Pradžios knyga, 3 sk.

Išjungti lygiagrečias vietas   

1 Gyvatė buvo gudresnė už visus žemės gyvūnus, kuriuos Viešpats Dievas sutvėrė. Ji tarė moteriai: „Ar tikrai Dievas pasakė: ‘Nevalgykite nuo visų sodo medžių’?“ En Lbd JBIB CMp3 McGee mp3 txt Klausyti 2 Kor 11,3 Apr 12,9 Apr 20,2 Mt 10,16 Mt 4,6 Mt 4,9 2 Kor 11,14 Sk 22,28-29 Mok 4,10 Iz 27,1 Mt 4,3 1 Pt 3,7 Pr 3,13-15

John Vernon McGee komentaras šiai eilutei:

Kyla klausimas: kam buvo reikalingas gundymas? Atidžiai perskaitę pirmą ir antrą skyrius, akivaizdžiai pamatysime, kad žmogus buvo sukurtas nekaltas, tačiau nerasime nieko, kas sakytų, jog žmogus buvo sukurtas teisus. Kas yra teisumas? Teisumas yra nekaltumas, ištvėręs gundymą. Matote, gundymas arba stiprina, arba griauna. Edeno sodas nebuvo šiltnamis, todėl ir žmogus nebuvo šiltnamio gėlelė. Charakterį reikia grūdinti, o užgrūdinti jį galima tik ištveriant pagundymą. Žmogus buvo sukurtas kaip būtybė, turinti atsakomybės jausmą, jis turėjo šlovinti, klausyti, tarnauti ir būti pavaldus dieviškajai valdžiai.

Žmogus nesukūrė pats savęs - nemanau, kad kas nors drįstų taip teigti - jį sukūrė Viešpats. Dievas nesielgė despotiškai, kai iškėlė žmogui sąlygą, sakydamas: 'Bet nuo gero ir pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti' (Pr 2, 17). Ne tik šio medžio vaisiai buvo valgomi. Būtų buvę žiauru, jei žmogus būtų numiręs iš bado, negalėdamas valgyti gero ir pikto pažinimo medžio vaisių vien todėl, kad buvo įspėtas, jog jei valgys - numirs. Sode buvo gausu medžių, duodančių vaisių. Taigi žmogui nebuvo būtina valgyti būtent šio medžio vaisius. Taigi šičia matome žmogų, kuris gali rinktis ir privalo būti atsakingas.

Pirmoje šio skyriaus eilutėje mes supažindinami su žalčiu. Tuoj pat gali kilti teisingas klausimas: 'Iš kur jis atsirado? Kaip jis pateko į Edeno sodą?' Remdamasis Dievo Žodžiu galiu pasakyti, kad žaltys Edeno sode nebuvo šliaužiojantis padaras. Mums nepasakyta, kaip jis ten pateko, o tik pasakyta, kad jis ten buvo, - Dievo Žodis nemaža nutyli. Žaltys buvo kūrinys, kuriuo galėjo naudotis Šėtonas ir jis juo pasinaudojo. Argi ne lygiai taip pat Šėtonas veikia ir šiandien? Paulius rašė Korintiečiams: 'Ir nenuostabu, nes pats šėtonas geba apsimesti šviesos angelu' (2 Kor 11,14). Apreiškimo knygoje apie Šėtoną kalbama daugiau nei bet kurioje kitoje Šventojo Rašto vietoje. 'Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas velniu ir šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai' (Apr 12, 9). Šis kūrinys nebuvo gyvatė, kaip mes šiandien galvojame. Dievo Žodis mums pateikia visiškai ne tokį jo paveikslą. 'Jis nutvėrė slibiną - senąją gyvatę, kuri yra velnias ir šėtonas, surišo jį tūkstančiui metų' (Apr 20, 2).

Tai kūrinys, turintis labai didelių galimybių. Čia, Pradžios knygoje, apie jo kilmę visai nieko nerašoma. Manau, kad keturioliktas Izaijo ir dvidešimt aštuntas Ezechielio skyrius atskleidžia mums šio kūrinio kilmę ir tai, kaip jis juo tapo.

Pradžia · ieškauDievo.lt · McGee · Straipsniai · PC Biblija · Biblija mobiliame tel. · Radijo laidos apie Bibliją · 4 dvasiniai principai · Palyginimai iš Biblijos · Angelai · Dievo vardas · Dievo vardai · Vardai Biblijoje · Apie meilę · Temų rodyklė · Mobili (WML) Biblija · Privatumo politika Atsiliepimus ir klausimus apie šį puslapį rašykite adresu