24 Sveikinkite visus savo vadovus ir visus šventuosius. Jus sveikina broliai iš Italijos.
1 Kai buvo nuspręsta, kad mes turime išplaukti į Italiją, Paulių ir kelis kitus kalinius perdavė Augusto kohortos šimtininkui Julijui.
2 Mes įlipome į Adramitijos laivą, kuris turėjo plaukti Azijos pakrantėmis, ir leidomės į kelionę. Su mumis buvo makedonietis Aristarchas iš Tesalonikos.
3 Kitą dieną atplaukėme į Sidoną. Julijus kilniai elgėsi su Pauliumi ir leido jam aplankyti bičiulius, kad galėtų pasidžiaugti jų globa.
4 Išvykę iš ten, plaukėme Kipro užuovėja, nes pūtė priešingi vėjai.
5 Perplaukę jūrą ties Kilikija ir Pamfilija, atvykome į Lykijos miestą Myrą.
6 Tenai šimtininkas surado Aleksandrijos laivą, kuris plaukė į Italiją, ir persodino mus į jį.
7 Daug dienų plaukėme palengva ir vargais negalais atsiradome ties Knidu. Kadangi vėjas kliudė, plaukėme Kretos priedangoje, link Salmonės.
8 Šiaip ne taip ją aplenkę, atvykome į vietovę, kuri vadinosi Dailioji Prieplauka, netoli Lasėjos miesto.
9 Prabėgo daug laiko, ir laivyba tapo pavojinga, nes jau buvo pasibaigęs rudens pasninko metas. Paulius juos įspėjo,
10 sakydamas: „Vyrai, numatau, jog šis plaukimas bus grėsmingas ir pražūtingas ne tik kroviniams bei laivui, bet ir mūsų gyvybėms“.
11 Tačiau šimtininkas labiau tikėjo vairininku ir laivo savininku negu tuo, ką kalbėjo Paulius.
12 Kadangi uostas buvo netinkamas žiemoti, dauguma nusprendė iš ten plaukti toliau, kaip nors pasiekti Feniksą, Kretos uostą, atvirą į pietvakarius ir šiaurės vakarus, ir ten žiemoti.
13 Kai ėmė pūsti lengvas pietų vėjas, jie tikėjosi įvykdyti savo sumanymą ir, pakėlę inkarą, leidosi pirmyn palei Kretos krantus.
14 Bet netrukus nuo salos pusės pakilo viesulas, vadinamas Šiauriaryčiu.
15 Jis pagavo laivą, nepajėgusį jam priešintis, ir mes turėjome jį leisti pavėjui.
16 Kai mus nešė pro salelę, vardu Klaudą, mes tik vargais negalais išsaugojome gelbėjimo valtį.
17 Kai ji buvo užkelta, jūreiviai ėmė stiprinti laivą – apjuosė jį virvėmis. Bijodami pakliūti ant Sirtės seklumų, jie nuleido bures ir taip plaukė toliau.
18 Mus baisiai vargino audra. Todėl rytojaus dieną teko išmesti į jūrą dalį krovinio.
19 Trečią dieną savo rankomis išmetėme kai kuriuos laivo įrengimus.
20 Ilgą laiką nematydami nei saulės, nei žvaigždžių, smarkios audros blaškomi, galiausiai praradome bet kokią viltį išsigelbėti.
21 Žmonės jau ilgą laiką nieko nevalgė. Paulius, atsistojęs tarp jų, tarė: „Vyrai! Reikėjo paklausyti manęs ir neplaukti nuo Kretos į jūrą. Būtų išvengta šių pavojų ir nuostolių.
22 Tačiau ir dabar raginu laikytis drąsiai. Niekas iš jūsų nežus, vien tik laivas.
23 Šią naktį mane aplankė angelas Dievo, kuriam aš priklausau ir tarnauju,
24 ir pasakė: ‘Nebijok, Pauliau! Tu privalai stoti prieš ciesorių. Ir štai Dievas tau dovanoja visus, plaukiančius su tavimi’.
25 Tad, vyrai, drąsiau! Aš tikiu Dievu, kad taip ir įvyks, kaip man pasakyta.
26 Mus išmes į kokią nors salą“.
27 Kai buvome svaidomi Adrijos jūroje keturioliktą naktį, apie vidurnaktį jūreiviams pasirodė, kad artėjame prie kažkokios sausumos.
28 Jie išmetė grimzlę ir nustatė dvidešimties sieksnių gylį; po kiek laiko išmatavo dar kartą ir berado penkiolika.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: adrija · ametistas · belaisvius · ciesoriaus · išlaisvinti belaisvių · kaliniai
2 Čia jis sutiko vieną iš Ponto kilusį žydą, vardu Akvilą, su žmona Priscile, neseniai atsikėlusius iš Italijos. Mat Klaudijus buvo išleidęs įsakymą visiems žydams išsikraustyti iš Romos. Jis nuėjo pas juos
Šios eilutės taip pat ieškota temose: akvilas · arielis · bendradarbis · deivė · improvizacija · išsirinkau tave
1 Cezarėjoje gyveno vyras, vardu Kornelijus, vadinamosios italų kohortos šimtininkas.
2 Jis buvo dievotas ir drauge su savo namiškiais bijojo Dievo, gausiai šelpdavo žmones ir nuolat melsdavosi Dievui.
3 Kartą, apie devintą valandą, jis regėjime aiškiai išvydo pas jį ateinantį Dievo angelą, kuris jam tarė: „Kornelijau!“
4 Tas, pažvelgęs į jį, išsigando ir paklausė: „Kas yra, viešpatie?“ Šis jam atsakė: „Tavo maldos ir gailestingumo aukos pakilo Dievo akivaizdon, ir Jis tave prisiminė.
5 Dabar siųsk vyrus į Jopę ir pasikviesk Simoną, vadinamą Petru.
6 Jis svečiuojasi pas vieną odininką, Simoną, kurio namai stovi prie jūros. Petras pasakys tau, ką turi daryti“.
7 Kai su juo kalbėjęs angelas pasitraukė, Kornelijus pasišaukė du tarnus ir vieną pamaldų kareivį iš nuolat šalia esančių valdinių
8 ir, viską jiems išaiškinęs, išsiuntė į Jopę.
