Pr 8,4
4 Septinto mėnesio septynioliktą dieną arka sustojo Ararato kalnuose.
Pr 6,1-22
1 Kai žmonių padaugėjo žemėje ir jiems gimė dukterų,
2 Dievo sūnūs matydami, kad žmonių dukterys gražios, ėmė jas sau į žmonas.
3 Tada Viešpats tarė: “Mano dvasia nekovos su žmonėmis amžinai, nes jie tėra kūnas; jų dienos bus šimtas dvidešimt metų!”
4 Anomis dienomis žemėje buvo milžinų. Kai Dievo sūnūs vesdavo žmonių dukteris ir jos pagimdydavo jiems vaikų, jie būdavo galiūnais, senovėje garsiais vyrais.
5 Viešpats, matydamas, kad žmonių nedorybės žemėje buvo didelės ir jų širdies siekiai buvo vien tik pikti,
6 gailėjosi, kad Jis žemėje sutvėrė žmogų, ir sielojosi savo širdyje.
7 Ir Dievas tarė: “Aš išnaikinsiu žmones, kuriuos sutvėriau, nuo žemės paviršiaus; tiek žmones, tiek gyvulius, roplius ir padangių paukščius, nes Aš gailiuosi, kad juos padariau”.
8 Tačiau Nojus rado malonę Viešpaties akyse.
9 Tokia yra Nojaus giminės istorija. Nojus buvo teisus ir tobulas vyras savo kartoje; jis vaikščiojo su Dievu.
10 Nojus turėjo tris sūnus: Semą, Chamą ir Jafetą.
11 Dievo akivaizdoje žemė buvo sugedusi ir pilna nusikaltimų.
12 Dievas pažiūrėjo į žemę ir matė, kad ji sugedusi, nes kiekvienas kūnas žemėje iškreipė savo kelius.
13 Ir Dievas tarė Nojui: “Aš nusprendžiau padaryti galą kiekvienam kūnui, nes per juos žemė pasidarė pilna nusikaltimų. Aš išnaikinsiu juos nuo žemės paviršiaus.
14 Pasidaryk arką iš sakuoto medžio, arkoje padaryk pertvaras ir ištepk ją derva iš vidaus ir iš lauko.
15 Arka turi būti trijų šimtų uolekčių ilgio, penkiasdešimties uolekčių pločio ir trisdešimties uolekčių aukščio.
16 Padaryk arkai langą uolektis nuo viršaus; arkos duris padaryk jos šone; įrenk joje apatinį, vidurinį ir viršutinį aukštus.
17 Aš užtvindysiu žemę vandenimis, kad išnaikinčiau kiekvieną kūną, kuriame yra gyvybė. Visa, kas yra žemėje, pražus.
18 Bet Aš padarysiu sandorą su tavimi. Į arką įeisite tu, tavo sūnūs, tavo žmona ir tavo sūnų žmonos su tavimi.
19 Į arką įsivesk po du kiekvienos rūšies gyvius-patiną ir patelę, kad išliktų gyvi su tavimi.
20 Iš paukščių, iš gyvulių ir iš visų žemės roplių pagal jų rūšį teįeina pas tave po du, kad išliktų gyvi.
21 Pasiimk visokio maisto ir susikrauk į arką, ir tai tebūna maistas tau ir jiems!”
22 Nojus padarė viską, ką Dievas jam įsakė.
Pr 8,1-22
1 Dievas atsiminė Nojų, visus žvėris bei visus gyvulius, kurie buvo su juo arkoje. Jis leido vėjui pūsti, ir vanduo pradėjo slūgti.
2 Užsidarė gelmės šaltiniai bei dangaus langai, ir lietus liovėsi.
3 Tada vandenys pamažu seko žemėje. Šimtui penkiasdešimčiai dienų praėjus, vandens ėmė mažėti.
4 Septinto mėnesio septynioliktą dieną arka sustojo Ararato kalnuose.
5 O vandenys nuolat seko iki dešimtojo mėnesio. Dešimtojo mėnesio pirmąją dieną pasirodė kalnų viršūnės.
6 Praėjus keturiasdešimčiai dienų, Nojus atidarė arkos langą, kurį buvo įstatęs,
7 ir išleido varną. Tas skraidė šen ir ten, kol vandenys nuseko ant žemės.
