22 Pašalinęs jį, Jis pakėlė jiems karaliumi Dovydą, apie kurį liudydamas pasakė: ‘Radau Dovydą, Jesės sūnų, vyrą pagal savo širdį, kuris įvykdys visus mano norus’.
14 Dabar tavo karalystė nebus ilga. Viešpats surado vyrą pagal savo širdį ir paskyrė jį vadu savo tautai, nes tu nesilaikei Viešpaties įsakymo“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: abšolomas · atgaila malda · bėda · bėglys · boozas · dabindavosi
1 Filistinai surinko savo kariuomenę karui. Jie susirinko Sochojo mieste, kuris priklauso Judui, ir pastatė stovyklą tarp Sochojo ir Azekos, Efes Damime.
2 Saulius ir Izraelio vyrai susirinko ir pasistatė stovyklą Elos slėnyje, ir pasiruošė kautynėms su filistinais.
3 Filistinai stovėjo ant kalno vienoje kelio pusėje, o izraelitai – ant kalno kitoje; tarp jų buvo slėnis.
4 Iš filistinų stovyklos išėjo galiūnas, vardu Galijotas iš Gato, šešių uolekčių ir vieno sprindžio ūgio.
5 Ant galvos jis turėjo varinį šalmą ir buvo apsivilkęs šarvų marškiniais, kurie svėrė penkis tūkstančius šekelių vario.
6 Variniai antblauzdžiai dengė jo blauzdas ir varinis skydas pečius.
7 Jo ieties kotas buvo kaip audėjo staklių riestuvas, o jo ieties smaigalys svėrė šešis šimtus šekelių geležies; prieš jį ėjo ginklanešys.
8 Jis sustojo ir šaukė Izraelio kariuomenei, sakydamas: „Kodėl išėjote kariauti? Argi aš ne filistinas, o jūs ne Sauliaus tarnai? Išrinkite vyrą, ir tegul jis ateina pas mane.
9 Jei jis sugebės nugalėti ir užmušti mane, tai mes jums tarnausime, o jei aš jį nugalėsiu ir užmušiu, tai jūs tapsite mūsų tarnais“.
10 Filistinas tarė: „Aš šiandien tyčiojuos iš Izraelio kariuomenės; duokite vyrą, kad su manim kautųsi“.
11 Saulius ir visas Izraelis, išgirdę šituos filistino žodžius, labai nusigando.
12 Dovydas buvo efratiečio Jesės iš Judo Betliejaus sūnus. Jesė turėjo aštuonis sūnus, jis pats Sauliaus dienomis buvo pasenęs ir vienas iš seniausių vyrų.
13 Trys vyresnieji Jesės sūnūs išėjo su Sauliumi į karą: pirmagimis Eliabas, antrasis Abinadabas ir Šama.
14 Dovydas buvo jauniausias. Trys vyresnieji išėjo su Sauliumi,
15 o Dovydas sugrįžo iš Sauliaus pas tėvą į Betliejų avių ganyti.
16 Filistinas keturiasdešimt dienų kiekvieną rytą ir vakarą išeidavo ir rodydavo save.
17 Jesė sakė savo sūnui Dovydui: „Imk efą paskrudintų grūdų bei dešimt duonos kepalų ir skubiai nunešk į stovyklą savo broliams.
18 Dešimt šitų sūrių nunešk savo brolių tūkstantininkui. Pasiteirauk, kaip sekasi tavo broliams, ir sugrįžęs pranešk man“.
19 Saulius, Dovydo broliai ir visi Izraelio vyrai buvo Elos slėnyje ir kariavo su filistinais.
20 Dovydas, atsikėlęs anksti rytą ir palikęs avis sargui, paėmė maistą ir išėjo, kaip tėvas buvo įsakęs. Jam atėjus į stovyklą, kariuomenė buvo išsirikiavusi kautynėms ir šaukė prieš mūšį.
21 Izraelitai ir filistinai stovėjo išsirikiavę kautynėms vieni prieš kitus.
22 Dovydas, palikęs daiktus pas kariuomenės mantos sargą, nubėgo į kautynių lauką ir pasveikino savo brolius.
23 Jam su jais besikalbant, pasirodė galiūnas, filistinas Galijotas iš Gato. Jis išėjo iš filistinų eilių į priekį ir kalbėjo tuos pačius žodžius. Dovydas tai girdėjo.
24 Izraelio vyrai, pamatę tą vyrą, bėgo nuo jo ir labai bijojo.
25 Jie kalbėjosi: „Ar matote šitą vyrą? Jis ateina tyčiotis iš Izraelio. Kas jį užmuš, tą karalius apdovanos dideliais turtais, duos jam savo dukterį ir jo tėvo namus atleis nuo mokesčių Izraelyje“.
26 Dovydas klausė šalia jo stovėjusių vyrų: „Ką gaus tas vyras, kuris nukaus šitą filistiną ir pašalins Izraelio gėdą? Kas yra šitas neapipjaustytas filistinas, kad tyčiotųsi iš gyvojo Dievo kariuomenės?“
27 Vyrai jam atsakė tais žodžiais, sakydami: „Tai bus vyrui, kuris jį nužudys“.
28 Jo vyriausias brolis Eliabas, išgirdęs Dovydą kalbant su vyrais, labai supyko ir tarė: „Ko čia atėjai, palikęs savo kelias avis dykumoje? Aš žinau tavo išdidumą ir tavo širdies sugedimą. Tu atėjai norėdamas pamatyti mūšį“.
29 Dovydas atsakė: „Ką aš padariau? Ar tai nėra tik žodžiai?“
30 Nusisukęs nuo jo, Dovydas atsisuko į kitą ir kalbėjo tą patį. Žmonės jam atsakydavo kaip pirma.
31 Dovydo žodžiai buvo perduoti Sauliui. Jis įsakė atvesti Dovydą.
32 Dovydas tarė Sauliui: „Te nė vieno žmogaus širdis nenusigąsta jo. Tavo tarnas eis ir kausis su šituo filistinu“.
33 Saulius atsakė Dovydui: „Tu negali kautis su šituo filistinu, nes esi jaunas, o jis yra karys nuo pat jaunystės“.
34 Dovydas atsakė Sauliui: „Tavo tarnas ganė savo tėvo avis. Jei ateidavo liūtas ar lokys ir pagriebdavo ėriuką iš bandos,
35 aš pasileisdavau jam iš paskos, mušdavau jį ir išplėšdavau grobį iš nasrų. Jei jis puldavo mane, nutverdavau jį už barzdos ir užmušdavau.
36 Tavo tarnas yra užmušęs liūtą ir lokį, ir šitam neapipjaustytam filistinui atsitiks taip, kaip jiems, nes jis tyčiojasi iš gyvojo Dievo kariuomenės.
37 Viešpats, kuris išgelbėjo mane iš liūto ir lokio nagų, išgelbės ir iš šito filistino rankų“. Saulius tarė Dovydui: „Eik, ir Viešpats tebūna su tavimi“.
38 Saulius apginklavo Dovydą savo ginklais, uždėjo varinį šalmą jam ant galvos ir apvilko šarvų marškiniais.
39 Dovydas prisijuosė ir jo kardą prie savo aprangos ir bandė eiti, nes nebuvo įpratęs. Dovydas tarė Sauliui: „Aš negaliu paeiti, nes esu neįpratęs“. Ir Dovydas nusirengė visa tai.
40 Jis pasiėmė lazdą, pasirinko iš upelio penkis glotnius akmenis, juos įsidėjo į piemens maišelį, kurį turėjo su savimi, ir laikydamas mėtyklę rankoje artėjo prie filistino.
41 Ir filistinas išėjo, ir artinosi prie Dovydo, o priešais jį ėjo ginklanešys su skydu.
42 Kai filistinas apsidairė ir pamatė Dovydą, paniekino jį, nes šis buvo raudonskruostis gražaus veido jaunuolis.
43 Filistinas sakė Dovydui: „Ar aš šuo, kad tu eini prieš mane su lazda?“ Ir filistinas keikė Dovydą savo dievais.
44 Filistinas sakė Dovydui: „Ateik, aš atiduosiu tavo kūną padangių paukščiams ir lauko žvėrims“.
45 Dovydas atsakė filistinui: „Tu eini prieš mane su kardu, ietimi ir skydu, o aš einu kareivijų Viešpaties, Izraelio kariuomenės, iš kurios tyčiojiesi, Dievo vardu.
46 Šiandien Viešpats atiduos tave į mano rankas. Aš nugalėsiu tave, nukirsiu tau galvą ir atiduosiu visų filistinų karių lavonus padangių paukščiams ir lauko žvėrims, kad visa žemė žinotų, jog yra Dievas Izraelyje.
47 Ir kad visi čia susirinkę žinotų, jog ne kardu ir ietimi Viešpats gelbsti. Kova yra Viešpaties, ir Jis atiduos jus į mūsų rankas“.
48 Filistinui artėjant prie Dovydo, šis skubiai bėgo jam priešais.
49 Įkišęs ranką į maišelį, jis išsiėmė akmenį ir metė iš mėtyklės, ir pataikė filistinui į kaktą taip, kad akmuo įsmigo jam į kaktą, ir jis griuvo kniūbsčias ant žemės.
50 Taip Dovydas nugalėjo filistiną mėtykle ir akmeniu, partrenkė ir nužudė jį. Dovydas neturėjo kardo,
51 todėl pribėgo prie filistino, ištraukė iš makšties jo kardą ir nukirto jam galvą. Filistinai, pamatę, kad jų galiūnas negyvas, pasileido bėgti.
52 Izraelio ir Judo vyrai šaukdami vijo filistinus iki Gato ir Ekrono vartų. Filistinų lavonai gulėjo nuo Šaaraimo iki Gato ir Ekrono.
53 Izraelitai, baigę persekioti filistinus, sugrįžo ir išplėšė jų stovyklą.
54 Paėmęs filistino galvą, Dovydas ją nunešė į Jeruzalę, o ginklus padėjo savo palapinėje.
55 Kai Saulius matė Dovydą, išeinantį prieš filistiną, klausė kariuomenės vado Abnero: „Abnerai, kieno sūnus yra tas jaunuolis?“ Abneras atsakė: „Kaip tu gyvas, karaliau, aš nežinau“.
56 Karalius įsakė: „Sužinok, kieno sūnus tas jaunuolis“.
57 Kai Dovydas, nukovęs filistiną, sugrįžo, Abneras atvedė jį pas Saulių; jis tebelaikė filistino galvą rankose.
58 Saulius jo klausė: „Jaunuoli, kieno tu sūnus?“ Dovydas atsakė: „Aš esu tavo tarno Jesės iš Betliejaus sūnus“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: dovydas galijotas · moze švytėjo · naudoti jėga · baltumas · gilė · sūris
13 Samuelis paėmė ragą su aliejumi ir jį patepė tarp jo brolių. Tą dieną Viešpaties Dvasia nužengė ant Dovydo ir pasiliko su juo. Samuelis sugrįžo į Ramą.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: aliejaus patepimas · aliejus · apie aliejų · cadokas · dovydas · dovydo
1 Viešpats tarė: „Ar ilgai liūdėsi dėl Sauliaus, kurį Aš atmečiau, kad nebūtų Izraelio karaliumi? Prisipildyk savo ragą aliejaus ir eik; Aš pasiųsiu tave į Betliejų pas Jesę, nes vieną jo sūnų pasirinkau karaliumi“.
2 Samuelis atsakė: „Kaip aš galiu eiti? Jei išgirs Saulius, jis mane nužudys“. Viešpats tarė: „Pasiimk veršį ir nuėjęs sakyk: ‘Atėjau Viešpačiui aukoti’.
3 Pasikviesk Jesę prie aukos, o Aš tau parodysiu, ką reikia daryti. Tu patepsi tą, kurį tau nurodysiu“.
4 Samuelis padarė, kaip Viešpats jam sakė. Jam atėjus į Betliejų, miesto vyresnieji nusigando ir, jį pasitikę, klausė: „Ar su taika ateini?“
5 Jis atsakė: „Su taika! Atėjau Viešpačiui aukoti. Pasišventinkite ir eikite su manimi prie aukos“. Jis pašventino Jesę bei jo sūnus ir juos pakvietė prie aukos.
6 Kai jie atėjo, Samuelis pažiūrėjo į Eliabą ir sakė: „Tikrai šis yra Viešpaties pateptasis“.
7 Viešpats tarė Samueliui: „Nežiūrėk į jo išvaizdą nė į jo ūgį, nes Aš jį atmečiau. Viešpats mato ne taip, kaip žmogus. Žmogus žiūri į išorę, bet Viešpats žiūri į širdį“.
8 Tada Jesė pašaukė Abinadabą ir jam leido praeiti pro Samuelį. Ir jis sakė: „Ir šito Viešpats neišsirinko“.
9 Jesė leido praeiti Šamui. Ir jis sakė: „Šito Viešpats irgi neišsirinko“.
10 Taip Jesė leido visiems septyniems sūnums praeiti pro Samuelį. Samuelis tarė Jesei: „Viešpats šitų neišsirinko“.
11 Ir Samuelis sakė Jesei: „Ar čia jau visi tavo sūnūs?“ Jesė atsakė: „Liko dar jauniausias, jis gano avis“. Samuelis tarė: „Pasiųsk ir atvesk jį, nes mes nesėsime, kol jis neateis“.
12 Jis pasiuntė ir atvedė jį. Jis buvo raudonskruostis, gražaus veido ir dailios išvaizdos jaunuolis. Viešpats tarė: „Patepk jį, nes tai jis“.
13 Samuelis paėmė ragą su aliejumi ir jį patepė tarp jo brolių. Tą dieną Viešpaties Dvasia nužengė ant Dovydo ir pasiliko su juo. Samuelis sugrįžo į Ramą.
14 Bet Viešpaties Dvasia pasitraukė nuo Sauliaus, ir piktoji dvasia nuo Dievo kankino jį.
15 Sauliaus tarnai kalbėjo jam: „Štai piktoji dvasia nuo Dievo kankina tave.
16 Tegul mūsų valdovas įsako savo tarnams suieškoti vyrą, kuris gražiai skambina arfa. Kai tave apims piktoji dvasia nuo Dievo, jis skambins ir nuramins tave“.
17 Saulius atsakė savo tarnams: „Suraskite vyrą, mokantį gerai skambinti, ir atveskite jį pas mane“.
18 Vienas tarnas atsiliepė: „Aš mačiau Jesės sūnų iš Betliejaus, kuris moka gražiai skambinti. Jis vyras drąsus, karingas, išmintingas kalboje, gražus ir Viešpats yra su juo“.
19 Todėl Saulius pasiuntė pasiuntinius pas Jesę, sakydamas: „Atsiųsk pas mane savo sūnų Dovydą, kuris gano avis“.
20 Jesė, užkrovęs ant asilo duonos, odinę vyno ir ožiuką, pasiuntė savo sūnų Dovydą Sauliui.
21 Dovydas atvyko pas Saulių ir pradėjo jam tarnauti. Saulius jį labai pamilo ir paskyrė savo ginklanešiu.
22 Saulius siuntė pas Jesę, sakydamas: „Telieka Dovydas tarnauti pas mane, nes jis rado malonę mano akyse“.
23 Kai piktoji dvasia nuo Dievo apimdavo Saulių, Dovydas skambindavo arfa. Sauliui palengvėdavo, ir piktoji dvasia nuo jo pasitraukdavo.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: aliejus · cadokas · dievo draugai · dievo gyvenimas · dievo pranašas · dovydas
42 Pagaliau Jehonatanas tarė Dovydui: „Eik ramybėje, nes mudu prisiekėme Viešpaties vardu, sakydami: ‘Viešpats bus tarp tavęs ir manęs, tarp mano palikuonių ir tavo palikuonių per amžius’“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: dovydas · dovydo · dovydo draugas · dovydo sandora · draugai · draugyst
1 Dovydas, pabėgęs iš Ramos Najoto, atėjo pas Jehonataną ir klausė: „Ką padariau, kuo nusikaltau, kuo nusidėjau tavo tėvui, kad jis ieško mano gyvybės?“
2 Jis jam atsakė: „Dieve gink! Tu nemirsi; štai mano tėvas visais reikalais tariasi su manimi. Kodėl jis šitą reikalą slėptų nuo manęs? Taip nebus“.
3 Dovydas atsakė: „Tavo tėvas gerai žino, kad aš radau malonę tavo akyse, ir galvoja: ‘Jehonatanas to neturi žinoti, kad nesisielotų’. Kaip Viešpats gyvas ir gyva tavo siela – tarp manęs ir mirties tik žingsnis“.
4 Jehonatanas atsakė Dovydui: „Padarysiu viską, ko trokšta tavo siela“.
5 Dovydas sakė Jehonatanui: „Štai rytoj yra jaunas mėnulis. Aš turėčiau su karaliumi sėdėti prie stalo. Leisk man eiti ir pasislėpti laukuose iki trečios dienos vakaro.
6 Jei tavo tėvas pasiges manęs, sakyk: ‘Dovydas labai prašė manęs leisti jam eiti į savo miestą Betliejų, kur jo visa šeima aukos kasmetinę auką’.
7 Jei jis sakys: ‘Gerai’, tai tavo tarnas bus saugus, o jei jis labai supyks, tai žinok, kad jis yra numatęs pikta.
8 Suteik malonę savo tarnui, nes tu padarei sandorą su manimi prieš Viešpatį. Bet jei aš nusikaltau, tu pats nužudyk mane. Kam tau mane vesti pas savo tėvą?“
9 Jehonatanas atsakė: „Tebūna tai toli nuo tavęs. Jei sužinosiu, kad mano tėvas yra numatęs tau pikta daryti, kodėl tau nepraneščiau?“
10 Dovydas klausė Jehonatano: „Kas man praneš, jei tavo tėvas rūsčiai tau atsakys?“
11 Jehonatanas atsakė Dovydui: „Eikime į lauką“. Juodu išėjo į lauką.
12 Jehonatanas tarė Dovydui: „Viešpats, Izraelio Dievas, tebūna liudytojas. Jei aš rytoj ar trečią dieną sužinosiu iš savo tėvo, kad jis tau palankus, ir nepranešiu tau,
13 tegul Viešpats padaro man tai ir dar daugiau. Jei mano tėvas sumanęs pikta prieš tave, aš tau pranešiu ir tave išsiųsiu, kad galėtum eiti ramybėje, o Viešpats bus su tavimi, kaip Jis buvo su mano tėvu.