9 Rytojaus dieną, kai šitie keliaudami artinosi prie miesto, Petras užlipo ant plokščiastogio melstis. Buvo apie šeštą valandą.
10 Jis pasijuto labai išalkęs ir norėjo užkąsti. Kol jam ruošė valgį, jį ištiko dvasios pagava.
11 Jis išvydo atsivėrusį dangų, iš kurio jam leidosi žemyn kažkoks padėklas, lyg didelė marška, pririšta už keturių kampų ir nuleidžiama žemėn.
12 Jame buvo įvairiausių žemės keturkojų, laukinių žvėrių, roplių ir padangės paukščių.
13 Ir jam pasigirdo balsas: „Kelkis, Petrai, pjauk ir valgyk!“
14 Bet Petras atsakė: „Jokiu būdu, Viešpatie! Aš niekuomet nesu valgęs nieko sutepto ar nešvaraus“.
15 Balsas antrą kartą tarė: „Ką Dievas apvalė, tu nevadink suteptu!“
16 Taip pasikartojo tris kartus, ir tuojau padėklas vėl pakilo į dangų.
17 Petrui tebesvarstant, ką galėtų reikšti matytas regėjimas, štai Kornelijaus pasiuntiniai, išklausinėję, kur Simono namai, sustojo prie vartų.
18 Jie sušukę paklausė: „Ar čia vieši Simonas, vadinamas Petru?“
19 Petrui, vis tebemąstančiam apie regėjimą, Dvasia tarė: „Štai trys vyrai ieško tavęs.
20 Kelkis, lipk žemyn ir keliauk su jais nė kiek nedvejodamas, nes Aš juos atsiunčiau“.
21 Taigi Petras nulipo žemyn pas Kornelijaus siųstus vyrus ir tarė: „Štai aš, kurio ieškote. Su kokiu reikalu atėjote?“
22 Tie atsakė: „Šimtininkas Kornelijus, teisus ir dievobaimingas vyras, turintis gerą vardą visoje žydų tautoje, gavo iš šventojo angelo nurodymą pakviesti tave į savo namus ir išklausyti tavo žodžių“.
23 Tada Petras paprašė juos į vidų ir svetingai priėmė. Kitą rytą iškeliavo su jais. Jį lydėjo keli broliai iš Jopės.
24 Rytojaus dieną jie atvyko į Cezarėją. Kornelijus jų laukė, susikvietęs savo gimines ir artimiausius draugus.
25 Įeinantį Petrą Kornelijus pasitiko ir, puldamas po kojų, išreiškė jam pagarbą.
26 Bet Petras pakėlė Kornelijų, tardamas: „Kelkis! Juk ir aš esu žmogus!“
27 Paskui, kalbėdamasis su juo, įėjo vidun ir, radęs daug susirinkusių,
28 prabilo: „Jūs žinote, kad žydui nevalia bendrauti ar užeiti pas svetimtautį. Bet Dievas parodė man, jog negalima jokio žmogaus laikyti suteptu ar netyru.
29 Štai kodėl pakviestas aš nesipriešindamas atvykau. Taigi klausiu dabar, kokiu reikalu mane pakvietėte?“
30 Kornelijus atsakė: „Kaip tik dabar sukanka lygiai keturios dienos, kai aš savo namuose pasninkavau ir meldžiausi devintą valandą. Ir štai prieš mane stojo spindinčiais drabužiais vyras
31 ir prabilo: ‘Kornelijau, tavo maldos išklausytos, ir Dievas prisiminė tavo gailestingumo aukas.
32 Tad siųsk pasiuntinius į Jopę ir pasikviesk Simoną, vadinamą Petru. Jis yra apsistojęs odininko Simono namuose prie jūros. Atėjęs jis tau viską pasakys’.
33 Taigi aš iš karto pasiunčiau pas tave, o tu gerai padarei, čia atvykdamas. Dabar mes visi esame susirinkę Dievo akivaizdoje, kad išgirstume visa, ką Dievas tau pavedė“.
34 Tada, atvėręs lūpas, Petras pasakė: „Iš tiesų dabar suprantu, kad Dievas neatsižvelgia į asmenis.
35 Jam priimtinas kiekvienos tautos žmogus, kuris Jo bijo ir teisiai gyvena.
36 Jis pasiuntė savo žodį Izraelio vaikams ir per Jėzų Kristų paskelbė taikos Evangeliją. Jis yra visų Viešpats.
37 Jūs žinote, kas yra įvykę visoje Judėjoje, pradedant nuo Galilėjos, po Jono skelbtojo krikšto, –
38 kaip Dievas patepė Šventąja Dvasia ir jėga Jėzų iš Nazareto, ir Jis vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius, nes Dievas buvo su Juo.
39 Mes esame liudytojai visko, ką Jis yra padaręs žydų šalyje ir Jeruzalėje. Jį nužudė, pakabindami ant medžio.
40 Tačiau trečią dieną Dievas Jį prikėlė ir leido Jam pasirodyti,
41 beje, ne visai tautai, o Dievo iš anksto išrinktiems liudytojams, būtent mums, kurie su Juo valgėme ir gėrėme, Jam prisikėlus iš numirusių.
42 Jis mums įsakė skelbti žmonėms ir liudyti, kad Jis yra Dievo paskirtasis gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas.
43 Apie Jį visi pranašai liudija, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, gauna Jo vardu nuodėmių atleidimą“.
44 Petrui dar tebekalbant šiuos dalykus, Šventoji Dvasia nužengė ant visų, kurie klausėsi žodžio.
45 Su Petru atvykę žydų kilmės tikintieji labai stebėjosi, kad ir pagonims buvo išlieta Šventosios Dvasios dovana.
46 Jie girdėjo juos kalbant kalbomis ir aukštinant Dievą.
47 Tuomet Petras tarė: „Ar kas galėtų uždrausti pasikrikštyti jiems vandeniu – šiems, kurie, kaip ir mes, gavo Šventąją Dvasią?“
48 Ir jis liepė juos pakrikštyti Viešpaties vardu. Po to jie prašė jį pasilikti dar kelias dienas.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: ametistas · ananijas · aš meldžiu · atkrito · baltramiejus · dangaus slėpinys
10 Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per Jį atsirado, bet pasaulis Jo nepažino.
