi mes turėsime papjauti avis ir jaučius, kad užtektų visiems? Ar susirinks visos jūros žuvys, kad juos pasotintų?”
23 Viešpats atsakė jam: “Argi Viešpaties ranka sutrumpėjo? Dabar matysi, ar mano žodžiai išsipildys, ar ne”.
24 Mozė nuėjo ir pasakė tautai Viešpaties žodžius. Jis surinko septyniasdešimt izraelitų vyresniųjų ir juos sustatė prie palapinės.
25 Viešpats nužengė debesyje ir jam kalbėjo. Ir Jis paėmė dvasios, kuri buvo ant Mozės, ir davė septyniasdešimčiai vyresniųjų. Kai ant jų nusileido dvasia, jie pradėjo pranašauti ir nepaliovė.
26 Stovykloje buvo pasilikę du vyrai, vienas vardu Eldadas, o kitas-Medadas. Ir jie gavo tos dvasios, nes ir juodu buvo įtraukti į sąrašą, bet nebuvo atėję prie palapinės. Jie pradėjo pranašauti stovykloje.
27 Vienas jaunuolis atbėgo ir pranešė Mozei: “Eldadas ir Medadas pranašauja stovykloje!”
28 Nūno sūnus Jozuė, Mozės tarnas, tarė: “Mano valdove Moze, uždrausk jiems!”
29 Bet jis atsakė: “Ar tu pavydi dėl manęs? O, kad visa Viešpaties tauta pranašautų ir kad Viešpats duotų kiekvienam savo dvasios!”
30 Mozė ir Izraelio vyresnieji sugrįžo į stovyklą.
31 Pakilo Viešpaties siųstas vėjas ir atnešė putpelių. Jų tiek prikrito aplinkui stovyklą, kiek galima apeiti per dvi dienas ir dvi uolektys nuo žemės.
32 Žmonės rinko putpeles visą tą dieną ir naktį ir dar kitą dieną, ir kiekvienas prisirinko nemažiau kaip dešimt homerų; jas džiovino aplink stovyklą.
33 Mėsa tebebuvo jiems tarp dantų, ir jie dar nebuvo jos suvalgę, kai Viešpaties rūstybė užsidegė prieš tautą, ir Jis ištiko juos dideliu maru.
34 Ta vieta buvo pavadinta Kibrot Taavos kapinėmis, nes ten palaidojo žmones, kurie buvo pasidavę geiduliams.
35 Išėję iš Kibrot Taavos kapinių, jie nukeliavo į Hacerotą ir ten sustojo.

Sk 10,1-36
1 Viešpats kalbėjo Mozei:
2 “Padaryk du sidabrinius trimitus, kad galėtum sušaukti žmones ir jiems pranešti, kai reikės keltis iš stovyklos.
3 Sutrimitavus abiem trimitais, visa tauta susirinks pas tave prie Susitikimo palapinės.
4 Jei sutrimituos vienu trimitu, pas tave susirinks izraelitų kunigaikščiai.
5 Kai trimituos pavojų, pirmieji pakils tie, kurie stovyklauja rytų pusėje.
6 Trimituojant pavojų antrą sykį, pajudės pietuose esančios stovyklos. Pavojaus ženklą trimituosite skelbdami kelionės pradžią.
7 Sušaukdami tautos susirinkimą, trimituosite, bet ne pavojaus signalą.
8 Trimituos Aarono sūnūs, kunigai; tai bus amžinas įstatymas jūsų kartoms.
9 Jei eisite į karą savo žemėje prieš tuos, kurie jus spaudžia, trimituokite pavojų. Viešpats, jūsų Dievas, prisimins jus ir išgelbės iš jūsų priešų.
10 Jūsų džiaugsmo dieną, šventės dieną ir pirmą mėnesio dieną, trimituokite prie deginamųjų ir padėkos aukų kaip atminimą Dievui. Aš, Viešpats, jūsų Dievas”.
11 Antraisiais metais, antro mėnesio dvidešimtą dieną debesis pakilo nuo Liudijimo palapinės,
12 ir izraelitai iškeliavo būriais iš Sinajaus dykumos. Debesis nusileido Parano dykumoje.
13 Tai buvo pirmoji jų kelionė, kaip Viešpats buvo įsakęs Mozei.
14 Pirmieji ėjo Judo giminės žmonės tvarkingais būriais. Jų vadas buvo Aminadabo sūnus Naasonas.
15 Isacharo giminės pulkų vadas buvo Cuaro sūnus Netanelis.
16 Zabulono giminės pulkų vadas buvo Helono sūnus Eliabas.
17 Po to buvo išardyta palapinė, kuria nešini ėjo Geršono ir Merario sūnūs.
18 Paskui juos keliavo Rubeno pulkai. Jų vadas buvo Šedeūro sūnus Elicūras.
19 Simeono giminės pulkų vadas buvo Cūrišadajo sūnus Šelumielis.
20 Gado giminės pulkų vadas buvo Deuelio sūnus Eljasafas.
21 Po to ėjo Kehato sūnūs, kurie nešė Švenčiausiąją. Kai jie nuėjo, palapinė buvo jau pastatyta.
22 Toliau ėjo Efraimo giminės pulkai, kuriems vadovavo Amihudo sūnus Elišama.
23 Manaso giminės pulkų vadas buvo Pedacūro sūnus Gamelielis.
24 Benjamino giminės pulkų vadas buvo Gideonio sūnus Abidanas.
25 Paskutiniai iš stovyklos iškeliavo Dano pulkai. Jiems vadovavo Amišadajo sūnus Ahiezeras.
26 Ašero giminės pulkų vadas buvo Ochrano sūnus Pagielis.
27 Neftalio giminės pulkų vadas buvo Enano sūnus Ahyra.
28 Tokia tvarka ėjo Izraelio vaikų pulkai, kai keldavosi iš vienos vietos į kitą.
29 Mozė sakė savo žmonos broliui Hobabui, midjaniečio Reuelio sūnui: “Mes eisime į vietą, kurią Viešpats mums pažadėjo. Keliauk su mumis, mes tau gera darysime, nes Viešpats pažadėjo Izraeliui gerovę”.
30 Tas jam atsakė: “Aš nekeliausiu su jumis, bet grįšiu į savo šalį, kurioje gimiau”.
31 Mozė atsakė: “Nepalik mūsų, nes tu geriausiai žinai, kaip mes turime įsikurti dykumoje; tu būsi mums vietoje akių.
32 Jei pasiliksi su mumis, duosime tau, ką mums Viešpats duos”.
33 Jie keliavo nuo Sinajaus kalno tris dienas, ir Viešpaties Sandoros skrynia buvo nešama pirma jų į stovyklai paskirtą vietą.
34 Viešpaties debesis rodė jiems kelią, keliaujant dienos metu.
35 Sandoros skrynią pakeliant kelionei, Mozė tardavo: “Viešpatie! Teišsisklaido Tavo priešai ir bėga nuo Tavo veido tie, kurie Tavęs nekenčia”.
36 Kai sustodavo, jis tardavo: “Sugrįžk, Viešpatie, pas Izraelio tūkstančių tūkstančius!”

Sk 8,1-26
1 Viešpats kalbėjo Mozei:
2 “Sakyk Aaronui, kad jis sustatytų lempas taip, kad visos degtų žvakidės priekyje”.
3 Aaronas sustatė lempas, kad jos degtų žvakidės priekyje, kaip Viešpats įsakė Mozei.
4 Visa žvakidė buvo nukalta iš aukso, pagal Viešpaties Mozei parodytą pavyzdį.
5 Viešpats kalbėjo Mozei, sakydamas:
6 “Imk levitus iš Izraelio vaikų ir apvalyk juos,
7 apšlakstydamas apvalomuoju vandeniu, liepk nusiskusti plaukus nuo viso kūno ir išsiplauti drabužius, tai jie bus apvalyti.
8 Jie ims veršį ir duonos aukai- aliejumi apšlakstytų smulkių miltų, ir kitą veršį-aukai už nuodėmę.
9 Sušauk izraelitus ir pastatyk levitus prie Susitikimo palapinės.
10 Tu pastatysi levitus prieš Viešpatį, ir izraelitai uždės ant jų rankas.
11 Aaronas paaukos levitus Viešpačiui, kaip Izraelio vaikų auką, kad jie tarnautų Jam.
12 Levitai uždės rankas ant veršių galvų, kurių vieną paaukosi kaip auką už nuodėmę, o kitą-kaip deginamąją auką; taip levitai bus sutaikinti.
13 Pastatyk levitus prieš Aaroną ir jo sūnus ir paaukok juos Viešpačiui;
14 išskirk levitus iš izraelitų, kad jie būtų mano.
15 Po to jie tarnaus man Susitikimo palapinėje. Taip jie bus apvalyti ir pašvęsti man,
16 nes jie visi yra man atiduoti vietoje izraelitų pirmagimių,
17 kadangi visi izraelitų pirmagimiai yra mano-žmonės ir gyvuliai. Aš juos pašvenčiau sau nuo tos dienos, kai išžudžiau egiptiečių pirmagimius.
18 Aš paėmiau levitus vietoje izraelitų pirmagimių
19 ir pavedžiau juos Aarono ir jo sūnų priežiūrai, kad tarnautų man Susitikimo palapinėje ir sutaikintų izraelitus. Taip izraelitai bus apsaugoti nuo sunaikinimo, kuris ištiktų juos, jei kas iš jų išdrįstų artintis prie šventyklos”.
20 Mozė, Aaronas ir izraelitai pasielgė su levitais taip, kaip Viešpats įsakė Mozei:
21 juos apvalė, jie išsiplovė savo drabužius, o Aaronas paaukojo juos kaip auką Viešpačiui ir sutaikino.
22 Po to levitai ėjo į Susitikimo palapinę ir atliko jiems skirtą tarnystę Aarono ir jo sūnų priežiūroje.
23 Viešpats kalbėjo Mozei:
24 “Toks yra įstatymas levitams: dvidešimt penkerių metų ir vyresni tarnaus Susitikimo palapinėje,
25 o, sulaukę penkiasdešimties metų amžiaus, jie nebetarnaus.
26 Jie padės savo broliams saugoti Susitikimo palapinę, bet nedirbs jokio darbo. Tai įsakymas levitams, liečiąs jų tarnystę”.