8 Po to jis išleido balandį, norėdamas sužinoti, ar vandenys jau nusekę žemės paviršiuje.
9 Balandis nerado vietos, kur nutūpęs galėtų pailsėti, ir sugrįžo, nes vanduo tebebuvo apsėmęs visą žemės paviršių. Nojus ištiesė ranką ir paėmė jį į arką.
10 Palaukęs dar septynias dienas, jis vėl išleido iš arkos balandį.
11 Vakare balandis sugrįžo, laikydamas snape šviežiai nuskintą alyvmedžio lapą. Taip Nojus sužinojo, kad vandenys nusekę ant žemės.
12 Palaukęs dar kitas septynias dienas, jis vėl išleido balandį, kuris daugiau nebesugrįžo.
13 Šeši šimtai pirmaisiais metais, pirmojo mėnesio pirmąją dieną vanduo visai nuseko ant žemės. Tada Nojus nuėmė arkos dangtį ir pasižiūrėjo; ir štai žemės paviršius buvo nudžiūvęs.
14 Antrojo mėnesio dvidešimt septintąją dieną žemė buvo sausa.
15 Tada Dievas tarė Nojui:
16 “Išeik iš arkos tu, tavo žmona, sūnūs ir sūnų žmonos.
17 Visus gyvūnus, kurie su tavimi: paukščius, gyvulius ir roplius, išsivesk, kad jie paplistų žemėje, veistųsi ir daugėtų”.
18 Ir išėjo Nojus, su juo jo sūnūs, žmona ir sūnų žmonos.
19 Visi žvėrys, ropliai ir paukščiai, visa, kas kruta žemėje, kiekvienas pagal savo rūšį, išėjo iš arkos.
20 Nojus pastatė Viešpačiui aukurą ir, paėmęs iš visų švarių gyvulių ir paukščių, aukojo deginamąsias aukas.
21 Viešpats, užuodęs malonų kvapą, tarė savo širdyje: “Aš daugiau nebeprakeiksiu žemės dėl žmogaus, nes žmogaus širdis palinkusi į pikta nuo pat jo jaunystės, ir daugiau nebeišnaikinsiu viso to, kas gyva, kaip esu padaręs.
22 Kol žemė bus, nenustos sėja ir pjūtis, šaltis ir šiluma, vasara ir žiema, diena ir naktis!”
Pr 6,15
15 Arka turi būti trijų šimtų uolekčių ilgio, penkiasdešimties uolekčių pločio ir trisdešimties uolekčių aukščio.
2 Kar 19,37
37 Kai jis garbino savo dievo Nisrocho namuose, jo sūnūs Adramelechas ir Sareceras užmušė jį kardu ir pabėgo į Armėnijos kraštą. Jo sūnus Asarhadonas karaliavo jo vietoje.
Pr 7,1-24
1 Viešpats tarė Nojui: “Eik į arką tu ir visi tavo artimieji, nes tave radau teisų šioje kartoje.
2 Pasiimk iš visų švarių gyvulių po septynetą patinų ir patelių, o iš visų nešvarių gyvulių-po patiną ir patelę,
3 taip pat ir iš padangių paukščių po septynetą patinų ir patelių, kad išlaikytum jų rūšį visos žemės paviršiuje.
4 Po septynių dienų Aš užleisiu lietų ant žemės keturiasdešimčiai dienų ir keturiasdešimčiai naktų ir išnaikinsiu žemės paviršiuje visas gyvas būtybes, kurias esu padaręs”.
5 Ir Nojus padarė viską, ką Viešpats jam įsakė.
6 Nojus buvo šešių šimtų metų, kai tvanas prasidėjo.
7 Tuomet Nojus, jo sūnūs, jo žmona ir sūnų žmonos suėjo su juo į arką, gelbėdamiesi nuo tvano.
8 Švarių ir nešvarių gyvulių, paukščių ir roplių
9 poros suėjo į Nojaus arką, kaip Dievas buvo įsakęs Nojui.
10 Septynioms dienoms praėjus, tvano vandenys užplūdo žemę.
11 Nojui sulaukus šešių šimtų metų, antro mėnesio septynioliktą dieną pratrūko visi didžiosios gelmės šaltiniai ir dangaus langai atsidarė.