11 Jis atėjo pas savuosius, ir savieji Jo nepriėmė.
12 Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki Jo vardą,
Šios eilutės taip pat ieškota temose: aukštesnis · bankas · broliams vienybėje · burti · buvimas vienu · dievas matomas
16 Aš nesigėdiju Evangelijos, nes ji yra Dievo jėga išgelbėti kiekvienam, kuris tiki, pirma žydui, paskui graikui.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: dulkė · galios žmogus · gelbėkitės · naujas lopas · nieko gero · pirmas krikštas
1 Džiūgaukite, teisieji, Viešpatyje, doriesiems tinka gyriaus giesmė.
2 Girkite Viešpatį arfomis, giedokite Jam, pritardami dešimčiastygiu psalteriu!
3 Giedokite Jam naują giesmę, grokite meistriškai su džiaugsmo šūksniais.
4 Teisingas yra Viešpaties žodis ir visi Jo darbai atlikti tiesoje.
5 Jis mėgsta teisumą ir teisingumą. Viešpaties gerumo yra pilna žemė.
6 Viešpaties žodžiu sukurti dangūs, Jo burnos kvapu – visa jų kareivija.
7 Tartum į indą Jis jūrų vandenis surinko, į sandėlius uždarė gelmes.
8 Tegul bijo Viešpaties visa žemė, tegul garbina Jį visi pasaulio gyventojai!
9 Jis tarė – ir įvyko; Jis įsakė – ir atsirado.
10 Viešpats paverčia niekais pagonių sumanymą, suardo tautų planus.
11 Viešpaties sumanymas lieka per amžius, Jo širdies mintys per kartų kartas.
12 Palaiminta tauta, kurios Dievas yra Viešpats, tauta, kurią Jis išsirinko savo nuosavybe!
13 Iš dangaus žvelgia Viešpats ir stebi visą žmoniją.
14 Iš savo gyvenamos vietos Jis žiūri į visus žemės gyventojus.
15 Jis kiekvieno širdį sutvėrė ir stebi visus jų darbus.
16 Ne kariuomenės gausumas karalių išgelbsti, karžygys neišsilaisvina didele jėga.
17 Žirgas nepadės ir neišgelbės savo stiprumu.
18 Štai Viešpaties akis stebi tuos, kurie Jo bijo, kurie laukia Jo gailestingumo,
19 kad išgelbėtų nuo mirties jų sielą ir bado metu išlaikytų gyvus.
20 Mūsų siela laukia Viešpaties – Jis mūsų pagalba ir skydas.
21 Juo džiaugsis mūsų širdis, nes Jo šventuoju vardu mes pasitikėjome.
22 Viešpatie, tebūna Tavo gailestingumas mums, nes mes viliamės Tavimi.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: aleliuja · aukštinu tave · džiaukitės biblijoje · džiaukitės viešpatyje · netikėjimas · tušti cimbolai
11 Ir jie nugalėjo jį Avinėlio krauju ir savo liudijimo žodžiu. Jie nebrangino savo gyvybės, net iki mirties.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: dienos pradžia · kekše · kraujo · kraujo ryšys · kristus nugalėjo · liuciferio meilė
1 Kai Jėzus leidosi nuo kalno, Jį sekė didelės minios.
2 Ir štai priėjo raupsuotasis ir, pagarbinęs Jį, sakė: „Viešpatie, jei nori, Tu gali mane padaryti švarų“.
3 Jėzus ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ Ir tuojau raupsai išnyko.
4 Jėzus pasakė jam: „Žiūrėk, niekam nepasakok, bet eik pasirodyti kunigui ir paaukok Mozės įsakytą atnašą jiems paliudyti“.
5 Jėzui sugrįžus į Kafarnaumą, prie Jo priėjo šimtininkas, maldaudamas:
6 „Viešpatie, mano tarnas guli namie paralyžiuotas ir baisiai kankinasi“.
7 Jėzus jam tarė: „Einu ir išgydysiu jį“.
8 Šimtininkas atsakė: „Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks.
9 Juk ir aš, būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Sakau vienam: ‘Eik!’, ir jis eina; sakau kitam: ‘Ateik!’, ir jis ateina; sakau tarnui: ‘Daryk tai!’, ir jis daro“.
10 Tai girdėdamas, Jėzus stebėjosi ir kalbėjo einantiems iš paskos: „Iš tiesų sakau jums: net Izraelyje neradau tokio tikėjimo!
11 Todėl sakau jums: daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės dangaus karalystėje su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu.
12 O karalystės vaikai bus išmesti laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas“.
13 Šimtininkui Jėzus tarė: „Eik, ir tebūnie tau, kaip tikėjai!“ Ir tą pačią valandą tarnas pagijo.
14 Atėjęs į Petro namus, Jėzus pamatė jo uošvę gulinčią ir karščiuojančią.
15 Jis palietė jos ranką, ir karštis praėjo. Toji atsikėlė ir patarnavo jiems.
16 Vakarui atėjus, žmonės sugabeno pas Jėzų daug demonų apsėstųjų. Jis išvarė dvasias žodžiu ir išgydė visus ligonius,
17 kad išsipildytų, kas buvo pasakyta per pranašą Izaiją: „Jis pasiėmė mūsų negalias ir nešė mūsų ligas“.
18 Matydamas aplinkui didžiulę minią, Jėzus įsakė irtis į kitą krantą.
19 Tuomet priėjo vienas Rašto žinovas ir tarė Jam: „Mokytojau, aš seksiu paskui Tave, kur tik Tu eisi!“
20 Jėzus jam atsakė: „Lapės turi urvus, padangių paukščiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“.
21 Kitas Jo mokinys prašė: „Viešpatie, leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti“.
22 Bet Jėzus atsakė: „Sek paskui mane ir palik mirusiems laidoti savo numirėlius“.
23 Jėzus įlipo į valtį, ir mokiniai paskui Jį.
24 Ir štai ežere pakilo smarki audra, ir bangos liejo valtį. O Jis miegojo.
25 Mokiniai pripuolę ėmė Jį žadinti, šaukdami: „Viešpatie, gelbėk mus, žūvame!“
26 Jis jiems tarė: „Kodėl jūs tokie bailūs, mažatikiai?“ Paskui Jis atsikėlė, sudraudė vėjus bei ežerą, ir pasidarė visiškai ramu.