Sk 7,1-89
1 Tą dieną, kai pabaigė statyti palapinę ir Mozė patepė ir pašventino ją ir visus jos reikmenis, taip pat aukurą ir visus jo daiktus,
2 Izraelio giminių kunigaikščiai aukojo
3 Viešpačiui šešis dengtus vežimus ir dvylika jaučių. (Po vežimą nuo dviejų kunigaikščių ir nuo kiekvieno po jautį.) Visa tai jie atgabeno prie palapinės.
4 Viešpats sakė Mozei:
5 “Imk tas aukas palapinės reikalams ir skirstyk levitams pagal jų pareigas”.
6 Mozė paskirstė vežimus ir jaučius levitams.
7 Du vežimus ir keturis jaučius jis davė Geršono sūnums.
8 Keturis vežimus ir aštuonis jaučius davė Merario sūnums. Jų vyresnysis buvo kunigo Aarono sūnus Itamaras.
9 Kehato sūnums nedavė vežimų nei jaučių, nes jiems patikėta Švenčiausioji turi būti nešama ant pečių.
10 Aukuro patepimo dieną giminių kunigaikščiai aukojo aukuro reikalams.
11 Viešpats tarė Mozei: “Kunigaikščiai kiekvienas savo dieną teaukoja aukuro pašventimui skirtas aukas”.
12 Pirmą dieną aukojo Aminadabo sūnus Naasonas iš Judo giminės.
13 Tai buvo sidabrinis dubuo, sveriąs šimtą trisdešimt šekelių, ir sidabrinė taurė, sverianti septyniasdešimt šekelių pagal šventyklos šekelį,-abu indai buvo pilni smulkių, aliejumi apšlakstytų miltų duonos aukai;
14 be to, auksinis indelis, sveriąs dešimt šekelių, pilnas smilkalų;
15 jautis, avinas ir metinis avinėlis deginamajai aukai;
16 ožys aukai už nuodėmę;
17 du jaučiai, penki avinai, penki ožiai ir penki metiniai avinėliai padėkos aukai. Tai buvo Aminadabo sūnaus Naasono auka.
18 Antrą dieną aukojo Cuaro sūnus Netanelis, Isacharo giminės kunigaikštis:
19 sidabrinį dubenį, sveriantį šimtą trisdešimt šekelių, sidabrinę taurę, sveriančią septyniasdešimt šekelių,-abu pilnus smulkių, aliejumi apšlakstytų miltų duonos aukai;
20 auksinį indelį, sveriantį dešimt šekelių, pilną smilkalų;
21 jautį, aviną ir metinį avinėlį deginamajai aukai;
22 ožį aukai už nuodėmę;
23 padėkos aukai du jaučius, penkis avinus, penkis ožius ir penkis metinius avinėlius. Tai buvo Cuaro sūnaus Netanelio auka.
24 Trečią dieną aukojo Zabulono sūnų kunigaikštis, Helono sūnus Eliabas:
25 sidabrinį dubenį, sveriantį šimtą trisdešimt šekelių, sidabrinę taurę, sveriančią septyniasdešimt šekelių,-abu pilnus smulkių, aliejumi apšlakstytų miltų duonos aukai;
26 auksinį indelį, sveriantį dešimt šekelių, pilną smilkalų;
27 jautį, aviną ir metinį avinėlį deginamajai aukai;
28 ožį aukai už nuodėmę;
29 padėkos aukai du jaučius, penkis avinus, penkis ožius, penkis metinius avinėlius. Tai buvo Helono sūnaus Eliabo auka.
30 Ketvirtą dieną aukojo Rubeno sūnų kunigaikštis, Šedeūro sūnus Elicūras:
31 sidabrinį dubenį, sveriantį šimtą trisdešimt šekelių, sidabrinę taurę, sveriančią septyniasdešimt šekelių,-abu pilnus smulkių, aliejumi apšlakstytų miltų duonos aukai;
32 auksinį indelį, sveriantį dešimt šekelių, pilną smilkalų;
33 jautį, aviną ir metinį avinėlį deginamajai aukai;
34 ožį aukai už nuodėmę;
35 padėkos aukai du jaučius, penkis avinus, penkis ožius ir penkis metinius avinėlius. Tai buvo Šedeūro sūnaus Elicūro auka.
36 Penktą dieną aukojo Simeono sūnų kunigaikštis, Cūrišadajo sūnus Šelumielis:
37 sidabrinį dubenį, sveriantį šimtą trisdešimt šekelių, sidabrinę taurę, sveriančią septyniasdešimt šekelių,-abu pilnus smulkių, aliejumi apšlakstytų miltų duonos aukai;
38 auksinį indelį, sveriantį dešimt šekelių, pilną smilkalų;
39 jautį, aviną ir metinį avinėlį deginamajai aukai;
40 ožį aukai už nuodėmę;
41 padėkos aukai du jaučius, penkis avinus, penkis ožius ir penkis metinius avinėlius. Tai buvo Cūrišadajo sūnaus Šelumielio auka.
42 Šeštą dieną aukojo Gado sūnų kunigaikštis, Deuelio sūnus Elja-safas:
43 sidabrinį dubenį, sveriantį šimtą trisdešimt šekelių, sidabrinę taurę, sveriančią septyniasdešimt šekelių,-abu pilnus smulkių, aliejumi apšlakstytų miltų duonos aukai;
44 auksinį indelį, sveriantį dešimt šekelių, pilną smilkalų;
45 jautį, aviną ir metinį avinėlį deginamajai aukai;
46 ožį aukai už nuodėmę;
47 padėkos aukai du jaučius, penkis avinus, penkis ožius ir penkis metinius avinėlius. Tai buvo Deuelio sūnaus Eljasafo auka.
48 Septintą dieną aukojo Efraimo sūnų kunigaikštis, Amihudo sūnus Elišama:
49 sidabrinį dubenį, sveriantį šimtą trisdešimt šekelių, sidabrinę taurę, sveriančią septyniasdešimt šekelių,-abu pilnus smulkių, aliejumi apšlakstytų miltų duonos aukai;
50 auksinį indelį, sveriantį dešimt šekelių, pilną smilkalų;
51 jautį, aviną ir metinį avinėlį deginamajai aukai;
52 ožį aukai už nuodėmę;
53 padėkos aukai du jaučius, penkis avinus, penkis ožius ir penkis metinius avinėlius. Tai buvo Amihudo sūnaus Elišamos auka.
54 Aštuntą dieną aukojo Manaso sūnų kunigaikštis, Pedacūro sūnus Gamelielis:
55 sidabrinį dubenį, sveriantį šimtą trisdešimt šekelių, sidabrinę taurę, sveriančią septyniasdešimt šekelių,-abu pilnus smulkių, aliejumi apšlakstytų miltų duonos aukai;
56 auksinį indelį, sveriantį dešimt šekelių, pilną smilkalų;
57 jautį, aviną ir metinį avinėlį deginamajai aukai;
58 ožį aukai už nuodėmę;
59 padėkos aukai du jaučius, penkis avinus, penkis ožius ir penkis metinius avinėlius. Tai buvo Pedacūro sūnaus Gamelielio auka.
60 Devintą dieną aukojo Benjamino sūnų kunigaikštis, Gideonio sūnus Abidanas:

