Biblijos teminė rodyklė

Ts 19,1-30
1 Tuo metu, kai Izraelyje nebuvo karaliaus, vienas levitas gyveno kaip ateivis Efraimo kalnyno pakraštyje. Jis turėjo sugulovę iš Judo Betliejaus.
2 Sugulovė buvo jam neištikima. Ji pabėgo nuo jo į savo tėvo namus, į Judo Betliejų, ir buvo ten keturis mėnesius.
3 Jos vyras, nuėjęs į jos tėvo namus, maloniai kalbėjo su ja ir norėjo parsivesti ją atgal. Jis buvo pasiėmęs savo tarną ir porą asilų. Merginos tėvas džiaugėsi jį sutikdamas.
4 Uošvis užlaikė jį, ir jis pasiliko ten tris dienas. Jie valgė, gėrė ir nakvojo.
5 Ketvirtą dieną, atsikėlę anksti rytą, jie ruošėsi keliauti. Merginos tėvas sakė savo žentui: “Pavalgyk, o paskui galėsite keliauti”.
6 Jie abu valgė ir gėrė. Po to merginos tėvas tarė: “Pasilik nakčiai! Tegul pasidžiaugia tavo širdis”.
7 Jis norėjo keliauti, bet uošvis jį perkalbėjo, kad jis pasiliktų nakvoti.
8 Penktąją dieną atsikėlęs anksti norėjo keliauti. Merginos tėvas tarė: “Pasistiprink ir pasilik iki popietės”. Juodu pavalgė.
9 Kai levitas, jo sugulovė ir tarnas pasiruošė keliauti, uošvis vėl kalbėjo: “Žiūrėk, diena jau eina vakarop. Pasilikite nakčiai. Tegul pasidžiaugia tavo širdis, o rytoj, anksti atsikėlę, galėsite keliauti į namus”.
10 Tačiau jis nebenorėjo nakvoti ir iškeliavo. Jis atvyko iki Jebuso (dabartinė Jeruzalė). Jis turėjo su savimi porą pabalnotų asilų ir sugulovę.
11 Saulei leidžiantis, jie buvo prie Jebuso. Tarnas sakė savo šeimininkui: “Pasukime į šitą jebusiečių miestą ir nakvokime ten”.
12 O šeimininkas atsakė: “Ne, mes nesuksime į svetimtaučių miestą. Jie nėra Izraelio vaikai. Keliausime toliau iki Gibėjos miesto”.
13 Ir jis sakė savo tarnui: “Eime nakvoti į Gibėją arba į Ramą”.
14 Jie praėjo Jebusą ir keliavo toliau. Kai jie buvo prie Gibėjos miesto, priklausančio Benjaminui, nusileido saulė.
15 Ir jie pasuko į Gibėją, kad apsistotų nakčiai. Atėję jie pasiliko miesto gatvėje, nes neatsirado nė vieno, kuris būtų juos priėmęs į savo namus nakvynei.
16 Tuo metu senas vyras grįžo iš lauko darbų. Jis buvo nuo Efraimo aukštumų ir gyveno kaip ateivis Gibėjoje. Tos vietos gyventojai buvo benjaminai.
17 Jis pamatė pakeleivį miesto gatvėje. Senas žmogus paklausė: “Iš kur atvykai ir kur eini?”
18 Tas jam atsakė: “Mes einame iš Judo Betliejaus į Efraimo kalnyno pakraštį, nes ten gyvenu. Buvau nuvykęs į Judo Betliejų, o dabar einu į Viešpaties namus. Neatsirado nė vieno, kuris priimtų mane nakvoti.
19 Turime šiaudų ir pašaro asilams, taip pat duonos ir vyno man, tavo tarnaitei ir jaunuoliui, kuris yra su tavo tarnais. Mums nieko netrūksta”.
20 Senas vyras atsakė: “Ramybė tau. Visa, ko reikia, parūpinsiu, tik nenakvok gatvėje”.
21 Jis įvedė juos į savo namus ir pašėrė asilus. Jie nusiplovė kojas, valgė ir gėrė.
22 Kai jie linksmino savo širdis, miesto vyrai, Belialo sūnūs, apsupo namą ir daužė duris, šaukdami: “Išvesk tą vyrą, kuris atvyko į tavo namus, kad jį pažintume!”
23 Namų šeimininkas išėjęs tarė: “Ne, broliai. Meldžiu, nesielkite taip piktai. Šitas vyras yra svečias mano namuose, nedarykite tokios kvailystės.
24 Aš turiu dukterį, nekaltą mergaitę, ir tas vyras turi sugulovę. Aš jas išvesiu jums. Jūs galite žeminti jas ir daryti su jomis, kas jums atrodo tinkama. Tačiau su tuo vyru nesielkite taip bjauriai”.
25 Bet vyrai nenorėjo jo klausyti. Tada vyras paėmė savo sugulovę ir išvedė jiems. Jie išniekino ją ir vargino ją visą naktį. Dienai brėkštant, jie ją paleido.
26 Ta moteris atėjo auštant ir parkrito prie to vyro namo durų, kur buvo jos šeimininkas, ir gulėjo, iki prašvito.
27 Atsikėlęs rytą, jos šeimininkas atidarė duris, norėdamas keliauti. Moteris, jo sugulovė, gulėjo parkritusi prie namo durų, ištiesusi rankas ant slenksčio.
28 Jis tarė jai: “Kelkis, keliaukime”. Bet ji neatsakė. Jis ją užkėlė ant asilo ir parkeliavo į savo namus.
29 Namuose paėmė peilį ir supjaustė savo sugulovę į dvyliką gabalų, ir išsiuntė visoms Izraelio giminėms.
30 Tai matydami, visi kalbėjo: “Tokių įvykių nėra buvę nuo izraelitų išvykimo iš Egipto iki šios dienos. Apsvarstykime, pasitarkime ir nuspręskime, ką daryti”.

Pr 2,24
24 Todėl vyras paliks savo tėvą bei motiną ir susijungs su savo žmona; ir juodu taps vienu kūnu.

Heb 13,4
4 Tebūna visų gerbiama santuoka ir nesuteptas santuokos patalas. O ištvirkėlius ir svetimautojus teis Dievas.

Rom 1,26-27
26 Todėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai.
27 Panašiai ir vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsigeidė vienas kito, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir gaudavo už savo paklydimą vertą atpildą.

Mt 5,28
28 O Aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žiūri į moterį, jau svetimauja savo širdyje.

1 Kar 17,1-24
1 Elijas iš Gileado Tišbos tarė Ahabui: “Kaip gyvas Viešpats, Izraelio Dievas, kuriam aš tarnauju, ateinančiais metais nebus nei rasos, nei lietaus, nebent man paliepus”.
2 Viešpats kalbėjo jam, sakydamas:
3 “Eik iš čia ir pasislėpk prie Kerito upelio priešais Jordaną.
4 Gerk iš upelio, o varnams Aš įsakiau aprūpinti tave maistu”.
5 Jis nuėjo ir darė, ką Viešpats buvo jam įsakęs. Jis apsistojo prie Kerito upelio priešais Jordaną.
6 Varnai atnešdavo jam duonos ir mėsos kas rytą ir vakarą, o iš upelio jis atsigerdavo.
7 Po kurio laiko upelis išdžiūvo, nes krašte nebuvo lietaus.
8 Viešpats kalbėjo jam, sakydamas:
9 “Eik į Sareptą Sidono krašte ir ten pasilik. Aš įsakiau vienai našlei aprūpinti tave”.
10 Jis nuėjo į Sareptą. Prie miesto vartų jis pamatė našlę, rankiojančią malkas. Elijas kreipėsi į ją: “Atnešk man truputį vandens atsigerti”.
11 Jai einant, jis dar šūktelėjo: “Atnešk ir duonos kąsnelį!”
12 Ji atsakė: “Kaip gyvas Viešpats, tavo Dievas, nieko neturiu, tik saują miltų statinaitėje ir truputį aliejaus puodelyje. Štai renku truputį malkų. Parėjusi paruošiu sau ir savo sūnui valgį ir, suvalgę jį, numirsime”.
13 Elijas jai atsakė: “Nebijok! Parėjus padaryk, kaip sakei, tik iškepk man pirma mažą paplotėlį ir atnešk jį man, o sau ir sūnui paskui padarysi.
14 Nes Viešpats, Izraelio Dievas, sako: ‘Miltai statinaitėje nesibaigs ir puodelyje aliejaus nesumažės iki tos dienos, kol Viešpats žemei duos lietaus’ ”.
15 Parėjusi namo, ji padarė, kaip Elijas sakė. Ir valgė ji, jis ir jos namai kasdien.
16 Statinaitėje miltai nesibaigė ir aliejaus puodelyje nesumažėjo, kaip Viešpats pasakė per Eliją.
17 Po to susirgo tos moters, šeimininkės, sūnus. Jo liga buvo tokia sunki, kad jis liovėsi kvėpavęs.
18 Tuomet ji tarė Elijui: “Kas man ir tau, Dievo vyre? Ar tu atėjai priminti mano kaltes ir numarinti mano sūnų?”
19 Jis jai atsakė: “Duok man savo sūnų”. Paėmęs jį iš jos, užnešė į aukštutinį kambarį, kuriame gyveno, ir paguldė savo lovoje.
20 Jis šaukėsi Viešpaties, sakydamas: “Viešpatie, mano Dieve, argi našlei, pas kurią aš gyvenu, Tu siųsi nelaimę, numarindamas jos sūnų?”
21 Po to jis tris kartus išsitiesė ant vaiko ir meldėsi: “Viešpatie, mano Dieve, meldžiu, tesugrįžta šio vaiko siela pas jį”.
22 Viešpats išklausė Elijo maldą, vaiko siela sugrįžo pas jį, ir jis atgijo.
23 Elijas, paėmęs vaiką, jį nuvedė iš aukštutinio kambario žemyn ir, atiduodamas jo motinai, tarė: “Žiūrėk, tavo sūnus gyvas!”
24 Moteris atsakė Elijui: “Dabar žinau, kad tu esi Dievo vyras ir kad Viešpaties žodis tavo lūpose yra tiesa”.