27 Žmonės stebėjosi ir kalbėjo: „Kas Jis per vienas, kad net vėjai ir ežeras Jo klauso?“
28 Kai Jėzus priplaukė kitą krantą gergeziečių krašte, Jam priešais atbėgo du demonų apsėstieji, išlindę iš kapinių rūsių. Juodu buvo tokie pavojingi, kad niekas negalėjo praeiti anuo keliu.
29 Ir štai jiedu ėmė šaukti: „Ko Tau iš mūsų reikia, Jėzau, Dievo Sūnau?! Atėjai pirma laiko mūsų kankinti?“
30 Toli nuo jų ganėsi didelė banda kiaulių.
31 Demonai prašė: „Jeigu mus išvarysi, tai leisk sueiti kiaulių bandon“.
32 Ir Jis jiems tarė: „Eikite!“ Tuomet demonai išėjo ir apniko kiaules. Ir štai visa banda metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė vandenyje.
33 Piemenys pabėgo ir, pasiekę miestą, viską išpasakojo, taip pat ir apie apsėstuosius.
34 Tada visas miestas išėjo pasitikti Jėzaus ir, Jį pamatę, maldavo pasišalinti iš jų krašto.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: apsireikšti · atsivers · atskleisti · lapių · laputės · raupsuotojo išgydymas
1 Tikėjimas užtikrina tai, ko viliamės, ir parodo tai, ko nematome.
2 Per jį protėviai gavo gerą liudijimą.
3 Tikėjimu suvokiame, kad pasauliai buvo sutverti Dievo žodžiu, būtent iš neregimybės atsirado regima.
4 Tikėjimu Abelis aukojo geresnę auką negu Kainas ir dėl tikėjimo gavo liudijimą, kad yra teisus, Dievui paliudijus apie jo dovanas. Dėl tikėjimo jis ir miręs tebekalba.
5 Tikėjimu Henochas buvo perkeltas, kad nematytų mirties, ir „jo neberado, nes Dievas jį perkėlė“. Mat prieš perkeliamas, jis gavo liudijimą, kad patikęs Dievui.
6 O be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir kad uoliai Jo ieškantiems atsilygina.
7 Tikėjimu Nojus, Dievo perspėtas apie tuo metu dar nematomus dalykus, būdamas dievobaimingas, pastatė arką savo šeimai išgelbėti; tikėjimu jis pasmerkė pasaulį ir paveldėjo tikėjimo teisumą.
8 Tikėjimu Abraomas pakluso, kai buvo pašauktas keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs.
9 Tikėjimu jis apsigyveno pažado žemėje, tarytum svetimoje, gyvendamas palapinėse su Izaoku ir Jokūbu, to paties pažado bendrapaveldėtojais.
10 Mat jis laukė miesto su pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas yra Dievas.
11 Tikėjimu ir pati Sara – nevaisinga ir nebe to amžiaus – gavo galios pastoti ir pagimdė vaiką, nes ji laikė ištikimu Tą, kuris pažadėjo.
12 Todėl iš vieno vyro, ir dar apmirusio, gimė palikuonys, gausūs tartum dangaus žvaigždės ir nesuskaitomi kaip jūros pakrantės smiltys.
13 Jie visi mirė tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų, bet iš tolo juos regėdami, buvo įsitikinę jais ir priėmė juos, išpažindami, jog jie žemėje svečiai ir keleiviai.
14 Kurie taip kalba, parodo, kad ieško tėvynės.
15 Jeigu jie būtų minėję aną, iš kurios iškeliavo, jie būtų turėję laiko sugrįžti atgal.
16 Bet dabar jie siekė geresnės tėvynės, tai yra dangiškosios. Todėl Dievas nesigėdija vadintis jų Dievu: juk Jis paruošė jiems Miestą!
17 Tikėjimu Abraomas aukojo Izaoką, kai buvo mėginamas. Jis, kuris buvo gavęs pažadą, aukojo savo viengimį sūnų,
18 apie kurį buvo pasakyta: „Iš Izaoko bus pašaukti tavo palikuonys“.
19 Jis suprato, kad Dievas gali prikelti net iš mirties, ir atgavo sūnų tarytum iš numirusių.
20 Tikėjimu Izaokas palaimino ateičiai Jokūbą ir Ezavą.
21 Tikėjimu Jokūbas mirties valandą palaimino kiekvieną Juozapo sūnų ir pagarbino, atsirėmęs į savo lazdos drūtgalį.
22 Tikėjimu merdintis Juozapas priminė apie Izraelio vaikų iškeliavimą ir davė nurodymų dėl savo palaikų.
23 Tikėjimu Mozė tris mėnesius buvo tėvų paslėptas, nes jie matė, koks kūdikis dailus, ir neišsigando karaliaus įsakymo.
24 Tikėjimu Mozė užaugęs atsisakė vadintis faraono dukters sūnumi.
25 Jis verčiau pasirinko su Dievo tauta kęsti sunkumus negu laikinai džiaugtis nuodėmės malonumais.
26 Jis Kristaus paniekinimą laikė didesniu turtu negu Egipto brangenybes, nes jis žvelgė į atlygį.
27 Tikėjimu jis paliko Egiptą, neišsigandęs karaliaus rūstybės, nes liko nepajudinamas, tarsi regėtų Neregimąjį.
28 Tikėjimu jis įsteigė Paschą ir apšlakstymą krauju, kad naikintojas nepaliestų jų pirmagimių.
29 Tikėjimu jie perėjo per Raudonąją jūrą tartum per sausumą, o tai daryti mėginantys egiptiečiai prigėrė.
30 Tikėjimu buvo sugriauti Jericho mūrai po septynių dienų žygiavimo aplinkui.
31 Tikėjimu paleistuvė Rahaba nepražuvo kartu su neklusniaisiais; mat ji taikingai buvo priėmusi žvalgus.
32 Ką dar pasakyti? Man neužtektų laiko, jeigu imčiau pasakoti apie Gedeoną, Baraką, Samsoną, Jeftę, Dovydą, Samuelį ir pranašus,
33 kurie tikėjimu nugalėjo karalystes, vykdė teisumą, įgijo pažadus, užčiaupė liūtams nasrus,
34 užgesino ugnies karštį, paspruko nuo kalavijo ašmenų, sustiprėjo iš silpnumo, tapo galiūnais kovoje, privertė bėgti svetimųjų pulkus.