Sk 6,1-27
1 Viešpats kalbėjo Mozei:
2 “Sakyk izraelitams: ‘Jei vyras ar moteris padarys nazarėno įžadą, kad pasišvęstų Viešpačiui,
3 jis susilaikys nuo vyno ir stipraus gėrimo. Negers vynuogių sulčių nei jokio kito gėrimo, kas iš vynuogių išspaudžiama, nevalgys nei šviežių, nei džiovintų vynuogių.
4 Visą laiką, kol yra įžadu pasišventęs Viešpačiui, nevalgys nieko, kas iš vynuogių, net sėklų ar odelės.
5 Padaręs įžadą neskus galvos, kol pasibaigs įžado laikas. Visą savo pasišventimo laiką augins galvos plaukus.
6 Per visą savo įžado laiką nepalies mirusio,
7 net savo tėvu, motina, broliu ar seserimi nesusiteps, jei jie numirtų, nes įžado metu bus pasižadėjęs Dievui.
8 Visą savo įžado laiką jis yra šventas Viešpačiui.
9 Jei kas staiga mirtų šalia jo ir jis susiteptų, tada jis turės nusiskusti galvą septintą, apsivalymo, dieną.
10 Aštuntą dieną atneš du balandžius ar du jaunus karvelius ir prie Susitikimo palapinės paduos juos kunigui.
11 Kunigas vieną jų aukos už nuodėmę, o antrą-deginamąja auka, kad sutaikintų jį, nes jis susitepė mirusiu. Tą dieną jis pakartos įžadą
12 ir atves metinį avinėlį aukai už kaltę. Ankstesnės dienos nebus įskaitytos, nes jo pasišventimas buvo suteptas.
13 Tas yra nazarėno įstatymas. Pasibaigus įžado laikui, jį atves prie Susitikimo palapinės durų,
14 kur jis aukos auką Viešpačiui: metinį sveiką avinėlį deginamajai aukai, metinę sveiką avelę aukai už nuodėmę ir sveiką aviną padėkos aukai,
15 taip pat apšlakstytą aliejumi neraugintos duonos pintinę, neraugintų bandelių, apteptų aliejumi, ir geriamąją auką.
16 Kunigas aukos Viešpačiui auką už nuodėmę ir deginamąją auką.
17 Aviną aukos kaip padėkos auką Viešpačiui, kartu su neraugintos duonos pintine ir geriamąja auka.
18 Tada prie Susitikimo palapinės durų nuskus nazarėnui plaukus; ir kunigas jo plaukus sudegins su padėkos auka.
19 Kunigas, paėmęs išvirtą avino petį, vieną neraugintą bandelę iš pintinės bei neraugintą paplotį, įdės į nazarėno rankas po to, kai jo galva bus nuskusta.
20 Paskui, paėmęs iš nazarėno rankų, jis siūbuos viską Viešpaties akivaizdoje. Visi pašvęstieji daiktai priklausys kunigui. Po to nazarėnas galės gerti vyną.
21 Toks yra nazarėno, kuris davė įžadą, įstatymas ir auka Viešpačiui, neskaičiuojant to, ką jis aukos pagal savo įžadą, kad išpildytų pasišventimo įstatymą’ ”.
22 Viešpats kalbėjo Mozei:
23 “Pasakyk Aaronui ir jo sūnums laiminti izraelitus tokiais žodžiais:
24 ‘Viešpats telaimina ir tesaugoja tave.
25 Viešpats teparodo tau savo veidą ir tebūna tau maloningas.
26 Viešpats teatgręžia savo veidą į tave ir tesuteikia tau ramybę’.
27 Jie šauksis mano vardo izraelitams, ir Aš juos laiminsiu”.

Iš 20,1-26
1 Dievas kalbėjo visus šiuos žodžius:
2 “Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedžiau iš Egipto žemės, iš vergijos namų.
3 Neturėk kitų dievų šalia manęs.
4 Nedaryk sau jokio drožinio nei jokio atvaizdo to, kas yra aukštai danguje, žemai žemėje ar po žeme vandenyje.
5 Nesilenk prieš juos ir netarnauk jiems! Nes Aš, Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, baudžiąs vaikus už tėvų kaltes iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie manęs nekenčia,
6 bet rodąs gailestingumą iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.
7 Netark Viešpaties, savo Dievo, vardo be reikalo, nes Viešpats nepaliks be kaltės to, kuris be reikalo mini Jo vardą.
8 Atsimink sabato dieną, kad ją švęstum.
9 Šešias dienas dirbk ir atlik visus savo darbus,
10 o septintoji diena yra sabatas Viešpačiui, tavo Dievui. Joje nevalia dirbti jokio darbo nei tau, nei tavo sūnui ar dukteriai, nei tavo tarnui ar tarnaitei, nei tavo gyvuliui, nei ateiviui, kuris yra tavo namuose,
11 nes per šešias dienas Viešpats sukūrė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra, o septintąją dieną ilsėjosi. Todėl Viešpats palaimino sabatą ir pašventino jį.
12 Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum žemėje, kurią Viešpats Dievas tau duoda.
13 Nežudyk.
14 Nesvetimauk.
15 Nevok.
16 Neliudyk neteisingai prieš savo artimą.
17 Negeisk savo artimo namų, negeisk savo artimo žmonos, nei jo tarno, nei tarnaitės, nei jaučio, nei asilo—nieko, kas yra tavo artimo”.
18 Visi žmonės girdėjo griaustinį ir trimito garsą, matė žaibus ir rūkstantį kalną. Matydami tai žmonės atsitraukė ir stovėjo atokiai.
19 Jie sakė Mozei: “Tu kalbėk su mumis! Mes klausysime. Tačiau tenekalba su mumis Dievas, kad nemirtume!”
20 Mozė atsakė žmonėms: “Nebijokite! Dievas atėjo tam, kad jus išmėgintų, ir kad Jo baimė būtų prieš jus ir jūs nenusidėtumėte”.
21 Žmonės stovėjo toli, o Mozė priartėjo prie tamsaus debesies, kur buvo Dievas.
22 Viešpats liepė Mozei pasakyti izraelitams: “Jūs patys girdėjote, kad Aš iš dangaus kalbėjau su jumis.
23 Nedarykite šalia manęs sau sidabrinių ar auksinių dievų.
24 Padaryk man iš žemės aukurą ir aukok ant jo deginamąsias ir padėkos aukas, savo avis ir galvijus. Kiekvienoje vietoje, kurioje bus minimas mano vardas, Aš ateisiu ir laiminsiu tave.
25 O jei man statysi akmeninį aukurą, nestatyk jo iš tašytų akmenų, nes, naudodamas įrankį, suterši jį.
26 Taip pat nelipk laiptais prie mano aukuro, kad nebūtų atidengtas tavo nuogumas”.

Heb 11,5
5 Tikėjimu Henochas buvo perkeltas, kad nematytų mirties, ir “jo neberado, nes Dievas jį perkėlė”. Mat prieš perkeliamas, jis gavo liudijimą, kad patikęs Dievui.