12 Lijo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų.
13 Tą pačią dieną į arką įėjo Nojus ir jo sūnūs: Semas, Chamas ir Jafetas, Nojaus žmona ir trys jo sūnų žmonos.
14 Jie ir visi žvėrys, galvijai, ropliai ir visi paukščiai pagal savo rūšis
15 suėjo į Nojaus arką, po du visų kūnų, turinčių gyvybės kvapą.
16 Įėjusieji buvo patinas ir patelė kiekvieno kūno, kaip Dievas jam buvo įsakęs. Tuomet Viešpats uždarė arką iš lauko pusės.
17 Lietus tęsėsi keturiasdešimt dienų, vandens daugėjo ir jis pakėlė arką aukštyn nuo žemės.
18 Vanduo kilo ir užplūdo žemę, o arka plūduriavo vandens paviršiuje.
19 Vanduo pakilo taip aukštai, kad apsėmė visus aukštuosius kalnus, kurie stūksojo po dangumi.
20 Vanduo pakilo penkiolika uolekčių virš kalnų ir juos apdengė.
21 Ir žuvo kiekvienas kūnas, kuris judėjo ant žemės: paukščiai, galvijai, žvėrys, ropliai ir visi žmonės.
22 Visa, kas buvo gyva ir gyveno sausumoje, išmirė.
23 Taip Dievas išnaikino visas gyvas būtybes, kurios buvo žemės paviršiuje, tiek žmones, tiek gyvulius, roplius ir padangių paukščius. Išliko tik Nojus ir tie, kurie buvo su juo arkoje.
24 Vanduo laikėsi žemėje šimtą penkiasdešimt dienų.
Pr 2,1-25
1 Taip buvo sutvertas dangus, žemė ir visi jų pulkai.
2 Dievas septintą dieną užbaigė savo darbus ir ilsėjosi septintą dieną po visų savo darbų, kuriuos atliko.
3 Dievas palaimino septintą dieną ir ją pašventino, nes joje ilsėjosi po visų savo darbų, kuriuos Dievas sukūrė ir padarė.
4 Tokia yra dangaus ir žemės kilmė, kai jie buvo sukurti tą dieną, kurią Viešpats Dievas sutvėrė žemę ir dangų,
5 ir visus lauko augalus, kurių dar nebuvo žemėje, ir visas lauko žoles, kurios dar nežėlė; nes Viešpats Dievas nesiuntė į žemę lietaus ir nebuvo žmogaus žemei įdirbti.
6 Migla kilo nuo žemės ir drėkino jos paviršių.
7 Ir Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą. Taip žmogus tapo gyva siela.
8 Viešpats Dievas sukūrė sodą Edene rytuose ir ten apgyvendino žmogų, kurį buvo sutvėręs.
9 Viešpats Dievas išaugino iš žemės visokių medžių, gražių pasižiūrėti ir nešančių gerus vaisius maistui; taip pat gyvybės medį sodo viduryje ir medį pažinimo gero ir blogo.
10 Upė tekėjo iš Edeno sodui drėkinti; nuo ten ji šakojosi į keturias upes.
11 Pirmosios vardas Pišonas. Ji teka aplink visą Havilos šalį, kur randamas auksas.
12 Tos šalies auksas yra geras. Ten randa bdeliją ir onikso akmenį.
13 Antrosios upės vardas Gihonas. Ji teka aplink visą Kušo šalį.
14 Trečiosios upės vardas Tigras. Ji teka į rytus nuo Asūro. O ketvirtoji upė yra Eufratas.
15 Ir paėmė Viešpats Dievas žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad žmogus jį įdirbtų ir prižiūrėtų.
16 Viešpats Dievas įsakė žmogui: “Nuo kiekvieno sodo medžio tau leista valgyti,
17 bet nuo medžio pažinimo gero ir blogo nevalgyk, nes tą dieną, kurią valgysi jo vaisių, tikrai mirsi”.