35 Moterys atgavo prikeltus savo mirusiuosius, kiti buvo kankinami ir atsisakė išlaisvinimo, kad gautų prakilnesnį prisikėlimą.
36 Dar kiti iškentė patyčias ir plakimus, taip pat pančius ir kalėjimą.
37 Jie buvo akmenimis užmušami, pjaustomi pusiau, gundomi, kardu žudomi, klajojo prisidengę avių ir ožkų kailiais, vargo, kentė priespaudą ir kankinimus.
38 Jie, kurių pasaulis nebuvo vertas, klajojo dykumose ir kalnuose, slapstėsi olose ir žemės plyšiuose.
39 Ir jie visi, per tikėjimą gavę gerą liudijimą, negavo to, kas buvo pažadėta,
40 nes Dievas geresnius dalykus buvo numatęs mums, kad jie ne be mūsų pasiektų tobulumą.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: ar tiki · baime ramybe · dievo pirštas · dvasinė plotmė · grumiuosi · išaukštintas
16 Todėl mes nepailstame. Nors mūsų išorinis žmogus ir nyksta, vidinis diena iš dienos atsinaujina.
17 Mūsų trumpalaikis lengvas sielvartas ruošia mums visa pranokstančią amžinąją šlovę.
18 Tuo tarpu mes nežiūrime į tai, kas regima, bet į tai, kas neregima, nes kas regima, yra laikina, o kas neregima – amžina.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: akys spindės · biblija žmogui · bjaur · citatos protas · dienų · dievai žmones
14 Ten susitikome su broliais; jie pakvietė mus septynioms dienoms paviešėti. Taip mes atvykome į Romą.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: mokysiu
1 Jam išeinant iš šventyklos, vienas iš mokinių Jam sako: „Mokytojau, pažvelk, kokie akmenys ir kokie pastatai!“
2 Jėzus jam atsakė: „Matai šituos didžiulius pastatus? Čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta“.
3 Kai Jis sėdėjo Alyvų kalne, priešais šventyklą, Petras, Jokūbas, Jonas ir Andriejus atskirai nuo kitų klausė Jį:
4 „Pasakyk mums, kada tai įvyks ir koks bus ženklas, kai visa tai pradės pildytis?“
5 Jėzus, jiems atsakydamas, pradėjo kalbėti: „Žiūrėkite, kad niekas jūsų nesuklaidintų.
6 Daug kas ateis mano vardu ir sakys: ‘Tai Aš’, ir daugelį suklaidins.
7 Išgirdę apie karus ir karų gandus, neišsigąskite. Tai turi įvykti, bet dar ne galas.
8 Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Įvairiose vietose bus žemės drebėjimų, bus badmečių ir neramumų. Tai gimdymo skausmų pradžia.
9 Jūs saugokitės, nes atidavinės jus teismams, plaks sinagogose, ir jūs turėsite dėl manęs stoti prieš valdytojus ir karalius jiems liudyti.
10 Ir Evangelija pirmiau turės būti paskelbta visoms tautoms.
11 Kai suėmę jus ves, nesirūpinkite ir negalvokite iš anksto, ką kalbėsite. Kalbėkite tai, kas tą valandą bus jums duota, nes kalbėsite ne jūs, o Šventoji Dvasia.
12 Brolis išduos nužudyti brolį, o tėvas – savo vaiką. Vaikai pakels ranką prieš savo gimdytojus ir juos žudys.
13 Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas“.
14 „Kai pamatysite per pranašą Danielių paskelbtą naikinimo bjaurastį, stovinčią ten, kur jos neturi būti (kas skaito – teišmano), tada, kas bus Judėjoje, tebėga į kalnus;
15 kas bus ant stogo, tenelipa žemyn į namus ir tegul neina ko nors pasiimti iš savo namų;
16 o kas laukuose, tenegrįžta pasiimti apsiausto.
17 Vargas nėščioms ir žindančioms tomis dienomis!
18 Melskitės, kad jums netektų bėgti žiemą!
19 Tomis dienomis bus toks suspaudimas, kokio nėra buvę nuo pradžios pasaulio, kurį Dievas sutvėrė, iki šiol, ir daugiau nebebus.
20 Ir, jeigu Viešpats nebūtų sutrumpinęs tų dienų, neišsigelbėtų nė vienas kūnas. Tačiau dėl išrinktųjų, kuriuos išsirinko, Jis sutrumpino tas dienas.
21 Jei tada kas nors jums sakys: ‘Štai čia Kristus’, arba: ‘Jis tenai!’, – netikėkite,
22 nes atsiras netikrų kristų ir netikrų pranašų. Jie darys ženklų ir stebuklų, kad suklaidintų, jei įmanoma, net išrinktuosius.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: akmenimis · akmenis · atmestas akmuo · dievo akmuo · i akmenys · neliks akmens
1 „Kai norėjau pagydyti Izraelį, paaiškėjo Efraimo kaltė ir Samarijos nedorybės. Jie apgaudinėja, vagys įsilaužia į namus, plėšikų gaujos plėšia gatvėse.