Heb 11,1-40
1 Tikėjimas užtikrina tai, ko viliamės, ir parodo tai, ko nematome.
2 Per jį protėviai gavo gerą liudijimą.
3 Tikėjimu suvokiame, kad pasauliai buvo sutverti Dievo žodžiu, būtent iš neregimybės atsirado regima.
4 Tikėjimu Abelis aukojo geresnę auką negu Kainas ir dėl tikėjimo gavo liudijimą, kad yra teisus, Dievui paliudijus apie jo dovanas. Dėl tikėjimo jis ir miręs tebekalba.
5 Tikėjimu Henochas buvo perkeltas, kad nematytų mirties, ir “jo neberado, nes Dievas jį perkėlė”. Mat prieš perkeliamas, jis gavo liudijimą, kad patikęs Dievui.
6 O be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir kad uoliai Jo ieškantiems atsilygina.
7 Tikėjimu Nojus, Dievo perspėtas apie tuo metu dar nematomus dalykus, būdamas dievobaimingas, pastatė arką savo šeimai išgelbėti; tikėjimu jis pasmerkė pasaulį ir paveldėjo tikėjimo teisumą.
8 Tikėjimu Abraomas pakluso, kai buvo pašauktas keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs.
9 Tikėjimu jis apsigyveno pažado žemėje, tarytum svetimoje, gyvendamas palapinėse su Izaoku ir Jokūbu, to paties pažado bendrapaveldėtojais.
10 Mat jis laukė miesto su pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas yra Dievas.
11 Tikėjimu ir pati Sara-nevaisinga ir nebe to amžiaus-gavo galios pastoti ir pagimdė vaiką, nes ji laikė ištikimu Tą, kuris pažadėjo.
12 Todėl iš vieno vyro, ir dar apmirusio, gimė palikuonys, gausūs tartum dangaus žvaigždės ir nesuskaitomi kaip jūros pakrantės smiltys.
13 Jie visi mirė tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų, bet iš tolo juos regėdami, buvo įsitikinę jais ir priėmė juos, išpažindami, jog jie žemėje svečiai ir keleiviai.
14 Kurie taip kalba, parodo, kad ieško tėvynės.
15 Jeigu jie būtų minėję aną, iš kurios iškeliavo, jie būtų turėję laiko sugrįžti atgal.
16 Bet dabar jie siekė geresnės tėvynės, tai yra dangiškosios. Todėl Dievas nesigėdija vadintis jų Dievu: juk Jis paruošė jiems Miestą!
17 Tikėjimu Abraomas aukojo Izaoką, kai buvo mėginamas. Jis, kuris buvo gavęs pažadą, aukojo savo viengimį sūnų,
18 apie kurį buvo pasakyta: “Iš Izaoko bus pašaukti tavo palikuonys”.
19 Jis suprato, kad Dievas gali prikelti net iš mirties, ir atgavo sūnų tarytum iš numirusių.
20 Tikėjimu Izaokas palaimino ateičiai Jokūbą ir Ezavą.
21 Tikėjimu Jokūbas mirties valandą palaimino kiekvieną Juozapo sūnų ir pagarbino, atsirėmęs į savo lazdos drūtgalį.
22 Tikėjimu merdintis Juozapas priminė apie Izraelio vaikų iškeliavimą ir davė nurodymų dėl savo palaikų.
23 Tikėjimu Mozė tris mėnesius buvo tėvų paslėptas, nes jie matė, koks kūdikis dailus, ir neišsigando karaliaus įsakymo.
24 Tikėjimu Mozė užaugęs atsisakė vadintis faraono dukters sūnumi.
25 Jis verčiau pasirinko su Dievo tauta kęsti sunkumus negu laikinai džiaugtis nuodėmės malonumais.
26 Jis Kristaus paniekinimą laikė didesniu turtu negu Egipto brangenybes, nes jis žvelgė į atlygį.
27 Tikėjimu jis paliko Egiptą, neišsigandęs karaliaus rūstybės, nes liko nepajudinamas, tarsi regėtų Neregimąjį.
28 Tikėjimu jis įsteigė Paschą ir apšlakstymą krauju, kad naikintojas nepaliestų jų pirmagimių.
29 Tikėjimu jie perėjo per Raudonąją jūrą tartum per sausumą, o tai daryti mėginantys egiptiečiai prigėrė.
30 Tikėjimu buvo sugriauti Jericho mūrai po septynių dienų žygiavimo aplinkui.
31 Tikėjimu paleistuvė Rahaba nepražuvo kartu su neklusniaisiais; mat ji taikingai buvo priėmusi žvalgus.
32 Ką dar pasakyti? Man neužtektų laiko, jeigu imčiau pasakoti apie Gedeoną, Baraką, Samsoną, Jeftę, Dovydą, Samuelį ir pranašus,
33 kurie tikėjimu nugalėjo karalystes, vykdė teisumą, įgijo pažadus, užčiaupė liūtams nasrus,
34 užgesino ugnies karštį, paspruko nuo kalavijo ašmenų, sustiprėjo iš silpnumo, tapo galiūnais kovoje, privertė bėgti svetimųjų pulkus.
35 Moterys atgavo prikeltus savo mirusiuosius, kiti buvo kankinami ir atsisakė išlaisvinimo, kad gautų prakilnesnį prisikėlimą.
36 Dar kiti iškentė patyčias ir plakimus, taip pat pančius ir kalėjimą.
37 Jie buvo akmenimis užmušami, pjaustomi pusiau, gundomi, kardu žudomi, klajojo prisidengę avių ir ožkų kailiais, vargo, kentė priespaudą ir kankinimus.
38 Jie, kurių pasaulis nebuvo vertas, klajojo dykumose ir kalnuose, slapstėsi olose ir žemės plyšiuose.
39 Ir jie visi, per tikėjimą gavę gerą liudijimą, negavo to, kas buvo pažadėta,
40 nes Dievas geresnius dalykus buvo numatęs mums, kad jie ne be mūsų pasiektų tobulumą.

Heb 6,1-20
1 Todėl, palikę pradinį Kristaus mokymą, veržkimės prie tobulumo, užuot vėl dėję pamatus iš atsivertimo nuo negyvų darbų, iš tikėjimo Dievu,
2 iš mokymo apie krikštus, rankų uždėjimo, mirusiųjų prikėlimo ir amžinybės teismo.
3 Jei Dievas leis, ir tai padarysime.
4 Kurie kartą jau buvo apšviesti, paragavo dangiškos dovanos, tapo Šventosios Dvasios dalininkais,
5 paragavo gerojo Dievo žodžio bei ateinančio amžiaus jėgų
6 ir atpuolė, tų nebeįmanoma vėl grąžinti naujai atgailai, nes jie kryžiuoja sau Dievo Sūnų ir išstato Jį viešai paniekai.
7 Jeigu žemė sugeria dažną lietų ir iš jos želia želmenys, naudingi tiems, kurie ją dirba, tai ji susilaukia Dievo palaiminimo,
8 bet jeigu ji teželdo erškėčius bei usnis, tai ji niekam tikusi, greitai bus prakeikta ir galiausiai sudeginta.
9 Nors taip kalbame, bet jums, mylimieji, tikimės geresnių, vedančių į išgelbėjimą dalykų.
10 Dievas nėra neteisingas, kad pamirštų jūsų darbą ir meilės triūsą, kurį parodėte Jo vardui, kai tarnavote ir tebetarnaujate šventiesiems.
11 Todėl trokštame, kad kiekvienas iš jūsų rodytų ankstesnį uolumą iki galo, kol pasieks visišką vilties užtikrintumą,-
12 kad neaptingtumėte, bet būtumėte sekėjai tų, kurie tikėjimu ir kantrybe paveldi pažadus.
13 Kai Dievas davė Abraomui pažadą, neturėdamas kuo aukštesniu prisiekti, prisiekė savimi,
14 sakydamas: “Iš tiesų, Aš laiminte palaiminsiu tave, dauginte padauginsiu tave”.
15 Ir Abraomas, kantriai laukdamas, gavo, kas buvo pažadėta.
16 Žmonės prisiekia aukštesniais dalykais ir kiekvieno ginčo pabaigoje patvirtinimui imasi priesaikos.
17 Todėl Dievas, norėdamas stipriau pabrėžti pažado paveldėtojams savo valios nekintamumą, pridėjo priesaiką.
18 Tad du nekintami dalykai, kuriuose neįmanoma, kad Dievas meluotų, tvirtai guodžia mus, atradusius prieglobstį mums skirtoje viltyje.
19 Ji mums yra tarsi saugus ir tvirtas sielos inkaras, prasiskverbiantis pro uždangą vidun,
20 kur už mus kaip pirmtakas įžengė Jėzus, tapęs amžiams vyriausiuoju Kunigu Melchizedeko būdu.

Heb 4,1-16
1 Todėl, kol tebegalioja pažadas įeiti į Jo poilsį, bijokime, kad kuris nors iš jūsų nepasirodytų pavėlavęs.
2 Mums, kaip ir jiems, buvo paskelbta Evangelija. Bet išgirstas žodis neišėjo jiems į naudą, nes nebuvo sujungtas su girdėjusiųjų tikėjimu.
3 O mes, įtikėjusieji, einame į tą poilsį, kaip Jo pasakyta: “Aš prisiekiau savo rūstybėje: ‘Jie neįeis į mano poilsį’ ”, nors darbai buvo užbaigti nuo pasaulio sutvėrimo.
4 Jis vienoje vietoje pasakė apie septintąją dieną: “Septintąją dieną Dievas ilsėjosi po visų savo darbų”.
5 Ir vėl anoje vietoje: “Jie neįeis į mano poilsį”.
6 Kadangi kai kuriems belieka įeiti, o tie, kuriems pirma buvo paskelbta Evangelija, neįėjo dėl neklusnumo,
7 Jis vėl nustato tam tikrą dieną, po tiek daug laiko, kartodamas Dovydo lūpomis,-“šiandien”,-kaip ir buvo pasakyta: “Šiandien, jei išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių”.
8 Jeigu Jozuė būtų juos įvedęs į poilsį, Dievas nebūtų po to kalbėjęs apie kitą dieną.
9 Taigi sabato poilsis tebepasilieka Dievo tautai,
10 nes, kas įeina į Jo poilsį, taip pat ilsisi po savo darbų, kaip Dievas ilsėjosi po savųjų.
11 Tad stenkimės įeiti į tą poilsį, kad niekas nebenupultų, sekdamas ano neklusnumo pavyzdžiu.
12 Dievo žodis yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki pat sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies mintis bei sumanymus.
13 Ir joks kūrinys nėra paslėptas nuo Jo žvilgsnio, bet visa yra nuoga ir atidengta akims To, kuriam turėsime duoti apyskaitą.
14 Taigi, turėdami didį vyriausiąjį Kunigą, praėjusį pro dangus Dievo Sūnų Jėzų, tvirtai laikykimės mūsų išpažinimo.
15 Juk mes turime ne tokį vyriausiąjį Kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį.
16 Todėl drąsiai artinkimės prie malonės sosto, kad gautume gailestingumą ir rastume malonę pagalbai reikiamu metu.