18 Viešpats Dievas tarė: “Negerai žmogui būti vienam. Aš padarysiu jam tinkamą padėjėją”.
19 Viešpats Dievas, padaręs iš žemės visus žvėris bei padangių paukščius, juos atvedė prie Adomo, kad matytų, kaip jis juos pavadins; kaip Adomas pavadino kiekvieną gyvą padarą, toks ir yra jo vardas.
20 Adomas davė vardus visiems gyvuliams, padangių paukščiams ir visiems lauko žvėrims, tačiau tarp jų neatsirado padėjėjo, tinkamo žmogui.
21 Tada Viešpats Dievas giliai užmigdė Adomą, išėmė vieną jo šonkaulių ir tą vietą užpildė kūnu.
22 Po to Viešpats Dievas iš šonkaulio, kurį išėmė iš žmogaus, padarė moterį ir ją atvedė pas žmogų.
23 Tada Adomas tarė: “Štai kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno! Šita bus vadinama moterimi, nes iš vyro ji paimta”.
24 Todėl vyras paliks savo tėvą bei motiną ir susijungs su savo žmona; ir juodu taps vienu kūnu.
25 Jie abu-žmogus ir jo žmona-buvo nuogi, tačiau nesigėdijo.
Pr 11,1-32
1 Visi žemės gyventojai kalbėjo viena kalba.
2 Besikeldami toliau į rytus, jie rado lygumą Šinaro krašte ir ten apsigyveno.
3 Jie kalbėjosi: “Pasidirbinkime plytų ir gerai jas išdekime”. Plytas jie naudojo vietoje akmenų, o dervą-vietoje kalkių.
4 Jie tarėsi: “Pasistatykime miestą ir bokštą, kurio viršūnė siektų dangų. Išgarsinkime savo vardą prieš išsiskirstydami į visus kraštus!”
5 Viešpats nužengė pasižiūrėti miesto ir bokšto, kurį žmonės statė,
6 ir tarė: “Jie yra viena tauta ir visi kalba viena kalba. Jie pradėjo tai daryti ir nėra nieko, ko jie negalėtų pasiekti, jeigu nusprendžia.
7 Nusileiskime ir sumaišykime jų kalbą, kad jie nebesuprastų vienas kito!”
8 Viešpats juos išsklaidė po visą žemės paviršių, ir jie nustojo statę miestą.
9 Todėl tą miestą praminė Babele, nes ten Viešpats sumaišė jų kalbą ir iš ten Viešpats išsklaidė juos į visus žemės kraštus.
10 Šitie yra Semo palikuonys: Semas, būdamas šimto metų, dvejiems metams praėjus po tvano, susilaukė sūnaus Arfaksado.
11 Semas, gimus Arfaksadui, dar gyveno penkis šimtus metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.
12 Kai Arfaksadui buvo trisdešimt penkeri metai, gimė sūnus Sala.
13 Po to Arfaksadas dar gyveno keturis šimtus trejus metus ir susilaukė sūnų bei dukterų.
14 Kai Salai buvo trisdešimt metų, gimė Eberas.
15 Po to Sala dar gyveno keturis šimtus trejus metus ir susilaukė sūnų bei dukterų.
16 Kai Eberui buvo trisdešimt ketveri metai, gimė Falekas.
17 Po to Eberas dar gyveno keturis šimtus trisdešimt metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.
18 Kai Falekui buvo trisdešimt metų, gimė Ragaujas.
19 Po to Falekas dar gyveno du šimtus devynerius metus ir susilaukė sūnų bei dukterų.
20 Kai Ragaujui buvo trisdešimt dveji metai, gimė Seruchas.
21 Po to Ragaujas dar gyveno du šimtus septynerius metus ir susilaukė sūnų bei dukterų.
22 Kai Seruchui buvo trisdešimt metų, gimė Nachoras.
23 Po to Seruchas dar gyveno du šimtus metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.
24 Kai Nachorui buvo dvidešimt devyneri metai, gimė Tara.
25 Po to Nachoras dar gyveno šimtą devyniolika metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.
26 Kai Tarai buvo septyniasdešimt metų, gimė Abromas, Nahoras ir Haranas.
27 Šitie yra Taros palikuonys: Abromas, Nahoras ir Haranas, o Harano sūnus-Lotas.