2 Jie nepagalvoja, kad Aš prisimenu jų nedorybes! Dabar jų darbai apsupo juos, jie visi yra mano akivaizdoje.
3 Jų nedorybėmis džiaugiasi karalius, jų apgaulėmis – kunigaikščiai.
4 Jie visi yra svetimautojai kaip pakūrenta krosnis, kurios nebereikia kurstyti nuo tešlos įmaišymo iki iškilimo.
5 Karaliaus dieną kunigaikščiai susirgo nuo vyno, jis ištiesė ranką akiplėšoms.
6 Jų širdys paruoštos kaip krosnis – kepėjas miega naktį, o rytą ugnis įsiliepsnoja.
7 Jie visi, įkaitę kaip krosnis, prarijo savo teisėjus. Visi jų karaliai krito, bet nė vienas tarp jų nesišaukia manęs.
8 Efraimas maišosi su tautomis! Jis yra lyg neapverstas paplotis.
9 Svetimšaliai suėdė jo jėgą, bet jis to nepastebėjo; plaukai jam pražilo, bet jis to nežinojo.
10 Izraelio išdidumas liudija prieš jį patį. Bet jie vis dėlto nesugrįžta pas Viešpatį, savo Dievą, ir neieško Jo.
11 Efraimas elgiasi kaip kvailas balandis: tai šaukiasi Egipto, tai bėga į Asiriją.
12 Jiems einant, Aš ištiesiu tinklą – kaip padangių paukščius juos pagausiu; bausiu juos, kaip esu jiems sakęs.
13 Vargas jiems, nes jie pasitraukė nuo manęs! Sunaikinimas jiems, nes jie sukilo prieš mane! Aš išpirkau juos, bet jie kalbėjo melą.
14 Jie nesišaukė manęs nuoširdžiai, kai dejavo savo guoliuose. Dėl javų ir vyno jie susirinko, bet prieš mane maištavo.
15 Nors Aš juos mokiau ir stiprinau, tačiau jie piktu man atlygindavo.
16 Jie kreipėsi, bet ne į Aukščiausiąjį, jie kaip netikras ginklas. Jų kunigaikščiai žus nuo kardo dėl jų akiplėšiškumo, Egipto žemė tyčiosis iš jų“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: išgydyk mane, viešpatie · medicina · policija · žmogus gyvenimas · Dievo įstatai · tikėti melu
7 Valgyk linksmas savo duoną, gerai nusiteikęs, gerk vyną, nes Dievas dabar priima tavo darbus.
8 Tebūna tavo drabužiai visados balti ir tegul netrūksta tavo galvai aliejaus.
9 Džiaukis gyvenimu, kurį tau Dievas davė, kartu su žmona, kurią myli. Tokia yra tavo gyvenimo dalis šiame pasaulyje.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: girtuokliavimo · nepasigerkite · aliejus barzda · ašaros plaukai · auksinė spalva · balinti
1 Mano sūnau, neužmiršk mano įstatymo, tavo širdis tesaugo mano įsakymus.
2 Jie prailgins tavo dienas, pridės tau gyvenimo metų ir ramybės.
3 Gailestingumas ir tiesa tenepalieka tavęs; užsirišk tai ant savo kaklo, įrašyk į savo širdies plokštę.
4 Taip atrasi palankumą bei gerą įvertinimą Dievo ir žmonių akyse.
5 Pasitikėk Viešpačiu visa širdimi ir nesiremk savo supratimu.
6 Visuose savo keliuose pripažink Jį, tai Jis nukreips tavo takus.
7 Nebūk išmintingas savo akyse, bijok Viešpaties ir venk pikto;
8 tai bus sveikata tavo kūnui ir atgaiva kaulams.
9 Pagerbk Viešpatį savo turtu ir pirmaisiais viso derliaus vaisiais,
10 tai tavo aruodai bus kupini, spaustuvai perpildyti naujo vyno.
11 Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties bausmės ir nenusimink Jo baramas,
12 nes ką Viešpats myli, tą pabara, kaip tėvas auklėdamas sūnų, kuriuo gėrisi.
13 Palaimintas žmogus, kuris randa išmintį ir įgauna supratimo,
14 nes ją įsigyti yra naudingiau, negu įsigyti sidabro, ir pelno iš jos yra daugiau negu iš geriausio aukso.
15 Ji brangesnė už deimantus, su ja nesulyginama visa, ko galėtum trokšti.
16 Dešinėje jos rankoje ilgas amžius, o kairėje turtai ir garbė.
17 Jos keliai – malonės keliai, visi jos takai – ramybė.
18 Ji yra gyvybės medis visiems, kurie ją pagauna, laimingi, kas ją išlaiko.
19 Viešpats išmintimi sukūrė žemę, savo protu įtvirtino dangus.
20 Jo žinojimu buvo atvertos gelmės ir debesys laša rasa.
21 Mano sūnau, neišleisk jų iš akių, saugok sveiką nuovoką ir įžvalgumą.
22 Tai bus gyvybė tavo sielai ir papuošalas kaklui;
23 tada eisi saugus savo keliu, ir tavo koja nesuklups.
24 Atsigulęs nebijosi, ir tavo miegas bus saldus.
25 Tavęs neišgąsdins staigus sąmyšis ir nedorėlių siautėjimas, kai jis ateis.
26 Viešpats bus tavo pasitikėjimas, Jis apsaugos tavo koją, kad neįkliūtum.
27 Neatsakyk geradarystės tam, kuriam dera ją padaryti, kai tavo ranka tai pajėgia.
28 Nesakyk savo artimui: „Eik ir sugrįžk, rytoj aš tau duosiu“, kai turi su savimi.
29 Neplanuok pikta prieš savo artimą, kuris gyvena pasitikėdamas arti tavęs.
30 Nesibark be reikalo su žmogumi, kuris tau nieko blogo nepadarė.
31 Nepavydėk smurtininkui ir nesirink nė vieno iš jo kelių.
32 Viešpats bjaurisi ydingu žmogumi, bet Jis artimas teisiajam.
33 Viešpaties prakeikimas nedorėlio namams, o teisiojo buveinę Jis laimina.
34 Jis išjuokia pašaipūnus, o nuolankiesiems teikia malonę.
35 Išmintingieji paveldės šlovę, kvailio pasididžiavimas pasibaigs gėda.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: dilgynė · dvasinė būsena · gailestingas Dievas · gyvenimo metai · įgyvendintume · ilgas amžius