Rom 3,23
23 nes visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės,

Jn 1,1
1 Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.

Mal 3,10
10 Atneškite visas dešimtines į sandėlius, kad būtų maisto mano namuose, ir tuo išmėginkite mane,-sako kareivijų Viešpats.-Ar Aš neatversiu jums dangaus langų ir neišliesiu jums apsčiai palaiminimų?

Mal 3,6
6 Aš esu Viešpats, Aš nesikeičiu, todėl jūs, Jokūbo vaikai, nebuvote sunaikinti.

Iz 34,1-17
1 Priartėkite, tautos, klausykitės, pagonys, teišgirsta žemė ir visa, kas joje, pasaulis ir visa, kas iš jo kyla.
2 Viešpats rūstauja ant tautų, grasina jų kariuomenėms. Jis pasmerkė jas, paskyrė jas sunaikinti.
3 Užmuštieji bus išmesti, jų lavonai dvoks, kalnai mirks jų kraujyje.
4 Dangaus kareivijos sutirps, dangus bus suvyniotas kaip knyga. Lyg vynmedžio ir figmedžio suvytę lapai krinta jo pulkai.
5 Mano kardas bus nuplautas danguje, jis nusileis Idumėjos teismui, ant mano prakeiktos tautos.
6 Viešpaties kardas suteptas krauju, aptekęs taukais. Jis suteptas avinėlių ir ožių krauju, aptekęs avinų inkstų taukais. Viešpaties auka Bocroje, didelės skerdynės Idumėjoje.
7 Čia krinta stumbrai drauge su jaučiais ir buliais. Žemė yra permirkus krauju, dirva pilna taukų.
8 Tai Viešpaties keršto diena, atlyginimo metai už Siono skriaudą.
9 Upeliai pavirs derva, žemė-siera, kraštas degs kaip derva.
10 Dieną ir naktį ji degs, dūmai rūks amžinai. Kartų kartoms kraštas liks tyrlaukiu, niekas juo nekeliaus.
11 Ten gyvens vanagas ir ežys, įsikurs pelėda ir varnas. Viešpats išties sumaišties virvę ir ištuštėjimo svambalą.
12 Nebeliks kilmingųjų, kurie galėtų karaliauti, visi kunigaikščiai taps niekas.
13 Rūmuose augs erškėčiai, tvirtovėse-dilgėlės ir usnys. Čia gyvens šakalai ir stručiai.
14 Ten susitiks vilkai su hienomis, satyrai šauks vienas kitam. Nakties šmėklos ten susiras sau poilsio vietą.
15 Gyvatės turės ten lizdus ir saugos savo vaikus; ten rinksis ir būriuosis maitvanagiai.
16 Skaitykite ir tyrinėkite Viešpaties raštus-visi susirinks, kaip pasakyta. Viešpats taip pasakė, ir Jo dvasia juos surinks.
17 Jis metė burtą, matavimo virve padalino jiems kraštą. Jie paveldės jį amžiams ir per kartų kartas gyvens tame krašte.

Sk 13,1-33
1 Ir Viešpats kalbėjo Mozei:
2 “Siųsk vyrus, po vieną vyresnįjį iš kiekvienos giminės, išžvalgyti Kanaano žemės, kurią duosiu izraelitams”.
3 Mozė padarė, ką Viešpats įsakė. Jis išsiuntė iš Parano dykumos kiekvienos giminės vyresnįjį:
4 Rubeno giminės-Zakūro sūnų Šamūvą,
5 Simeono giminės-Horio sūnų Šafatą,
6 Judo giminės-Jefunės sūnų Kalebą,
7 Isacharo giminės-Juozapo sūnų Igalą,
8 Efraimo giminės-Nūno sūnų Ozėją,
9 Benjamino giminės-Rafuvo sūnų Paltį,
10 Zabulono giminės-Sodžio sūnų Gadielį,
11 iš Juozapo sūnų, Manaso giminės- Susio sūnų Gadį,
12 Dano giminės-Gemalio sūnų Amielį,
13 Ašero giminės-Mykolo sūnų Setūrą,
14 Neftalio giminės-Vofsio sūnų Nachbį,
15 Gado giminės-Machio sūnų Geuelį.
16 Tai vardai vyrų, kuriuos Mozė pasiuntė išžvalgyti kraštą. Nūno sūnų Ozėją jis pavadino Jozue.
17 Mozė, siųsdamas juos į Kanaano šalį, tarė jiems: “Pradėkite šalies pietuose ir, nuėję į kalnus,
18 apžiūrėkite žemę ir žmones, kurie ten gyvena: ar jie galingi, ar silpni, ar jų mažai, ar daug;
19 ar pati žemė gera, ar bloga; kokie miestai, ar turi mūro sienas, ar ne;
20 ar žemė derlinga, ar nualinta, ar miškinga, ar ne. Būkite drąsūs ir mums atneškite tos žemės vaisių”. Buvo metas, kada skinamos pirmosios vynuogės.
21 Jie nuėję išžvalgė žemę nuo Cino dykumos iki Rehobo, kur einama į Lebo Hamatą.
22 Jie patraukė į pietus ir atėjo į Hebroną, kur gyveno Anako sūnūs Ahimanas, Šešajas ir Talmajas. Hebronas įkurtas septyneriais metais anksčiau už Egipto miestą Coaną.
23 Nuėję prie Eškolo upelio, nupjovė šaką su viena keke vynuogių, ir du vyrai ją nešė ant karties. Taip pat paėmė granato vaisių ir figų iš tos vietos,
24 kuri buvo pavadinta Eškolu, nes ten Izraelio vaikai nupjovė vynuogių kekę.
25 Žvalgai, apėję visą šalį, sugrįžo po keturiasdešimties dienų
26 pas Mozę, Aaroną ir izraelitus į Kadešą, į Parano dykumą. Jie papasakojo visiems, ką sužinojo, ir parodė to krašto vaisius.
27 Jie sakė: “Buvome nuėję į žemę, į kurią mus siuntei. Ji tikrai plūsta pienu ir medumi, ir štai jos vaisiai;
28 bet jos gyventojai yra stiprūs, miestai dideli, apjuosti mūro sienomis. Ten matėme ir Anako palikuonių.
29 Amalekiečiai gyvena pietuose, hetitai, jebusiečiai ir amoritai kalnuose, kanaaniečiai prie jūros ir Jordano slėnyje”.
30 Bet Kalebas nuramino žmones prieš Mozę ir sakė: “Eikime ir užimkime tą žemę, nes mes esame pajėgūs juos nugalėti”.
31 Bet vyrai, buvę su juo, sakė: “Mes negalime eiti prieš tas tautas, nes jos už mus stipresnės”.
32 Ir jie skleidė tarp Izraelio vaikų blogus atsiliepimus apie tą žemę, kurią buvo išžvalgę, kalbėdami: “Žemė, kurią išžvalgėme, ryja savo gyventojus, o žmonės, kuriuos matėme, yra labai aukšto ūgio.
33 Ten matėme milžinus iš Anako giminės, ir mes buvome prieš juos kaip žiogai, ir tokie mes buvome jų akyse”.