28 Haranas mirė, jo tėvui Tarai dar gyvam tebeesant, savo gimtoje šalyje, Chaldėjos Ūre.
29 Abromas ir Nahoras vedė. Abromo žmonos vardas buvo Saraja, o Nahoro-Milka; ji buvo duktė Harano, Milkos ir Iskos tėvo.
30 Saraja buvo nevaisinga: ji neturėjo vaikų.
31 Tara ėmė savo sūnų Abromą ir savo sūnaus Harano sūnų Lotą, marčią Sarają, sūnaus Abromo žmoną, ir jie iškeliavo iš Chaldėjos Ūro į Kanaano šalį. Atėję ligi Charano, jie ten įsikūrė.
32 Taros amžius buvo du šimtai penkeri metai, ir jis mirė Charane.
Pr 4,22
22 Cila pagimdė Tubal Kainą, kuris gamino visokius įrankius iš vario ir geležies. Tubal Kaino sesuo buvo Naama.
2 Pt 2,5
5 Jis nepagailėjo senojo pasaulio, tik išsaugojo teisumo šauklį Nojų ir dar septynetą, kai siuntė bedievių pasauliui tvaną.
1 Pt 3,20
20 kurios kadaise buvo neklusnios, kai Nojaus dienomis Dievo kantrybė laukė, bestatant arką, kuria nedaugelis, tai yra aštuonios sielos, buvo išgelbėtos vandeniu.
1 Kor 13,1-13
1 Jeigu aš kalbu žmonių ir angelų kalbomis, bet neturiu meilės, esu kaip skambantis varis ar žvangantys cimbolai.
2 Ir jei turiu pranašavimo dovaną ir suprantu visas paslaptis, ir turiu visą pažinimą; jei turiu visą tikėjimą, kad galiu kalnus perkelti, tačiau neturiu meilės, esu niekas.
3 Ir jei išdalinu vargšams pamaitinti visa, ką turiu, ir jeigu atiduodu savo kūną sudeginti, bet neturiu meilės,-man nėra iš to jokios naudos.
4 Meilė kantri ir maloni, meilė nepavydi; meilė nesigiria ir neišpuiksta.
5 Ji nesielgia nepadoriai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, nemąsto piktai,
6 nesidžiaugia neteisybe, džiaugiasi tiesa;
7 visa pakenčia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.
8 Meilė niekada nesibaigia. Baigsis pranašystės, paliaus kalbos, išnyks pažinimas,
9 nes mes žinome iš dalies ir mes pranašaujame iš dalies.
10 Bet kai ateis tobulumas, tai, kas iš dalies, pasibaigs.
11 Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, supratau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, bet tapęs vyru, palikau tai, kas vaikiška.
12 Dabar mes matome kaip per stiklą, miglotai, bet tada-veidas į veidą. Dabar žinau iš dalies, bet tada pažinsiu, kaip ir pats esu pažintas.
13 Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė-šis trejetas, bet didžiausia iš jų yra meilė.
Jn 3,16-17
16 Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.
17 Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas.
Iz 37,38
38 Kai jis garbino savo dievo Nisrocho namuose, jo sūnūs Adramelechas ir Sareceras nužudė jį kardu ir pabėgo į Armėnijos kraštą. Jo sūnus Asarhadonas karaliavo jo vietoje.
Ps 8,1-9
1 Viešpatie, mūsų Valdove, koks įstabus Tavo vardas visoje žemėje! Tu iškėlei savo šlovę virš dangų.
2 Kūdikių ir žindomųjų lūpomis Tu paskelbei apie savo jėgą savo priešams, kad nutildytum priešą ir keršytoją.
3 Kai pasižiūriu į Tavo dangus, Tavo rankų darbą, į mėnulį ir žvaigždes, kurias Tu išdėstei,
4 kas yra žmogus, kad jį atsimeni, ir kas žmogaus sūnus, kad jį aplankai?
5 Jį padarei ne ką menkesnį už angelus, garbe ir šlove jį apvainikavai.
6 Tu davei jam valdžią Tavo rankų darbams, jam po kojų visa padėjai:
7 visas avis ir jaučius, net lauko žvėris,
8 padangių paukščius ir jūrų žuvis, ir visa, kas jūros takais plaukioja.