14 Ir tu, jei aš būsiu gyvas, parodyk man Viešpaties gerumą, kad nemirčiau.
15 Ir neatimk savo maloningumo nuo mano namų per amžius, kai Viešpats išnaikins visus Dovydo priešus žemėje“.
16 Taip Jehonatanas padarė sandorą su Dovydo namais, sakydamas: „Viešpats teatkeršija visiems Dovydo priešams“.
17 Jehonatanas dar kartą prisiekė Dovydui, nes mylėjo jį kaip savo sielą.
18 Tada Jehonatanas tarė: „Rytoj jaunas mėnulis, tavęs pasiges, nes tavo vieta prie stalo bus tuščia.
19 Po trijų dienų sugrįžk ir eik į tą vietą, kurioje buvai anksčiau pasislėpęs, ir atsisėsk šalia Ezelio akmens.
20 Aš paleisiu tris strėles į tą pusę, lyg šaučiau į taikinį.
21 Tada aš pasiųsiu berniuką atnešti strėles. Jei sakysiu berniukui: ‘Strėlės guli šiapus tavęs, surink jas!’, tuomet tau negresia pavojus, kaip Viešpats gyvas.
22 O jei tarsiu jam: ‘Strėlės guli už tavęs!’ tada eik, nes tave siunčia Viešpats.
23 O dėl mudviejų pasižadėjimo, tai Viešpats bus tarp tavęs ir manęs amžinai“.
24 Dovydas pasislėpė laukuose. Jauno mėnulio dieną karalius atsisėdo valgyti.
25 Karalius kaip paprastai atsisėdo į savo vietą prie sienos, Jehonatanas atsistojo, ir Abneras atsisėdo šalia karaliaus, o Dovydo vieta liko tuščia.
26 Saulius tą dieną nieko nesakė, manydamas, kad Dovydui kas nors atsitiko ir jis yra susitepęs.
27 Bet kai Dovydo vieta buvo tuščia kitą dieną, Saulius tarė savo sūnui Jehonatanui: „Kodėl Jesės sūnus nei vakar, nei šiandien neatėjo valgyti?“
28 Jehonatanas atsakė Sauliui: „Dovydas labai prašė manęs išleisti jį į Betliejų,
29 sakydamas: ‘Leisk man eiti, nes mūsų šeima aukos mieste auką ir mano brolis liepė man atvykti. Jei radau malonę tavo akyse, išleisk mane aplankyti savo brolių’. Todėl jis neatėjo prie karaliaus stalo“.
30 Tada Saulius labai užsirūstino ir tarė Jehonatanui: „Tu iškrypėlės ir maištininkės sūnau, argi aš nežinau, kad tu išsirinkai Jesės sūnų savo ir savo motinos gėdai?
31 Kol Jesės sūnus bus gyvas, tu nebūsi karaliumi ir neturėsi karalystės. Pasiųsk, kad jis būtų atvestas pas mane, nes jis turi mirti“.
32 Jehonatanas atsakė savo tėvui Sauliui: „Kodėl jis turi būti nužudytas? Ką jis padarė?“
33 Tada Saulius sviedė ietį, norėdamas jį perdurti. Taip Jehonatanas suprato, kad jo tėvas buvo apsisprendęs Dovydą nužudyti.
34 Jehonatanas labai supykęs atsikėlė nuo stalo ir nieko nevalgė antrą mėnesio dieną; jis buvo labai susirūpinęs dėl Dovydo, kurį jo tėvas paniekino.
35 Rytą Jehonatanas išėjo į lauką tuo laiku, kurį buvo sutaręs su Dovydu, ir berniukas buvo su juo.
36 Jehonatanas sakė berniukui: „Bėk, surink strėles, kurias paleisiu“. Berniukui bėgant, jis paleido strėlę.
37 Jam nubėgus iki vietos, kur nukrito strėlė, Jehonatanas šaukė: „Ar strėlė nėra už tavęs?“
38 Ir Jehonatanas šaukė berniukui: „Greičiau! Skubėk! Nesustok!“ Jehonatano berniukas surinko strėles ir atnešė savo valdovui.
39 Berniukas nieko nežinojo. Tik Jehonatanas ir Dovydas žinojo, ką tai reiškia.
40 Tuomet Jehonatanas padavė savo ginklus berniukui ir liepė juos nunešti į miestą.
41 Berniukui nuėjus, Dovydas pakilo iš už akmenų, parpuolė veidu į žemę ir tris kartus nusilenkė. Juodu pasibučiavo ir ilgai verkė, bet labiausiai Dovydas.
42 Pagaliau Jehonatanas tarė Dovydui: „Eik ramybėje, nes mudu prisiekėme Viešpaties vardu, sakydami: ‘Viešpats bus tarp tavęs ir manęs, tarp mano palikuonių ir tavo palikuonių per amžius’“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: šeba · šebos · tikra draugystė · meilė moterei · tavo priešai · dovydo sandora
7 Viešpats tarė Samueliui: „Nežiūrėk į jo išvaizdą nė į jo ūgį, nes Aš jį atmečiau. Viešpats mato ne taip, kaip žmogus. Žmogus žiūri į išorę, bet Viešpats žiūri į širdį“.
1 Viešpats tarė: „Ar ilgai liūdėsi dėl Sauliaus, kurį Aš atmečiau, kad nebūtų Izraelio karaliumi? Prisipildyk savo ragą aliejaus ir eik; Aš pasiųsiu tave į Betliejų pas Jesę, nes vieną jo sūnų pasirinkau karaliumi“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: aliejus · cadokas · dievo draugai · dievo gyvenimas · dievo pranašas · dovydas
13 Samuelis tarė Sauliui: „Tu neprotingai pasielgei, nesilaikydamas Viešpaties, savo Dievo, įsakymo. Viešpats būtų patvirtinęs tavo karaliavimą Izraelyje amžiams.
14 Dabar tavo karalystė nebus ilga. Viešpats surado vyrą pagal savo širdį ir paskyrė jį vadu savo tautai, nes tu nesilaikei Viešpaties įsakymo“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: abšolomas · atgaila malda · bėda · bėglys · boozas · dabindavosi
1 Jėzaus Kristaus apreiškimas, kurį Dievas Jam davė, kad Jis atskleistų savo tarnams, kas turi greitai įvykti. Per savo pasiųstą angelą Jis padarė jį žinomą savajam tarnui Jonui,
2 kuris paliudijo Dievo žodį bei Jėzaus Kristaus liudijimą – visa, ką buvo matęs.
3 Palaimintas, kas skaito bei klauso šios pranašystės žodžių ir laikosi, kas joje parašyta, nes laikas yra arti.
4 Jonas septynioms Azijos bažnyčioms: malonė ir ramybė jums nuo To, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateina, ir nuo septynių dvasių, esančių prieš Jo sostą,
5 ir nuo Jėzaus Kristaus, ištikimojo Liudytojo, mirusiųjų Pirmagimio, žemės karalių Valdovo. Tam, kuris pamilo mus ir nuplovė savo krauju mūsų nuodėmes,
6 ir padarė iš mūsų karalystę bei kunigus savo Dievui ir Tėvui, – Jam šlovė ir galybė per amžių amžius! Amen.
7 Štai Jis ateina su debesimis, ir išvys Jį kiekviena akis, net ir tie, kurie Jį perdūrė; ir dėl Jo raudos visos žemės giminės. Taip, amen!
8 „Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga“, – sako Viešpats, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateina, Visagalis.
9 Aš, Jonas, jūsų brolis ir sielvarto, karalystės ir Jėzaus Kristaus kantrybės bendrininkas, buvau saloje, vardu Patmas, dėl Dievo žodžio ir Jėzaus Kristaus liudijimo.
10 Aš buvau Dvasioje Viešpaties dieną ir išgirdau už savo nugaros galingą balsą, tarsi trimitą,
11 sakantį: „Aš esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis. Ką matai, surašyk į knygą ir pasiųsk septynioms bažnyčioms Azijoje: į Efezą, į Smirną, į Pergamą, į Tiatyrus, į Sardus, į Filadelfiją ir į Laodikėją“.
12 Tuomet aš atsigręžiau pažiūrėti balso, kalbančio su manimi, ir atsigręžęs išvydau septynis aukso žibintuvus,
13 o septynių žibintuvų viduryje – panašų į Žmogaus Sūnų, apsivilkusį ilga mantija ir persijuosusį per krūtinę aukso juosta.
14 Jo galva ir plaukai buvo balti kaip balčiausia vilna ar sniegas, Jo akys tarsi ugnies liepsna,
15 Jo kojos panašios į krosnyje įkaitintą skaistvarį, ir Jo balsas buvo tarytum daugybės vandenų šniokštimas.
16 Dešinėje rankoje Jis laikė septynias žvaigždes, iš Jo burnos ėjo aštrus dviašmenis kalavijas, o Jo veidas buvo tarytum saulė, spindinti visu skaistumu.
17 Jį išvydęs, aš puoliau Jam po kojų tarsi negyvas. Bet Jis uždėjo ant manęs savo dešinę ir prabilo: „Nebijok! Aš esu Pirmasis, ir Paskutinysis,
18 ir Gyvasis. Aš buvau numiręs ir štai esu gyvas per amžius. Amen. Aš turiu mirties ir pragaro raktus.
19 Tad užrašyk tai, ką regėjai, kas yra ir kas vėliau įvyks.
20 Štai septynių žvaigždžių, kurias matei mano dešinėje, ir septynių aukso žibintuvų paslaptis: septynios žvaigždės – tai septynių bažnyčių angelai, o septyni žibintuvai, kuriuos matei, – tai septynios bažnyčios“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: ašutin · atmetimo baimė · aukojimas · dievo regėjimas · dvasios vaisai · gydymas žolelėmis
1 Tada Viešpats man tarė: „Net jei Mozė ir Samuelis stotų mano akivaizdoje, mano širdies nepalenktų, nepagailėčiau šitos tautos. Pašalink juos iš mano akių, kad pasitrauktų.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: akacija medis · gerasis karalius · Mozė Dievas · ne taikos · nuodėmes lygios · samuelio
1 Garsiai šaukiausi Viešpaties, garsiu balsu maldavau Viešpatį.
2 Išliejau priešais Jį savo skundą, sielvartą savo Jam atvėriau.
3 Kai manyje nusilpo mano dvasia, Tu žinojai mano kelią. Mano kelyje slaptai jie padėjo spąstus.
4 Apsidairęs aplinkui, mačiau, jog nėra nė vieno, kas mane pažintų. Neturėjau kur prisiglausti, niekam nerūpėjo mano gyvybė.
5 Tavęs, Viešpatie, šaukiausi, sakydamas: „Tu esi mano priebėga, Tu – mano dalis gyvųjų šalyje“.
6 Išgirsk mano šauksmą, nes esu labai suvargęs. Išgelbėk mane nuo persekiotojų, nes jie stipresni už mane.
7 Iš kalėjimo mane išvaduok, kad girčiau Tavo vardą. Tada susiburs aplink mane teisieji, kai padarysi man gera.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: maldavimas · nardas · apleidimas · apleistumo baimė · jokio išėjimo · vienatv
6 Mozė ir Aaronas tarp Jo kunigų ir Samuelis tarp tų, kurie šaukiasi Jo vardo. Jie šaukėsi Viešpaties, ir Jis atsakė jiems.
1 Dieve, Tu esi mano Dievas! Nuo ankstaus ryto Tavęs ieškau, Tavęs trokšta mano siela, kūnas ilgisi Tavęs kaip sausa ir nualinta žemė be vandens.
2 Šventykloje ieškojau Tavęs, pamačiau Tavo galybę ir šlovę.
3 Tavo malonė yra geresnė už gyvenimą, todėl mano lūpos girs Tave.
4 Šlovinsiu Tave, kol gyvensiu, Tavo vardą minėdamas, kelsiu į Tave rankas.
5 Mano siela bus pasotinta kaip kaulų smegenimis ir riebalais, lūpos džiaugsmingai girs Tave,
6 kai prisiminsiu Tave savo lovoje, mąstysiu apie Tave budėdamas naktį.
7 Tu buvai man pagalba, todėl aš džiūgausiu Tavo sparnų pavėsyje.
8 Mano siela įsikibo į Tave; Tavo dešinė palaiko mane.
9 Kurie siekia atimti man gyvybę, nueis į žemės gelmes.
10 Jie kris nuo kardo ir taps grobiu šakalams.
11 O karalius džiaugsis Dievu. Girsis kiekvienas, kuris prisiekia Juo, bet melagių burna bus užkimšta.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: dievo veido · ilgisi siela · sena siela · siekite · svariu vandeniu · vandeni
1 Dieve, savo vardu išgelbėk mane ir savo galybe teisk mane.
2 Dieve, išgirsk mano maldą, išklausyk mano burnos žodžius!
3 Svetimieji sukilo prieš mane, prispaudėjai ieško mano sielos; jie nepaiso Dievo.
4 Bet Dievas yra mano padėjėjas, Viešpats palaiko mano sielą.
5 Atlygink piktu mano priešams, savo tiesoje sunaikink juos!
6 Tada laisvai aukas Tau aukosiu, girsiu Tavo vardą, nes Jis geras.
7 Tu iš visų bėdų išgelbėjai mane, ir mano akys matė sugėdintus priešus.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: kas trenkia · muzika · pataikūnai · akies vyzdį · akies vyzdys · bus gyvas
1 Šlovinsiu Viešpatį visada; nuolat girsiu Jį savo lūpomis.
2 Viešpačiu didžiuosis mano siela; nuolankieji išgirs tai ir džiaugsis.
3 Aukštinkime Viešpatį ir iškelkime kartu Jo vardą.
4 Ieškojau Viešpaties, Jis išklausė mane ir išgelbėjo mane iš visų mano baimių.
5 Jie žvelgė į Jį ir pralinksmėjo, jų veidai nebuvo sugėdinti.
6 Šis vargšas šaukėsi, ir Viešpats išgirdo, ir išgelbėjo jį iš visų jo bėdų.
7 Viešpaties angelas stovyklauja aplink tuos, kurie Jo bijo, ir išgelbsti juos.
8 Ragaukite ir matykite, kad geras yra Viešpats! Palaimintas žmogus, kuris Juo pasitiki.
9 Bijokite Viešpaties, Jo šventieji, nes nieko nestokoja tie, kurie Jo bijo.
10 Jauni liūtai pritrūksta ir badauja, bet tie, kurie ieško Viešpaties, nestokoja jokio gero.
11 Ateikite, vaikai, ir klausykite manęs: pamokysiu jus Viešpaties baimės.
12 Koks yra žmogus, kuris mėgsta gyventi ir geidžia gerų dienų patirti?
13 Sulaikyk savo liežuvį nuo pikto ir savo lūpas nuo klastingų kalbų.
14 Šalinkis pikto ir daryk gera. Ieškok ir siek taikos.
15 Viešpaties akys žvelgia į teisiuosius ir Jo ausys girdi jų šauksmą.
16 Viešpaties veidas prieš darančius pikta, kad išdildytų jų atsiminimą žemėje.
17 Teisieji šaukiasi Viešpaties, Jis išgirsta ir išgelbsti iš visų jų vargų.
18 Viešpats arti tų, kurių širdys sudužusios, išgelbsti tuos, kurių dvasia nusižeminusi.
19 Daug bėdų patiria teisusis, bet iš visų jį išgelbsti Viešpats.
20 Jis sergsti visus jo kaulus, kad nė vienas iš jų nesulūžtų.
21 Nedorėlį nužudys piktybė, kurie nekenčia teisiojo, pražus.
22 Viešpats išperka savo tarnų sielą, nepražus nė vienas, kuris Juo pasitiki.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: abimelechas · ačiū · beprotybė · burna · dėkingumas · garbinimas
1 Viešpats yra mano ganytojas – aš nestokosiu.
2 Jis paguldo mane žaliuojančiose ganyklose, veda mane prie tylių vandenų.
3 Jis atgaivina mano sielą, veda mane teisumo takais dėl savo vardo.
4 Nors eičiau per mirties šešėlio slėnį, nebijosiu pikto, nes Tu su manimi. Tavo lazda bei Tavo ramstis nuramina mane.
5 Tu paruoši man stalą mano priešų akivaizdoje, aliejumi man patepi galvą, mano taurė sklidina.
6 Tikrai, gerumas ir gailestingumas lydės mane per visas mano gyvenimo dienas. Aš gyvensiu Viešpaties namuose per amžius.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: atėjęs · aukština · balandėle · blogio kelias · dievas panorėjo · dievas paslėpė
1 Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai? Mano šauksmas toli nuo mano pagalbos.
2 Mano Dieve, šaukiuosi Tavęs dieną, bet Tu neišklausai, ir naktį aš nenutylu.
3 Tu esi šventas, kuris gyveni Izraelio gyriuje.
4 Mūsų tėvai pasitikėjo Tavimi, ir Tu išgelbėjai juos.
5 Šaukėsi Tavęs ir buvo išgelbėti, pasitikėjo tavimi ir nebuvo sugėdinti.
6 Aš – ne žmogus, bet kirmėlė, žmonių išjuoktas, tautos paniekintas.
7 Kas mane mato, tyčiojasi iš manęs, sustato lūpas, kraipo galvą:
8 „Jis pasitikėjo Viešpačiu, teišvaduoja jį dabar, teišgelbsti jį, nes jį pamėgo“.
9 Tu gi mane išėmei iš įsčių, mane saugojai prie motinos krūtų.
10 Tavo globai buvau pavestas nuo gimimo, nuo pirmosios dienos buvai mano Dievas.
11 Nebūk toli nuo manęs, nes bėda yra arti ir nėra, kas padėtų.
12 Daug veršių mane apsupo, Bašano jaučiai mane apstojo.
13 Jie išsižiojo prieš mane tarsi plėšrus ir riaumojantis liūtas.
14 Aš išlietas lyg vanduo. Išnarstyti visi mano kaulai. Mano širdis kaip vaškas, ištirpęs krūtinėje.
15 Mano jėgos išdžiūvo lyg šukė, prie gomurio limpa liežuvis; į mirties dulkes Tu atvedei mane.
16 Apspito mane šunys, nedorėlių gauja aplink mane. Jie pervėrė mano rankas ir kojas.
17 Galiu suskaičiuoti visus savo kaulus. O jie žiūri ir stebi mane,
18 drabužius mano dalijas, meta dėl mano apdaro burtą.