Sk 5,1-31
1 Viešpats kalbėjo Mozei:
2 “Įsakyk izraelitams pašalinti iš stovyklos visus raupsuotus, visus turinčius plūdimą ir susitepusius mirusiu.
3 Pašalinkite tokius vyrus ir tokias moteris, kad jie nesuteptų stovyklos, kurios viduryje Aš gyvenu”.
4 Izraelitai taip ir padarė, ir juos apgyvendino už stovyklos ribų, kaip Viešpats buvo įsakęs Mozei.
5 Viešpats kalbėjo Mozei:
6 “Sakyk izraelitams: ‘Jei vyras ar moteris padarytų kurią nors nuodėmę, peržengtų Viešpaties įsakymą ir taip nusikalstų,
7 tai jis prisipažins kaltas ir atlygins tam, kuriam nusikalto, atiduos tą patį daiktą ir, be to, pridės penktą dalį jo vertės.
8 O jei nebūtų to, kuriam nusikalto, atiduos viską Viešpačiui, ir tai priklausys kunigui, neskaitant avino, kuris turi būti aukojamas, kad jis būtų sutaikintas.
9 Visos aukos, kurias aukoja izraelitai, priklauso kunigui.
10 Ką pavieniai asmenys aukoja šventykloje ir atiduoda kunigui, yra jo nuosavybė’ ”.
11 Viešpats kalbėjo Mozei:
12 “Sakyk izraelitams: ‘Jei kieno žmona nusidėtų, būdama neištikima savo vyrui,
13 ir kitas vyras gulėtų su ja ir ją suterštų, tačiau tai įvyktų slaptai ir būtų paslėpta nuo jos vyro akių, ir nebūtų liudytojų, nes ji nebūtų sugauta,
14 ir jei pavydo dvasia apimtų vyrą, nepaisant ar žmona iš tiesų susitepusi, ar tai tik neteisingas įtarimas,
15 jis ją turi atvesti pas kunigą ir aukoti už ją dešimtą efos dalį miežinių miltų; nepils ant jų aliejaus ir nedės smilkalų, nes tai pavydo auka, primenanti nedorybę.
16 Kunigas ją atves ir pastatys Viešpaties akivaizdoje.
17 Jis, paėmęs švento vandens moliniame inde, įmes į jį truputį dulkių nuo palapinės aslos.
18 Kai moteris atsistos Viešpaties akivaizdoje, jis atidengs jos galvą ir paduos jai į ranką pavydo auką; pats gi laikys kartaus vandens, kuris neša prakeikimą,
19 ir prisaikdins ją, sakydamas: ‘Jei neturėjai santykių su svetimu vyru, tau nekenks šitas kartus vanduo.
20 Bet jei buvai neištikima savo vyrui ir susitepei gulėdama su kitu,
21 Viešpats padarys tave prakeikimu tavo tautoje, ir tavo šlaunys ims pūti, o tavo pilvas išsipūs.
22 Šitas vanduo, nešantis prakeikimą, teįeina į tavo vidų, kad tavo pilvas išsipūstų ir šlaunys imtų pūti’. Moteris atsakys: ‘Amen, amen’.
23 Kunigas surašys tuos prakeikimus ir juos nuplaus karčiuoju vandeniu.
24 Jis duos moteriai gerti kartaus vandens, nešančio prakeikimą, kad tas vanduo patektų į moters vidų.
25 Tada kunigas paims iš jos rankų pavydo auką, ją siūbuos Viešpaties akivaizdoje ir aukos ant aukuro.
26 Jis ims saują aukojamųjų miltų ir sudegins ant aukuro. Po to vėl duos moteriai gerti kartaus vandens.
27 Kai ji išgers, jei ji yra nusikaltusi svetimavimu, prakeikimo vanduo, įėjęs į ją, išpūs jos pilvą, ir jos šlaunys ims pūti, ir moteris bus prakeikimas savo tautoje.
28 O jei ji bus nekalta, jai nepakenks, ir ji galės pastoti.
29 Toks yra pavydo įstatymas.
30 Jei vyras apimtas pavydo dvasios atvestų žmoną Viešpaties akivaizdon ir kunigas padarytų visa, kas čia parašyta,
31 vyras bus nekaltas, o moteris susilauks bausmės, jeigu bus nusikaltusi’ ”.

Sk 4,1-49
1 Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui:
2 “Suskaičiuok Kehato sūnus levitus pagal jų kilmę ir šeimas,
3 visus nuo trisdešimties iki penkiasdešimties metų amžiaus; jie prižiūrės Susitikimo palapinę.
4 Tokios bus kehatų pareigos Susitikimo palapinėje ir Švenčiausiojoje.
5 Aaronas ir jo sūnūs, prieš iškeliaujant, nuims uždangą, kabančią prieš Švenčiausiąją, ir ja apdengs Liudijimo skrynią,
6 ant viršaus užties opšrų kailiais ir mėlynu audiniu, ir įvers kartis.
7 Taip pat padėtinės duonos stalą apdengs mėlyna drobe, sudės smilkytuvus ir indus, taures ir puodelius geriamosioms aukoms pilti, o padėtinę duoną uždės viršuje,
8 užties raudona drobe, kurią apdengs opšrų kailių uždangalu, ir įvers kartis.
9 Ims mėlyną audinį, juo apdengs žvakidę, lempas, gnybtuvus, indus nuognaiboms ir visus aliejaus indus;
10 tai įvynios į opšrų kailių uždangalą ir įvers kartis.
11 Auksinį aukurą apdengs mėlyna drobe, užties opšrų kailių uždangalu ir įvers kartis.
12 Visus apeigoms naudojamus daiktus įvynios į mėlyną audinį, ant viršaus užties opšrų kailių uždangalu ir uždės ant neštuvų.
13 Iš aukuro išims pelenus ir jį apdengs violetine drobe.
14 Sudėję visus reikmenis, kurie vartojami prie aukuro: indus anglims, šakutes, semtuvėlius ir dubenis, užties opšrų kailių uždangalu ir įvers kartis.
15 Aaronui ir jo sūnums apdengus šventyklą ir visus jos daiktus, keliantis stovyklai, kehatai atėję juos paims. Jiems negalima prisiliesti prie šventų daiktų, kad nemirtų. Tai yra kehatų pareiga Susitikimo palapinėje.
16 Kunigo Aarono sūnus Eleazaras rūpinsis aliejumi lempoms, kvapniais smilkalais, padėtine duona, patepimo aliejumi ir viskuo, ko reikia šventyklos apeigoms, taip pat visais šventykloje esančiais daiktais”.
17 Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui:
18 “Neleiskite kehatų giminei žūti.
19 Tai darykite, kad jie liktų gyvi ir nemirtų, kai ateina prie šventų daiktų. Aaronas ir jo sūnūs paskirs kiekvienam darbą, kas ką turi nešti.
20 Jiems negalima žiūrėti, kas yra Švenčiausiojoje, kol ji neapdengta, kad nenumirtų”.
21 Viešpats kalbėjo Mozei:
22 “Suskaičiuok taip pat Geršono sūnus pagal jų kilmę ir šeimas
23 nuo trisdešimties iki penkiasdešimties metų amžiaus, visus, kurie tarnauja Sandoros palapinėje.
24 Geršonų pareigos yra:
25 nešti palapinės uždangalus, užuolaidą, pakabintą Susitikimo palapinės įėjime,
26 kiemo, kuris yra aplinkui aukurą ir palapinę, užkabas, virves ir prie jų naudojamus įrankius; tai yra jų tarnavimas.
27 Geršonai neš, ką lieps Aaronas ir jo sūnūs. Darbai jiems bus nurodyti ir paskirstyti.
28 Tokia bus Geršono sūnų tarnystė Susitikimo palapinėje; jie bus kunigo Aarono sūnaus Itamaro žinioje.
29 Suskaičiuok taip pat Merario sūnus pagal jų kilmę ir šeimas
30 nuo trisdešimties ligi penkiasdešimties metų amžiaus, visus, kurie tarnauja Susitikimo palapinėje.
31 Jų darbas bus nešti palapinės lentas, jos užkaiščius, stulpus ir pakojus;
32 taip pat kiemo stulpus, statomus aplinkui, jų pakojus, kuolelius, virves ir visus jų reikmenis. Kiekvienam paskirsite, ką jis turi nešti.
33 Tai yra Merario sūnų giminės pareiga ir tarnystė Susitikimo palapinėje; jie bus kunigo Aarono sūnaus Itamaro žinioje”.
34 Mozė, Aaronas ir vyresnieji suskaitė kehatus pagal jų kilmę
35 nuo trisdešimties ligi penkiasdešimties metų amžiaus, kurie gali tarnauti Susitikimo palapinėje.
36 Jų buvo du tūkstančiai septyni šimtai penkiasdešimt.
37 Juos suskaitė Mozė ir Aaronas, kaip Viešpats buvo įsakęs Mozei.
38 Buvo suskaityta taip pat ir Geršono sūnūs pagal jų kilmę ir šeimas
39 nuo trisdešimties ligi penkiasdešimties metų amžiaus, kurie gali tarnauti Susitikimo palapinėje.
40 Jų buvo du tūkstančiai šeši šimtai trisdešimt.
41 Geršono sūnus suskaitė Mozė ir Aaronas, kaip Viešpats buvo įsakęs.
42 Buvo suskaityta taip pat ir Merario sūnūs pagal jų kilmę ir šeimas
43 nuo trisdešimties ligi penkiasdešimties metų amžiaus, kurie gali tarnauti Susitikimo palapinėje.
44 Jų buvo trys tūkstančiai du šimtai.
45 Merario sūnus suskaitė Mozė ir Aaronas, kaip Viešpats buvo įsakęs Mozei.
46 Visų levitų, kuriuos Mozė, Aaronas ir Izraelio vyresnieji suskaitė pagal jų kilmę ir šeimas
47 nuo trisdešimties ligi penkiasdešimties metų amžiaus, galinčių tarnauti ir nešti Susitikimo palapinę,
48 buvo aštuoni tūkstančiai penki šimtai aštuoniasdešimt asmenų.
49 Juos suskaitė Mozė, kaip Viešpats buvo įsakęs, kiekvieną pagal jo tarnystę ir naštą.