Pr 1,1-31
1 Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę.
2 Žemė buvo be pavidalo ir tuščia, tamsa gaubė gelmes, ir Dievo Dvasia sklandė virš vandenų.
3 Dievas tarė: “Teatsiranda šviesa!” Ir atsirado šviesa.
4 Dievas matė šviesą ir, kad tai buvo gerai, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos.
5 Dievas pavadino šviesą diena, o tamsą naktimi. Tai buvo vakaras ir rytas- pirmoji diena.
6 Dievas tarė: “Teatsiranda tvirtuma tarp vandenų, ir ji teatskiria vandenis nuo vandenų!”
7 Dievas padarė tvirtumą ir atskyrė vandenis, kurie buvo po tvirtuma, nuo vandenų, kurie buvo virš tvirtumos. Ir taip įvyko.
8 Dievas pavadino tvirtumą dangumi. Tai buvo vakaras ir rytas-antroji diena.
9 Dievas tarė: “Tesusirenka vandenys, kurie yra po dangumi, į vieną vietą ir tepasirodo sausuma!” Ir taip įvyko.
10 Dievas pavadino sausumą žeme, o vandenų samplūdį-jūromis. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.
11 Dievas tarė: “Tegul žemė išaugina žolę, augalus, duodančius sėklą, ir vaismedžius, nešančius vaisių pagal jų rūšį, kuriuose yra jų sėkla!” Ir taip įvyko.
12 Žemė išaugino žolę, augalus, duodančius sėklą pagal jų rūšį, ir medžius, nešančius vaisius pagal jų rūšį, kuriuose yra jų sėkla. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.
13 Tai buvo vakaras ir rytas- trečioji diena.
14 Dievas tarė: “Teatsiranda šviesos dangaus tvirtumoje dienai nuo nakties atskirti ir tebūna jos ženklai pažymėti laikus, dienas ir metus.
15 Jos težiba dangaus tvirtumoje ir apšviečia žemę!” Ir taip įvyko.
16 Dievas padarė dvi dideles šviesas: didesniąją- dienai ir mažesniąją nakčiai valdyti, ir taip pat žvaigždes.
17 Dievas išdėstė jas dangaus tvirtumoje, kad šviestų žemei,
18 valdytų dieną bei naktį ir atskirtų šviesą nuo tamsos. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.
19 Tai buvo vakaras ir rytas- ketvirtoji diena.
20 Dievas tarė: “Tegul vandenys knibždėte knibžda gyvūnais ir paukščiai teskraido virš žemės, padangėse!”
21 Taip Dievas sutvėrė didelius jūros gyvūnus ir visus kitus gyvius, kurie atsirado iš vandens, ir visus paukščius pagal jų rūšį. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.
22 Dievas juos palaimino, tardamas: “Būkite vaisingi, dauginkitės ir pripildykite vandenis jūrose, o paukščiai tepripildo žemę!”
23 Tai buvo vakaras ir rytas- penktoji diena.
24 Dievas tarė: “Tegul žemė išaugina gyvūnus pagal jų rūšį: gyvulius, roplius ir laukinius žvėris, kiekvieną pagal savo rūšį!” Ir taip įvyko.
25 Dievas padarė laukinius žvėris, gyvulius ir visokius roplius, kiekvieną pagal jų rūšį. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.
26 Dievas tarė: “Padarykime žmogų pagal mūsų atvaizdą ir panašumą. Jie tevaldo jūros žuvis, padangių paukščius, gyvulius ir visą žemę bei visus roplius, kurie gyvena ant žemės!”
27 Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą; pagal Dievo atvaizdą sutvėrė Jis jį; vyrą ir moterį sutvėrė Jis.
28 Dievas juos palaimino ir tarė: “Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir užvaldykite ją, viešpataukite jūros žuvims, padangių paukščiams ir kiekvienam gyvam padarui, kuris kruta ant žemės!”
29 Dievas tarė: “Aš jums daviau įvairias žoles, turinčias sėklą, kurios auga žemės paviršiuje, ir visus medžius, kurių vaisius turi sėklą; jums tebūna tai maistas.
30 Ir visiems žemės gyvūnams, visiems padangių paukščiams ir visiems, kas kruta ant žemės, kas turi gyvybę, daviau visus žaliuojančius augalus maistui”. Ir taip įvyko.
31 Dievas matė visa, ką buvo padaręs, ir tai buvo labai gerai. Buvo vakaras ir rytas- šeštoji diena.

Ef 5,3
3 Todėl ištvirkavimas, visoks netyrumas ar godumas tenebūna net minimi pas jus, kaip pridera šventiesiems;

1 Kor 6,18
18 Saugokitės ištvirkimo! Bet kokia kita žmogaus daroma nuodėmė nepaliečia kūno, o ištvirkėlis nusideda savo kūnui.

1 Kor 6,9-10
9 Ar nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neapsigaukite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei homoseksualistai,
10 nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės.

1 Kor 6,9-11
9 Ar nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neapsigaukite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei homoseksualistai,
10 nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės.
11 Kai kurie iš jūsų buvote tokie, bet dabar esate nuplauti, pašventinti, išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia.

Rom 5,8
8 O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus mirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai.

Rom 1,1-32
1 Paulius, Jėzaus Kristaus tarnas, pašauktas apaštalu, išrinktas skelbti Dievo Evangeliją,
2 kurią Jis iš anksto pažadėjo per savo pranašus Šventuosiuose Raštuose,
3 apie Jo Sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo palikuonių,
4 šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi,-Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.
5 Per Jį gavome malonę ir apaštalystę, kad Jo vardu padarytume klusnias tikėjimui visas tautas,
6 iš kurių ir jūs esate Jėzaus Kristaus pašaukti.
7 Visiems Dievo numylėtiesiems, esantiems Romoje, pašauktiesiems šventiesiems: tebūna jums malonė bei ramybė nuo mūsų Dievo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!
8 Pirmiausia dėkoju savo Dievui per Jėzų Kristų už jus visus, nes visame pasaulyje kalbama apie jūsų tikėjimą.
9 Man liudytojas Dievas, kuriam tarnauju dvasia, skelbdamas Jo Sūnaus Evangeliją, jog be paliovos jus prisimenu savo maldose,
10 prašydamas, kad Dievo valia man pavyktų kaip nors atvykti pas jus.
11 Trokštu jus pamatyti, kad galėčiau perduoti šiek tiek dvasinių dovanų jums sustiprinti,
12 tai yra drauge pasiguosti bendru jūsų ir mano tikėjimu.
13 Noriu, broliai, kad žinotumėte, jog ne kartą ketinau atvykti pas jus,-bet iki šiol vis pasitaikydavo kliūčių,-kad ir tarp jūsų turėčiau šiek tiek vaisių kaip ir tarp kitų pagonių.
14 Juk aš skolingas graikams ir barbarams, mokytiems ir nemokytiems.
15 Štai kodėl mano širdį traukia ir jums Romoje skelbti Evangeliją.
16 Aš nesigėdiju Evangelijos, nes ji yra Dievo jėga išgelbėti kiekvienam, kuris tiki, pirma žydui, paskui graikui.
17 Joje apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip parašyta: “Teisusis gyvens tikėjimu”.
18 Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę, kai teisybę jie užgniaužia neteisumu.
19 Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai apreiškė.
20 Jo neregimosios ypatybės-Jo amžinoji galybė ir dievystė-nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos iš Jo kūrinių, todėl jie nepateisinami.
21 Pažinę Dievą, jie negarbino Jo kaip Dievo ir Jam nedėkojo, bet tuščiai mąstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo.
22 Vadindami save išmintingais, tapo kvaili.
23 Jie išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus.
24 Todėl Dievas per jų širdies geidulius atidavė juos neskaistumui, kad jie patys terštų savo kūnus.
25 Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir garbino kūrinius bei tarnavo jiems, o ne Kūrėjui, kuris palaimintas per amžius. Amen!
26 Todėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai.
27 Panašiai ir vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsigeidė vienas kito, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir gaudavo už savo paklydimą vertą atpildą.
28 Kadangi jie nesirūpino pažinti Dievą, tai Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nepridera.
29 Todėl jie pilni visokio neteisumo, netyrumo, piktybių, godulystės ir piktumo, pilni pavydo, žudynių, nesantaikos, klastingumo, paniekos, apkalbų.
30 Tai šmeižikai, nekenčiantys Dievo, akiplėšos, išpuikėliai, pagyrūnai, išradingi piktadariai, neklausantys tėvų,
31 neprotingi, nepatikimi, nemylintys, neatlaidūs, negailestingi.
32 Nors jie žino teisingą Dievo nuosprendį, kad visa tai darantys verti mirties, jie ne tik patys taip daro, bet ir palaiko taip darančius.

Jn 21,20
20 Petras atsisukęs pamatė iš paskos einantį mokinį, kurį Jėzus mylėjo, kuris vakarienės metu buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės ir klausė: “Viešpatie, kas Tave išduos?”

Jn 21,7
7 Tuomet tasai mokinys, kurį Jėzus mylėjo, sako Petrui: “Tai Viešpats!” Išgirdęs, jog tai Viešpats, Simonas Petras persijuosė drabužį,-mat buvo neapsirengęs,-ir šoko į ežerą.

Jn 19,26
26 Pamatęs stovinčius savo motiną ir mokinį, kurį mylėjo, Jėzus tarė motinai: “Moterie, štai tavo sūnus!”

Jn 13,23
23 Vienas iš Jo mokinių, kurį Jėzus mylėjo, buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės.

Jn 3,16
16 Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.

Jn 3,16-17
16 Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.
17 Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas.