19 Bet, Viešpatie, nebūk toli nuo manęs. Mano stiprybe, skubėk man padėti.
20 Nuo kardo gelbėk mano sielą, iš šuns letenų – mano gyvybę.
21 Iš liūto nasrų gelbėk ir nuo stumbro ragų išgirdęs išvaduok mane.
22 Tavąjį vardą paskelbsiu broliams, susirinkimo viduryje girsiu Tave.
23 Kurie bijote Viešpaties, girkite Jį! Šlovinkite Jį, visi Jokūbo palikuonys, bijokite Jo, visi Izraelio vaikai!
24 Jis nepaniekino ir neatstūmė nuskriausto vargšo, nuo jo nepaslėpė veido, jo šauksmą išklausė.
25 Jį girsiu dideliame susirinkime, vykdysiu įžadus tarp tų, kurie Jo bijo.
26 Vargšai valgys ir pasisotins, Viešpatį girs visi, kas Jo ieško; jūsų širdys tegyvuoja per amžius!
27 Prisimins ir gręšis į Viešpatį visi žemės pakraščiai, Jo akivaizdoje lenksis pagonių tautos.
28 Viešpačiui priklauso karalystė, Jis viešpatauja pagonims.
29 Visi žemės riebieji valgys ir pagarbins Jį, prieš Jį nusilenks tie, kurie į dulkes nužengia ir negali išlaikyti savo sielos gyvos.
30 Palikuonys tarnaus Jam, jie pasakos apie Viešpatį būsimai kartai.
31 Jie ateis ir paskelbs Jo teisumą gimsiančiai tautai: „Viešpats tai padarė“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: apleidimas · didysis penktadienis · i giluma · jėzus šaukia · kaukol · maldas
11 Ieškokite Viešpaties ir Jo jėgos. Ieškokite nuolat Jo veido.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: biblija moko · būk atviras · bus geriau · dievo charakteris · jeruzalė · pasišaipys
4 Šeši sūnūs gimė Hebrone, kur jis karaliavo septynerius metus ir šešis mėnesius. Trisdešimt trejus metus jis karaliavo Jeruzalėje.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: dovydas · dovydas mylėjo · dovydo · dovydo sūnus · pustrečios · saulius dovydas
1 Praėjus metams, tuo laiku, kai karaliai eina į karą, Dovydas pasiuntė Joabą su savo tarnais ir visą Izraelio kariuomenę, kurie nugalėjo amonitus ir apgulė Rabą. Bet Dovydas pasiliko Jeruzalėje.
2 Kartą vakare Dovydas atsikėlė nuo savo lovos ir vaikščiojo ant karaliaus namų stogo. Nuo stogo jis pamatė besimaudančią moterį; moteris buvo labai graži.
3 Dovydas pasiuntė sužinoti, kas ji. Jam buvo pranešta, kad tai Eliamo duktė Batšeba, hetito Ūrijos žmona.
4 Dovydas pasiuntė savo tarnus ją atvesti. Ji atėjo pas jį, ir jis sugulė su ja, nes ji buvo apsivaliusi nuo savo nešvarumo. Ir ji sugrįžo į savo namus.
5 Moteris pastojo ir pasiuntė pas Dovydą pranešti: „Aš esu nėščia“.
6 Dovydas pasiuntė pasakyti Joabui, kad atsiųstų jam hetitą Ūriją. Joabas pasiuntė Ūriją pas Dovydą.
7 Kai Ūrija atėjo pas Dovydą, jis teiravosi, kaip sekasi Joabui, kariams ir kaip vyksta karas.
8 Po to Dovydas tarė Ūrijai: „Eik į savo namus ir nusiplauk kojas“. Ūrijai išėjus iš karaliaus namų, jam iš paskos nunešė karališkų valgių.
9 Bet Ūrija nėjo namo ir atsigulė karaliaus namų prieangyje su visais savo valdovo tarnais.
10 Kai Dovydui pranešė, kad Ūrija nėjo namo, Dovydas paklausė Ūrijos: „Tu atėjai iš kelionės. Kodėl neini į savo namus?“
11 Ūrija atsakė Dovydui: „Skrynia, Izraelis ir Judas gyvena palapinėse, o mano valdovas Joabas ir mano valdovo tarnai apsistoję atvirame lauke. Kaip aš galiu eiti į savo namus valgyti, gerti ir miegoti su savo žmona? Kaip tu gyvas ir gyva tavo siela, aš to nedarysiu!“
12 Dovydas tarė: „Pasilik dar šiandien čia, o rytoj aš tave išleisiu“. Ūrija pasiliko Jeruzalėje dar vieną dieną iki rytojaus.
13 Dovydas pasikvietė jį, jis valgė ir gėrė su Dovydu, ir Dovydas jį nugirdė. Vakare Ūrija išėjo miegoti kartu su savo valdovo tarnais, tačiau į savo namus nėjo.
14 Rytą Dovydas parašė Joabui laišką ir jį pasiuntė per Ūriją.
15 Laiške jis rašė: „Pastatyk Ūriją į smarkiausios kovos priekį ir atsitraukite, kad jis žūtų“.
16 Joabas, apgulęs miestą, pastatė Ūriją į tokią vietą, apie kurią žinojo, kad ten stovi drąsūs žmonės.
17 Miesto žmonės išėjo ir kovėsi su Joabu. Ir krito keletas iš tautos, iš Dovydo tarnų, ir hetitas Ūrija žuvo taip pat.
18 Joabas pasiuntė Dovydui pranešimą apie mūšio eigą.
19 Pasiuntiniui įsakė: „Kai pabaigsi pasakoti karaliui apie mūšį,
20 jei karalius supyks ir sakys tau: ‘Kodėl taip priartėjote prie miesto kovodami? Argi nežinojote, kad jie šaudys nuo sienų?
21 Kas užmušė Jerubešeto sūnų Abimelechą? Argi ne moteris, numetusi ant jo girnų akmenį nuo sienos taip, kad jis mirė Tebece? Kodėl priartėjote prie sienų?’ Atsakyk jam: ‘Tavo tarnas hetitas Ūrija taip pat miręs’“.
22 Pasiuntinys nuėjo ir pranešė Dovydui visa, ką Joabas buvo jam įsakęs.
23 Ir pasiuntinys sakė Dovydui: „Vyrai įveikė mus ir išėjo prieš mus į atvirą lauką, bet mes juos nustūmėme ligi miesto vartų.
24 Šauliai šaudė į tavo tarnus nuo sienų, ir keletas tavo tarnų žuvo. Ir tavo tarnas hetitas Ūrija taip pat miręs“.
25 Tuomet Dovydas tarė pasiuntiniui: „Pasakyk Joabui dėl to nenusiminti, nes kardas ryja tai vieną, tai kitą. Tegul sustiprina miesto puolimą ir jį sugriauna. Taip jį padrąsink“.
26 Ūrijos žmona, išgirdusi, kad jos vyras žuvo, gedėjo dėl savo vyro.
27 Gedului pasibaigus, Dovydas parsivedė ją į savo namus. Ji tapo jo žmona ir pagimdė jam sūnų. Bet šis dalykas, kurį padarė Dovydas, nepatiko Viešpačiui.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: Batšeba · dabindavosi · dovydas · dovydo · karalius dovydas · kovos vežimai
1 Kai karalius gyveno savo namuose ir Viešpats buvo suteikęs jam ramybę nuo visų aplinkinių priešų,
2 jis tarė pranašui Natanui: „Aš gyvenu kedro namuose, o Dievo skrynia – palapinėje“.
3 Natanas atsakė karaliui: „Daryk visa, kas yra tavo širdyje, nes Viešpats su tavimi“.
4 Tą pačią naktį Viešpaties žodis atėjo Natanui:
5 „Eik ir kalbėk mano tarnui Dovydui: ‘Taip sako Viešpats: ‘Ar tu pastatysi man namus, kuriuose gyvenčiau?
6 Aš negyvenau namuose nuo tos dienos, kai išvedžiau izraelitus iš Egipto, iki šios dienos, bet keliavau palapinėje.
7 Visur, kur Aš keliaudavau tarp izraelitų, ar Aš kuriai nors iš Izraelio giminių, kuriai pavesdavau ganyti mano tautą Izraelį, sakiau: ‘Kodėl man nepastatote kedro namų?’
8 Todėl sakyk mano tarnui Dovydui: ‘Aš tave paėmiau iš ganyklos, nuo avių, kad būtum vadas mano tautai Izraeliui.
9 Aš buvau su tavimi visur, kur tu ėjai, išnaikinau visus tavo priešus tavo akyse ir padariau tavo vardą garsų kaip žemės didžiūnų vardą.
10 Aš paskirsiu vietą savo tautai Izraeliui ir jį įsodinsiu, kad jis gyventų savo vietoje ir nebeklajotų ir nedorybės vaikai nevargintų jo kaip iki šiol,
11 nuo to laiko, kai įsakiau teisėjams valdyti mano tautą Izraelį; Aš suteiksiu tau ramybę nuo visų tavo priešų. Be to, Viešpats sako tau, kad Jis įkurs tau namus.
12 Kai pasibaigs tavo dienos ir tu užmigsi prie savo tėvų, Aš pakelsiu tavo palikuonį po tavęs, išėjusį iš tavo strėnų, ir įtvirtinsiu jo karalystę.
13 Jis pastatys namus mano vardui, o Aš įtvirtinsiu jo karalystės sostą amžiams.
14 Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus. Jei jis nusikals, bausiu jį žmonių rykštėmis ir žmonių vaikų smūgiais.
15 Bet savo gailestingumo Aš neatimsiu nuo jo, kaip atėmiau nuo Sauliaus, kurį pašalinau prieš tave.
16 Tavo namai ir tavo karalystė bus įtvirtinti tau amžiams; tavo sostas bus amžinas’“.
17 Visus šiuos žodžius ir regėjimą Natanas persakė Dovydui.
18 Tada karalius Dovydas įėjo ir atsisėdo Viešpaties akivaizdoje, ir tarė: „Kas aš, Viešpatie Dieve, ir kas mano namai, kad mane iki čia atvedei?
19 Ir tai pasirodė dar per maža Tavo akyse, Viešpatie Dieve. Tu dar kalbėjai apie savo tarno namus tolimoje ateityje. Ar taip būna pas žmones, Viešpatie Dieve?
20 Ką gi daugiau Dovydas begali Tau sakyti? Tu pažįsti savo tarną, Viešpatie Dieve.
21 Dėl savo žodžių ir pagal savo širdį Tu padarei šiuos didelius dalykus, pranešdamas tai savo tarnui.
22 Tu esi didis, Viešpatie Dieve! Nes nėra nė vieno Tau lygaus ir nėra kito Dievo šalia Tavęs, kaip mes girdėjome savo ausimis.
23 Kokia kita tauta žemėje prilygsta Tavo tautai Izraeliui, pas kurią Dievas atėjo išpirkti jos sau ir išgarsinti savo vardą? Jis padarė didelių ir baisių dalykų, matant savo tautai, kurią Tu išpirkai sau iš Egipto, iš svetimų tautų ir jų dievų.
24 Tu išsirinkai Izraelį, kad jis būtų Tavo tauta per amžius, o Tu, Viešpatie, tapai jiems Dievu.
25 Dabar, Viešpatie Dieve, įtvirtink amžiams savo žodį, kurį kalbėjai apie savo tarną bei jo namus, ir padaryk, kaip pasakei.
26 Tegul Tavo vardas būna aukštinamas per amžius, sakant: ‘Kareivijų Viešpats yra Izraelio Dievas’, ir tegul Tavo tarno Dovydo namai būna įtvirtinti Tavo akivaizdoje.
27 Tu, kareivijų Viešpatie, Izraelio Dieve, apreiškei savo tarnui, sakydamas: ‘Aš tau pastatysiu namus’, todėl Tavo tarnas išdrįso savo širdyje kreiptis į Tave šia malda.
28 Viešpatie Dieve, Tu esi Dievas, ir Tavo žodžiai yra tiesa; ir Tu pažadėjai šitą gerovę savo tarnui.
29 Dabar teikis laiminti savo tarno namus, kad jie išliktų per amžius Tavo akivaizdoje, nes Tu, Viešpatie Dieve, tai pasakei. Tegul būna palaiminti Tavo tarno namai Tavo palaiminimu per amžius“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: atminimo knyga · Dievo sūnus · epitafij · suteiksiu ramybę · sandoros ženklas · Dievo namai
5 Gyvendamas Hebrone, jis valdė Judą septynerius metus ir šešis mėnesius ir Jeruzalėje trisdešimt trejus metus karaliavo visam Izraeliui ir Judui.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: abija · dovydas · dovydas mylėjo · dovydo · dovydo sandora · dovydo sūnus
1 Visos Izraelio giminės atėjo pas Dovydą į Hebroną ir tarė: „Mes esame tavo kūnas ir kaulai.
2 Jau anksčiau, kai Saulius buvo mūsų karalius, tu išvesdavai ir įvesdavai Izraelį, ir Viešpats tau pažadėjo: ‘Tu ganysi mano tautą Izraelį ir būsi Izraelio vadas’“.
3 Visi Izraelio vyresnieji atėjo pas karalių į Hebroną. Karalius Dovydas sudarė su jais Hebrone sąjungą Viešpaties akivaizdoje. Jie patepė Dovydą Izraelio karaliumi.
4 Dovydui buvo trisdešimt metų, kai jis pradėjo karaliauti, ir jis karaliavo keturiasdešimt metų.
5 Gyvendamas Hebrone, jis valdė Judą septynerius metus ir šešis mėnesius ir Jeruzalėje trisdešimt trejus metus karaliavo visam Izraeliui ir Judui.
6 Dovydas su savo žmonėmis puolė Jeruzalę. Tenykščiai gyventojai jebusiečiai sakė Dovydui: „Tu neįeisi. Tave nuvys mūsų aklieji ir raišieji“. Nes jie galvojo: „Dovydas negalės įeiti“.
7 Tačiau Dovydas paėmė Siono tvirtovę (ji yra Dovydo miestas).
8 Tuomet Dovydas tarė: „Kas nugalės jebusiečius ir pasieks vandens kanalą, tegul žudo raišuosius ir akluosius, kurių nekenčia Dovydas“. Todėl yra sakoma: „Aklas ir raišas neįeis į namus“.
9 Dovydas apsigyveno tvirtovėje ir pavadino ją Dovydo miestu. Dovydas statė aplinkui, pradėdamas nuo Milojo, ir viduje.
10 Dovydas vis daugiau įsigalėjo, nes Viešpats, kareivijų Dievas, buvo su juo.
11 Tyro karalius Hiramas siuntė pas Dovydą pasiuntinių su kedro medžiais, dailidžių bei mūrininkų, kurie pastatė Dovydui namus.
12 Dovydas suprato, kad Viešpats jį įtvirtino Izraelio karaliumi ir išaukštino jo karalystę dėl savo tautos Izraelio.
13 Dovydas, persikėlęs iš Hebrono į Jeruzalę, paėmė iš Jeruzalės daugiau sugulovių ir žmonų. Čia Dovydui gimė sūnų ir dukterų.
14 Šitie vardai tų, kurie gimė Dovydui Jeruzalėje: Šamūva, Šobabas, Natanas, Saliamonas,
15 Ibharas, Elišūva, Nefegas, Jafija,
16 Elišama, Eljada ir Elifeletas.
17 Filistinai, išgirdę, kad Dovydas pateptas Izraelio karaliumi, pradėjo ieškoti Dovydo. Dovydas, tai sužinojęs, pasitraukė į tvirtovę,
18 o filistinai atėję sustojo Refajų slėnyje.
19 Dovydas klausė Viešpatį, sakydamas: „Ar man eiti prieš filistinus? Ar atiduosi juos į mano rankas?“ Viešpats atsakė: „Eik, nes Aš tikrai atiduosiu filistinus į tavo rankas“.
20 Dovydas atėjo į Baal Peracimus ir ten juos sumušė. Tada jis tarė: „Viešpats nušlavė mano priešus prieš mane kaip užplūdęs vanduo“. Todėl tą vietą pavadino Baal Peracimu.
21 Filistinai ten paliko savo dievų atvaizdus, kuriuos Dovydas ir jo kariai sudegino.
22 Filistinai dar kartą atėjo ir sustojo Refajų slėnyje.
23 Dovydas vėl klausė Viešpaties. Jis atsakė: „Nesiartink jiems iš priekio. Eik aplinkui ir pulk iš šilkmedžių pusės.
24 Išgirdęs šlamesį šilkmedžių viršūnėse, užpulk juos, nes tada Viešpats išeis pirma tavęs ir naikins filistinų kariuomenę“.
25 Dovydas taip padarė, kaip Viešpats jam įsakė. Jis mušė filistinus nuo Gebos iki Gezero.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: abejojantis žmogus · amatas · baltumas · Dievas palaiko · keletas žmonu · pakęsk sunkumus
1 Tarp Sauliaus ir Dovydo namų karas buvo ilgas; Dovydas vis stiprėjo, o Sauliaus namai silpnėjo.
2 Hebrone Dovydas susilaukė sūnų: pirmagimis Amnonas iš jezreelietės Ahinoamos;
3 antrasis – Kileabas iš karmeliečio Nabalo našlės Abigailės; trečiasis – Abšalomas, Gešūro karaliaus Talmajo dukters Maakos sūnus;
4 ketvirtasis – Adonijas, Hagitos sūnus; penktasis – Šefatija, Abitalės sūnus,
5 ir šeštasis – Itramas iš Dovydo žmonos Eglos. Šitie gimė Dovydui Hebrone.