Sk 3,1-51
1 Tuo metu, kai Viešpats kalbėjo Sinajaus kalne, Aarono ir Mozės palikuonys buvo:
2 Aarono pirmagimis sūnus Nadabas ir Abihuvas, Eleazaras bei Itamaras.
3 Jie buvo patepti ir pašvęsti kunigų tarnystei.
4 Bet Nadabas ir Abihuvas, aukoję svetimą ugnį Viešpačiui Sinajaus dykumose, mirė, nepalikdami vaikų. Aaronui gyvam esant, kunigų tarnystę ėjo Eleazaras ir Itamaras.
5 Viešpats kalbėjo Mozei:
6 “Pakviesk Levio giminę pas kunigą Aaroną, kad jam tarnautų.
7 Jie atliks visus darbus, susijusius su Susitikimo palapine,
8 prižiūrės jos daiktus ir tarnaus prie palapinės tarp Izraelio vaikų.
9 Atiduok levitus Aaronui ir jo sūnums; jie visi yra atiduoti jam iš Izraelio vaikų.
10 Aaroną ir jo sūnus paskirk kunigais. Jei kas iš pašalinių artinsis, bus baudžiamas mirtimi”.
11 Viešpats kalbėjo Mozei:
12 “Aš paėmiau levitus izraelitų pirmagimių vietoje.
13 Kiekvienas pirmagimis yra mano nuo to laiko, kai išžudžiau pirmagimius Egipte; tuomet pašvenčiau sau izraelitų ir jų gyvulių pirmagimius. Jie yra mano. Aš esu Viešpats”.
14 Izraelitams esant Sinajaus dykumoje, Viešpats kalbėjo Mozei:
15 “Suskaičiuok levitus pagal jų šeimas, visus vyriškos giminės asmenis, nuo vieno mėnesio amžiaus”.
16 Mozė suskaitė juos, kaip Viešpats buvo įsakęs.
17 Štai Levio sūnų vardai: Geršonas, Kehatas ir Meraris.
18 Geršono sūnūs: Libnis ir Šimis.
19 Kehato sūnūs: Amramas ir Iccharas, Hebronas ir Uzielis.
20 Merario sūnūs: Machlis ir Mušis. Tai yra Levio giminė pagal savo šeimas.
21 Iš Geršono kilo dvi šeimos: libnių ir šimių.
22 Jų, vyriškos lyties nuo vieno mėnesio amžiaus, suskaityta septyni tūkstančiai penki šimtai asmenų.
23 Geršono šeimos turėjo statyti savo palapines už Susitikimo palapinės vakarų pusėje,
24 vadovaujami Laelio sūnaus Eljasafo.
25 Jie buvo atsakingi už Susitikimo palapinę, jos uždangalus, palapinės įėjimo užuolaidą,
26 kiemo užkabas, įėjimo į kiemą užkabą, palapinės virves bei visus jos reikmenis.
27 Kehato giminei priklausė amramų, iccharų, hebronų ir uzielitų šeimos. Tai yra kehatų šeimos.
28 Jų, vyriškos lyties nuo vieno mėnesio amžiaus, suskaityta aštuoni tūkstančiai šeši šimtai asmenų. Jie prižiūrėjo šventyklą.
29 Kehato sūnų šeimos statydavo palapines pietinėje Susitikimo palapinės pusėje.
30 Jiems vadovavo Uzielio sūnus Elicafanas.
31 Jie turėjo saugoti skrynią, stalą, žvakidę, aukurus, šventyklos indus, naudojamus tarnavimo metu, uždangą ir visus reikmenis.
32 Levitų vadų vyriausias buvo Eleazaras, kunigo Aarono sūnus. Jis prižiūrės tuos, kurie rūpinasi šventykla.
33 Iš Merario yra kilusios machlių ir mušių šeimos.
34 Jų, vyriškos lyties nuo vieno mėnesio amžiaus, buvo šeši tūkstančiai du šimtai asmenų.
35 Jų vadas buvo Abihailo sūnus Cūrielis, jų stovykla buvo šiaurinėje Susitikimo palapinės pusėje.
36 Jie saugojo palapinės lentas, kartis, stulpus, jų pakojus,
37 kiemo stulpus, statomus aplinkui, su jų pakojais, kuoleliais ir virvėmis.
38 Priešais palapinę, rytinėje pusėje, pasistatydavo palapinę Mozė ir Aaronas su savo sūnumis. Jie saugojo šventyklą tarp Izraelio vaikų, nes jei prisiartintų kas iš pašalinių, turėjo būti baudžiamas mirtimi.
39 Viešpačiui įsakius, Mozė ir Aaronas suskaitė visus levitus vyriškos lyties nuo vieno mėnesio amžiaus. Jų buvo dvidešimt du tūkstančiai asmenų.
40 Viešpats tarė Mozei: “Dabar suskaičiuok visus izraelitų pirmagimius vyriškos lyties nuo vieno mėnesio amžiaus.
41 Atskirk levitus man-Aš esu Viešpats-vietoj visų Izraelio vaikų pirmagimių ir levitų gyvulius vietoj izraelitų galvijų pirmagimių”.
42 Mozė suskaitė izraelitų pirmagimius, kaip Viešpats buvo įsakęs.
43 Visų vyriškos lyties pirmagimių nuo vieno mėnesio amžiaus buvo dvidešimt du tūkstančiai du šimtai septyniasdešimt trys.
44 Viešpats kalbėjo Mozei:
45 “Imk levitus vietoje izraelitų pirmagimių ir levitų gyvulius vietoje izraelitų gyvulių. Levitai bus mano. Aš esu Viešpats.
46 Išpirk du šimtus septyniasdešimt tris izraelitų pirmagimius, nes jų yra daugiau negu levitų;
47 imk nuo kiekvieno penkis šekelius sidabro pagal šventyklos šekelį. Šekelis susideda iš dvidešimt gerų.
48 Atiduok pinigus Aaronui ir jo sūnums už tuos, kurie viršija levitų skaičių”.
49 Mozė paėmė išpirkimo pinigus už tuos, kurie viršijo levitų skaičių,
50 iš izraelitų pirmagimių paėmė pinigus: tūkstantį tris šimtus šešiasdešimt penkis šekelius sidabro pagal šventyklos šekelį.
51 Juos atidavė Aaronui ir jo sūnums, vykdydamas Viešpaties įsakymą.

Pr 3,1-24
1 Gyvatė buvo gudresnė už visus žemės gyvūnus, kuriuos Viešpats Dievas sutvėrė. Ji tarė moteriai: “Ar tikrai Dievas pasakė: ‘Nevalgykite nuo visų sodo medžių’?”
2 Moteris atsakė gyvatei: “Mums leista valgyti sodo medžių vaisius,
3 išskyrus vaisius medžio, kuris yra sodo viduryje. Dievas įsakė: ‘Nevalgykite nuo jo ir nelieskite jo, kad nemirtumėte’ ”.
4 Gyvatė atsakė: “Nemirsite!
5 Dievas žino, kad tą dieną, kurią valgysite nuo jo, atsivers jūsų akys ir jūs tapsite kaip dievai, pažindami gera ir bloga”.
6 Kai moteris pamatė, kad medžio vaisiai yra tinkami maistui, patrauklūs akims ir, vieną suvalgius, galima įsigyti išminties, ji paėmė jo vaisių, pati valgė ir davė savo vyrui, ir jis valgė.
7 Tada atsivėrė abiejų akys ir jie suprato esą nuogi; juodu supynė figmedžio lapus ir pasidarė prijuostes.
8 Dienai atvėsus, išgirdę Viešpaties Dievo, vaikščiojančio sode, balsą, Adomas ir jo žmona pasislėpė nuo Viešpaties Dievo veido tarp sodo medžių.
9 Viešpats Dievas pašaukė Adomą: “Kur tu esi?”
10 O tas atsiliepė: “Išgirdau Tavo balsą ir, išsigandęs, kad esu nuogas, pasislėpiau”.
11 Dievas tarė: “Kas tau pasakė, kad tu nuogas? Gal valgei nuo medžio, nuo kurio tau įsakiau nevalgyti?”
12 Žmogus atsakė: “Moteris, kurią Tu man davei, davė man nuo to medžio, ir aš valgiau”.
13 Tada Viešpats Dievas tarė moteriai: “Kodėl tu taip padarei?” Moteris atsakė: “Gyvatė mane apgavo, ir aš valgiau”.
14 Tada Viešpats Dievas tarė gyvatei: “Kadangi taip padarei, esi prakeikta tarp visų gyvulių ir laukinių žvėrių. Tu slinksi pilvu ir dulkes ėsi per visą savo gyvenimą!
15 Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo sėklos ir moters sėklos. Ji sutrins tau galvą, o tu gelsi jai į kulnį”.
16 Moteriai Jis tarė: “Aš padauginsiu tavo nėštumo vargus ir su skausmu tu gimdysi vaikus; tave trauks prie tavo vyro, o jis tau viešpataus”.
17 O Adomui Jis tarė: “Kadangi tu paklausei savo žmonos ir valgei nuo medžio, apie kurį tau buvau įsakęs: ‘Nevalgyk nuo jo’,-prakeikta bus žemė dėl tavęs! Vargdamas turėsi maitintis iš jos visą savo gyvenimą.
18 Erškėčius ir usnis ji augins tau, ir tu valgysi lauko augalus.
19 Valgysi prakaitu uždirbtą duoną, kol sugrįši į žemę, iš kurios esi paimtas. Esi dulkė ir dulke vėl pavirsi”.
20 Adomas pavadino savo žmoną Ieva, nes ji tapo visų gyvųjų motina.
21 Viešpats Dievas padarė Adomui ir jo žmonai kailinius rūbus ir jais apvilko juos.
22 Tada Viešpats Dievas tarė: “Štai žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, pažindamas gera ir bloga; ir dabar, kad jis, ištiesęs savo ranką, neskintų nuo gyvybės medžio ir nevalgytų, ir negyventų per amžius”.
23 Todėl Viešpats Dievas išvarė jį iš Edeno sodo dirbti žemę, iš kurios jis buvo paimtas.
24 Išvaręs žmogų, į rytus nuo Edeno sodo Viešpats pastatė cherubus su švytruojančiu ugniniu kardu saugoti kelią prie gyvybės medžio.