Jn 3,1-36
1 Buvo vienas fariziejus, vardu Nikodemas, žydų vyresnysis.
2 Jis atėjo naktį pas Jėzų ir kreipėsi į Jį: “Rabi, mes žinome, kad esi mokytojas, atėjęs nuo Dievo, nes niekas negalėtų daryti tokių ženklų, kokius Tu darai, jeigu Dievas nebūtų su juo”.
3 Jėzus jam atsakė: “Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas negims iš naujo, negalės regėti Dievo karalystės”.
4 Nikodemas paklausė: “Bet kaip gali gimti žmogus, būdamas senas? Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir gimti?”
5 Jėzus atsakė: “Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas negims iš vandens ir Dvasios, negalės įeiti į Dievo karalystę.
6 Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia.
7 Nesistebėk, jog pasakiau tau: jums būtina gimti iš naujo.
8 Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kur link nueina. Taip yra su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios”.
9 Nikodemas atsiliepė: “Kaip tai gali būti?”
10 Jėzus jam atsakė: “Tu esi Izraelio mokytojas ir šito nesupranti?
11 Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: mes kalbame, ką žinome, ir liudijame, ką matėme, o jūs nepriimate mūsų liudijimo.
12 Jei netikite man kalbant apie žemiškuosius dalykus, tai kaipgi tikėsite, jei kalbėsiu jums apie dangiškuosius?
13 Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Tas, kuris nužengė iš dangaus,-Žmogaus Sūnus, esantis danguje.
14 Kaip Mozė dykumoje iškėlė gyvatę, taip turi būti iškeltas Žmogaus Sūnus,
15 kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą”.
16 Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.
17 Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas.
18 Kas Jį tiki, tas neteisiamas, o kas netiki, jau yra pasmerktas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus vardo.
19 O teismo nuosprendis yra toks: šviesa atėjo į pasaulį, bet žmonės labiau pamilo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti.
20 Kiekvienas, kuris daro bloga, neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai nebūtų atskleisti.
21 O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad pasirodytų, jog jo darbai atlikti Dieve.
22 Paskui Jėzus su savo mokiniais atėjo į Judėjos kraštą ir, ten su jais būdamas, krikštijo.
23 Taip pat ir Jonas krikštijo Enone, netoli Salimo, nes ten buvo daug vandens ir žmonės ten ateidavo ir buvo krikštijami.
24 Tada Jonas dar nebuvo įmestas į kalėjimą.
25 Tarp Jono mokinių ir vieno žydo kilo ginčas dėl apsivalymo.
26 Tad jie atėjo pas Joną ir pranešė: “Rabi, Tas kuris buvo su tavimi anapus Jordano, apie kurį tu paliudijai,-štai Jis krikštija, ir visi eina pas Jį”.
27 Jonas atsakė: “Žmogus nieko negali pasiimti, jeigu jam neduota iš dangaus.
28 Jūs patys galite man paliudyti, jog sakiau: aš ne Kristus! Aš siųstas būti tik Jo pirmtaku.
29 Kas turi sužadėtinę, tas sužadėtinis, o sužadėtinio bičiulis, kuris šalia stovi ir jį girdi, džiaugte džiaugiasi jaunikio balsu. Todėl šiam mano džiaugsmui jau nieko netrūksta.
30 Jis turi augti, o aš-mažėti”.
31 Kas iš aukštybių ateina, Tas už visus viršesnis, o kas iš žemės,- žemiškas yra ir žemiškai kalba. Kas iš dangaus ateina, Tas už visus viršesnis.
32 Jis liudija, ką matė ir girdėjo, tik niekas Jo liudijimo nepriima.
33 O kas Jo liudijimą priima, tas pripažįsta, jog Dievas teisus,
34 juk ką Dievas yra siuntęs, Tas kalba Dievo žodžius, nes Dievas teikia Dvasią be saiko.
35 Tėvas myli Sūnų ir visa yra atidavęs į Jo rankas.
36 Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas netiki Sūnumi-gyvenimo nematys: ant jo pasilieka Dievo rūstybė.

Mk 10,46-52
46 Jie atėjo į Jerichą. O iškeliaujant Jam su mokiniais ir gausia minia iš Jericho, neregys Bartimiejus, Timiejaus sūnus, sėdėjo šalikelėje elgetaudamas.
47 Išgirdęs, jog čia Jėzus iš Nazareto, jis pradėjo garsiai šaukti: “Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!”
48 Daugelis jį draudė, kad nutiltų, bet jis dar garsiau šaukė: “Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!”
49 Jėzus sustojo ir tarė: “Pašaukite jį”. Žmonės pašaukė neregį, sakydami: “Pasitikėk! Kelkis, Jis tave šaukia”.
50 Tas, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir atėjo prie Jėzaus.
51 Jėzus jo paklausė: “Ko nori, kad tau padaryčiau?” Neregys atsakė: “Rabuni, kad praregėčiau!”
52 Tada Jėzus jam tarė: “Eik, tavo tikėjimas išgydė tave”. Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu.

Mt 27,1-66
1 Rytui išaušus, visi aukštieji kunigai ir tautos vyresnieji nusprendė, kad Jėzus turi būti nužudytas.
2 Surišę nuvedė ir atidavė Jį valdytojui Poncijui Pilotui.
3 Pamatęs, jog Jėzus pasmerktas, išdavikas Judas gailėjosi ir nunešė atgal aukštiesiems kunigams ir vyresniesiems trisdešimt sidabrinių,
4 sakydamas: “Nusidėjau, išduodamas nekaltą kraują”. Tie atsakė: “Kas mums darbo? Tu žinokis!”
5 Nusviedęs šventykloje pinigus, jis išbėgo ir pasikorė.
6 Aukštieji kunigai paėmė sidabrinius ir kalbėjo: “Jų negalima dėti į šventyklos iždą, nes tai užmokestis už kraują”.
7 Jie pasitarė ir už juos nupirko puodžiaus dirvą ateiviams laidoti.
8 Todėl ta dirva iki šios dienos vadinasi Kraujo dirva.
9 Tuomet išsipildė, kas buvo parašyta per pranašą Jeremiją: “Ir paėmė trisdešimt sidabrinių-įkainotojo kainą, už kurią buvo Jį suderėję iš Izraelio vaikų,-
10 ir atidavė juos už puodžiaus dirvą; taip man Viešpats buvo paskyręs”.
11 O Jėzus stovėjo valdytojo akivaizdoje. Valdytojas Jį klausė: “Ar Tu esi žydų karalius?” Jėzus atsakė: “Taip yra, kaip sakai”.
12 Aukštųjų kunigų ir vyresniųjų kaltinamas, Jis nieko neatsakė.
13 Tada Pilotas klausė: “Ar negirdi, kiek daug jie prieš Tave liudija?”
14 Bet Jis neatsakė jam nė žodžio ir tuo labai nustebino valdytoją.
15 Per šventę valdytojas buvo pratęs paleisti miniai vieną kalinį, kurio ji norėdavo.
16 Tuo metu jie turėjo pagarsėjusį kalinį, vardu Barabą.
17 Todėl, žmonėms susirinkus, Pilotas klausė: “Kurį norite, kad jums paleisčiau: Barabą ar Jėzų, vadinamą Kristumi?”
18 Nes jis žinojo, kad Jėzų jie buvo išdavę iš pavydo.
19 Sėdinčiam teismo krėsle Pilotui žmona atsiuntė įspėjimą: “Nieko nedaryk šitam teisiajam, nes šiąnakt sapne labai dėl Jo kentėjau”.
20 Bet aukštieji kunigai ir vyresnieji įtikino minią, kad prašytų paleisti Barabą, o Jėzų pražudytų.
21 Tada valdytojas jiems tarė: “Kurį iš šių dviejų norite, kad jums paleisčiau?” Jie šaukė: “Barabą!”
22 Pilotas paklausė: “Ką gi man daryti su Jėzumi, kuris vadinamas Kristumi?” Jie visi rėkė: “Nukryžiuok Jį!”
23 Jis klausė: “Ką bloga Jis padarė?” Bet jie dar garsiau šaukė: “Nukryžiuok Jį!”
24 Pilotas, pamatęs, kad nieko nelaimi, o sąmyšis tik didėja, paėmė vandens, nusiplovė rankas minios akivaizdoje ir tarė: “Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo. Jūs žinokitės!”
25 Visi žmonės šaukė: “Jo kraujas tekrinta ant mūsų ir ant mūsų vaikų!”
26 Tada jis paleido jiems Barabą, o Jėzų nuplakdinęs atidavė nukryžiuoti.
27 Valdytojo kareiviai nusivedė Jėzų į pretorijų ir surinko aplink jį visą kuopą.
28 Jie išrengė Jį ir apsiautė raudonu apsiaustu.
29 Nupynę erškėčių vainiką, uždėjo Jam ant galvos, o į Jo dešinę įspraudė nendrę. Po to tyčiodamiesi klūpčiojo prieš Jį ir sakė: “Sveikas, žydų karaliau!”
30 Spjaudydami Jį, stvėrė iš Jo nendrę ir čaižė per galvą.
31 Pasityčioję iš Jo, jie nusiautė apsiaustą, apvilko Jo paties drabužiais ir išsivedė nukryžiuoti.
32 Išeidami jie sutiko žmogų iš Kirėnės, vardu Simoną. Tą privertė nešti Jėzaus kryžių.
33 Atėję į vietą, vadinamą Golgota (tai yra: “Kaukolės vieta”),
34 davė Jam gerti rūgštaus vyno, sumaišyto su tulžimi, bet Jėzus paragavęs negėrė.
35 Nukryžiavę Jį, pasidalijo Jo drabužius, mesdami burtą, kad išsipildytų, kas buvo per pranašą pasakyta: “Jie dalinosi mano drabužius ir dėl mano apdaro metė burtą”.
36 Ir ten pat susėdę, saugojo Jį.
37 Viršum Jo galvos jie prisegė užrašytą Jo kaltinimą: “Šitas yra Jėzus, žydų karalius”.
38 Kartu su Juo buvo nukryžiuoti du plėšikai, vienas iš dešinės, kitas iš kairės.
39 Einantys pro šalį užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas
40 ir sakydami: “Še Tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas atstatai; išgelbėk save! Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!”
41 Taip pat tyčiojosi aukštieji kunigai su Rašto žinovais ir vyresniaisiais, kalbėdami:
42 “Kitus išgelbėdavo, o pats negali išsigelbėti. Jeigu Jis Izraelio karalius, tenužengia dabar nuo kryžiaus, ir mes Juo tikėsime.
43 Jis pasitikėjo Dievu, tad teišvaduoja Tas dabar Jį, jeigu Jam Jo reikia, nes Jis sakė: ‘Aš Dievo Sūnus’ ”.
44 Taip pat Jį užgauliojo ir kartu nukryžiuoti plėšikai.
45 Nuo šeštos iki devintos valandos visą kraštą gaubė tamsa.
46 O apie devintą valandą Jėzus sušuko garsiu balsu: “Elm, Elm, lemá sabachtáni?”, tai reiškia: “Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai?!”
47 Kai kurie iš ten stovėjusiųjų, tai išgirdę, sakė: “Jis šaukiasi Elijo”.
48 Ir tuoj vienas iš jų pribėgęs paėmė kempinę, primirkė ją rūgštaus vyno, užmovė ant nendrės ir padavė Jam gerti.
49 Kiti kalbėjo: “Liaukis! Pažiūrėsim, ar ateis Elijas Jo išgelbėti”.
50 Tada Jėzus, dar kartą sušukęs garsiu balsu, atidavė dvasią.
51 Ir štai šventyklos uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios, ir žemė sudrebėjo, ir uolos ėmė skeldėti.
52 Atsidarė kapai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė.
53 Išėję iš kapų po Jo prisikėlimo, jie atėjo į šventąjį miestą ir daug kam pasirodė.
54 Šimtininkas ir kiti su juo saugojantys Jėzų, pamatę žemės drebėjimą ir visa, kas dėjosi, labai išsigando ir sakė: “Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!”
55 Tenai buvo daug moterų, kurios žiūrėjo iš tolo. Jos sekė paskui Jėzų nuo Galilėjos, Jam tarnaudamos.
56 Tarp jų buvo Marija Magdalietė, Jokūbo ir Jozės motina Marija ir Zebediejaus sūnų motina.
57 Vakarui atėjus, atvyko vienas turtingas žmogus iš Arimatėjos, vardu Juozapas, kuris irgi buvo tapęs Jėzaus mokiniu.
58 Jis nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno. Pilotas įsakė kūną atiduoti.
59 Juozapas paėmė kūną, įvyniojo į švarią drobulę
60 ir paguldė savo naujame kape, kurį buvo išsikaldinęs uoloje. Užritęs didelį akmenį ant kapo angos, nuėjo.