6 Vykstant karui tarp Sauliaus namų ir Dovydo namų, Abneras buvo žymiausias tarp Sauliaus šalininkų.
7 Saulius turėjo sugulovę Ricpą, Ajo dukterį. Kartą Sauliaus sūnus Išbošetas tarė Abnerui: „Kodėl tu įėjai pas mano tėvo sugulovę?“
8 Abneras labai supyko dėl tų Išbošeto žodžių ir tarė: „Ar aš esu šuns galva? Aš buvau prieš Judą, kad iki šios dienos daryčiau gera tavo tėvo Sauliaus namams, jo broliams bei draugams, ir neatidaviau tavęs į Dovydo rankas, o tu dabar mane apkaltinai dėl tos moters.
9 Tegul Dievas padaro Abnerui tai ir dar daugiau, jei aš nepadarysiu, ką Viešpats prisiekė Dovydui:
10 atimti karalystę iš Sauliaus namų ir įtvirtinti Dovydą karaliumi Izraeliui ir Judui nuo Dano iki Beer Šebos“.
11 Išbošetas negalėjo nė žodžio atsakyti Abnerui, nes jo bijojo.
12 Abneras per pasiuntinius sakė Dovydui: „Kam priklauso šita žemė? Sudaryk sąjungą su manimi, ir mano ranka bus su tavimi ir atves pas tave visą Izraelį“.
13 Dovydas atsakė: „Gerai, aš sudarysiu sąjungą su tavimi, bet su viena sąlyga: tu neišvysi mano veido, jei ateidamas neatvesi Sauliaus dukters Mikalės“.
14 Dovydas siuntė pasiuntinius pas Sauliaus sūnų Išbošetą ir sakė: „Atiduok mano žmoną Mikalę, kurią gavau už šimtą filistinų odelių“.
15 Išbošetas pasiuntė ir paėmė ją iš jos vyro, Laišo sūnaus Paltielio.
16 Jos vyras ją lydėjo verkdamas iki Bahurimo. Abneras jam pasakė: „Grįžk!“, ir jis grįžo.
17 Abneras kalbėjo Izraelio vyresniesiems: „Jau seniai jūs norėjote turėti Dovydą karaliumi.
18 Dabar padarykite tai, nes Viešpats kalbėjo Dovydui: ‘Savo tarno Dovydo ranka išgelbėsiu savo tautą Izraelį iš filistinų ir iš visų jo priešų’“.
19 Abneras taip pat kalbėjo ir Benjaminui. Po to Abneras vyko pas Dovydą į Hebroną pranešti jam, kas atrodė priimtina Izraeliui ir Benjamino namams.
20 Abneras atėjo pas Dovydą į Hebroną su dvidešimt vyrų. Dovydas suruošė Abnerui ir jo palydovams puotą.
21 Abneras tarė Dovydui: „Aš surinksiu pas tave, mano valdove, visą Izraelį, kad jie sudarytų su tavimi sutartį ir tu jiems karaliautum, kaip geidžia tavo širdis“. Dovydas išleido Abnerą.
22 Tuo metu Dovydo tarnai ir Joabas grįžo iš karo žygio ir parsigabeno didelį grobį, bet Abnero nebebuvo pas Dovydą Hebrone; jis buvo išvykęs ramybėje.
23 Joabui, sugrįžusiam su kariuomene, buvo pranešta: „Buvo atvykęs Nero sūnus Abneras pas karalių, ir šis išleido jį eiti ramybėje“.
24 Joabas, atėjęs pas karalių, klausė: „Ką padarei? Abneras buvo atėjęs pas tave. Kodėl jį išleidai?
25 Argi tu nepažįsti Nero sūnaus Abnero, kad jis atėjo tavęs apgauti ir sužinoti tavo įėjimą, tavo išėjimą ir visa, ką tu darai?“
26 Joabas, išėjęs iš Dovydo, siuntė vyrus paskui Abnerą; tie sugrąžino jį nuo Siros šulinio. Dovydas apie tai nieko nežinojo.
27 Abnerui sugrįžus į Hebroną, Joabas pasivedė jį nuošaliai į tarpuvartę, tarsi norėdamas slaptai pasikalbėti, ir keršydamas už savo brolio Asaelio kraują dūrė jam į pilvą taip, kad jis mirė,
28 Dovydas, tai išgirdęs, tarė: „Aš ir mano karalystė esame nekalti prieš Viešpatį dėl Nero sūnaus Abnero kraujo.
29 Tas kraujas tekrinta ant Joabo ir jo tėvo namų; Joabo giminėje tegul netrūksta paliegėlių, raupsuotų, luošų, karuose žūstančių ir badaujančių“.
30 Joabas ir jo brolis Abišajas nužudė Abnerą dėl to, kad Abneras buvo nužudęs jų brolį Asaelį mūšyje Gibeone.
31 Dovydas įsakė Joabui ir visiems žmonėms: „Perplėškite savo drabužius, užsidėkite ašutines ir raudokite Abnero“. Karalius Dovydas ėjo paskui karstą.
32 Jie palaidojo Abnerą Hebrone, ir karalius balsiai verkė prie jo kapo, verkė ir visi žmonės.
33 Karalius raudojo dėl Abnero, sakydamas: „Ar Abneras turėjo mirti tokia mirtimi?
34 Tavo rankos nebuvo surištos ir kojos nebuvo sukaustytos grandinėmis. Tu kritai, kaip žmogus krinta nuo piktadario“. Ir visi žmonės vėl verkė jo.
35 Žmonės bandė prikalbėti Dovydą valgyti tą dieną, bet Dovydas prisiekė: „Tegul Dievas padaro man tai ir dar daugiau, jei aš, prieš saulei nusileidžiant, paragaučiau duonos ar ko nors kito“.
36 Tauta sužinojo, ir tai jiems patiko, kaip patikdavo viskas, ką darė karalius.
37 Tą dieną visa Izraelio tauta suprato, kad tai buvo ne karaliaus sumanymas nužudyti Nero sūnų Abnerą.
38 Karalius tarė savo tarnams: „Argi nežinote, kad šiandien Izraelyje žuvo kunigaikštis ir garbingas žmogus?
39 Aš šiandien dar esu silpnas, nors pateptas karaliumi; šitie vyrai, Cerujos sūnūs, yra per stiprūs man. Viešpats tegul atlygina piktadariui už jo piktadarystę!“
Šios eilutės taip pat ieškota temose: prapultis · rasa · žemės rasa · Abneris · alebastrinis · amnonas
11 Dovydas buvo Hebrone Judo namų karaliumi septynerius metus ir šešis mėnesius.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: dovydas
4 Judo vyrai atėję patepė Dovydą Judo karaliumi. Dovydas, sužinojęs, kad Jabeš Gileado vyrai palaidojo Saulių,
Šios eilutės taip pat ieškota temose: aliejaus patepimas · aliejus barzda · aliejus sveikata · Dvasios aliejus · esromas · ligonių patepimas
1 Zifiečiai, atėję į Gibėją, pranešė Sauliui, kad Dovydas slapstosi Hachilos kalvose, prie Jesimono.
2 Saulius su trimis tūkstančiais Izraelio rinktinių vyrų ėjo į Zifo dykumą ieškoti Dovydo.
3 Jis pasistatė stovyklą Hachilos kalvoje, prie Jesimono. Dovydas buvo dykumoje ir matė, kad Saulius ėjo į dykumą jo ieškoti.
4 Tada Dovydas išsiuntė žvalgus ir sužinojo, kad Saulius tikrai atėjo.
5 Dovydas atėjo į tą vietą, kurioje Saulius buvo pasistatęs stovyklą. Dovydas matė vietą, kur atsigulė Saulius ir Nero sūnus Abneras, jo kariuomenės vadas. Sauliaus palapinė buvo stovyklos viduryje, o kariai miegojo aplinkui.
6 Dovydas tarė hetitui Ahimelechui ir Cerujos sūnui Abišajui, Joabo broliui: „Kas eis su manimi į Sauliaus stovyklą?“ Abišajis atsakė: „Aš eisiu“.
7 Dovydas ir Abišajas, naktį nuėję tarp žmonių, rado Saulių miegantį palapinėje, o jo ietis buvo įsmeigta į žemę galvūgalyje. Abneras ir kariai gulėjo aplink jį.
8 Abišajas tarė Dovydui: „Dievas šiandien atidavė tavo priešą į tavo rankas. Leisk man jį vienu smūgiu prismeigti ietimi prie žemės“.
9 Dovydas atsakė Abišajui: „Nežudyk jo! Kas pakeltų ranką prieš Viešpaties pateptąjį ir liktų nekaltas?
10 Kaip Viešpats gyvas, Viešpats jį ištiks, ir ateis jo diena mirti, arba jis žus kare!
11 Apsaugok, Viešpatie, kad pakelčiau savo ranką prieš Viešpaties pateptąjį! Dabar imk jo galvūgalyje įsmeigtą ietį bei vandens ąsotį ir eikime“.
12 Dovydas paėmė ietį ir vandens ąsotį nuo Sauliaus galvūgalio, ir jie išėjo. Niekas nematė, nežinojo ir nepabudo; jie visi miegojo, nes Viešpats siuntė jiems gilų miegą.
13 Dovydas perėjo į kitą pusę ir atsistojo kalno viršūnėje iš tolo, kad tarp jų būtų didelis atstumas.
14 Jis šaukė žmonėms bei Nero sūnui Abnerui: „Argi neatsiliepsi, Abnerai?“ Abneras atsiliepė: „Kas tu esi, kad šauki karaliui?“
15 Dovydas atsakė Abnerui: „Tu esi galingas vyras. Kas tau lygus Izraelyje? Kodėl nesaugojai karaliaus, savo valdovo? Vienas žmogus buvo atėjęs karaliaus, tavo valdovo, nužudyti.
16 Negerai padarėte. Kaip Viešpats gyvas, jūs verti mirties, nes jūs nesaugojote savo valdovo, Viešpaties pateptojo. Kur dingo karaliaus ietis ir vandens ąsotis, kurie buvo jo galvūgalyje?“
17 Saulius, atpažinęs Dovydo balsą, tarė: „Ar tai tavo balsas, Dovydai, mano sūnau?“ Dovydas atsakė: „Taip, mano valdove karaliau.
18 Kodėl, mano valdove, persekioji savo tarną? Ką aš padariau? Kuo nusikaltau?
19 Mano valdove karaliau, prašau, išklausyk savo tarno. Jei Viešpats tave sukurstė prieš mane, tepriima Jis auką, o jei žmonės – tegul jie būna prakeikti Viešpaties akivaizdoje, nes jie išvarė mane, kad neturėčiau dalies Viešpatyje, sakydami: ‘Eik ir tarnauk svetimiems dievams’.
20 Tenebūna pralietas mano kraujas Viešpaties akivaizdoje, nes Izraelio karalius išėjo ieškoti blusos kaip žmogus, kuris medžioja kurapką kalnuose“.
21 Saulius atsakė: „Aš nusidėjau. Sugrįžk, mano sūnau Dovydai, aš tau nieko blogo nedarysiu, nes mano siela buvo brangi tavo akyse šiandien. Aš kvailai elgiausi ir labai klydau“.
22 Dovydas atsakė: „Štai tavo ietis, karaliau! Tegul vienas iš tavo jaunuolių ateina ir ją paima.
23 Viešpats atlygins kiekvienam už jo teisumą ir ištikimybę. Viešpats buvo atidavęs tave šiandien į mano rankas, bet aš nepakėliau rankos prieš Viešpaties pateptąjį.
24 Ir štai, kaip šiandien buvo vertinga tavo gyvybė mano akyse, taip vertinga tegul būna ir mano gyvybė Viešpaties akyse; tegul Jis išlaisvina mane iš visų bėdų“.
25 Saulius atsakė Dovydui: „Būk palaimintas, mano sūnau Dovydai! Tu daug padarysi ir pasieksi“. Po to Dovydas nuėjo savo keliu, o Saulius sugrįžo į savo vietą.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: sekimas · dovydas galijotas · kova · mozė palapines · neliesk · nepalieskite
1 Dovydas atėjo į Nobą pas kunigą Ahimelechą. Ahimelechas, sutikęs Dovydą, nusigando ir klausė: „Kodėl tu atėjai vienas, be palydovų?“
2 Dovydas atsakė kunigui Ahimelechui: „Karalius man įsakė sutvarkyti vieną reikalą ir sakė man: ‘Niekas neturi žinoti, kokiu reikalu tave siunčiu ir ką tau įsakau’. Aš su savo tarnais susitiksiu sutartoje vietoje.
3 Dabar, jei turi ką po ranka, duok man – penkis duonos kepalus ar ką surasi“.
4 Kunigas atsakė Dovydui: „Neturiu paprastos duonos, tik šventos. Kad jaunuoliai būtų susilaikę bent nuo moterų“.
5 Dovydas atsakė kunigui: „Moterų nelietėme jau trys dienos, nuo to laiko, kai išėjome. Jaunuolių indai šventi, o jei kelias suteptas, tai duona bus šventuose induose“.
6 Tada kunigas davė jam šventos duonos, nes neturėjo kitos, tik padėtinę, kuri buvo paimta iš Viešpaties akivaizdos pakeičiant ją šviežia duona.
7 Tą dieną ten buvo edomitas Doegas, vienas Sauliaus tarnų. Jis buvo Sauliaus piemenų vyresnysis.
8 Dovydas paklausė Ahimelecho: „Ar neturi čia ieties ar kardo? Kadangi karaliaus reikalas buvo labai skubus, nepasiėmiau nei kardo, nei kito ginklo“.
9 Kunigas tarė: „Kardas filistino Galijoto, kurį nukovei Elos slėnyje, yra čia, įvyniotas į audinį už efodo. Jei nori, pasiimk jį, nes kito čia nėra“. Dovydas tarė: „Nėra jam lygaus, duok jį man“.
10 Dovydas, bėgdamas nuo Sauliaus, atvyko pas Gato karalių Achišą.
11 Achišo tarnai klausė: „Argi tai ne Dovydas, krašto karalius? Argi ne apie jį moterys šokdamos dainavo: ‘Saulius nukovė tūkstančius, o Dovydas – dešimtis tūkstančių’“.
12 Dovydas įsidėjo šituos žodžius į širdį ir labai išsigando Gato karaliaus Achišo.
13 Jis pakeitė savo elgesį jų akyse ir apsimetė pamišėliu. Jis draskė vartus ir varvino seiles ant savo barzdos.
14 Achišas kalbėjo savo tarnams: „Jūs matote, kad jis beprotis. Kodėl jį atvedėte pas mane?
15 Ar man neužtenka pamišėlių, kad dar šitą man atvedėte, jog šėltų mano akyse? Nejaugi jį vesite ir į mano namus?“
Šios eilutės taip pat ieškota temose: badmetis · džiūgauk · mozės palapinė · duonos kepalus · pamišęs · duona
1 Benjamine gyveno turtingas vyras, vardu Kišas, sūnus Abielio, sūnaus Ceroro, sūnaus Bekorato, sūnaus Afiacho.
2 Kišas turėjo sūnų Saulių, jauną ir gražų. Nebuvo nė vieno izraelito, gražesnio už jį; visa galva jis buvo aukštesnis už kitus savo tautos žmones.
3 Sauliaus tėvui Kišui dingo asilės. Ir Kišas sakė savo sūnui Sauliui: „Imk tarną ir eik ieškoti asilių“.
4 Jie išvaikščiojo Efraimo aukštumas ir Šališos kraštą, bet jų nerado. Paskui jie apėjo Šaalimo kraštą, bet ir ten jų nebuvo. Jie išvaikščiojo ir Benjamino žemes, bet jų nerado.
5 Kai atėjo į Cūfo šalį, Saulius tarė savo tarnui: „Grįžkime, kad mano tėvas, užuot rūpinęsis asilėmis, nepradėtų rūpintis dėl mūsų“.
6 Tarnas jam atsakė: „Šitame mieste gyvena Dievo vyras, kurį visi gerbia; visa, ką jis pasako, įvyksta. Užeikime pas jį. Gal jis pasakys, kuriuo keliu mums eiti“.
7 Saulius atsakė: „Ką mes nunešime tam vyrui eidami? Duona pasibaigė mūsų maišuose, ir mes neturime jokios dovanos, kurią galėtume nunešti Dievo vyrui“.
8 Tarnas atsakė Sauliui: „Aš turiu ketvirtį šekelio sidabro ir jį atiduosiu Dievo vyrui, kad jis parodytų mums kelią“.
9 Anksčiau, kai Izraelyje kas eidavo pasiklausti Dievo, sakydavo: „Einu pas regėtoją“. Nes tą, kurį šiandien vadina pranašu, anksčiau vadino regėtoju.
10 Saulius atsakė tarnui: „Gerai sakai, eikime“. Jie nuėjo į miestą, kur gyveno Dievo vyras.
11 Beeidami šlaitu miesto link, jie susitiko mergaičių, einančių pasisemti vandens, ir paklausė: „Ar yra čia regėtojas?“
12 Jos atsakė: „Yra. Jis kaip tik priešais jus. Skubėkite, nes jis šiandien atėjo į miestą, kadangi žmonės šiandien aukoja aukštumoje.
13 Įėję į miestą, jūs tuojau jį surasite, nes jis eis į aukštumą valgyti. Žmonės nepradės valgyti, kol jis ateis, nes jis palaimina auką; po to valgo pakviestieji. Eikite, nes dabar jį dar rasite“.
14 Įeidami į miestą, jie sutiko Samuelį, ateinantį priešais, kuris ėjo į aukštumą.
15 Viešpats buvo pasakęs Samueliui prieš dieną iki Sauliaus atėjimo:
16 „Rytoj apie tą laiką atsiųsiu pas tave vyrą iš Benjamino žemės, kad jį pateptum mano tautos Izraelio valdovu. Jis išgelbės mano tautą iš filistinų. Aš pažvelgiau į savo tautą, nes jų šauksmas pasiekė mane“.
17 Kai Samuelis pamatė Saulių, Viešpats jam tarė: „Štai vyras, apie kurį tau kalbėjau! Šitas karaliaus mano tautai“.
18 Saulius, sutikęs Samuelį tarpuvartėje, klausė: „Pasakyk man, kur gyvena regėtojas“.
19 Samuelis atsakė Sauliui: „Aš esu regėtojas. Eik pirma manęs į aukštumą, ten šiandien valgysite su manimi; rytoj tave išleisiu ir pasakysiu, kas yra tavo širdyje.