Pr 2,1-25
1 Taip buvo sutvertas dangus, žemė ir visi jų pulkai.
2 Dievas septintą dieną užbaigė savo darbus ir ilsėjosi septintą dieną po visų savo darbų, kuriuos atliko.
3 Dievas palaimino septintą dieną ir ją pašventino, nes joje ilsėjosi po visų savo darbų, kuriuos Dievas sukūrė ir padarė.
4 Tokia yra dangaus ir žemės kilmė, kai jie buvo sukurti tą dieną, kurią Viešpats Dievas sutvėrė žemę ir dangų,
5 ir visus lauko augalus, kurių dar nebuvo žemėje, ir visas lauko žoles, kurios dar nežėlė; nes Viešpats Dievas nesiuntė į žemę lietaus ir nebuvo žmogaus žemei įdirbti.
6 Migla kilo nuo žemės ir drėkino jos paviršių.
7 Ir Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą. Taip žmogus tapo gyva siela.
8 Viešpats Dievas sukūrė sodą Edene rytuose ir ten apgyvendino žmogų, kurį buvo sutvėręs.
9 Viešpats Dievas išaugino iš žemės visokių medžių, gražių pasižiūrėti ir nešančių gerus vaisius maistui; taip pat gyvybės medį sodo viduryje ir medį pažinimo gero ir blogo.
10 Upė tekėjo iš Edeno sodui drėkinti; nuo ten ji šakojosi į keturias upes.
11 Pirmosios vardas Pišonas. Ji teka aplink visą Havilos šalį, kur randamas auksas.
12 Tos šalies auksas yra geras. Ten randa bdeliją ir onikso akmenį.
13 Antrosios upės vardas Gihonas. Ji teka aplink visą Kušo šalį.
14 Trečiosios upės vardas Tigras. Ji teka į rytus nuo Asūro. O ketvirtoji upė yra Eufratas.
15 Ir paėmė Viešpats Dievas žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad žmogus jį įdirbtų ir prižiūrėtų.
16 Viešpats Dievas įsakė žmogui: “Nuo kiekvieno sodo medžio tau leista valgyti,
17 bet nuo medžio pažinimo gero ir blogo nevalgyk, nes tą dieną, kurią valgysi jo vaisių, tikrai mirsi”.
18 Viešpats Dievas tarė: “Negerai žmogui būti vienam. Aš padarysiu jam tinkamą padėjėją”.
19 Viešpats Dievas, padaręs iš žemės visus žvėris bei padangių paukščius, juos atvedė prie Adomo, kad matytų, kaip jis juos pavadins; kaip Adomas pavadino kiekvieną gyvą padarą, toks ir yra jo vardas.
20 Adomas davė vardus visiems gyvuliams, padangių paukščiams ir visiems lauko žvėrims, tačiau tarp jų neatsirado padėjėjo, tinkamo žmogui.
21 Tada Viešpats Dievas giliai užmigdė Adomą, išėmė vieną jo šonkaulių ir tą vietą užpildė kūnu.
22 Po to Viešpats Dievas iš šonkaulio, kurį išėmė iš žmogaus, padarė moterį ir ją atvedė pas žmogų.
23 Tada Adomas tarė: “Štai kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno! Šita bus vadinama moterimi, nes iš vyro ji paimta”.
24 Todėl vyras paliks savo tėvą bei motiną ir susijungs su savo žmona; ir juodu taps vienu kūnu.
25 Jie abu-žmogus ir jo žmona-buvo nuogi, tačiau nesigėdijo.

Pr 1,2
2 Žemė buvo be pavidalo ir tuščia, tamsa gaubė gelmes, ir Dievo Dvasia sklandė virš vandenų.

Pr 1,1
1 Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę.

Pr 1,1-31
1 Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę.
2 Žemė buvo be pavidalo ir tuščia, tamsa gaubė gelmes, ir Dievo Dvasia sklandė virš vandenų.
3 Dievas tarė: “Teatsiranda šviesa!” Ir atsirado šviesa.
4 Dievas matė šviesą ir, kad tai buvo gerai, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos.
5 Dievas pavadino šviesą diena, o tamsą naktimi. Tai buvo vakaras ir rytas- pirmoji diena.
6 Dievas tarė: “Teatsiranda tvirtuma tarp vandenų, ir ji teatskiria vandenis nuo vandenų!”
7 Dievas padarė tvirtumą ir atskyrė vandenis, kurie buvo po tvirtuma, nuo vandenų, kurie buvo virš tvirtumos. Ir taip įvyko.
8 Dievas pavadino tvirtumą dangumi. Tai buvo vakaras ir rytas-antroji diena.
9 Dievas tarė: “Tesusirenka vandenys, kurie yra po dangumi, į vieną vietą ir tepasirodo sausuma!” Ir taip įvyko.
10 Dievas pavadino sausumą žeme, o vandenų samplūdį-jūromis. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.
11 Dievas tarė: “Tegul žemė išaugina žolę, augalus, duodančius sėklą, ir vaismedžius, nešančius vaisių pagal jų rūšį, kuriuose yra jų sėkla!” Ir taip įvyko.
12 Žemė išaugino žolę, augalus, duodančius sėklą pagal jų rūšį, ir medžius, nešančius vaisius pagal jų rūšį, kuriuose yra jų sėkla. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.
13 Tai buvo vakaras ir rytas- trečioji diena.
14 Dievas tarė: “Teatsiranda šviesos dangaus tvirtumoje dienai nuo nakties atskirti ir tebūna jos ženklai pažymėti laikus, dienas ir metus.
15 Jos težiba dangaus tvirtumoje ir apšviečia žemę!” Ir taip įvyko.
16 Dievas padarė dvi dideles šviesas: didesniąją- dienai ir mažesniąją nakčiai valdyti, ir taip pat žvaigždes.
17 Dievas išdėstė jas dangaus tvirtumoje, kad šviestų žemei,
18 valdytų dieną bei naktį ir atskirtų šviesą nuo tamsos. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.
19 Tai buvo vakaras ir rytas- ketvirtoji diena.
20 Dievas tarė: “Tegul vandenys knibždėte knibžda gyvūnais ir paukščiai teskraido virš žemės, padangėse!”
21 Taip Dievas sutvėrė didelius jūros gyvūnus ir visus kitus gyvius, kurie atsirado iš vandens, ir visus paukščius pagal jų rūšį. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.
22 Dievas juos palaimino, tardamas: “Būkite vaisingi, dauginkitės ir pripildykite vandenis jūrose, o paukščiai tepripildo žemę!”
23 Tai buvo vakaras ir rytas- penktoji diena.
24 Dievas tarė: “Tegul žemė išaugina gyvūnus pagal jų rūšį: gyvulius, roplius ir laukinius žvėris, kiekvieną pagal savo rūšį!” Ir taip įvyko.
25 Dievas padarė laukinius žvėris, gyvulius ir visokius roplius, kiekvieną pagal jų rūšį. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.
26 Dievas tarė: “Padarykime žmogų pagal mūsų atvaizdą ir panašumą. Jie tevaldo jūros žuvis, padangių paukščius, gyvulius ir visą žemę bei visus roplius, kurie gyvena ant žemės!”
27 Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą; pagal Dievo atvaizdą sutvėrė Jis jį; vyrą ir moterį sutvėrė Jis.
28 Dievas juos palaimino ir tarė: “Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir užvaldykite ją, viešpataukite jūros žuvims, padangių paukščiams ir kiekvienam gyvam padarui, kuris kruta ant žemės!”
29 Dievas tarė: “Aš jums daviau įvairias žoles, turinčias sėklą, kurios auga žemės paviršiuje, ir visus medžius, kurių vaisius turi sėklą; jums tebūna tai maistas.
30 Ir visiems žemės gyvūnams, visiems padangių paukščiams ir visiems, kas kruta ant žemės, kas turi gyvybę, daviau visus žaliuojančius augalus maistui”. Ir taip įvyko.
31 Dievas matė visa, ką buvo padaręs, ir tai buvo labai gerai. Buvo vakaras ir rytas- šeštoji diena.