Mt 24,1-51
1 Išėjęs iš šventyklos, Jėzus ėjo tolyn. Priėjo Jo mokiniai, rodydami Jam šventyklos pastatus.
2 O Jis jiems tarė: “Ar matote visa tai? Iš tiesų sakau jums: čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta!”
3 Kai Jis sėdėjo Alyvų kalne, priėjo vieni mokiniai ir klausė: “Pasakyk mums, kada tai įvyks? Ir koks Tavo atėjimo ir pasaulio pabaigos ženklas?”
4 Jėzus jiems atsakė: “Žiūrėkite, kad niekas jūsų nesuklaidintų.
5 Daug kas ateis mano vardu ir sakys: ‘Aš esu Kristus!’, ir daugelį suklaidins.
6 Girdėsite apie karus ir karų gandus. Žiūrėkite, kad neišsigąstumėte, nes visa tai turi įvykti. Bet tai dar ne galas.
7 Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Įvairiose vietose bus badmečių, marų ir žemės drebėjimų.
8 Tačiau visa tai-gimdymo skausmų pradžia.
9 Tada jus atiduos kankinti ir žudyti. Jūs būsite visų tautų nekenčiami dėl mano vardo.
10 Daugelis pasipiktins, vieni kitus išdavinės ir vieni kitų nekęs.
11 Atsiras daug netikrų pranašų, kurie daugelį suvedžios.
12 Kadangi įsigalės neteisumas, daugelio meilė atšals.
13 Bet kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas.
14 Ir bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas”.
15 “Todėl, kai pamatysite per pranašą Danielių paskelbtą naikinimo bjaurastį, stovinčią šventoje vietoje (kas skaito, teišmano),
16 tada, kas bus Judėjoje, tebėga į kalnus,
17 kas ant stogo, tenelipa žemėn pasiimti ko nors iš savo namų,
18 o kas laukuose, tenegrįžta pasiimti apsiausto.
19 Vargas nėščioms ir žindančioms tomis dienomis!
20 Bet melskitės, kad jums netektų bėgti žiemą ar per sabatą.
21 Tuomet bus didelis suspaudimas, kokio nėra buvę nuo pasaulio pradžios iki dabar ir kokio daugiau nebebus.
22 Ir jeigu tos dienos nebūtų sutrumpintos, neišsigelbėtų nė vienas kūnas. Bet dėl išrinktųjų tos dienos bus sutrumpintos.
23 Jei tada kas nors jums sakys: ‘Štai čia Kristus’, arba: ‘Jis tenai!’,-netikėkite,
24 nes atsiras netikrų kristų ir netikrų pranašų, ir jie darys didelių ženklų bei stebuklų, kad suklaidintų, jei įmanoma, net išrinktuosius.
25 Štai Aš jums iš anksto tai pasakiau!”
26 “Todėl, jeigu jums sakytų: ‘Štai Jis dykumoje!’, neikite, ‘Štai Jis kambariuose!’, netikėkite.
27 Kaip žaibas tvyksteli iš rytų ir nušvinta iki vakarų, toks bus ir Žmogaus Sūnaus atėjimas.
28 Kur tik bus lavonų, ten sulėks ir maitvanagiai.
29 Tuoj pat po tų suspaudimo dienų saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris iš dangaus, ir dangaus jėgos bus sudrebintos.
30 Tada danguje pasirodys Žmogaus Sūnaus ženklas, ir visos žemės giminės raudos ir pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį dangaus debesyse su galybe ir didžia šlove.
31 Jis pasiųs savo angelus su skardžiais trimitų garsais, ir jie surinks Jo išrinktuosius iš keturių žemės pusių, nuo vieno dangaus pakraščio iki kito.
32 Pasimokykite iš palyginimo su figmedžiu: kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai, jūs žinote, jog artėja vasara.
33 Taip pat, visa šita išvydę, žinokite, jog tai arti, prie durų.
34 Iš tiesų sakau jums: ši karta nepraeis, iki visa tai įvyks.
35 Dangus ir žemė praeis, bet mano žodžiai nepraeis.
36 Tačiau tos dienos ir valandos niekas nežino, nė dangaus angelai, o vien tik mano Tėvas”.
37 “Kaip buvo Nojaus dienomis, taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus.
38 Kaip dienomis prieš tvaną žmonės valgė, gėrė, tuokėsi ir tuokė iki tos dienos, kurią Nojus įžengė į laivą,
39 nieko nenumanydami, kol užėjo tvanas ir visus nusinešė; taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus.
40 Tada du bus kartu lauke, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas.
41 Dvi mals girnomis, ir viena bus paimta, o kita palikta.
42 Todėl budėkite, nes nežinote, kurią valandą ateis jūsų Viešpats.
43 Supraskite ir tai: jeigu šeimininkas žinotų, kurią nakties valandą ateis vagis, jis budėtų ir neleistų jam įsilaužti į namus.
44 Todėl ir jūs būkite pasiruošę, nes Žmogaus Sūnus ateis tą valandą, kurią nemanote”.
45 “Kas yra tas ištikimas bei protingas tarnas, kurį šeimininkas paskyrė tarnauti savo šeimynai, kad ją maitintų deramu laiku?
46 Palaimintas tarnas, kurį sugrįžęs šeimininkas ras taip darantį.
47 Iš tiesų sakau jums: jį paskirs valdyti visų savo turtų.
48 Bet jei blogas tarnas tartų savo širdyje: ‘Mano šeimininkas neskuba grįžti’,
49 ir pradėtų mušti savo tarnybos draugus, valgyti ir gerti su girtuokliais,-
50 to tarno šeimininkas sugrįš tą dieną, kai jis nelaukia, ir tą valandą, kurią jis nemano.
51 Jis perkirs jį pusiau ir paskirs jam dalį su veidmainiais. Ten bus verksmas ir dantų griežimas”.

Mt 5,44
44 O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus,

Mt 5,1-48
1 Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie Jo priėjo mokiniai.
2 Atvėręs lūpas, Jis ėmė mokyti:
3 “Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė.
4 Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti.
5 Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę.
6 Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisumo, nes jie bus pasotinti.
7 Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo.
8 Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą.
9 Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais.
10 Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisumo, nes jų yra dangaus karalystė.
11 Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus šmeižia ir persekioja bei meluodami visaip piktžodžiauja.
12 Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes didelis jūsų atlygis danguje. Juk lygiai taip persekiojo ir iki jūsų buvusius pranašus”.
13 “Jūs esate žemės druska. Jei druska netenka sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti.
14 Jūs esate pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, pastatyto ant kalno.
15 Ir niekas, uždegęs žiburį, nevožia jo indu, bet stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose.
16 Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą, kuris danguje”.
17 “Nemanykite, jog Aš atėjau panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti.
18 Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, kol viskas išsipildys.
19 Todėl, kas sulaužytų bent vieną iš mažiausių įsakymų ir taip mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu dangaus karalystėje. O kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu dangaus karalystėje.
20 Taigi sakau jums: jeigu jūsų teisumas nepranoks Rašto žinovų ir fariziejų teisumo,-neįeisite į dangaus karalystę”.
21 “Jūs girdėjote, kad protėviams buvo pasakyta: ‘Nežudyk’; o kas nužudo, turės atsakyti teisme.
22 O Aš jums sakau: kas be reikalo pyksta ant savo brolio, turės atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: ‘Pusgalvi’, turės stoti prieš sinedrioną. O kas sako: ‘Beproti’, tas smerktinas į pragaro ugnį.
23 Todėl jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave,
24 palik savo dovaną ten prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su savo broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną.
25 Greitai susitark su savo kaltintoju, dar kelyje į teismą, kad kaltintojas neįduotų tavęs teisėjui, o teisėjas-teismo vykdytojui ir kad nepakliūtum į kalėjimą.
26 Iš tiesų sakau tau: neišeisi iš ten, kol neatsiteisi iki paskutinio skatiko”.
27 “Jūs girdėjote, jog protėviams buvo pasakyta: ‘Nesvetimauk!’
28 O Aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žiūri į moterį, jau svetimauja savo širdyje.
29 Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Geriau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą.
30 Ir jeigu tavo dešinioji ranka skatina tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Geriau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą”.
31 “Taip pat buvo pasakyta: ‘Kas atleidžia savo žmoną, teišduoda jai skyrybų raštą’.
32 O Aš jums sakau: kiekvienas, kuris atleidžia savo žmoną,-jei ne ištvirkavimo atveju,-skatina ją svetimauti; ir jeigu kas atleistąją veda-svetimauja”.
33 “Taip pat girdėjote, jog protėviams buvo pasakyta: ‘Neprisiek melagingai, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas’.
34 O Aš jums sakau: iš viso neprisiekinėkite nei dangumi, nes jis- Dievo sostas,
35 nei žeme, nes ji-Jo pakojis, nei Jeruzale, nes ji-didžiojo Karaliaus miestas.
36 Neprisiek nei savo galva, nes negali nė vieno plauko padaryti balto ar juodo.
37 Verčiau jūs sakykite: ‘Taip’, jei taip, ‘Ne’, jei ne, o kas viršaus, tai iš pikto”.
38 “Jūs girdėjote, jog buvo pasakyta: ‘Akis už akį’ ir ‘dantis už dantį’.
39 O Aš jums sakau: nesipriešinkite piktam, bet, jei kas tave muštų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą.
40 Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo tuniką, atiduok jam ir apsiaustą.
41 Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi.
42 Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk.
43 Jūs girdėjote, jog buvo pasakyta: ‘Mylėk savo artimą’ ir nekęsk savo priešo.
44 O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus,
45 kad būtumėte vaikai savo Tėvo, kuris danguje; Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.
46 Jei mylite tuos, kurie jus myli, kokį gi atlygį turite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?
47 Ir jeigu sveikinate tik savo brolius, kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir muitininkai?
48 Taigi būkite tobuli, kaip ir jūsų Tėvas, kuris danguje, yra tobulas”.