20 Dėl asilių, kurios dingo prieš tris dienas, nesirūpink – jos jau atsirado. O kam priklausys visa, kas geriausia Izraelyje? Argi ne tau ir tavo tėvo namams?“
21 Saulius atsakė: „Juk aš esu benjaminas, iš mažiausios Izraelio giminės, ir mano šeima yra menkiausia iš visų Benjamino šeimų. Kodėl man taip sakai?“
22 Samuelis Saulių ir jo tarną įsivedė į kambarį ir pasodino juos garbingiausioje vietoje tarp pakviestųjų, kurių buvo apie trisdešimt vyrų.
23 Samuelis tarė virėjui: „Duok tą dalį, kurią tau liepiau atidėti“.
24 Virėjas atnešė gyvulio petį ir padėjo prieš Saulių. Samuelis tarė: „Štai ką palikau tau, valgyk su pakviestaisiais“. Taip Saulius tą dieną valgė su Samueliu.
25 Jiems sugrįžus nuo aukštumos į miestą, Samuelis kalbėjosi su Sauliumi ant stogo.
26 Aušrai brėkštant, Samuelis pašaukė ant stogo Saulių ir tarė: „Kelkis, kad galėčiau tave išleisti“. Saulius atsikėlė ir juodu išėjo į gatvę.
27 Kai jie ėjo į miesto pakraštį, Samuelis tarė Sauliui: „Liepk tarnui eiti pirma mūsų, o tu sustok. Paskelbsiu tau Viešpaties žodį“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: aliejaus patepimas · benjaminas · benjaminu · galios žmogus · kilimai · nikas
22 Bet jame nemačiau šventyklos, nes Viešpats, visagalis Dievas, ir Avinėlis yra jo šventykla.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: citrinmedis · dievo šventykla · ietus · inkvizitorius · išklausysiu · nakviš
20 Žvėris buvo sugautas, o kartu su juo netikrasis pranašas, jo akyse daręs ženklus ir jais klaidinęs žmones, kurie buvo priėmę žvėries ženklą ir garbino jo atvaizdą. Jiedu gyvi buvo įmesti į ugnies ežerą, degantį siera.
18 Ta moteris, kurią regėjai, yra didysis miestas, valdantis žemės karalius“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: antikristas · arabija · babelės miestas · babilono istorija · babilono karalius · citrinmedis
14 Jis suvedžioja žemės gyventojus tais ženklais, kuriuos jam buvo duota daryti žvėries akyse, sakydamas žemės gyventojams padaryti žvėries atvaizdą, kuris gavo žaizdą nuo kalavijo ir išgijo.
12 Ir jie išgirdo galingą balsą iš dangaus, kuris jiems šaukė: „Užženkite šen!“ Ir juodu užžengė į dangų debesyje, o jų priešai žiūrėjo į juodu.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: bažnyčios paėmimas · citrinmedis · debesys neša · dviveid · erškėtis · helenistai
10 Jie turi uodegas, panašias į skorpionų, ir geluonis uodegose. Jie turi valdžią kenkti žmonėms per penkis mėnesius.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: citrinmedis · dviveid · erškėtis · helenistai · ietus · išklausysiu
8 iš Zabulono giminės dvylika tūkstančių, iš Juozapo giminės dvylika tūkstančių, iš Benjamino giminės dvylika tūkstančių paženklintųjų.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: benjaminas · benjaminu · citrinmedis · dviveid · erškėtis · helenistai
6 Aš pažvelgiau, ir štai sosto ir keturių būtybių bei vyresniųjų viduryje stovėjo Avinėlis, tarytum užmuštas, turintis septynis ragus ir septynias akis, kurios yra septynios Dievo Dvasios, siųstos į visą žemę.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: aarono · apokalipsės raiteliai · avinėlis · bloga dvasia · citrinmedis · degantis medis
4 Vis dėlto tu Sarduose turi keletą vardų, kurie nesutepė savo drabužių. Jie vaikščios su manimi, apsirengę baltai, nes jie to verti.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: citrinmedis · ietus · laiškas korintiečiams · pranašai...i.a · silvanas · tepalas akims
2 kuris paliudijo Dievo žodį bei Jėzaus Kristaus liudijimą – visa, ką buvo matęs.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: ietus · įsiskverbia · jėzus atnešė · juozapato · kaip elgtis · kristus pakelia
30 Ir neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate užantspauduoti atpirkimo dienai.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: dievas dvase · dvase · dvasios atsiuntimas · eilutes vaikams · girdėti dieva · kūnas silpnas
4 Taigi, kai turite bylų kasdieniais reikalais, negi savo teisėjais paskirsite neturinčius balso bažnyčioje?
Šios eilutės taip pat ieškota temose: atėjęs · bažnyčios tvarka · bylinėtis teisme · įgerti · jėga ima · Jėzaus teismas
4 Juk valdininkas yra Dievo tarnas tavo labui. Bet jei darai bloga – bijok, nes jis ne veltui nešioja kardą. Jis yra Dievo tarnas ir baudžia, įvykdydamas rūstybę darantiems pikta.
23 Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo dovana – amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: amžinas faktas · atlygina · būtis · jėzus pragaras · laikas mir
20 Jis nepasidavė netikėjimui Dievo pažadu, bet buvo tvirtas tikėjime, teikdamas Dievui šlovę
Šios eilutės taip pat ieškota temose: abejonė · abejonės · abejonės svyravimas · abejoti · gimė kristus · izaoko pažadas
3 apie Jo Sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo palikuonių,
Šios eilutės taip pat ieškota temose: abija · atsikėlimas · aušra iš · daug kaltes · dovydas · dovydo
4 Bet daugelis, girdėjusių žodį, įtikėjo, ir tikinčiųjų skaičius padidėjo maždaug iki penkių tūkstančių.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: aklojo vardas · bažnyčios narys · Dievas keičia · Dievi · Dieviškas standartas · gyvi tikėjime
59 Tada jie griebėsi akmenų, norėdami mesti į Jį, bet Jėzus pasislėpė ir, praeidamas pro juos, išėjo iš šventyklos ir nuėjo tolyn.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: dangaus ratai · Dievas priešaky · Dievo gyvenimas · epitafija · garbana · išsisuko
16 Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.
17 Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: amžinas faktas · artimo · ašutin · atmetimo baimė · balandėle · bus geriau
36 Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai?
1 Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie Jo priėjo mokiniai.
2 Atvėręs lūpas, Jis ėmė mokyti:
3 „Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė.
4 Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti.
5 Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę.
6 Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisumo, nes jie bus pasotinti.
7 Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo.
8 Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą.
9 Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais.
10 Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisumo, nes jų yra dangaus karalystė.
11 Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus šmeižia ir persekioja bei meluodami visaip piktžodžiauja.
12 Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes didelis jūsų atlygis danguje. Juk lygiai taip persekiojo ir iki jūsų buvusius pranašus“.
13 „Jūs esate žemės druska. Jei druska netenka sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti.
14 Jūs esate pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, pastatyto ant kalno.
15 Ir niekas, uždegęs žiburį, nevožia jo indu, bet stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose.
16 Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą, kuris danguje“.
17 „Nemanykite, jog Aš atėjau panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti.
18 Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, kol viskas išsipildys.
19 Todėl, kas sulaužytų bent vieną iš mažiausių įsakymų ir taip mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu dangaus karalystėje. O kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu dangaus karalystėje.
20 Taigi sakau jums: jeigu jūsų teisumas nepranoks Rašto žinovų ir fariziejų teisumo, – neįeisite į dangaus karalystę“.
21 „Jūs girdėjote, kad protėviams buvo pasakyta: ‘Nežudyk’; o kas nužudo, turės atsakyti teisme.
22 O Aš jums sakau: kas be reikalo pyksta ant savo brolio, turės atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: ‘Pusgalvi’, turės stoti prieš sinedrioną. O kas sako: ‘Beproti’, tas smerktinas į pragaro ugnį.
23 Todėl jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave,
24 palik savo dovaną ten prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su savo broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną.
25 Greitai susitark su savo kaltintoju, dar kelyje į teismą, kad kaltintojas neįduotų tavęs teisėjui, o teisėjas – teismo vykdytojui ir kad nepakliūtum į kalėjimą.
26 Iš tiesų sakau tau: neišeisi iš ten, kol neatsiteisi iki paskutinio skatiko“.
27 „Jūs girdėjote, jog protėviams buvo pasakyta: ‘Nesvetimauk!’
28 O Aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žiūri į moterį, jau svetimauja savo širdyje.
29 Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Geriau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą.
30 Ir jeigu tavo dešinioji ranka skatina tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Geriau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą“.
31 „Taip pat buvo pasakyta: ‘Kas atleidžia savo žmoną, teišduoda jai skyrybų raštą’.
32 O Aš jums sakau: kiekvienas, kuris atleidžia savo žmoną, – jei ne ištvirkavimo atveju, – skatina ją svetimauti; ir jeigu kas atleistąją veda – svetimauja“.
33 „Taip pat girdėjote, jog protėviams buvo pasakyta: ‘Neprisiek melagingai, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas’.
34 O Aš jums sakau: iš viso neprisiekinėkite nei dangumi, nes jis – Dievo sostas,
35 nei žeme, nes ji – Jo pakojis, nei Jeruzale, nes ji – didžiojo Karaliaus miestas.
36 Neprisiek nei savo galva, nes negali nė vieno plauko padaryti balto ar juodo.
37 Verčiau jūs sakykite: ‘Taip’, jei taip, ‘Ne’, jei ne, o kas viršaus, tai iš pikto“.
38 „Jūs girdėjote, jog buvo pasakyta: ‘Akis už akį’ ir ‘dantis už dantį’.
39 O Aš jums sakau: nesipriešinkite piktam, bet, jei kas tave muštų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą.
40 Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo tuniką, atiduok jam ir apsiaustą.
41 Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi.
42 Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk.
43 Jūs girdėjote, jog buvo pasakyta: ‘Mylėk savo artimą’ ir nekęsk savo priešo.
44 O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus,
45 kad būtumėte vaikai savo Tėvo, kuris danguje; Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.
46 Jei mylite tuos, kurie jus myli, kokį gi atlygį turite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?
47 Ir jeigu sveikinate tik savo brolius, kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir muitininkai?
48 Taigi būkite tobuli, kaip ir jūsų Tėvas, kuris danguje, yra tobulas“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: akis pikta · apsimetinėti · atsuk skruost · atsukti skruostą · dievo pamokslas · kalno pamokslas
6 Jesei gimė karalius Dovydas. Dovydui gimė Saliamonas iš Ūrijos žmonos.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: Batšeba · dabindavosi · doros kelias · dovydas · dovydas galijotas · dovydo pažadas
1 Jėzaus Kristaus, Dovydo Sūnaus, Abraomo Sūnaus, kilmės knyga.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: abromas abraomas · anūkas · boozas · būti savimi · cadokas · dovydas
1 Pirmaisiais Babilono karaliaus Belšacaro metais Danielius, gulėdamas lovoje, sapnavo sapną ir matė regėjimą. Jis užrašė tą sapną:
2 „Aš, Danielius, naktį mačiau regėjimą. Keturi dangaus vėjai sujudino Didžiąją jūrą.
3 Iš jūros išėjo keturi dideli žvėrys, kurie skyrėsi vienas nuo kito.
4 Pirmasis buvo lyg liūtas su erelio sparnais. Mačiau, kaip jo sparnus išplėšė, jį pakėlė nuo žemės ir pastatė ant kojų lyg žmogų ir jam buvo duota žmogaus širdis.
5 Antrasis žvėris buvo panašus į lokį. Vienu šonu pasikėlęs, jis laikė tris šonkaulius nasruose tarp savo dantų. Jam sakė: ‘Kelkis! Ėsk daug mėsos!’
6 Po to regėjau kitą žvėrį lyg leopardą, kuris turėjo keturis paukščio sparnus ant nugaros ir keturias galvas. Ir jam buvo duota valdžia.
7 Po to nakties regėjime mačiau ketvirtą žvėrį: baisų, siaubingą ir nepaprastai stiprų, kuris turėjo didelius geležinius dantis. Jis ėdė, triuškino, mindė kojomis. Jis skyrėsi nuo pirmiau matytų žvėrių ir turėjo dešimt ragų.
8 Aš stebėjau ragus, ir štai kitas, mažas ragas išaugo tarp jų. Trys iš pirmųjų ragų buvo išrauti. Rage buvo akys ir burna lyg žmogaus, kuri išdidžiai kalbėjo.
9 Man bežiūrint, buvo pastatyti sostai ir atsisėdo Amžinasis, kurio drabužiai buvo balti kaip sniegas ir galvos plaukai kaip gryna vilna. Jo sostas – kaip ugnies liepsna, jo ratai – kaip liepsnojanti ugnis.
10 Ugnies srovė tryško iš Jo akivaizdos. Tūkstančių tūkstančiai Jam tarnavo, miriadų miriadai stovėjo Jo akivaizdoje. Teismas atsisėdo, ir knyga buvo atskleista.
11 Aš mačiau, kad už išdidžius žodžius, kuriuos kalbėjo ragas, žvėris buvo užmuštas, o jo kūnas sunaikintas ir įmestas į ugnį.
12 Likusiems žvėrims buvo atimta valdžia, bet jiems buvo leista gyventi iki skirto laiko.
13 Aš mačiau nakties regėjime dangaus debesimis ateinantį tarsi žmogaus sūnų. Jis buvo privestas prie Amžinojo.
14 Jam buvo duota valdžia, šlovė ir karalystė, kad visų kalbų tautos ir giminės jam tarnautų. Jo valdžia – amžina valdžia, kuri nesibaigs, ir jo karalystė – nesunaikinama!
15 Aš, Danielius, sunerimau savo dvasioje, savo kūno viduje, ir mano regėjimas gąsdino mane.
16 Priėjau prie vieno iš ten stovinčių ir paklausiau jo, ką iš tiesų visa tai reiškia. Jis atsakė ir išaiškino regėjimą.
17 ‘Šitie keturi dideli žvėrys yra keturi karaliai, kurie iškils žemėje.
18 Tačiau Aukščiausiojo šventieji gaus karalystę ir valdys tą karalystę amžinai ir per amžių amžius!’
19 Tada aš norėjau sužinoti tiesą apie ketvirtąjį žvėrį, kuris skyrėsi nuo jų visų: nepaprastai baisus, geležiniais dantimis ir variniais nagais, kuris ėdė, triuškino ir, kas liko, sumindė kojomis.
20 Ir apie dešimt ragų ant galvos ir dar vieną, kuriam išaugus, trys ragai iškrito. Ragas turėjo akis bei burną, kalbančią išdidžiai, ir atrodė didesnis už kitus.
21 Aš mačiau tą ragą, kariaujantį su šventaisiais ir juos nugalintį,
22 kol atėjo Amžinasis ir savo sprendimu atidavė karalystę Aukščiausiojo šventiesiems.
23 Jis taip kalbėjo: ‘Ketvirtasis žvėris – tai ketvirta karalystė žemėje, kuri skirsis nuo visų karalysčių. Ji ris visą žemę, ją sumindžios ir sutriuškins.
24 Dešimt ragų reiškia dešimt karalių, kilusių iš jos. Vėliau iškils dar vienas, kuris skirsis nuo kitų ir pašalins tris karalius.
25 Jis kalbės išdidžiai prieš Aukščiausiąjį ir vargins Aukščiausiojo šventuosius, sumanys pakeisti laikus ir įstatymą. Jie bus atiduoti į jo rankas vienam laikui, dviem laikams ir pusei laiko.
26 Po to teismas atims iš jo valdžią, jo karalystę sužlugdys ir sunaikins.
27 O karalystė, valdžia ir viso pasaulio karalysčių didybė bus atiduota Aukščiausiojo šventųjų tautai. Jo karalystė bus amžina, visos valdžios Jam tarnaus ir Jo klausys’.
28 Tai buvo kalbos pabaiga. Mane, Danielių, labai jaudino mano mintys, mano veidas pasikeitė, bet tą kalbą aš laikiau savo širdyje“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: danielius liūtai · Danielius meldėsi · erelio sparnai · keturi sparnai · košmarai · mažutėlis
23 Aš joms paskirsiu vieną ganytoją, kuris bus mano tarnas Dovydas. Jis jas ganys ir bus jų ganytojas.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: aš sunaikinsiu · aviganis · avys · avių kailyje · dovydas · dovydas piemuo
26 Kaip sudrumstas šaltinis arba užterštas šulinys yra teisusis, krentąs prieš nedorėlį.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: apginkime · apgins · apginti teisiuosius · artimo · auklėk vaikus · leido klysti
7 Iš kalėjimo mane išvaduok, kad girčiau Tavo vardą. Tada susiburs aplink mane teisieji, kai padarysi man gera.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: belaisvius · išlaisvinti belaisvių · kalėjimą · kalėjimas · kaliniai · kalinys
9 Tave girsiu per amžius, nes Tu tai padarei; skelbsiu Tavo brangų vardą šventiesiems.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: aukštinu tave · baisus laukimas · belaukiant Viešpaties · bet viešpats · Kristaus laukimas · lauk viešpaties
1 Ko giries nedorybe, galiūne? Dievo gerumas pasilieka nuolat.
2 Tavo liežuvis planuoja pražūtį kaip aštrus peilis, tu klastadary!
3 Tu mėgsti pikta labiau kaip gera, tau mieliau meluoti negu teisybę kalbėti.
4 Tu mėgsti pražūtingas kalbas, klastingas liežuvi!
5 Todėl sunaikins tave Dievas amžiams; parblokš ir išmes iš palapinės, su šaknimis išraus iš gyvųjų žemės.
6 Teisieji tai matys ir bijosis, jie juoksis iš jo:
7 „Štai žmogus, kuris Dievo nepadarė savo stiprybe, bet, pasitikėdamas turtais, įsidrąsino daryti nedorybes“.