1 Laimink, mano siela, Viešpatį! Viešpatie, mano Dieve, Tu esi labai didingas! Didybe ir garbe esi apsirengęs.
2 Tave supa šviesa kaip apsiaustas; ištiesei dangus kaip skraistę.
3 Virš vandenų surentei sau kambarius, debesis padarei savo vežimu, važiuoji ant vėjo sparnų.
4 Tu darai savo pasiuntinius kaip vėjus, savo tarnus kaip liepsnojančią ugnį.
5 Tu padėjai žemės pamatus, ir niekas jos nepajudins per amžius.
6 Vandenynais kaip drabužiu apdengei ją, kalnų viršūnes vandenys dengė.
7 Tau grūmojant, jie pabėgo, nuo Tavo griaustinio balso jie pasišalino.
8 Jie kyla į kalnus, leidžiasi į slėnius, į vietas, kurias jiems paskyrei.
9 Nustatei jiems ribą, kad neperžengtų jos ir nebeužlietų žemės.
10 Tu pasiuntei šaltinius į slėnius, tarp kalnų jie teka.
11 Iš jų miško žvėrys geria ir laukiniai asilai troškulį savo malšina.
12 Jų pakrantėse padangių paukščiai gyvena, medžių šakose jie čiulba.
13 Iš savo kambarių kalnus Tu laistai, Tavo rankų darbas gaivina žemę.
14 Tu išaugini žolę galvijams ir augalus, kad tarnautų žmogui, kad iš žemės jis maistą sau gautų
15 ir vyną, kuris linksmina žmogaus širdį. Veidai spindi nuo aliejaus, o duona stiprina žmonių širdis.
16 Viešpaties medžiai pasisotina, Libano kedrai, Jo pasodinti.
17 Paukščiai ten krauna lizdus, gandras kipariso viršūnėje sau namus pasidarė.
18 Aukšti kalnai – laukinėms ožkoms, uolos – triušiams prieglaudą teikia.
19 Jis sukūrė mėnulį laikui žymėti, saulė žino, kada nusileisti.
20 Tu siunti tamsą, ir ateina naktis, miško žvėrys sujunda.
21 Ima riaumoti jauni liūtai, grobio ieškodami, ir prašo Dievą sau maisto.
22 Kai pateka saulė, jie pasitraukia miegoti į savo lindynes.
23 Žmogus išeina į darbą ir darbuojasi ligi vakaro.
24 Viešpatie, kokia daugybė Tavo darbų! Juos išmintingai padarei, žemę pripildei savo turtų.
25 Štai didelė ir plati jūra. Ten knibžda be skaičiaus įvairaus dydžio gyvūnų.
26 Ten plaukioja laivai, Tavo sukurtas leviatanas vandeny žaidžia.
27 Jie visi iš Tavęs laukia, kad duotum jiems maisto reikiamu metu.
28 Tu duodi jiems, jie rankioja. Tu ištiesi savo ranką, jie pasisotina gausiai.
29 Tau paslėpus nuo jų veidą, jie išsigąsta. Tu atimi iš jų kvapą, ir jie miršta, dulkėmis virsta.
30 Atsiunti Tu savo dvasią, sukuri juos ir atnaujini žemės veidą.
31 Viešpaties šlovė pasiliks per amžius, džiaugsis Viešpats savo darbais.
32 Jis pažvelgia į žemę, ji sudreba; paliečia kalnus, ir jie rūksta.
33 Viešpačiui giedosiu, kol gyvensiu, giedosiu gyrių Dievui, kol gyvas būsiu.
34 Mano apmąstymai Jam patiks; aš džiaugsiuosi Viešpatyje.
35 Te nusidėjėliai dingsta iš žemės, tenebūna daugiau nedorėlių. Laimink, mano siela, Viešpatį! Girkite Viešpatį!
Šios eilutės taip pat ieškota temose: Dievas laimina · dvasios veidas · giedokite Viešpačiui · laiminkite · mėnulis · neišsemiama
25 Ką aš turiu danguje? Ir žemėje aš trokštu tik Tavęs.
26 Kai kūnas ir širdis sunyksta, Dievas yra mano širdies stiprybė ir mano dalis per amžius.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: dangų · dangus · dievas negyvena · dievo dvasios · dievo šlovinimas · draugai
16 Dovydas įsakė levitų vyresniesiems paskirti brolius giesmininkus su instrumentais: arfomis, psalteriais, cimbolais, kad skambindami keltų džiaugsmingą triukšmą.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: apgauti · arfa · atliko · dvigubai · džiaugsminga · džiugia širdimi
1 Balaamas, matydamas, kad Viešpačiui patinka laiminti Izraelį, nebėjo, kaip pirma eidavo ieškoti žyniavimo, bet atgręžė veidą į dykumą
2 ir, pakėlęs akis, pamatė izraelitus, stovyklaujančius giminėmis savo palapinėse. Dievo dvasia nužengė ant jo,
3 ir jis kalbėjo: „Kalba žmogus, Beoro sūnus Balaamas, kurio atvertos akys,
4 kuris girdi Dievo žodžius, mato Visagalio regėjimus ir krinta atvertomis akimis.
5 Kokios gražios tavo palapinės, Jokūbai, ir tavo buveinės, Izraeli!
6 Jos yra kaip besitęsią slėniai, kaip sodai paupiuose, kaip Viešpaties sodinti alavijų medžiai, lyg kedrai prie vandens!
7 Vanduo tekės upėmis, ir jų slėniuose viskas augs. Izraelitų karalius bus žymesnis už Agagą, jo karalystė bus išaukštinta.
8 Dievas išvedė jį iš Egipto, jo galybė kaip stumbro; jis suvalgys priešų tautas, sulaužys jų kaulus, pervers juos savo strėlėmis.
9 Jis atsiguls kaip liūtas, kurio niekas nedrįs pažadinti. Kas tave laimina, bus palaimintas; kas keikia, bus prakeiktas“.
10 Balakas, supykęs ant Balaamo, suplojo rankomis ir tarė: „Aš tave pasišaukiau prakeikti mano priešus, o tu juos tris kartus palaiminai.
11 Grįžk skubiai į savo kraštą! Maniau tave didžiai pagerbti, bet Viešpats atėmė iš tavęs tau skirtą pagarbą“.
12 Balaamas atsakė Balakui: „Argi aš nesakiau tavo pasiuntiniams, kuriuos atsiuntei pas mane:
13 ‘Jei Balakas man duotų pilnus savo namus sidabro ir aukso, aš negaliu peržengti Viešpaties įsakymo ir daryti gera ar bloga savo noru. Kalbėsiu tai, ką Viešpats man įsakys’.