Ps 23,1-6
1 Viešpats yra mano ganytojas-aš nestokosiu.
2 Jis paguldo mane žaliuojančiose ganyklose, veda mane prie tylių vandenų.
3 Jis atgaivina mano sielą, veda mane teisumo takais dėl savo vardo.
4 Nors eičiau per mirties šešėlio slėnį, nebijosiu pikto, nes Tu su manimi. Tavo lazda bei Tavo ramstis nuramina mane.
5 Tu paruoši man stalą mano priešų akivaizdoje, aliejumi man patepi galvą, mano taurė sklidina.
6 Tikrai, gerumas ir gailestingumas lydės mane per visas mano gyvenimo dienas. Aš gyvensiu Viešpaties namuose per amžius.

2 Sam 1,1-27
1 Atsitiko, kad Sauliui mirus, Dovydas, nugalėjęs amalekiečius, sugrįžo ir praleido dvi dienas Ciklage.
2 Trečią dieną iš Sauliaus stovyklos atėjo vyras su perplėštais drabužiais ir žemėmis apibarstyta galva. Atėjęs pas Dovydą, jis puolė ant žemės ir išreiškė jam pagarbą.
3 Dovydas jį paklausė: “Iš kur ateini?” Tas jam atsakė: “Pabėgau iš Izraelio stovyklos”.
4 Dovydas tarė: “Papasakok man, kas ten atsitiko”. Tas atsakė: “Žmonės pabėgo iš mūšio, daugelis žuvo, taip pat ir Saulius su sūnumi Jehonatanu mirė”.
5 Tuomet Dovydas klausė jaunuolį, kuris jam pranešė: “Iš kur žinai, kad Saulius ir jo sūnus Jehonatanas mirė?”
6 Jaunuolis, kuris jam tai pranešė, atsakė: “Visai atsitiktinai užėjau ant Gilbojos kalno, žiūriu, Saulius pasirėmęs ant ieties, o karo vežimai ir raiteliai skuba prie jo.
7 Atsigręžęs ir mane pamatęs, jis pašaukė mane. Aš atsiliepiau: ‘Aš čia!’
8 Jis klausė: ‘Kas tu esi?’ Aš atsakiau jam: ‘Aš esu amalekietis’.
9 Tada jis man tarė: ‘Ateik ir nužudyk mane; aš kankinuosi, bet gyvybė dar yra manyje’.
10 Priėjau prie jo ir nužudžiau, nes buvau tikras, kad jis neišgyvens po savo kritimo. Nuėmiau karūną nuo jo galvos ir apyrankę nuo jo rankos ir atnešiau juos čia savo valdovui”.
11 Tuomet Dovydas, nutvėręs savo drabužius, perplėšė juos, taip padarė ir visi vyrai, buvę su juo.
12 Jie iki vakaro verkė, pasninkavo ir liūdėjo Sauliaus, jo sūnaus Jehonatano ir Viešpaties tautos, Izraelio namų, nes jie žuvo nuo kardo.
13 Dovydas tarė jaunuoliui, kuris jam tai pranešė: “Iš kur esi?” Tas atsakė: “Aš esu ateivio amalekiečio sūnus”.
14 Dovydas jam tarė: “Kaip išdrįsai pakelti savo ranką, kad nužudytum Viešpaties pateptąjį?”
15 Tada jis, pasišaukęs vieną iš savo jaunuolių, tarė: “Ateik ir užmušk jį”. Tas smogė jam, ir jis mirė.
16 Dovydas pasakė jam: “Tavo kraujas kris ant tavo galvos, nes tavo paties žodžiai paliudijo prieš tave, kai pasakei: ‘Aš nužudžiau Viešpaties pateptąjį’ ”.
17 Dovydas giedojo šitą raudą apie Saulių ir jo sūnų Jehonataną,
18 norėdamas, kad Judo vaikai mokytųsi Lanko giesmės, kaip parašyta Josaro knygoje.
19 “Tavo šlovė, o Izraeli, žuvo tavo aukštumose, krito galingieji!
20 Nepasakokite Gate, neskelbkite Aškelono gatvėse, kad nesilinksmintų filistinų dukterys, nedžiūgautų neapipjaustytųjų dukterys.
21 Jūs, Gilbojos kalnai, tenekrinta ant jūsų nei rasa, nei lietus, kad nebūtų ant jūsų derlingų laukų.Ten buvo pamestas galingųjų skydas, skydas Sauliaus, lyg jis nebūtų buvęs pateptas.
22 Be nukautųjų kraujo, be galingųjų taukų, Jehonatano lankas nesugrįždavo, ir Sauliaus kardas negrįždavo tuščias.
23 Saulius ir Jehonatanas, mieli ir brangūs, kartu gyveno ir mirtyje jie nebuvo perskirti. Jie buvo greitesni negu ereliai, stipresni negu liūtai.
24 Izraelio dukterys, raudokite Sauliaus, kuris jus aprengdavo purpuru su papuošalais, apsagstydavo auksiniais pagražinimais jūsų drabužius.
25 Krito galingieji kovos įkarštyje. Jehonatanas nukautas ant kalno.
26 Aš gailiuosi tavęs, mano broli Jehonatanai! Labai brangus tu man buvai. Tavo meilė man buvo nuostabesnė už moterų meilę.
27 Krito galingieji, sulaužyti jų ginklai”.

1 Sam 27,1
1 Dovydas tarė savo širdyje: “Vieną dieną aš žūsiu nuo Sauliaus rankos. Geriausia man būtų pasitraukti į filistinų šalį. Tada Saulius nebeieškos manęs Izraelyje, ir aš išsigelbėsiu nuo jo rankos”.

1 Sam 20,1-42
1 Dovydas, pabėgęs iš Ramos Najoto, atėjo pas Jehonataną ir klausė: “Ką padariau, kuo nusikaltau, kuo nusidėjau tavo tėvui, kad jis ieško mano gyvybės?”
2 Jis jam atsakė: “Dieve gink! Tu nemirsi; štai mano tėvas visais reikalais tariasi su manimi. Kodėl jis šitą reikalą slėptų nuo manęs? Taip nebus”.
3 Dovydas atsakė: “Tavo tėvas gerai žino, kad aš radau malonę tavo akyse, ir galvoja: ‘Jehonatanas to neturi žinoti, kad nesisielotų’. Kaip Viešpats gyvas ir gyva tavo siela-tarp manęs ir mirties tik žingsnis”.
4 Jehonatanas atsakė Dovydui: “Padarysiu viską, ko trokšta tavo siela”.
5 Dovydas sakė Jehonatanui: “Štai rytoj yra jaunas mėnulis. Aš turėčiau su karaliumi sėdėti prie stalo. Leisk man eiti ir pasislėpti laukuose iki trečios dienos vakaro.
6 Jei tavo tėvas pasiges manęs, sakyk: ‘Dovydas labai prašė manęs leisti jam eiti į savo miestą Betliejų, kur jo visa šeima aukos kasmetinę auką’.
7 Jei jis sakys: ‘Gerai’, tai tavo tarnas bus saugus, o jei jis labai supyks, tai žinok, kad jis yra numatęs pikta.
8 Suteik malonę savo tarnui, nes tu padarei sandorą su manimi prieš Viešpatį. Bet jei aš nusikaltau, tu pats nužudyk mane. Kam tau mane vesti pas savo tėvą?”
9 Jehonatanas atsakė: “Tebūna tai toli nuo tavęs. Jei sužinosiu, kad mano tėvas yra numatęs tau pikta daryti, kodėl tau nepraneščiau?”
10 Dovydas klausė Jehonatano: “Kas man praneš, jei tavo tėvas rūsčiai tau atsakys?”
11 Jehonatanas atsakė Dovydui: “Eikime į lauką”. Juodu išėjo į lauką.
12 Jehonatanas tarė Dovydui: “Viešpats, Izraelio Dievas, tebūna liudytojas. Jei aš rytoj ar trečią dieną sužinosiu iš savo tėvo, kad jis tau palankus, ir nepranešiu tau,
13 tegul Viešpats padaro man tai ir dar daugiau. Jei mano tėvas sumanęs pikta prieš tave, aš tau pranešiu ir tave išsiųsiu, kad galėtum eiti ramybėje, o Viešpats bus su tavimi, kaip Jis buvo su mano tėvu.
14 Ir tu, jei aš būsiu gyvas, parodyk man Viešpaties gerumą, kad nemirčiau.
15 Ir neatimk savo maloningumo nuo mano namų per amžius, kai Viešpats išnaikins visus Dovydo priešus žemėje”.
16 Taip Jehonatanas padarė sandorą su Dovydo namais, sakydamas: “Viešpats teatkeršija visiems Dovydo priešams”.
17 Jehonatanas dar kartą prisiekė Dovydui, nes mylėjo jį kaip savo sielą.
18 Tada Jehonatanas tarė: “Rytoj jaunas mėnulis, tavęs pasiges, nes tavo vieta prie stalo bus tuščia.
19 Po trijų dienų sugrįžk ir eik į tą vietą, kurioje buvai anksčiau pasislėpęs, ir atsisėsk šalia Ezelio akmens.
20 Aš paleisiu tris strėles į tą pusę, lyg šaučiau į taikinį.
21 Tada aš pasiųsiu berniuką atnešti strėles. Jei sakysiu berniukui: ‘Strėlės guli šiapus tavęs, surink jas!’, tuomet tau negresia pavojus, kaip Viešpats gyvas.
22 O jei tarsiu jam: ‘Strėlės guli už tavęs!’ tada eik, nes tave siunčia Viešpats.
23 O dėl mudviejų pasižadėjimo, tai Viešpats bus tarp tavęs ir manęs amžinai”.
24 Dovydas pasislėpė laukuose. Jauno mėnulio dieną karalius atsisėdo valgyti.
25 Karalius kaip paprastai atsisėdo į savo vietą prie sienos, Jehonatanas atsistojo, ir Abneras atsisėdo šalia karaliaus, o Dovydo vieta liko tuščia.
26 Saulius tą dieną nieko nesakė, manydamas, kad Dovydui kas nors atsitiko ir jis yra susitepęs.
27 Bet kai Dovydo vieta buvo tuščia kitą dieną, Saulius tarė savo sūnui Jehonatanui: “Kodėl Jesės sūnus nei vakar, nei šiandien neatėjo valgyti?”
28 Jehonatanas atsakė Sauliui: “Dovydas labai prašė manęs išleisti jį į Betliejų,
29 sakydamas: ‘Leisk man eiti, nes mūsų šeima aukos mieste auką ir mano brolis liepė man atvykti. Jei radau malonę tavo akyse, išleisk mane aplankyti savo brolių’. Todėl jis neatėjo prie karaliaus stalo”.
30 Tada Saulius labai užsirūstino ir tarė Jehonatanui: “Tu iškrypėlės ir maištininkės sūnau, argi aš nežinau, kad tu išsirinkai Jesės sūnų savo ir savo motinos gėdai?
31 Kol Jesės sūnus bus gyvas, tu nebūsi karaliumi ir neturėsi karalystės. Pasiųsk, kad jis būtų atvestas pas mane, nes jis turi mirti”.
32 Jehonatanas atsakė savo tėvui Sauliui: “Kodėl jis turi būti nužudytas? Ką jis padarė?”
33 Tada Saulius sviedė ietį, norėdamas jį perdurti. Taip Jehonatanas suprato, kad jo tėvas buvo apsisprendęs Dovydą nužudyti.
34 Jehonatanas labai supykęs atsikėlė nuo stalo ir nieko nevalgė antrą mėnesio dieną; jis buvo labai susirūpinęs dėl Dovydo, kurį jo tėvas paniekino.
35 Rytą Jehonatanas išėjo į lauką tuo laiku, kurį buvo sutaręs su Dovydu, ir berniukas buvo su juo.
36 Jehonatanas sakė berniukui: “Bėk, surink strėles, kurias paleisiu”. Berniukui bėgant, jis paleido strėlę.
37 Jam nubėgus iki vietos, kur nukrito strėlė, Jehonatanas šaukė: “Ar strėlė nėra už tavęs?”
38 Ir Jehonatanas šaukė berniukui: “Greičiau! Skubėk! Nesustok!” Jehonatano berniukas surinko strėles ir atnešė savo valdovui.
39 Berniukas nieko nežinojo. Tik Jehonatanas ir Dovydas žinojo, ką tai reiškia.
40 Tuomet Jehonatanas padavė savo ginklus berniukui ir liepė juos nunešti į miestą.
41 Berniukui nuėjus, Dovydas pakilo iš už akmenų, parpuolė veidu į žemę ir tris kartus nusilenkė. Juodu pasibučiavo ir ilgai verkė, bet labiausiai Dovydas.
42 Pagaliau Jehonatanas tarė Dovydui: “Eik ramybėje, nes mudu prisiekėme Viešpaties vardu, sakydami: ‘Viešpats bus tarp tavęs ir manęs, tarp mano palikuonių ir tavo palikuonių per amžius’ ”.