8 Aš esu kaip žaliuojąs alyvmedis Dievo namuose, pasitikiu Dievo gailestingumu per amžių amžius.
9 Tave girsiu per amžius, nes Tu tai padarei; skelbsiu Tavo brangų vardą šventiesiems.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: begalinio gerumo · Dievas išklausė · Dievotumo išvaizda · gailestingumas amžinas · gėris · gerumas
11 Neatstumk manęs nuo savo veido ir savo šventos dvasios neatimk nuo manęs.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: apleidimas · arbatinukas · baimės dvasia · besivydami · dievas dvasia · dvase
1 Dieve, pasigailėk manęs dėl savo malonės, dėl savo beribio gerumo panaikink mano kaltes.
2 Visai nuplauk mano kaltę ir apvalyk mano nuodėmes.
3 Išpažįstu savo nusikaltimą, mano nuodėmė visada yra su manimi.
4 Tau vienam nusidėjau ir padariau pikta Tavo akyse. Tu teisingai teisi ir teisingą sprendimą darai.
5 Štai aš gimiau nuodėmingas, ir nuodėmėje mane pradėjo mano motina.
6 Tu mėgsti tiesą širdyje ir slaptoje mokai mane išminties.
7 Apšlakstyk mane yzopu, kad būčiau švarus. Nuplauk mane, kad būčiau baltesnis už sniegą.
8 Leisk man patirti džiaugsmą ir linksmybę. Tedžiūgauja mano sužeisti kaulai.
9 Nugręžk savo veidą nuo mano nuodėmių ir visas mano kaltes išdildyk.
10 Dieve, tyrą širdį sutverk manyje ir teisingą dvasią atnaujink.
11 Neatstumk manęs nuo savo veido ir savo šventos dvasios neatimk nuo manęs.
12 Grąžink man išgelbėjimo džiaugsmą ir laisvės dvasia sustiprink mane.
13 Tada mokysiu nusidėjėlius Tavo kelių, kad nusikaltėliai grįžtų pas Tave.
14 Dieve, išlaisvink mane nuo kraujo kaltės, nes Tu mano išgelbėjimo Dievas, ir mano liežuvis šlovins Tavo teisumą.
15 Viešpatie, atverk mano lūpas, ir mano burna skelbs Tavąją šlovę.
16 Tu nenori aukos, jei aukočiau deginamąją auką, Tau nepatiktų.
17 Auka Dievui yra sudužusi dvasia; sudužusios ir nusižeminusios širdies Tu, Dieve, nepaniekinsi.
18 Būk palankus ir daryk gera Sionui, statyk Jeruzalės sienas.
19 Tada Tu gėrėsies teisumo aukomis, aukosime veršius ant Tavo aukuro.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: atgailauk · atgailaukite · atgailos malda · batšeba · dangus gerumas · dieną naktį
1 Viešpatie, apgink mano bylą nuo tų, kurie mane kaltina; kovok su tais, kurie kovoja prieš mane!
2 Paimk mažąjį ir didįjį skydą ir man padėk!
3 Ištrauk ietį ir atsistok prieš mano persekiotojus. Tark mano sielai: „Aš tavo išgelbėjimas“.
4 Tebūna sugėdinti ir pažeminti, kurie kėsinasi į mano gyvybę. Tesitraukia atgal suglumę, kurie nori man pakenkti.
5 Tebūna jie kaip pelai prieš vėją, Viešpaties angelui papūtus.
6 Tebūna jų kelias tamsus ir slidus ir Viešpaties angelas juos tepersekioja.
7 Be priežasties jie slaptai man spendė pinkles, iškasė duobę mano sielai.
8 Tegul jie netikėtai žūva, tegul jie patys įkliūva į paspęstas pinkles, teįkrinta į pražūtį.
9 Mano siela džiaugsis Viešpačiu, džiūgaus dėl Jo pagalbos.
10 Visi mano kaulai šauks: „Viešpatie, kas yra Tau lygus? Kas išlaisvina silpnąjį iš stipresnio už jį, vargšą iš plėšiko?“
11 Pakilo klastingi liudytojai, kaltino mane tuo, kuo aš nenusikaltau.
12 Jie atlygino man piktu už gera, apiplėšdami mano sielą.
13 Jiems sergant, ašutine vilkėjau; žeminau savo sielą pasninku, palenkęs galvą meldžiausi.
14 Elgiausi, lyg jie būtų man draugai ar broliai. Vaikščiojau nusiminęs, tartum gedėdamas motinos.
15 Bet kai aš susvyravau, jie džiaugėsi ir susibūrė prieš mane; puolėjai susibūrė prieš mane man nežinant ir drasko mane be paliovos.
16 Veidmainiškai tyčiojasi iš manęs, griežia dantimis prieš mane.
17 Viešpatie, ar ilgai dar žiūrėsi? Išgelbėk mano sielą nuo pražūties, mano vienintelę nuo riaumojančių liūtų.
18 Tau dėkosiu dideliame susirinkime, girsiu Tave minioje.
19 Tegul nesidžiaugia be pagrindo mano priešai, tenemirksi akimis tie, kurie nekenčia manęs be priežasties.
20 Jie nekalba apie taiką. Jie kuria klastingus planus prieš krašto taikiuosius.
21 Jie išsižioję rėkia: „Taip, taip, mes matėme tai savo akimis!“
22 Viešpatie, Tu tai matei – netylėk! Viešpatie, nebūk toli nuo manęs!
23 Sujudėk, pakilk ginti mano bylą, mano Viešpatie ir mano Dieve.
24 Viešpatie, mano Dieve, teisk mane, vadovaudamasis savo teisumu, neleisk jiems džiaugtis dėl manęs.
25 Tenemano jie savo širdyje: „O! To mes ir siekėme!“ Tenesako: „Mes jį prarijome!“
26 Tesusigėsta ir teparausta visi, kurie džiaugiasi mano nelaime. Gėda ir panieka tebūna aprengti tie, kurie didžiuojasi prieš mane.
27 Tegul šaukia iš džiaugsmo ir linksminasi tie, kurie mane užtaria ir tegul sako: „Tebūna išaukštintas Viešpats, kuriam patinka Jo tarno gerovė!“
28 Mano liežuvis skelbs Tavo teisumą, per visą dieną girs Tave!
Šios eilutės taip pat ieškota temose: manęs išsiginsi · melagingi kaltinimai · plunksnos · mozės rankos · viešpats galingas · nieks nepakenks
1 „Mylėsiu Tave, Viešpatie, mano stiprybe!
2 Viešpats yra mano uola, tvirtovė ir išlaisvintojas. Dievas yra mano jėga, Juo pasitikėsiu; Jis – mano skydas, išgelbėjimo ragas, mano aukštas bokštas.
3 Šauksiuosi Viešpaties, kuris vertas gyriaus, ir taip būsiu išgelbėtas iš priešų.
4 Mirties kančios supo mane, bedievių antplūdis gąsdino mane.
5 Pragaro kančios apraizgė mane, manęs laukė mirties pinklės.
6 Sielvarte šaukiausi Viešpaties, savo Dievo. Jis išgirdo savo šventykloje mano balsą, mano šauksmas pasiekė Jo ausis.
7 Susvyravo, sudrebėjo žemė, kalnų pamatai sujudėjo ir drebėjo, nes Viešpats užsirūstino.
8 Iš Jo šnervių kilo dūmai, iš burnos veržėsi naikinančios liepsnos, įkaitusios žarijos skraidė.
9 Jis palenkė dangų ir nužengė, tamsa buvo po Jo kojomis.
10 Jis sėdėjo ant cherubo ir skrido, vėjo sparnai Jį nešė.
11 Jis pasislėpė tamsoje, juodi vandenys ir debesys supo Jį.
12 Nuo spindesio Jo priekyje pro debesis veržėsi kruša ir degančios žarijos.
13 Viešpats sugriaudė danguose, Aukščiausiasis parodė savo balsą.
14 Jis laidė strėles ir išsklaidė juos, siuntė žaibus ir juos sunaikino.
15 Iškilo jūros dugnas, atsivėrė žemės pamatai nuo Tavo balso, Viešpatie, nuo Tavo rūstybės kvapo.
16 Iš aukštybių Jis ištiesė ranką ir paėmė mane, ištraukė iš gausių vandenų.
17 Jis išgelbėjo mane iš galingo priešo, iš tų, kurie manęs nekentė, nes jie buvo stipresni už mane.
18 Jie puolė mane aną pražūtingąją dieną, bet mano atrama buvo Viešpats.
19 Jis išvedė mane į platybes ir išlaisvino mane, nes Jis pamėgo mane.
20 Viešpats atlygino man pagal mano teisumą, Jis atmokėjo man pagal mano rankų švarumą.
21 Aš laikiausi Viešpaties kelio, neatsitraukiau nuo savo Dievo nusikalsdamas.
22 Jo įsakymai buvo prieš mane ir nuo Jo nuostatų neatsitraukiau.
23 Prieš Jį buvau atviras ir saugojaus, kad nenusikalsčiau.
24 Todėl man atlygino Viešpats pagal mano teisumą, pagal mano rankų švarumą Jo akyse.
25 Gailestingam Tu pasirodai gailestingas, tobulam – tobulas,
26 tyram Tu pasirodai tyras, su sukčiumi elgiesi suktai.
27 Tu gelbsti prispaustuosius, bet pažemini išdidžius žvilgsnius.
28 Tu, Viešpatie, uždegi man žiburį; Viešpats, mano Dievas, šviečia man tamsumoje.
29 Su Tavimi galiu pulti priešą, su Dievu – peršokti sieną.
30 Dievo kelias tobulas, Viešpaties žodis ugnimi valytas. Jis yra skydas visiems, kurie Juo pasitiki.
31 Kas yra Dievas, jei ne Viešpats? Kas uola, jei ne mūsų Dievas?
32 Jis apjuosia mane jėga, padaro mano kelią tobulą.
33 Mano kojas Jis padaro kaip stirnos, į aukštumas mane iškelia.
34 Mano rankas Jis moko kovoti, kad mano rankos sulaužytų plieninį lanką.
35 Tu man davei išgelbėjimo skydą, Tavo dešinė palaikė mane, Tavo gerumas mane išaukštino.
36 Tu praplatinai mano žingsnius, kad mano kojos nepaslystų.
37 Persekiojau priešus ir pasivijau, nepasukau atgal, kol jų nesunaikinau.
38 Sužeidžiau juos, kad nebegalėjo pasikelti, krito jie man po kojomis.
39 Tu apjuosei mane jėga kovai ir atidavei man tuos, kurie sukilo prieš mane.
40 Tu palenkei prieš mane mano priešus, kad galėčiau sunaikinti tuos, kurie manęs nekenčia.
41 Jie šaukė, bet niekas nepadėjo, į Viešpatį kreipėsi – Jis neatsiliepė.
42 Sutrypiau juos į žemės dulkes, kaip gatvių purvą sumyniau.
43 Išgelbėjai mane tautos kovose, man skyrei valdyti pagonis, tautos, kurių nepažinau, tarnaus man.
44 Kai tik išgirs apie mane, jie paklus man, svetimšaliai pasiduos man.
45 Svetimšaliai išblykš, drebėdami išeis iš savo pilių.
46 Viešpats yra gyvas! Palaiminta tebūna mano uola! Aukštinamas tebūna mano išgelbėjimo Dievas.
47 Dievas atkeršija už mane ir pajungia man tautas.
48 Jis gelbsti mane iš mano priešų. Tu iškėlei mane aukščiau nei tuos, kurie sukyla prieš mane, ir išlaisvinai nuo žiauraus žmogaus.
49 Todėl dėkosiu Tau, Viešpatie, tarp pagonių, giedosiu gyrių Tavo vardui.
50 Didelį išgelbėjimą Jis suteikia savo karaliui ir parodo gailestingumą savo pateptajam Dovydui ir jo palikuonims per amžius“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: balandėle · dar viena · dievo meilė · gyventi jame · instrumentai · jei nemyli
1 Viešpatie, mano Dieve, Tavimi aš pasitikiu. Gelbėk mane ir išlaisvink nuo visų mano persekiotojų,
2 kad manęs jie nepagriebtų kaip liūtas, kuris drasko į gabalus, kai nėra kam gelbėti.
3 Viešpatie, mano Dieve, jei aš tai padariau, jei neteisybė yra mano rankose,
4 jei piktu atlyginau tam, kuris buvo taikoje su manimi (juk aš išlaisvinau tą, kuris be priežasties yra mano priešas),
5 tegu priešas persekioja mano sielą, mano gyvybę į žemę sutrypia, mano garbę dulkėmis paverčia.
6 Viešpatie, pakilk savo rūstybėje, stokis prieš mano priešų siautimą, pabusk dėl manęs ir teisk, kaip žadėjai.
7 Tegul aplinkui Tave susiburia tautos, Tu jų akivaizdoje sėskis į sostą.
8 Viešpats teis tautas. Teisk mane, Viešpatie, pagal mano teisumą, pagal nekaltumą, kuris yra manyje.
9 Padaryk nedorėlių užmačioms galą, o teisųjį sutvirtink. Tu ištiri širdis ir inkstus, teisusis Dieve!
10 Mano apsauga yra nuo Dievo, kuris išgelbsti tiesiaširdžius.
11 Dievas – teisingas teisėjas, Dievas kasdien rūstinasi ant nedorėlių.
12 Neatgailaujančiam Jis kardą galanda, įtempia lanką, taiko;
13 Jis paruošė jam mirties įrankius, nukreipė į jį ugnines strėles.
14 Jis pradėjo neteisybę, pastojo piktais sumanymais, pagimdė melą.
15 Jis padarė ir iškasė duobę, bet pats įgarmėjo į skylę, kurią paruošė.
16 Ant jo galvos sugrįš jo pikti sumanymai, jo smurtas kris jam ant viršugalvio.
17 Aš girsiu Viešpatį už Jo teisumą, giedosiu gyrių aukščiausiojo Viešpaties vardui.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: jėzus guodžia · mano taika · muzika · dievo liūtas · Judo liūtas · liūtai
1 Kodėl pagonys siaučia ir tautos tuščias užmačias rezga?
2 Sukyla žemės karaliai, valdovai sąmokslus rengia prieš Viešpatį ir Jo pateptąjį.
3 Jie sako: „Sutraukykime jų pančius, nusimeskime jų virves“.
4 Tas, kuris danguje sėdi, juoksis, Viešpats tyčiosis iš jų.
5 Tada Jis rūsčiai prabils ir išgąsdins juos savo įniršiu:
6 „Aš pastačiau savo karalių Sione, savo šventajame kalne“.
7 Aš paskelbsiu nutarimą, kurį Viešpats man pasakė: „Tu – mano Sūnus, šiandien Tave pagimdžiau.
8 Prašyk, ir duosiu Tau paveldėti pagonis, pavesiu Tau visus žemės pakraščius,
9 geležine lazda juos tramdysi, kaip molio indus juos daužysi“.
10 Taigi dabar, karaliai, būkite išmintingi, pasimokykite, žemės teisėjai.
11 Tarnaukite Viešpačiui su baime, džiaukitės drebėdami.
12 Bučiuokite Sūnų, kad Jis nerūstautų ir nežūtumėte kelyje, Jo rūstybei staiga užsidegus. Palaiminti visi, kurie Juo pasitiki.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: ekonomika · kunigaikštystės · plėšti · revoliucija · trapumas · tuščiai
7 Tačiau Viešpats nenorėjo sunaikinti Dovydo namų dėl sandoros, kurią Jis padarė su Dovydu, pažadėdamas duoti žiburį jam ir jo sūnums per amžius.
29 Karaliaus Dovydo darbai nuo pradžios iki galo yra užrašyti regėtojo Samuelio, pranašo Natano ir regėtojo Gado knygose.
14 Dovydas karaliavo visame Izraelyje ir vykdė teisingumą bei teismą visai tautai.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: dovydas · dovydo · įvykdytas teisingumas · justo · teisybė · teisingumas
17 Dovydo vardas išgarsėjo visose šalyse; Viešpats sukėlė baimę prieš jį visose tautose.
23 Dovydui esant Hebrone, didelis skaičius ginkluotų karių atvyko jam atiduoti Sauliaus karalystę pagal Viešpaties pažadą.
24 Judo ginkluotų skydais ir ietimis vyrų buvo šeši tūkstančiai aštuoni šimtai;
25 Simeono – septyni tūkstančiai šimtas,
26 Levio – keturi tūkstančiai šeši šimtai.
27 Be to, aaronitų vado Jehojados – trys tūkstančiai septyni šimtai,
28 Cadoko, narsaus ir pasižymėjusio jaunuolio, ir jo tėvo namų – dvidešimt du vadai;
29 Benjamino, Sauliaus giminaičių, – trys tūkstančiai; iki to laiko dauguma iš jų buvo ištikimi Sauliui.
30 Efraimo – dvidešimt tūkstančių aštuoni šimtai narsių, pagarsėjusių vyrų.
31 Iš pusės Manaso giminės – aštuoniolika tūkstančių, pašauktų vardais, atvyko paskelbti Dovydą karaliumi.
32 Isacharo vyrų, kurie suprato laikus ir žinojo, ką Izraelis turi daryti, atvyko du šimtai viršininkų su visais savo kariais;
33 Zabulono patyrusių, patikimų ir ginkluotų karių – penkiasdešimt tūkstančių, pasiryžusių padėti Dovydui.
34 Neftalio – tūkstantis vadų ir trisdešimt septyni tūkstančiai ginkluotų skydais ir ietimis vyrų;
35 Dano patyrusių karių – dvidešimt aštuoni tūkstančiai šeši šimtai;
36 Ašero tinkamų karo žygiui karių – keturiasdešimt tūkstančių;
37 Iš kitos Jordano pusės rubenų, gadų ir pusės Manaso giminės tinkamai ginkluotų karių – šimtas dvidešimt tūkstančių.
38 Visi šitie kariai, galintys eiti rikiuotėje, atėjo į Hebroną, pasiryžę paskelbti Dovydą viso Izraelio karaliumi. Visi kiti izraelitai taip pat buvo vieningai nusiteikę paskelbti Dovydą karaliumi.