14 Prieš grįždamas pas savo tautą, paskelbsiu tau, ką ši tauta padarys tavo tautai ateityje“.
15 Balaamas toliau kalbėjo: „Kalba žmogus, Beoro sūnus Balaamas, kurio akys atvertos,
16 kuris girdi Dievo žodžius, pažįsta Aukščiausiojo mokslą, mato Visagalio regėjimus ir krinta atvertomis akimis.
17 Aš jį matysiu, bet ne dabar, į jį žiūrėsiu, bet ne iš arti. Žvaigždė užtekės iš Jokūbo giminės, skeptras pakils Izraelyje, jis užims Moabą ir sunaikins Seto giminę.
18 Edomas ir Seyras taps priešų nuosavybe, Izraelis parodys savo jėgą.
19 Jokūbo ainiai viešpataus ir sunaikins priešų likučius“.
20 Balaamas, pažiūrėjęs į amalekiečius, kalbėjo: „Amalekas yra pirmas tarp tautų, bet jis bus sunaikintas amžiams“.
21 Pamatęs kainitus, tarė: „Stipri, saugi tavo buveinė, kaip ant uolos sukrautas lizdas.
22 Bet ir jūs, kainitai, būsite išsklaidyti, jūsų palikuonis Ašūras ištrems.
23 Ir kas išliks gyvas, kai Dievas visa tai darys?
24 Laivai atvyks iš Kitimo, pavergs ašūriečius ir sunaikins Ebero kraštą, pagaliau patys žus“.
25 Po to Balaamas sugrįžo į savo tėviškę; taip pat ir Balakas grįžo tuo keliu, kuriuo buvo atėjęs.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: apkerėjas · balaamo asilas · balakas · kurti geri · mozė palapines · taboro kalnas
1 Mozė, sušaukęs visus izraelitus, paskelbė, ką Viešpats įsakė:
2 „Šešias dienas dirbsite, o septintoji diena yra šventa, sabato poilsis Viešpačiui. Kas tą dieną dirbs, bus baudžiamas mirtimi.
3 Nekurkite ugnies sabato dieną savo būstuose“.
4 Ir Mozė kalbėjo visam Izraelio vaikų susirinkimui: „Štai ką įsakė Viešpats:
5 ‘Kiekvienas atneškite Viešpačiui auką, laisva valia atneškite ją Viešpačiui: auksą, sidabrą, varį,
6 mėlynus, raudonus ir violetinius siūlus, ploną drobę, ožkų vilnas,
7 raudonai dažytus avinų kailius, opšrų kailius, akacijos medį,
8 aliejų lempoms, kvepalus patepimo aliejui ir kvepiantiems smilkalams,
9 onikso akmenėlius ir brangius akmenis efodui bei krūtinės skydeliui.
10 Kas tarp jūsų sumanus, teateina ir tedirba, ką Viešpats įsakė:
11 palapinę ir jos uždangalus, grandis, lentas ir kartis, stulpus ir pakojus;
12 skrynią, jos kartis bei dangtį ir uždangą;
13 stalą su kartimis bei reikmenimis ir padėtine duona;
14 žvakidę lempoms, jos reikmenis ir aliejų deginimui;
15 smilkymo aukurą ir kartis, patepimo aliejų ir kvapius smilkalus; užuolaidą palapinės įėjimui,
16 deginamųjų aukų aukurą, jo varines groteles su kartimis ir reikmenimis, praustuvę ir jos stovą;
17 kiemo užkabas su stulpais ir pakojais, užkabą kiemo įėjimui;
18 palapinės ir kiemo kuolelius su virvelėmis;
19 apdarus, naudojamus tarnaujant šventykloje, vyriausiojo kunigo Aarono ir jo sūnų drabužius kunigų tarnystei atlikti’“.
20 Tada visi izraelitai išsiskirstė.
21 Ir atėjo kiekvienas, kurio širdis buvo sujaudinta ir kiekvienas, kurio dvasioje buvo noras, ir atnešė Viešpačiui auką Susitikimo palapinei statyti, ko reikia jos tarnavimui ir šventiems rūbams.
22 Vyrai ir moterys, kurių širdyse buvo noras, davė sagtis, auskarus, žiedus, apyrankes – įvairius auksinius daiktus. Visi aukojusieji atnešė auksą kaip auką Viešpačiui.
23 Kas tik turėjo mėlynų, raudonų ir violetinių siūlų, plonos drobės, ožkų vilnų, raudonai dažytų avinų kailių, opšrų kailių,
24 sidabro ir vario ir akacijos medžio, tinkamo įvairiems daiktams, atnešė ir paaukojo Viešpačiui.
25 Sumanios moterys davė, ką buvo suverpusios: mėlynų, raudonų, violetinių ir plonų lininių siūlų.
26 Moterys, kurių širdys buvo sujaudintos, sumaniai suverpė ožkų vilnas.
27 Kunigaikščiai atnešė onikso akmenėlių ir brangiųjų akmenų efodui ir krūtinės skydeliui,
28 kvepalų, aliejaus lempoms, patepimo aliejui ir kvapniems smilkalams.
29 Vyrai ir moterys, kurių širdyse buvo noras, aukojo, kad būtų atlikti darbai, kuriuos Viešpats jiems įsakė per Mozę. Visi izraelitai aukojo Viešpačiui laisva valia.
30 Tada Mozė vėl kalbėjo: „Viešpats pašaukė vardu Hūro sūnaus Ūrio sūnų Becalelį iš Judo giminės,
31 pripildė jį Dievo dvasios, išminties, sumanumo, pažinimo ir amato išmanymo
32 padaryti įvairių meniškų dalykų iš aukso, sidabro ir vario,
33 taip pat iškalti akmenį ir drožti medį – visus menininko darbus padaryti.
34 Ir Jis įdėjo sugebėjimą mokyti į jo ir Ahisamako sūnaus Oholiabo iš Dano giminės širdis.
35 Juos apdovanojo išmintimi atlikti raižytojo, įgudusio audėjo ir siuvinėtojo iš mėlynų, raudonų, violetinių ir plonų lininių siūlų darbus, kad jie meniškai padarytų kiekvieną darbą“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: savanoriška veikla · susirenka · apreiškimas · apipjaustomi · asilas pasakė · bausme moterims