1 Sam 18,1-30
1 Dovydui kalbant su Sauliumi, Jehonatano siela prisirišo prie Dovydo sielos, ir Jehonatanas pamilo jį kaip savo sielą. Ir Dovydas jį pamilo visa širdimi.
2 Nuo to laiko Saulius priėmė jį ir nebeleido grįžti į tėvo namus.
3 Jehonatanas padarė sandorą su Dovydu, nes mylėjo jį kaip savo sielą.
4 Jehonatanas atidavė Dovydui savo apsiaustą, drabužius, net ir kardą, lanką bei diržą.
5 Dovydas išmintingai elgėsi visur, kur tik Saulius jį pasiųsdavo; todėl Saulius jį paskyrė karių viršininku, ir tai patiko visai tautai ir Sauliaus tarnams.
6 Dovydui nugalėjus filistiną ir visiems grįžtant į namus, moterys iš visų miestų išeidavo sutikti karalių Saulių dainuodamos, šokdamos ir grodamos būgneliais bei cimbolais.
7 Moterys dainuodamos kartojo: “Saulius nukovė tūkstančius, o Dovydas-dešimtis tūkstančių”.
8 Saulius labai supyko, jam nepatiko tokios kalbos. Jis tarė: “Dovydui jos priskyrė dešimtis tūkstančių, o man tik tūkstančius; jam betrūksta tik karalystės”.
9 Nuo tos dienos Saulius ėmė stebėti Dovydą.
10 Kitą dieną piktoji dvasia nuo Dievo taip apėmė Saulių, kad jis siautė savo namuose. Tuo metu Dovydas skambino arfa kaip kasdien. Saulius laikė rankoje ietį.
11 Jis sviedė ją į Dovydą, galvodamas: “Prismeigsiu jį prie sienos”. Bet Dovydas išsisuko du kartus.
12 Saulius bijojo Dovydo, nes Viešpats buvo su juo, o nuo Sauliaus Jis buvo pasitraukęs.
13 Saulius pašalino Dovydą nuo savęs ir paskyrė tūkstantininku. Dovydas įeidavo ir išeidavo priešais tautą.
14 Dovydas išmintingai elgėsi visuose savo keliuose, ir Viešpats buvo su juo.
15 Saulius, matydamas, kad jis elgiasi labai išmintingai, bijojo jo.
16 Visas Izraelis ir Judas mylėjo Dovydą, nes jis įeidavo ir išeidavo priešais juos.
17 Kartą Saulius tarė: “Štai mano vyresnioji duktė Meraba! Ją duosiu tau į žmonas. Tik būk narsus ir kovok Viešpaties kovas”. Saulius galvojo: “Tegul ne mano ranka būna prieš jį, bet filistinų ranka”.
18 Dovydas atsakė Sauliui: “Kas aš, kas yra mano gyvenimas ir kas mano tėvo giminė Izraelyje, kad būčiau karaliaus žentu?”
19 Bet tuo metu, kai Meraba, Sauliaus duktė, turėjo būti atiduota Dovydui, ją vedė Adrielis iš Meholos.
20 Sauliaus duktė Mikalė pamilo Dovydą. Kai Saulius sužinojo, jam tai patiko.
21 Ir Saulius sakė: “Aš jam duosiu ją, kad ji būtų jam spąstai ir kad filistinų ranka būtų prieš jį”. Saulius sakė Dovydui: “Šiandien tu tapsi mano žentu su antrąja”.
22 Jis įsakė savo tarnams: “Kalbėkite Dovydui slaptai: ‘Karalius mėgsta tave ir visiems jo tarnams tu patinki. Todėl būk karaliaus žentu’ ”.
23 Sauliaus tarnai kalbėjo Dovydui šiuos žodžius. Dovydas atsakė: “Ar jūs manote, kad lengva būti karaliaus žentu? Aš juk esu neturtingas ir menkas žmogus”.
24 Tarnai pranešė Sauliui, ką girdėjo iš Dovydo.
25 Tada Saulius sakė: “Taip sakykite Dovydui: ‘Karalius nenori jokio kraičio, tik šimto filistinų odelių nuo apipjaustymo, kad būtų atkeršyta karaliaus priešams’ ”. Saulius galvojo, kad Dovydas žus nuo filistinų rankos.
26 Kai jo tarnai perdavė Dovydui tuos žodžius, Dovydui patiko tapti karaliaus žentu. Dar nebuvo praėjęs paskirtas laikas,
27 kai Dovydas su savo vyrais nuėjęs nužudė du šimtus filistinų. Dovydas atnešė jų odeles ir atidavė visas karaliui, kad galėtų tapti jo žentu. Ir Saulius atidavė jam savo dukterį Mikalę į žmonas.
28 Saulius matė ir suprato, kad Viešpats buvo su Dovydu ir kad jo duktė Mikalė myli jį.
29 Ir Saulius dar labiau ėmė bijoti Dovydo; ir Saulius tapo Dovydo priešu visam gyvenimui.
30 Filistinų kunigaikščiai kariavo su izraelitais, ir nuo karo pradžios Dovydas elgėsi išmintingiau už visus Sauliaus tarnus, ir jo vardas išgarsėjo.

Rūt 1,14
14 Jos pakėlė balsus ir vėl verkė. Orpa atsisveikino su savo anyta, o Rūta pasiliko su ja.

Rūt 1,1-22
1 Teisėjų valdymo laikais šalyje kilo badas. Vienas vyras iš Judo Betliejaus su žmona ir dviem sūnumis iškeliavo gyventi į Moabo kraštą.
2 To vyro vardas buvo Elimelechas, jo žmonos vardas Noomė, o sūnų-Machlonas ir Kiljonas, efratai iš Judo Betliejaus. Jie atvyko į Moabo kraštą ir ten apsigyveno.
3 Noomės vyras Elimelechas mirė ir ji liko su dviem sūnumis.
4 Jie vedė žmonas moabites. Viena vardu Orpa, o kita-Rūta. Jie ten išgyveno apie dešimt metų.
5 Po to abu sūnūs, Machlonas ir Kiljonas, mirė. Moteris neteko abiejų sūnų ir vyro.
6 Ji su savo marčiomis pakilo grįžti į savo kraštą, nes buvo girdėjusi būdama Moabo krašte, kad Viešpats aplankė savo tautą, duodamas jiems duonos.
7 Ji išėjo iš ten, kur gyveno kartu su savo marčiomis, ir ėjo į Judą.
8 Noomė tarė savo marčioms: “Eikite namo pas savo motinas. Viešpats tebūna malonus jums, kaip jūs buvote mirusiems ir man.
9 Viešpats jums tesuteikia poilsį vyro namuose”. Noomė pabučiavo savo marčias, kurios pakėlė balsus ir verkė.
10 Ir jos sakė: “Mes norime eiti su tavimi pas tavo žmones”.
11 Noomė atsakė: “Grįžkite, mano dukros. Kodėl jūs norite eiti su manimi? Ar manote, kad aš galiu užauginti sūnus, kurie taptų jūsų vyrais?
12 Grįžkite, mano dukros. Aš juk per sena vedyboms. Jei turėčiau viltį dar šiąnakt ištekėti ir pagimdyti sūnų,
13 argi jūs lauktumėte, kol jis užaugs? Argi dėl to susilaikytumėte nuo santuokos? Ne, mano dukros. Man labai skaudu dėl jūsų, bet Viešpaties ranka yra prieš mane”.
14 Jos pakėlė balsus ir vėl verkė. Orpa atsisveikino su savo anyta, o Rūta pasiliko su ja.
15 Noomė tarė: “Tavo brolienė sugrįžo pas savo tautą ir savo dievus. Grįžk ir tu”.
16 Tačiau Rūta atsakė: “Neversk manęs tave palikti ir sugrįžti. Kur tu eisi, ir aš eisiu; kur tu gyvensi, ir aš gyvensiu. Tavo tauta yra mano tauta ir tavo Dievas-mano Dievas.
17 Kur tu mirsi, ir aš ten mirsiu ir būsiu palaidota. Tegul Viešpats padaro man tai ir dar daugiau, bet tik mirtis atskirs mane nuo tavęs”.
18 Noomė matė, kad Rūta tvirtai pasiryžusi eiti su ja, ir nustojo atkalbinėti.
19 Taip jos keliavo, kol atėjo į Betliejų. Joms atėjus į Betliejų, visas miestas sujudo ir klausinėjo: “Ar tai Noomė?”
20 Ji atsakė: “Nevadinkite manęs Noome, vadinkite mane Mara, nes Visagalis labai apkartino mano gyvenimą.
21 Išėjau turtinga, o Viešpats parvedė tuščiomis rankomis. Kodėl vadinate mane Noome? Juk Viešpats paliudijo prieš mane, Visagalis mane nubaudė”.
22 Taip grįžo Noomė ir jos marti moabitė Rūta iš Moabo krašto. Jos atvyko į Betliejų miežių pjūties pradžioje.