39 Pas Dovydą jie buvo tris dienas, valgydami ir gerdami, nes jų broliai buvo aprūpinę juos.
40 Net Isacharo, Zabulono ir Neftalio kaimynai asilais, kupranugariais, mulais ir jaučiais gabeno jiems maisto: figų papločių, džiovintų vynuogių, vyno, aliejaus ir daugybę avių; džiaugsmas buvo visame Izraelyje.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: vardu simeonas · džiūgauk · galingasis · Izraelio giminės · imigrantai · isacharas
1 Visi izraelitai susirinko pas Dovydą į Hebroną ir tarė: „Mes esame tavo kūnas ir kaulas.
2 Anksčiau, kai Saulius buvo mūsų karalius, tu išvesdavai ir įvesdavai Izraelį; Viešpats, tavo Dievas, tau pažadėjo: ‘Tu ganysi mano tautą Izraelį ir būsi jo kunigaikščiu’“.
3 Visi Izraelio vyresnieji atėjo pas karalių į Hebroną. Dovydas padarė su jais sandorą Hebrone. Jie patepė Dovydą Izraelio karaliumi, kaip Viešpats buvo paskelbęs per Samuelį.
1 Tyro karalius Hiramas, išgirdęs, kad Saliamonas pateptas karaliumi savo tėvo vietoje, siuntė pas jį pasiuntinius, nes Hiramas draugavo su Dovydu.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: Dievo draugai · eliziejaus mirtis · ietus · paDangiu paukščiai · paDangių sparnuočiai · tyraširdžiai
1 Dovydo dienomis buvo badas trejus metus iš eilės. Dovydas klausė Viešpaties, ir Viešpats atsakė: „Tai dėl Sauliaus ir jo kraugeriškų namų, nes jis išžudė gibeoniečius“.
2 Gibeoniečiai buvo ne izraelitų kilmės, bet iš amoritų likučio. Izraelitai buvo jiems prisiekę jų neišnaikinti, tačiau Saulius iš savo uolumo dėl Izraelio ir Judo siekė juos išžudyti.
3 Dovydas klausė gibeoniečių: „Ką aš galėčiau jums padaryti ir kaip sutaikinti jus, kad jūs palaimintumėte Viešpaties paveldėjimą?“
4 Gibeoniečiai jam atsakė: „Mes nereikalaujame nei sidabro, nei aukso iš Sauliaus ir jo namų ir dėl mūsų nieko nežudyk Izraelyje“. Dovydas sakė: „Kaip jūs pasakysite, taip padarysiu dėl jūsų“.
5 Jie atsakė karaliui: „Tas žmogus, kuris mus žudė ir siekė visus išnaikinti Izraelio krašte,
6 tegul duoda mums septynis vyrus iš jo sūnų, kuriuos mes pakarsime Sauliaus Gibėjoje, Viešpaties akivaizdoje“. Karalius atsakė: „Aš duosiu juos“.
7 Tačiau karalius gailėjo Mefi Bošeto, sūnaus Jehonatano, sūnaus Sauliaus, dėl Viešpaties priesaikos, kuri saistė Dovydą su Jehonatanu.
8 Karalius ėmė abu Ajos dukters Ricpos ir Sauliaus sūnus Armonį ir Mefi Bošetą ir penkis Sauliaus dukters Mikalės ir meholiečio Barzilajaus sūnaus Adrielio sūnus
9 ir juos atidavė gibeoniečiams. Jie juos pakorė ant kalvos Viešpaties akivaizdoje. Taip tie septyni mirė kartu. Jie buvo nužudyti pirmosiomis pjūties dienomis, pradėjus pjauti miežius.
10 Ajos duktė Ricpa pasitiesė ašutinę ant uolos pjūties pradžioje ir buvo, kol pradėjo lyti. Ji sėdėjo ir neleido padangių paukščiams nutūpti ant jų dieną nė laukiniams žvėrims prieiti naktį.
11 Kai Dovydui pranešė, ką padarė Ajos duktė Ricpa, Sauliaus sugulovė,
12 Dovydas nuėjęs paėmė iš Jabeš Gileado gyventojų Sauliaus ir jo sūnaus Jehonatano kaulus. Jie jų kūnus buvo pavogę iš Bet Šeano, kur filistinai juos buvo pakorę tą dieną, kai jie nukovė Saulių Gilbojoje.
13 Iš ten Dovydas atgabeno Sauliaus ir jo sūnaus Jehonatano kaulus; be to, jie surinko ir pakartųjų kaulus.
14 Ir jie palaidojo Sauliaus ir jo sūnaus Jehonatano kaulus Celoje, Benjamino krašte, jo tėvo Kišo kape. Jie įvykdė visa, ką karalius įsakė. Po to Dievas išklausė maldą dėl krašto.
15 Kilo karas tarp filistinų ir Izraelio. Dovydas ir jo vyrai išėjo kariauti su filistinais. Ir Dovydas pavargo.
16 Išbi Benobas, milžinų palikuonis, kurio ietis svėrė tris šimtus šekelių vario, dėvėjo naujus šarvus ir norėjo nukauti Dovydą.
17 Bet į pagalbą atėjo Cerujos sūnus Abišajas ir nukovė filistiną. Tuomet Dovydo vyrai prisiekė: „Tu nebeisi su mumis į karą, kad neužgestų Izraelio žiburys“.
18 Po to vėl kilo karas su filistinais. Prie Gobo hušietis Sibechajas nukovė milžinų palikuonį Safą.
19 Vėl kilus karui su filistinais prie Gobo, Jaare Oregimo sūnus Elhananas iš Betliejaus nukovė gatietį, Galijoto brolį, kurio ieties kotas buvo kaip audėjo staklių riestuvas.
20 Kartą mūšyje prie Gato dalyvavo aukšto ūgio vyras, kurio rankos ir kojos turėjo po šešis pirštus, iš viso dvidešimt keturis; jis irgi buvo kilęs iš milžinų.
21 Jam keikiant Izraelį, jį nukovė Jehonatanas, Dovydo brolio Šimos sūnus.
22 Šitie keturi buvo Gato milžinų palikuonys; juos nukovė Dovydas ir jo tarnai.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: antiKristas bažnyčioje · badas Egiptas · dievo veido · dovydo nuodėmės · edomas · gazos
1 Viešpats siuntė pranašą Nataną pas Dovydą. Natanas, atėjęs pas jį, tarė: „Du vyrai gyveno viename mieste. Vienas buvo turtingas, o antras – beturtis.
2 Turtingasis turėjo labai daug avių ir galvijų,
3 o beturtis nieko neturėjo, tik vieną avytę, kurią nusipirko ir prižiūrėjo. Ji augo kartu su jo vaikais, maitinosi jo valgiu, gėrė iš jo taurės ir gulėjo prie jo šono; ji jam buvo kaip duktė.
4 Kartą užėjo keleivis pas turtingąjį vyrą. Jis pagailėjo savo avių ir galvijų, kad paruoštų keleiviui maisto. Paėmęs beturčio mylimą avytę, paruošė iš jos keleiviui vaišes“.
5 Dovydas, labai supykęs ant to žmogaus, tarė Natanui: „Kaip Viešpats gyvas, tas vyras turi mirti!
6 O už avytę jis privalo atlyginti keturgubai, nes jis taip pasielgė ir neparodė gailesčio“.
7 Natanas tarė Dovydui: „Tu esi tas žmogus! Taip sako Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Aš tave patepiau Izraelio karaliumi ir išgelbėjau iš Sauliaus rankų.
8 Aš tau atidaviau tavo valdovo namus bei jo žmonas ir tau daviau Izraelio bei Judo namus; jei to buvo maža, dar daugiau būčiau pridėjęs.
9 Kodėl paniekinai Viešpaties įsakymą, piktai elgdamasis Jo akivaizdoje? Tu nužudei hetitą Ūriją amonitų kardu ir pasiėmei jo žmoną.
10 Dabar kardas visada lydės tavo namus, nes tu paniekinai mane ir pasiėmei hetito Ūrijos žmoną.
11 Aš pakelsiu prieš tave pikta iš tavo paties namų; tau matant, tavo žmonas atiduosiu tavo artimui, ir jis suguls su tavo žmonomis prieš saulę.
12 Tu tai darei slaptai, bet Aš darysiu visam Izraeliui matant, saulės šviesoje’“.
13 Dovydas tarė Natanui: „Aš nusidėjau Viešpačiui“. Natanas atsakė Dovydui: „Viešpats pašalino tavo nuodėmę, tu nemirsi.
14 Bet kadangi davei progos Viešpaties priešams Dievą niekinti, sūnus, kuris tau gimė, mirs“.
15 Natanas nuėjo į savo namus, o Viešpats ištiko kūdikį, kurį Ūrijos žmona pagimdė Dovydui, ir tas sunkiai susirgo.
16 Dovydas maldavo Dievą dėl vaiko, jis pasninkavo ir pasišalinęs gulėjo ant žemės visą naktį.
17 Jo namų vyresnieji atėję norėjo jį pakelti nuo žemės, bet jis nesikėlė ir nevalgė su jais.
18 Septintą dieną kūdikis mirė. Dovydo tarnai bijojo jam pranešti apie kūdikio mirtį, galvodami: „Dar kūdikiui tebesant gyvam, mes jam kalbėjome, bet jis buvo neperkalbamas. Kai pranešime jam, kad kūdikis mirė, jis gali padaryti ką nors negero“.
19 Dovydas pastebėjo, kad jo tarnai šnibždasi, ir suprato, kad kūdikis miręs. Jis paklausė savo tarnų: „Ar kūdikis mirė?“ Tie atsakė: „Mirė“.
20 Tuomet Dovydas atsikėlė nuo žemės, nusiprausė, pasitepė, pakeitė drabužius ir, nuėjęs į Viešpaties namus, pagarbino. Sugrįžęs paprašė maisto ir valgė.
21 Jo tarnai klausė: „Ką reiškia toks tavo elgesys? Tu pasninkavai ir verkei kūdikiui esant gyvam, o kai jis mirė, atsikėlei ir valgai?“
22 Jis atsakė: „Kūdikiui tebesant gyvam, pasninkavau ir verkiau, manydamas: ‘Kas žino, gal Viešpats pasigailės manęs ir kūdikis nemirs’.
23 Dabar jis mirė, tai kam gi man bepasninkauti? Ar aš galiu jį sugrąžinti? Aš nueisiu pas jį, bet jis nesugrįš pas mane“.
24 Dovydas paguodė savo žmoną Batšebą ir, įėjęs pas ją, gulėjo su ja. Ji pagimdė sūnų, kurį Dovydas pavadino Saliamonu. Viešpats pamilo vaikutį
25 ir siuntė pranašą Nataną, kad jį pavadintų Jedidiju pagal Viešpaties žodį.
26 Joabas kariavo prieš amonitus ir apgulė jų karališkąjį miestą Rabą.
27 Joabo pasiuntiniai pranešė Dovydui: „Aš kariavau prieš Rabą ir paėmiau miesto vandens atsargas.
28 Todėl dabar surink likusius karius, apgulk miestą ir jį paimk, kad aš jo nepaimčiau ir jis nebūtų pavadintas mano vardu“.
29 Dovydas, surinkęs visus žmones, nuėjo prie Rabos, kariavo prieš miestą ir jį paėmė.
30 Dovydas nuėmė amonitų karaliui nuo galvos karūną su brangiais akmenimis, sveriančią talentą aukso, ir užsidėjo ją ant galvos. Be to, jis išsigabeno iš miesto labai daug grobio.
31 Žmones jis išsivedė ir pristatė juos prie pjūklų, geležinių akėčių, kirvių ir prie krosnių plytoms degti. Taip jis padarė su visais amonitų miestais. Tada Dovydas su visais žmonėmis sugrįžo į Jeruzalę.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: batšeba · dievo gundymas · dovydo nuodėmės · pasekmes · palaimintas karalius · augintiniai
1 Praėjus metams, tuo laiku, kai karaliai eina į karą, Dovydas pasiuntė Joabą su savo tarnais ir visą Izraelio kariuomenę, kurie nugalėjo amonitus ir apgulė Rabą. Bet Dovydas pasiliko Jeruzalėje.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: Batšeba · dabindavosi · dovydas · dovydo · karalius dovydas · kovos vežimai
8 Todėl sakyk mano tarnui Dovydui: ‘Aš tave paėmiau iš ganyklos, nuo avių, kad būtum vadas mano tautai Izraeliui.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: avikailis · dovydas galijotas · kartos · keičia žmogų · suteiksiu ramybę · Jėzaus sugrįžimas
21 Dovydas atsakė Mikalei: „Tai buvo prieš Viešpatį, kuris pasirinko mane vietoje tavo tėvo ir vietoje jo namų, kad paskirtų mane valdovu Viešpaties tautai, Izraeliui. Todėl aš grosiu Viešpačiui
14 Dovydas šoko prieš Viešpatį iš visų jėgų; jis buvo apsirengęs lininį efodą.
1 Dovydas surinko visus Izraelio rinktinius vyrus, iš viso trisdešimt tūkstančių.
2 Dovydas pakilo ir su visais tais žmonėmis, kurie buvo pas jį iš Baale Jehudo, nuėjo pargabenti iš ten Dievo skrynios, vadinamos kareivijų Viešpaties, gyvenančio tarp cherubų, vardu.
3 Jie įkėlė Dievo skrynią į naują vežimą ir vežė iš Abinadabo namų, esančių Gibėjoje; Uza ir Achjojas, Abinadabo sūnūs, varė naują vežimą.
4 Jie vežė ją iš Abinadabo namų Gibėjoje, lydėdami Dievo skrynią; Achjojas ėjo skrynios priekyje.
5 Dovydas ir visi izraelitai grojo Viešpaties akivaizdoje įvairiais eglės medžio instrumentais: arfomis, psalteriais, barškalais, cimbolais ir dūdelėmis.
6 Kai jie pasiekė Nachono klojimą, Uza, ištiesęs ranką, prilaikė Dievo skrynią, nes jaučiai suklupo.
7 Viešpaties rūstybė užsidegė prieš Uzą, ir Dievas ištiko jį už jo klaidą, ir Uza mirė prie Dievo skrynios.
8 Dovydas susisielojo dėl to, kad Viešpats ištiko Uzą ir pavadino tą vietą Perec Uza.
9 Dovydas išsigando tą dieną Viešpaties ir sakė: „Kaip aš galiu Viešpaties skrynią pargabenti pas save?“
10 Todėl Dovydas nenorėjo pargabenti Viešpaties skrynios pas save į Dovydo miestą ir pasiuntė ją į gatiečio Obed Edomo namus.
11 Viešpaties skrynia pasiliko gatiečio Obed Edomo namuose tris mėnesius. Viešpats laimino Obed Edomą ir visus jo namiškius.
12 Karaliui Dovydui pranešė: „Viešpats palaimino Obed Edomo namus ir visa, kas jam priklauso, dėl Dievo skrynios“. Tada Dovydas nuėjo ir su džiaugsmu parsigabeno Dievo skrynią iš Obed Edomo namų į Dovydo miestą.
13 Kai tie, kurie nešė Viešpaties skrynią, paeidavo šešis žingsnius, Dovydas aukodavo jautį ir riebų aviną.
14 Dovydas šoko prieš Viešpatį iš visų jėgų; jis buvo apsirengęs lininį efodą.
15 Taip Dovydas ir visi Izraelio namai nešė Viešpaties skrynią su šauksmais ir trimito garsais.
16 Viešpaties skrynią atgabenus į Dovydo miestą, Sauliaus duktė Mikalė žiūrėjo pro langą. Pamačiusi karalių Dovydą šokinėjantį ir šokantį prieš Viešpatį, ji paniekino jį savo širdyje.
17 Atnešę Viešpaties skrynią, jie padėjo ją palapinėje, kurią Dovydas jai buvo paruošęs. Ir Dovydas aukojo deginamąsias ir padėkos aukas Viešpačiui.
18 Kai Dovydas baigė aukoti deginamąsias ir padėkos aukas, palaimino tautą kareivijų Viešpaties vardu
19 ir padalino visiems izraelitams, vyrams ir moterims, po duonos paplotį, gabalą mėsos ir džiovintų vynuogių pyragaitį. Po to žmonės ėjo kiekvienas į savo namus.
20 Tada Dovydas sugrįžo palaiminti savo namų. Sauliaus duktė Mikalė, išėjusi Dovydo pasitikti, tarė: „Koks garbingas šiandien buvo Izraelio karalius, apsinuoginęs šiandien prieš savo tarnų tarnaites, kaip begėdiškai apsinuogina niekam tikęs žmogus“.
21 Dovydas atsakė Mikalei: „Tai buvo prieš Viešpatį, kuris pasirinko mane vietoje tavo tėvo ir vietoje jo namų, kad paskirtų mane valdovu Viešpaties tautai, Izraeliui. Todėl aš grosiu Viešpačiui
22 ir dar labiau nusižeminsiu ir tapsiu menkas savo akyse, bet tarnaičių, apie kurias kalbėjai, būsiu gerbiamas“.
23 Todėl Sauliaus duktė Mikalė nesusilaukė vaikų iki savo mirties.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: amalekas · Dievas saugo · Dievo skrynia · genitalijos · Gibeonas · karvelis
12 Dovydas suprato, kad Viešpats jį įtvirtino Izraelio karaliumi ir išaukštino jo karalystę dėl savo tautos Izraelio.
6 Dovydas su savo žmonėmis puolė Jeruzalę. Tenykščiai gyventojai jebusiečiai sakė Dovydui: „Tu neįeisi. Tave nuvys mūsų aklieji ir raišieji“. Nes jie galvojo: „Dovydas negalės įeiti“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: luošas
2 Jau anksčiau, kai Saulius buvo mūsų karalius, tu išvesdavai ir įvesdavai Izraelį, ir Viešpats tau pažadėjo: ‘Tu ganysi mano tautą Izraelį ir būsi Izraelio vadas’“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: apie pastorius · betliejaus žvaigždė · Dvasinė stiprybė · dvasinis maistas · gerasis piemuo · todėl
1 Po to Dovydas klausė Viešpatį, sakydamas: „Ar man eiti į kurį nors Judo miestą?“ Viešpats atsakė: „Eik“. Dovydas klausė: „Kur man eiti?“ Jis atsakė: „Į Hebroną“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: patėvis
26 Aš gailiuosi tavęs, mano broli Jehonatanai! Labai brangus tu man buvai. Tavo meilė man buvo nuostabesnė už moterų meilę.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: abipusė meilė · brolybe · brolija · brolius · draugai · draugystės ilgis
1 Atsitiko, kad Sauliui mirus, Dovydas, nugalėjęs amalekiečius, sugrįžo ir praleido dvi dienas Ciklage.
2 Trečią dieną iš Sauliaus stovyklos atėjo vyras su perplėštais drabužiais ir žemėmis apibarstyta galva. Atėjęs pas Dovydą, jis puolė ant žemės ir išreiškė jam pagarbą.