9 Viešpatie, mūsų Valdove, koks įstabus Tavo vardas visoje žemėje!
Pr 9,1-29
1 Dievas laimino Nojų bei jo sūnus ir tarė: “Būkite vaisingi, dauginkitės ir pripildykite žemę.
2 Tesibijo jūsų ir tedreba prieš jus visi žemės žvėrys, visi padangių sparnuočiai, visa, kas gyva žemėje, ir visos jūros žuvys. Visa tai atiduota į jūsų rankas.
3 Visa, kas juda ir gyva, bus jums maistui; visa jums duodu, kaip daviau žaliuojančius augalus.
4 Tik mėsos su gyvybe, kuri yra kraujyje, nevalgykite.
5 Iš tiesų už jūsų gyvybės kraują Aš pareikalausiu iš kiekvieno žvėries ir žmogaus, kuris pralietų savo brolio kraują.
6 Kas pralieja žmogaus kraują, jo kraujas taip pat bus pralietas, nes žmogus sutvertas pagal Dievo atvaizdą.
7 Jūs būkite vaisingi ir dauginkitės, pliskite po žemę ir pripildykite ją!”
8 Dievas tarė Nojui ir jo sūnums kartu su juo:
9 “Aš darau sandorą su jumis ir jūsų palikuonimis, kurie gyvens po jūsų,
10 ir su visais gyvais padarais, visais paukščiais, galvijais ir žvėrimis, kurie išėjo su jumis iš arkos.
11 Aš darau savo sandorą su jumis: jokio kūno nebepražudysiu tvano vandenimis, ir tvanas nebesunaikins žemės”.
12 Ir Dievas tarė: “Ženklas sandoros, kurią darau tarp savęs ir jūsų bei visų gyvų padarų, kurie yra su jumis, per visas būsimas kartas
13 bus lankas debesyse. Jis tebūna sandoros ženklu tarp manęs ir žemės.
14 Sutelkęs debesis viršum žemės ir lankui pasirodžius debesyse,
15 atsiminsiu savo sandorą, kuri yra tarp manęs ir jūsų bei visų gyvų padarų, kad daugiau nebūtų tvano, sunaikinančio kiekvieną kūną žemėje.
16 Kai lankas bus debesyse, Aš jį pamatysiu ir atsiminsiu amžinąją sandorą tarp Dievo ir visų gyvų padarų, turinčių kūną, kurie yra ant žemės”.
17 Dievas tarė Nojui: “Tai yra sandoros ženklas, kurią Aš darau tarp savęs ir kiekvieno kūno, gyvenančio žemėje”.
18 Nojaus sūnūs, kurie išėjo iš arkos, buvo Semas, Chamas ir Jafetas; Chamas buvo Kanaano tėvas.
19 Šie trys yra Nojaus sūnūs ir iš jų atsirado visi žemės gyventojai.
20 Nojus pradėjo dirbti žemę ir įsiveisė vynuogyną.
21 Išgėręs vyno, pasigėrė ir gulėjo apsinuoginęs savo palapinėje.
22 Chamas, Kanaano tėvas, pamatęs savo tėvo nuogumą, pasakė broliams, kurie buvo lauke.
23 Semas ir Jafetas paėmė apsiaustą ir abu, užsimetę ant pečių, priėjo atbuli, ir apdengė savo tėvo nuogumą; jų veidai buvo nukreipti į priešingą pusę ir jie nematė savo tėvo nuogumo.
24 Nojus, išsiblaivęs nuo vyno ir sužinojęs, ką jam padarė jaunesnysis sūnus,
25 tarė: “Tebūna prakeiktas Kanaanas! Vergų vergas tebūna jis savo broliams!
26 Palaimintas Viešpats, Semo Dievas, o Kanaanas bus jo vergas!
27 Teišplečia Dievas Jafetą, ir tegu jis gyvena Semo palapinėse, o Kanaanas bus jo vergas!”
28 Tvanui praėjus, Nojus dar gyveno tris šimtus penkiasdešimt metų.
29 Taigi Nojaus amžius buvo devyni šimtai penkiasdešimt metų, ir jis mirė.
Pr 7,16
16 Įėjusieji buvo patinas ir patelė kiekvieno kūno, kaip Dievas jam buvo įsakęs. Tuomet Viešpats uždarė arką iš lauko pusės.