Įst 18,10-12
10 Nebus tarp jūsų tokių, kurie leistų savo sūnų ar dukterį per ugnį, nei ateities spėjėjų, nei ženklų aiškintojų, nei kerėtojų, nei burtininkų,
11 nei žavėtojų, nei mirusiųjų dvasių iššaukėjų, nei žynių, nei raganių.
12 Visi, kurie taip daro, yra pasibjaurėjimas Viešpačiui, ir už tokias bjaurystes Jis išnaikins tas tautas, prieš tau užimant kraštą.

Įst 5,1-33
1 Mozė sušaukė visus izraelitus ir jiems tarė: “Klausyk, Izraeli, šiandien skelbiu jums įstatymus ir paliepimus, mokykitės ir vykdykite juos.
2 Viešpats, mūsų Dievas, padarė su mumis sandorą Horebe.
3 Ne su mūsų tėvais padarė Jis sandorą, bet su mumis, kurie šiandien esame gyvi.
4 Viešpats kalbėjo su jumis veidas į veidą ant kalno iš ugnies.
5 Tada aš buvau tarpininkas tarp Dievo ir jūsų, paskelbiau jums Jo žodžius, nes jūs bijojote ugnies ir nėjote ant kalno.
6 Jis tarė: ‘Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedžiau iš Egipto žemės, iš vergijos namų.
7 Neturėk kitų dievų šalia manęs.
8 Nedaryk sau jokio drožinio nė jokio atvaizdo to, kas yra aukštai danguje, žemai žemėje ar po žeme vandenyje.
9 Nesilenk prieš juos ir netarnauk jiems. Nes Aš, Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, baudžiąs vaikus už tėvų kaltes iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie manęs nekenčia,
10 bet rodąs gailestingumą iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.
11 Netark Viešpaties, savo Dievo, vardo be reikalo, nes Viešpats nepaliks be kaltės to, kuris be reikalo Jo vardą mini.
12 Sabato dieną švęsk, kaip Viešpats, tavo Dievas, įsakė.
13 Šešias dienas dirbk visus savo darbus,
14 o septintoji diena yra sabatas Viešpačiui, tavo Dievui. Tą dieną nedirbk jokio darbo nei tu, nei tavo sūnus, nei duktė, nei tarnas, nei tarnaitė, nei tavo jautis, nei asilas, nei joks tavo gyvulys, nei ateivis, kuris yra tavo namuose, kad tavo tarnas ir tarnaitė pailsėtų taip pat, kaip ir tu.
15 Atsimink, kad ir pats buvai vergas Egipte ir iš ten tave išvedė Viešpats, tavo Dievas, galinga ranka. Todėl Jis tau įsakė švęsti sabato dieną.
16 Gerbk savo tėvą ir motiną, kaip Viešpats, tavo Dievas, įsakė, kad ilgai gyventum ir tau gerai sektųsi žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duoda.
17 Nežudyk.
18 Nesvetimauk.
19 Nevok.
20 Neliudyk neteisingai prieš savo artimą.
21 Negeisk savo artimo žmonos nei namų, nei lauko, nei tarno, nei tarnaitės, nei jaučio, nei asilo: nieko, kas yra tavo artimo’.
22 Šituos žodžius Viešpats kalbėjo jums visiems iš ugnies, debesies ir tamsybės garsiai ir, užrašęs tai dviejose akmeninėse plokštėse, jas padavė man.
23 Išgirdę balsą iš tamsybės ir pamatę kalną degant, jūs ir visi jūsų giminių vadai bei vyresnieji priartėjote prie manęs ir tarėte:
24 ‘Štai Viešpats, mūsų Dievas, mums parodė savo šlovę ir didybę; girdėjome Jo balsą iš ugnies ir šiandien patyrėme, kad Dievui kalbant su žmogumi, galima išlikti gyviems.
25 Kodėl turėtume mirti nuo šitos didelės ugnies? Jei dar kartą išgirsime Viešpaties, mūsų Dievo, balsą, mes visi mirsime.
26 Ar yra koks kūnas, girdėjęs balsą gyvojo Dievo, kalbančio iš ugnies, kaip mes girdėjome, ir išlikęs gyvas?
27 Geriau tu prisiartink ir klausyk, ką Viešpats, mūsų Dievas, sakys, o po to pranešk mums, ir mes klausysime ir tai vykdysime’.
28 Viešpats, tai išgirdęs, man tarė: ‘Aš girdėjau tautos žodžius, jie viską gerai kalbėjo.
29 O, kad jie visuomet turėtų tokią širdį ir manęs bijotų bei laikytųsi mano įsakymų, tai jiems ir jų vaikams per amžius gerai sektųsi!
30 Eik ir sakyk jiems, kad grįžtų į savo palapines.
31 Tu gi stovėk su manimi čia: Aš tau paskelbsiu visus savo įsakymus, įstatymus ir paliepimus, kurių mokysi juos, kad vykdytų žemėje, kurią jiems duosiu paveldėti’.
32 Klausykite ir vykdykite, ką Viešpats Dievas jums įsakė; nenukrypkite nei į dešinę, nei į kairę.
33 Vaikščiokite keliais, kuriuos Viešpats, jūsų Dievas, jums nurodė, kad būtumėte gyvi, kad jums gerai sektųsi ir ilgai gyventumėte žemėje, kurią paveldėsite”.

Kun 20,13
13 Jei vyras sugultų su vyru kaip su moterimi, abu bjauriai nusikalstų ir abu turi mirti.

Kun 18,22
22 Nesugulk su vyru kaip su moterimi, nes tai pasibjaurėjimas.

Kun 18,1-30
1 Viešpats kalbėjo Mozei:
2 “Aš esu Viešpats, jūsų Dievas.
3 Nesielkite, kaip elgiasi egiptiečiai, tarp kurių jūs gyvenote, ir nesilaikykite papročių Kanaano šalies, kurion jus įvesiu, nevaikščiokite pagal jų nuostatus.
4 Vykdykite mano paliepimus ir pagal mano nuostatus elkitės. Aš esu Viešpats, jūsų Dievas.
5 Laikykitės mano įstatymų ir paliepimų, kuriuos vykdydamas žmogus bus gyvas. Aš esu Viešpats.
6 Nesiartinkite prie artimo giminaičio, kad atidengtumėte jo nuogumą. Aš esu Viešpats.
7 Neatidenk savo tėvo nei motinos nuogumo. Ji yra tavo motina-tu neturi atidengti jos nuogumo.
8 Neatidenk savo tėvo žmonos nuogumo, nes tai yra tavo tėvo nuogumas.
9 Neatidenk nuogumo savo sesers, kuri yra tavo tėvo ar motinos duktė, gimusi namie ar kur kitur.
10 Neatidenk savo sūnaus dukros ar dukters dukros nuogumo, nes tai tavo paties nuogumas.
11 Neatidenk nuogumo savo tėvo žmonos dukros, kurią ji pagimdė tavo tėvui, nes ji yra tavo sesuo.
12 Neatidenk savo tėvo sesers nuogumo, nes tai yra tavo tėvo artima giminaitė.
13 Neatidenk savo motinos sesers nuogumo, nes tai tavo motinos artima giminaitė.
14 Neatidenk savo dėdės žmonos nuogumo, nes ji yra tavo teta.
15 Neatidenk savo sūnaus žmonos nuogumo.
16 Neatidenk savo brolio žmonos nuogumo, nes tai tavo brolio nuogumas.
17 Neatidenk nuogumo moters ir jos dukros arba jos sūnaus dukros, nes jie yra jos artimi giminaičiai; tai nusikaltimas.
18 Neimk savo žmonos sesers į suguloves ir neatidenk jos nuogumo žmonai gyvai esant.
19 Nesiartink prie moters, turinčios mėnesines, kad atidengtum jos nuogumą.
20 Nesigulk su savo artimo žmona, kad susiterštum su ja.
21 Neaukok savo vaikų sudeginti Molechui ir neišniekink mano vardo, nes Aš esu Viešpats.
22 Nesugulk su vyru kaip su moterimi, nes tai pasibjaurėjimas.
23 Nesantykiauk su gyvuliu save suteršdamas, ir moteris neturi stotis prieš gyvulį, kad su juo santykiautų, nes tai iškrypimas.
24 Nesusitepkite minėtais būdais, nes taip susitepė tautos, kurias Aš išvarau nuo jūsų.
25 Kraštas buvo suteptas. Aš užtrauksiu jų nusikaltimus ant jų, ir kraštas išvems savo gyventojus.
26 Jūs ir tarp jūsų pasiliekantys ateiviai laikykitės mano įstatymų ir įsakymų ir nedarykite nė vienos minėtų bjaurysčių.
27 Visas tas bjaurystes darė krašto gyventojai, gyvenę pirma jūsų, ir jį sutepė.
28 Saugokitės, kad kraštas ir jūsų neišspjautų, jei jį suteršite, kaip išspjovė pirma jūsų buvusias tautas.
29 Kiekvienas žmogus, kuris darytų bet kurią iš tų bjaurysčių, bus išnaikintas iš savo tautos.
30 Laikykitės mano nuostatų. Nedarykite to, ką darė pirma jūsų gyvenusieji. Aš esu Viešpats, jūsų Dievas”.

