Kunigų knyga, 16 sk.

7 Jis pastatys du ožius Viešpaties akivaizdoje prie Susitikimo palapinės įėjimo En Lbd JBIB McGee mp3 txt Klausyti Kun 1,3 Kun 4,4 Kun 12,6-7 Mt 16,21 Rom 12,1

John Vernon McGee komentaras šiai eilutei:

Reikėtų pastebėti, kad du ožiai sudarė vieną auką už nuodėmę. Jie abu atskleidė skirtingus nuodėmės atleidimo aspektus. Vienas ožys buvo atnašaujamas kaip auka už nuodėmę, o kitas – išvaromas į dykumą.

Pastarasis buvo vadinamas atpirkimo ožiu. Hebrajiškai – lo-azazel. Dėl šio žodžio reikšmės nuolat kildavo nesusipratimų. Šiaip ar taip jo reikšmė susijusi su ožio išvarymu į dykumą. Pasak Septuagintos, Liuterio, Kelogo bei Endriu Bonaro (Andrew Bonar) ,,lo-azazel“ reiškia visišką pašalinimą. Enderšeimas (Endersheim) jį verčia: ,,išeiti su visam“. Aišku, tai susiję su auka už nuodėmę. Vienas ožys burtu buvo paskiriamas išvaryti į dykumą, kitas – atnašai.

Prieš imdamasis ožių, Aaronas atnašaudavo jautį, atlikdamas permaldavimą už save ir savo namus, ir, nešinas jaučio krauju, įeidavo į Šventų Švenčiausiąją. Taigi netikslu sakyti, kad vyriausiasis kunigas įeidavo į ją tik vieną kartą. Jis įeidavo dukart, bet tik vieną dieną per metus.

Deginamųjų aukų aukuras stovėjo Padangtės kieme. Aukai už vyriausiojo kunigo bei jo šeimos nuodėmes skirtas jautis būdavo papjaunamas taip pat, kaip ir atnašaujant bet kurią kitą auką už nuodėmę. Tačiau po įprasto aukojimo ritualo matome kai ką nauja. Esu tikras, kad pakeliui į Šventų Švenčiausiąją praeidamas vario praustuvą vyriausiasis kunigas nusiplaudavo rankas ir kojas. Tuomet Šventoje vietoje nuo auksinio smilkalų aukuro jis pasiimdavo smilkytuvą, kupiną žarijų, ir užberdavo ant jų pilnas rieškučias kvapių smilkalų. Kai jis pro uždangą įžengdavo į Šventų Švenčiausiąją, patalpą pripildydavo dūmų debesis. Šventų Švenčiausiojoje stovėjo Sandoros Skrynia su malonės sostu. Vyriausiasis kunigas pamirkydavo pirštą jaučio kraujyje, kurį atsinešė dubenyje, ir septynis kartus pašlakstydavo priešais malonės sostą. Kraujas dėžės dangtį padarydavo malonės sostu. Septyni kartai simbolizuoja visišką ir tinkamą permaldavimą.

Esu tikras, kad ta diena kunigui buvo bauginanti. Dievo akivaizdoje jis privalėjo elgtis skrupulingai ir tiksliai pagal nurodymus. Menkiausias nukrypimas galėjo kainuoti gyvybę. Tikriausiai prieš šias apeigas jis daug kartų repetuodavo. Kiek žinome, joks vyriausiasis kunigas Šventų Švenčiausiojoje nemirė. Vieninteliai, mirę ten, buvo Nadabas ir Abihuvas.

Kristus ant kryžiaus dėl mūsų buvo paverstas nuodėme. Tai simbolizuoja Padangtės deginamųjų aukų aukuras. Po to, kaip mūsų Vyriausiasis Kunigas, Jis užžengė į dangų, atnešdamas savo kraują kaip auką už mūsų nuodėmes. Todėl dabar Dievo sostas mums yra malonės sostas. Visa tai aiškiai išdėstyta Laiško hebrajams 9-ame ir 10-ame skyriuose. Tuo tarpu, kai Aaronas eidavo prie malonės sosto su baime ir drebėdamas, mes, pasak Laiško hebrajams 4-o skyriaus 16-os eilutės, galime artintis prie jo drąsiai.

Mes esame nuolat skatinami eiti ten, kur Senojo Testamento laikais vyriausiasis kunigas galėdavo ateiti tik vieną dieną per metus, ir tai nedrįsdavo ilgiau ten užtrukti. Kristus, mūsų Vyriausiasis Kunigas, užnešė į dangų savo kraują bei saldų užtarimo kvapą ir šiandien sėdi Dievo Tėvo dešinėje.

Atlikęs permaldavimą už save ir savo namus, Aaronas turėjo dar kartą įžengti į Šventų Švenčiausiąją atlikti permaldavimo už tautą.

Pradžia · ieškauDievo.lt · McGee · Straipsniai · PC Biblija · Biblija mobiliame tel. · Radijo laidos apie Bibliją · 4 dvasiniai principai · Palyginimai iš Biblijos · Angelai · Dievo vardas · Dievo vardai · Vardai Biblijoje · Apie meilę · Temų rodyklė · Mobili (WML) Biblija · Privatumo politika Atsiliepimus ir klausimus apie šį puslapį rašykite adresu