Pr 19,4-8
4 Jiems dar neatsigulus, visi Sodomos miesto vyrai, jauni ir seni, iš visų miesto dalių apsupo namus.
5 Jie pašaukė Lotą ir tarė: “Kur yra tie vyrai, kurie šįvakar atėjo pas tave? Išvesk juos laukan, kad mes juos pažintume”.
6 Lotas išėjo pas juos į prieangį ir, užrakinęs duris,
7 tarė: “Mano broliai, prašau, nesielkite taip piktai!
8 Aš turiu dvi dukteris, kurios dar nepažino vyro. Leiskite man jas išvesti pas jus ir darykite su jomis, kaip jums patinka. Tik tiems vyrams nieko nedarykite, nes jie atėjo po mano stogu”.

Pr 19,1-38
1 Kai du angelai vakare atėjo į Sodomą, Lotas sėdėjo Sodomos vartuose. Lotas, pamatęs juos, atsikėlė jų pasitikti ir nusilenkė iki žemės.
2 Jis tarė: “Mano viešpačiai, prašau, užsukite į savo tarno namus, pernakvokite ir nusiplaukite kojas. Anksti atsikėlę, galėsite eiti savo keliu”. Bet jie atsakė: “Ne, mes nakvosime gatvėje”.
3 Jis taip maldavo juos, kad jie užsuko pas jį ir įėjo į jo namus. Jis paruošė jiems vaišes, iškepė neraugintos duonos, ir jie valgė.
4 Jiems dar neatsigulus, visi Sodomos miesto vyrai, jauni ir seni, iš visų miesto dalių apsupo namus.
5 Jie pašaukė Lotą ir tarė: “Kur yra tie vyrai, kurie šįvakar atėjo pas tave? Išvesk juos laukan, kad mes juos pažintume”.
6 Lotas išėjo pas juos į prieangį ir, užrakinęs duris,
7 tarė: “Mano broliai, prašau, nesielkite taip piktai!
8 Aš turiu dvi dukteris, kurios dar nepažino vyro. Leiskite man jas išvesti pas jus ir darykite su jomis, kaip jums patinka. Tik tiems vyrams nieko nedarykite, nes jie atėjo po mano stogu”.
9 Bet jie tarė: “Šalin! Jis čia atvyko, kad gyventų kaip ateivis, o nori teisėju būti! Dabar mes pasielgsime su tavimi pikčiau negu su jais”. Jie smarkiai veržėsi prie Loto, norėdami išlaužti duris.
10 Tačiau vyrai savo rankomis įtempė Lotą į namą ir užrakino duris.
11 O tuos, kurie buvo prie namo durų, jie apakino, mažus ir didelius, kad jie nebesurastų durų.
12 Lotui juodu tarė: “Ar turi čia ką nors iš savųjų: žentus, sūnus, dukteris? Išvesk juos iš šios vietos!
13 Mes sunaikinsime šitą vietą, kadangi jų garsus šauksmas pasiekė Viešpatį ir Jis mus siuntė ją sunaikinti”.
14 Lotas išėjęs kalbėjo žentams, kurie buvo vedę jo dukteris: “Išeikite iš šios vietos, nes Viešpats sunaikins miestą”. Bet žentams atrodė, kad jis juokauja.
15 Išaušus angelai ragino Lotą, sakydami: “Imk žmoną ir abi dukteris, kurios čia yra, kad nebūtumėte sunaikinti dėl miesto kaltės”.
16 Kadangi jis delsė, tai tie vyrai nutvėrė jį už rankos, jo žmoną ir abi dukteris, nes Viešpats jų pasigailėjo, ir išvedę paleido už miesto ribų.
17 Išvedę juos, tarė: “Gelbėk savo gyvybę! Nežiūrėk atgal ir nesustok kur nors apylinkėje! Bėk į kalną, kad nežūtum!”
18 Lotas jiems atsakė: “O ne, mano Viešpatie!
19 Aš, Tavo tarnas, radau malonę Tavo akyse, ir man parodei didelį gailestingumą, išgelbėdamas mano gyvybę. Negaliu bėgti į kalną, kad kas bloga nenutiktų ir nenumirčiau.
20 Štai arti yra miestas. Leisk man į jį bėgti-jis yra mažas, ir aš jame išsigelbėsiu”.
21 Jis tarė jam: “Štai išklausiau tave ir dėl šito. Aš nesunaikinsiu miesto, apie kurį kalbėjai.
22 Skubėk, gelbėkis tenai. Nes Aš nieko negaliu daryti, kol nuvyksi ten”. Todėl tą miestą pavadino Coaru.
23 Saulei tekant, Lotas įėjo į Coarą.
24 Tuomet Viešpats siuntė ant Sodomos ir Gomoros sieros ir ugnies lietų.
25 Jis sunaikino tuos miestus, visą apylinkę, visus miesto gyventojus ir augalus.
26 Bet Loto žmona pažvelgė atgal ir pavirto druskos stulpu.
27 Anksti rytą Abraomas atėjo į tą vietą, kur jis stovėjo Viešpaties akivaizdoje,
28 ir pažvelgė Sodomos ir Gomoros link ir į visą jų apylinkę; jis matė kylančius nuo žemės dūmus kaip iš krosnies.
29 Dievas, sunaikindamas tos apylinkės miestus, atsiminė Abraomą ir išvedė Lotą iš pražūties, kai sugriovė miestus, kuriuose Lotas gyveno.
30 Lotas ir jo abi dukterys išėjo iš Coaro ir apsigyveno kalne, nes jis bijojo gyventi Coare. Jie apsigyveno oloje, jis ir abi jo dukterys.
31 Tada vyresnioji tarė jaunesniajai: “Mūsų tėvas senas, ir žemėje nebeliko vyro, kuris galėtų įeiti pas mus, kaip priimta visoje žemėje.
32 Eime, nugirdysime vynu savo tėvą ir atsigulsime prie jo, kad iš tėvo susilauktume palikuonių!”
33 Jos tą naktį nugirdė vynu savo tėvą. Po to vyresnioji įėjo ir gulėjo su savo tėvu, o tas nepajuto, kada ji atsigulė nė kada atsikėlė.
34 Kitą dieną vyresnioji tarė jaunesniajai: “Aš praėjusią naktį gulėjau su savo tėvu. Nugirdykime jį vynu ir šiąnakt. Po to eik, atsigulk prie jo, kad iš savo tėvo susilauktum palikuonio!”
35 Taigi jos ir kitą naktį nugirdė vynu tėvą. Paskui jaunesnioji įėjo ir gulėjo su juo, o jis nepajuto, kada ji atsigulė nė kada atsikėlė.
36 Taip abi Loto dukterys pastojo nuo savo tėvo.
37 Vyresnioji pagimdė sūnų ir jį pavadino Moabu. Jis yra ligi šiol tebegyvenančių moabitų tėvas.
38 Jaunesnioji pagimdė sūnų ir jį pavadino Amonu. Jis yra ligi šiol tebegyvenančių amonitų tėvas.

Pr 2,1-25
1 Taip buvo sutvertas dangus, žemė ir visi jų pulkai.
2 Dievas septintą dieną užbaigė savo darbus ir ilsėjosi septintą dieną po visų savo darbų, kuriuos atliko.
3 Dievas palaimino septintą dieną ir ją pašventino, nes joje ilsėjosi po visų savo darbų, kuriuos Dievas sukūrė ir padarė.
4 Tokia yra dangaus ir žemės kilmė, kai jie buvo sukurti tą dieną, kurią Viešpats Dievas sutvėrė žemę ir dangų,
5 ir visus lauko augalus, kurių dar nebuvo žemėje, ir visas lauko žoles, kurios dar nežėlė; nes Viešpats Dievas nesiuntė į žemę lietaus ir nebuvo žmogaus žemei įdirbti.
6 Migla kilo nuo žemės ir drėkino jos paviršių.
7 Ir Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą. Taip žmogus tapo gyva siela.
8 Viešpats Dievas sukūrė sodą Edene rytuose ir ten apgyvendino žmogų, kurį buvo sutvėręs.
9 Viešpats Dievas išaugino iš žemės visokių medžių, gražių pasižiūrėti ir nešančių gerus vaisius maistui; taip pat gyvybės medį sodo viduryje ir medį pažinimo gero ir blogo.
10 Upė tekėjo iš Edeno sodui drėkinti; nuo ten ji šakojosi į keturias upes.
11 Pirmosios vardas Pišonas. Ji teka aplink visą Havilos šalį, kur randamas auksas.
12 Tos šalies auksas yra geras. Ten randa bdeliją ir onikso akmenį.
13 Antrosios upės vardas Gihonas. Ji teka aplink visą Kušo šalį.
14 Trečiosios upės vardas Tigras. Ji teka į rytus nuo Asūro. O ketvirtoji upė yra Eufratas.
15 Ir paėmė Viešpats Dievas žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad žmogus jį įdirbtų ir prižiūrėtų.
16 Viešpats Dievas įsakė žmogui: “Nuo kiekvieno sodo medžio tau leista valgyti,
17 bet nuo medžio pažinimo gero ir blogo nevalgyk, nes tą dieną, kurią valgysi jo vaisių, tikrai mirsi”.
18 Viešpats Dievas tarė: “Negerai žmogui būti vienam. Aš padarysiu jam tinkamą padėjėją”.
19 Viešpats Dievas, padaręs iš žemės visus žvėris bei padangių paukščius, juos atvedė prie Adomo, kad matytų, kaip jis juos pavadins; kaip Adomas pavadino kiekvieną gyvą padarą, toks ir yra jo vardas.
20 Adomas davė vardus visiems gyvuliams, padangių paukščiams ir visiems lauko žvėrims, tačiau tarp jų neatsirado padėjėjo, tinkamo žmogui.
21 Tada Viešpats Dievas giliai užmigdė Adomą, išėmė vieną jo šonkaulių ir tą vietą užpildė kūnu.
22 Po to Viešpats Dievas iš šonkaulio, kurį išėmė iš žmogaus, padarė moterį ir ją atvedė pas žmogų.
23 Tada Adomas tarė: “Štai kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno! Šita bus vadinama moterimi, nes iš vyro ji paimta”.
24 Todėl vyras paliks savo tėvą bei motiną ir susijungs su savo žmona; ir juodu taps vienu kūnu.
25 Jie abu-žmogus ir jo žmona-buvo nuogi, tačiau nesigėdijo.

Pr 1,28
28 Dievas juos palaimino ir tarė: “Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir užvaldykite ją, viešpataukite jūros žuvims, padangių paukščiams ir kiekvienam gyvam padarui, kuris kruta ant žemės!”

Pr 1,27
27 Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą; pagal Dievo atvaizdą sutvėrė Jis jį; vyrą ir moterį sutvėrė Jis.