3 Dovydas jį paklausė: „Iš kur ateini?“ Tas jam atsakė: „Pabėgau iš Izraelio stovyklos“.
4 Dovydas tarė: „Papasakok man, kas ten atsitiko“. Tas atsakė: „Žmonės pabėgo iš mūšio, daugelis žuvo, taip pat ir Saulius su sūnumi Jehonatanu mirė“.
5 Tuomet Dovydas klausė jaunuolį, kuris jam pranešė: „Iš kur žinai, kad Saulius ir jo sūnus Jehonatanas mirė?“
6 Jaunuolis, kuris jam tai pranešė, atsakė: „Visai atsitiktinai užėjau ant Gilbojos kalno, žiūriu, Saulius pasirėmęs ant ieties, o karo vežimai ir raiteliai skuba prie jo.
7 Atsigręžęs ir mane pamatęs, jis pašaukė mane. Aš atsiliepiau: ‘Aš čia!’
8 Jis klausė: ‘Kas tu esi?’ Aš atsakiau jam: ‘Aš esu amalekietis’.
9 Tada jis man tarė: ‘Ateik ir nužudyk mane; aš kankinuosi, bet gyvybė dar yra manyje’.
10 Priėjau prie jo ir nužudžiau, nes buvau tikras, kad jis neišgyvens po savo kritimo. Nuėmiau karūną nuo jo galvos ir apyrankę nuo jo rankos ir atnešiau juos čia savo valdovui“.
11 Tuomet Dovydas, nutvėręs savo drabužius, perplėšė juos, taip padarė ir visi vyrai, buvę su juo.
12 Jie iki vakaro verkė, pasninkavo ir liūdėjo Sauliaus, jo sūnaus Jehonatano ir Viešpaties tautos, Izraelio namų, nes jie žuvo nuo kardo.
13 Dovydas tarė jaunuoliui, kuris jam tai pranešė: „Iš kur esi?“ Tas atsakė: „Aš esu ateivio amalekiečio sūnus“.
14 Dovydas jam tarė: „Kaip išdrįsai pakelti savo ranką, kad nužudytum Viešpaties pateptąjį?“
15 Tada jis, pasišaukęs vieną iš savo jaunuolių, tarė: „Ateik ir užmušk jį“. Tas smogė jam, ir jis mirė.
16 Dovydas pasakė jam: „Tavo kraujas kris ant tavo galvos, nes tavo paties žodžiai paliudijo prieš tave, kai pasakei: ‘Aš nužudžiau Viešpaties pateptąjį’“.
17 Dovydas giedojo šitą raudą apie Saulių ir jo sūnų Jehonataną,
18 norėdamas, kad Judo vaikai mokytųsi Lanko giesmės, kaip parašyta Josaro knygoje.
19 „Tavo šlovė, o Izraeli, žuvo tavo aukštumose, krito galingieji!
20 Nepasakokite Gate, neskelbkite Aškelono gatvėse, kad nesilinksmintų filistinų dukterys, nedžiūgautų neapipjaustytųjų dukterys.
21 Jūs, Gilbojos kalnai, tenekrinta ant jūsų nei rasa, nei lietus, kad nebūtų ant jūsų derlingų laukų.Ten buvo pamestas galingųjų skydas, skydas Sauliaus, lyg jis nebūtų buvęs pateptas.
22 Be nukautųjų kraujo, be galingųjų taukų, Jehonatano lankas nesugrįždavo, ir Sauliaus kardas negrįždavo tuščias.
23 Saulius ir Jehonatanas, mieli ir brangūs, kartu gyveno ir mirtyje jie nebuvo perskirti. Jie buvo greitesni negu ereliai, stipresni negu liūtai.
24 Izraelio dukterys, raudokite Sauliaus, kuris jus aprengdavo purpuru su papuošalais, apsagstydavo auksiniais pagražinimais jūsų drabužius.
25 Krito galingieji kovos įkarštyje. Jehonatanas nukautas ant kalno.
26 Aš gailiuosi tavęs, mano broli Jehonatanai! Labai brangus tu man buvai. Tavo meilė man buvo nuostabesnė už moterų meilę.
27 Krito galingieji, sulaužyti jų ginklai“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: žmogaus prigimtis · Biblijos skaitymas · mažiausias · nevaisinga · nevaisingomis · pamišęs
1 Atsitiko, kad Sauliui mirus, Dovydas, nugalėjęs amalekiečius, sugrįžo ir praleido dvi dienas Ciklage.
2 Trečią dieną iš Sauliaus stovyklos atėjo vyras su perplėštais drabužiais ir žemėmis apibarstyta galva. Atėjęs pas Dovydą, jis puolė ant žemės ir išreiškė jam pagarbą.
3 Dovydas jį paklausė: „Iš kur ateini?“ Tas jam atsakė: „Pabėgau iš Izraelio stovyklos“.
4 Dovydas tarė: „Papasakok man, kas ten atsitiko“. Tas atsakė: „Žmonės pabėgo iš mūšio, daugelis žuvo, taip pat ir Saulius su sūnumi Jehonatanu mirė“.
5 Tuomet Dovydas klausė jaunuolį, kuris jam pranešė: „Iš kur žinai, kad Saulius ir jo sūnus Jehonatanas mirė?“
6 Jaunuolis, kuris jam tai pranešė, atsakė: „Visai atsitiktinai užėjau ant Gilbojos kalno, žiūriu, Saulius pasirėmęs ant ieties, o karo vežimai ir raiteliai skuba prie jo.
7 Atsigręžęs ir mane pamatęs, jis pašaukė mane. Aš atsiliepiau: ‘Aš čia!’
8 Jis klausė: ‘Kas tu esi?’ Aš atsakiau jam: ‘Aš esu amalekietis’.
9 Tada jis man tarė: ‘Ateik ir nužudyk mane; aš kankinuosi, bet gyvybė dar yra manyje’.
10 Priėjau prie jo ir nužudžiau, nes buvau tikras, kad jis neišgyvens po savo kritimo. Nuėmiau karūną nuo jo galvos ir apyrankę nuo jo rankos ir atnešiau juos čia savo valdovui“.
11 Tuomet Dovydas, nutvėręs savo drabužius, perplėšė juos, taip padarė ir visi vyrai, buvę su juo.
12 Jie iki vakaro verkė, pasninkavo ir liūdėjo Sauliaus, jo sūnaus Jehonatano ir Viešpaties tautos, Izraelio namų, nes jie žuvo nuo kardo.
13 Dovydas tarė jaunuoliui, kuris jam tai pranešė: „Iš kur esi?“ Tas atsakė: „Aš esu ateivio amalekiečio sūnus“.
14 Dovydas jam tarė: „Kaip išdrįsai pakelti savo ranką, kad nužudytum Viešpaties pateptąjį?“
15 Tada jis, pasišaukęs vieną iš savo jaunuolių, tarė: „Ateik ir užmušk jį“. Tas smogė jam, ir jis mirė.
16 Dovydas pasakė jam: „Tavo kraujas kris ant tavo galvos, nes tavo paties žodžiai paliudijo prieš tave, kai pasakei: ‘Aš nužudžiau Viešpaties pateptąjį’“.
17 Dovydas giedojo šitą raudą apie Saulių ir jo sūnų Jehonataną,
18 norėdamas, kad Judo vaikai mokytųsi Lanko giesmės, kaip parašyta Josaro knygoje.
19 „Tavo šlovė, o Izraeli, žuvo tavo aukštumose, krito galingieji!
20 Nepasakokite Gate, neskelbkite Aškelono gatvėse, kad nesilinksmintų filistinų dukterys, nedžiūgautų neapipjaustytųjų dukterys.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: žmogaus prigimtis · Biblijos skaitymas · mažiausias · nevaisinga · nevaisingomis · pamišęs
6 Dovydas buvo labai nuliūdęs, nes žmonės tarėsi jį užmušti akmenimis; visi žmonės sielvartavo dėl savo sūnų ir dukterų. Bet Dovydas sustiprino save Viešpatyje, savo Dieve.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: apie pagonybę · artojas · cadokas · dievas stiprybė · dovydo pyktis · įskaudinti
1 Kai Dovydas ir jo vyrai trečią dieną sugrįžo į Ciklagą, amalekiečiai buvo įsiveržę iš pietų į Ciklagą, užėmę jį ir sudeginę.
2 Jie išvedė į nelaisvę moteris; nė vienos nenužudė nuo vyriausios iki jauniausios, bet išsivarė su savimi ir nuėjo savo keliu.
3 Dovydas ir jo vyrai, grįžę į miestą, rado jį sudegintą, o jų žmonas, sūnus ir dukteris išvestus nelaisvėn.
4 Tada Dovydas ir su juo buvusieji žmonės pakėlė balsus ir verkė, kol nebeliko jėgų verkti.
5 Abi Dovydo žmonos irgi buvo išvestos nelaisvėn: jezreelietė Ahinoama ir Abigailė, karmeliečio Nabalo našlė.
6 Dovydas buvo labai nuliūdęs, nes žmonės tarėsi jį užmušti akmenimis; visi žmonės sielvartavo dėl savo sūnų ir dukterų. Bet Dovydas sustiprino save Viešpatyje, savo Dieve.
7 Dovydas paprašė kunigą Abjatarą, Ahimelecho sūnų, atnešti efodą. Abjataras atnešė efodą Dovydui.
8 Dovydas klausė Viešpaties, sakydamas: „Ar man vytis tą gaują? Ar aš juos pavysiu?“ Viešpats atsakė: „Vykis! Tikrai pavysi ir išvaduosi belaisvius“.
9 Taip Dovydas ir šeši šimtai jo vyrų išėjo. Pasiekę Besoro upelį, pavargę kariai pasiliko prie jo.
10 Dovydas su keturiais šimtais vyrų toliau vijosi, o du šimtai pasiliko, kadangi buvo taip pavargę, jog neįstengė perbristi upelio.
11 Laukuose jie rado egiptietį, atvedė jį pas Dovydą ir davė jam duonos valgyti ir vandens atsigerti.
12 Ir jie davė jam džiovintų figų ir dvi kekes džiovintų vynuogių. Pavalgęs jis atsigavo, nes tris paras buvo nevalgęs ir negėręs.
13 Tuomet Dovydas klausė jį: „Kam tu priklausai ir iš kur esi?“ Jis atsakė: „Aš esu egiptietis, vieno amalekiečio vergas. Mano šeimininkas paliko mane, nes prieš tris dienas susirgau.
14 Mes buvome įsiveržę į pietinį keretų kraštą ir į Judą, į pietines Kalebo žemes, ir mes sudeginome Ciklagą“.
15 Dovydas jam tarė: „Ar tu gali mus nuvesti prie to būrio?“ Tas atsakė: „Prisiek man Dievu, kad manęs nenužudysi ir negrąžinsi mano šeimininkui, tada nuvesiu tave pas juos“.
16 Kai jis nuvedė juos, amalekiečiai buvo pasklidę po visą kraštą, valgė ir gėrė švęsdami, nes buvo paėmę didelį grobį, plėšdami filistinų ir Judo žemes.
17 Dovydas mušė juos nuo sutemų iki kitos dienos vakaro; nė vienas iš jų neištrūko, išskyrus keturis šimtus jaunuolių, kurie pabėgo, užsėdę ant kupranugarių.
18 Dovydas atsiėmė visa, ką amalekiečiai buvo pagrobę, ir išvadavo abi savo žmonas.
19 Nieko jie nepasigedo, mažo ar didelio: nei sūnų, nei dukterų, nei jokių daiktų, kuriuos amalekiečiai buvo paėmę; Dovydas viską atsiėmė.
20 Dovydas paėmė visas jų avis ir galvijus ir varė juos pirma savo galvijų, sakydamas: „Tai Dovydo grobis“.
21 Dovydas atėjo iki tų dviejų šimtų vyrų, kurie buvo išvargę ir nebegalėjo sekti paskui Dovydą ir buvo palikti prie Besoro upelio. Jie išėjo pasitikti Dovydo ir jo vyrų, ir Dovydas priartėjęs juos pasveikino.
22 Tada kai kurie pikti vyrai, Belialo žmonės, iš tų, kurie ėjo su Dovydu, kalbėjo: „Jie nėjo su mumis, todėl mes jiems nieko neduosime iš atgauto grobio, tik kiekvienam žmoną ir vaikus, kad, juos pasiėmę, keliautų sau“.
23 Dovydas tarė: „Mano broliai, negalima taip elgtis su tuo, ką Viešpats mums davė. Jis mus saugojo ir atidavė tą būrį, kuris mus užpuolė, į mūsų rankas.
24 Kas pritars jums šiuo klausimu? Ką gauna ėjęs į mūšį, tą gaus ir tas, kuris saugojo mantą; jie turi pasidalinti po lygiai“.
25 Taip tas nuostatas buvo įvestas Izraelyje ir galioja iki šios dienos.
26 Dovydas, sugrįžęs į Ciklagą, pasiuntė dalį grobio Judo vyresniesiems, savo draugams, sakydamas: „Štai jums dovana iš Viešpaties priešų grobio“.
27 Jis siuntė į Betelį, į pietinį Ramotą, į Jatyrą,
28 į Aroerą, į Sifmotą, į Eštemoją,
29 į Rachalą, į jerachmeelitų ir kenitų miestus,
30 į Hormą, į Bor Ašaną, į Atachą,
31 į Hebroną ir visas vietas, kur Dovydas buvo buvęs su savo vyrais.
1 Samuelis mirė, visi izraelitai susirinko, apraudojo jį ir palaidojo jo namuose Ramoje. Dovydas pakilo ir nuėjo į Parano dykumą.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: kaulai sudeginti · kūno deginimas · laidojimas · laidoti mirusiu · nabalas · samuelio
16 Sauliaus sūnus Jehonatanas atėjo pas Dovydą į mišką ir sustiprino jo ranką Dieve.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: lauko gėlė
2 Dovydas klausė Viešpatį: „Ar man eiti ir mušti filistinus?“ Viešpats atsakė Dovydui: „Eik, sumušk filistinus ir išgelbėk Keilą“.
6 Dovydui nugalėjus filistiną ir visiems grįžtant į namus, moterys iš visų miestų išeidavo sutikti karalių Saulių dainuodamos, šokdamos ir grodamos būgneliais bei cimbolais.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: babelės · būk patenkintas · deja · dovydas · dovydo · dovydo sūnus
1 Dovydui kalbant su Sauliumi, Jehonatano siela prisirišo prie Dovydo sielos, ir Jehonatanas pamilo jį kaip savo sielą. Ir Dovydas jį pamilo visa širdimi.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: dievo draugai · dovydas · dovydo · draugai · draugas biblijoje · gauja
26 Dovydas klausė šalia jo stovėjusių vyrų: „Ką gaus tas vyras, kuris nukaus šitą filistiną ir pašalins Izraelio gėdą? Kas yra šitas neapipjaustytas filistinas, kad tyčiotųsi iš gyvojo Dievo kariuomenės?“
Šios eilutės taip pat ieškota temose: akimirka dovydas · archeologija · asilas pasakė · dievo armija · dovydas · dovydas galijotas
5 Ant galvos jis turėjo varinį šalmą ir buvo apsivilkęs šarvų marškiniais, kurie svėrė penkis tūkstančius šekelių vario.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: dovydas galijotas · neteisingos svarstyklės · šilo · varinis žaltys · vilko kailyje
4 Iš filistinų stovyklos išėjo galiūnas, vardu Galijotas iš Gato, šešių uolekčių ir vieno sprindžio ūgio.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: aukštis plotis · dangiškas · dovydas akmuo · dovydas galijotas · galijotas · laimėti kovą
14 Bet Viešpaties Dvasia pasitraukė nuo Sauliaus, ir piktoji dvasia nuo Dievo kankino jį.
15 Sauliaus tarnai kalbėjo jam: „Štai piktoji dvasia nuo Dievo kankina tave.
16 Tegul mūsų valdovas įsako savo tarnams suieškoti vyrą, kuris gražiai skambina arfa. Kai tave apims piktoji dvasia nuo Dievo, jis skambins ir nuramins tave“.
17 Saulius atsakė savo tarnams: „Suraskite vyrą, mokantį gerai skambinti, ir atveskite jį pas mane“.
18 Vienas tarnas atsiliepė: „Aš mačiau Jesės sūnų iš Betliejaus, kuris moka gražiai skambinti. Jis vyras drąsus, karingas, išmintingas kalboje, gražus ir Viešpats yra su juo“.
19 Todėl Saulius pasiuntė pasiuntinius pas Jesę, sakydamas: „Atsiųsk pas mane savo sūnų Dovydą, kuris gano avis“.
20 Jesė, užkrovęs ant asilo duonos, odinę vyno ir ožiuką, pasiuntė savo sūnų Dovydą Sauliui.
21 Dovydas atvyko pas Saulių ir pradėjo jam tarnauti. Saulius jį labai pamilo ir paskyrė savo ginklanešiu.
22 Saulius siuntė pas Jesę, sakydamas: „Telieka Dovydas tarnauti pas mane, nes jis rado malonę mano akyse“.
23 Kai piktoji dvasia nuo Dievo apimdavo Saulių, Dovydas skambindavo arfa. Sauliui palengvėdavo, ir piktoji dvasia nuo jo pasitraukdavo.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: aklas demonas · aliejaus patepimas · apie demonus · aštrina · baimės dvasios · beprotybė
11 Ir Samuelis sakė Jesei: „Ar čia jau visi tavo sūnūs?“ Jesė atsakė: „Liko dar jauniausias, jis gano avis“. Samuelis tarė: „Pasiųsk ir atvesk jį, nes mes nesėsime, kol jis neateis“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: avies meilė · avių kailyje · darbas vyras · dovydas · dovydas galijotas · dovydas išdavystė
1 Viešpats tarė: „Ar ilgai liūdėsi dėl Sauliaus, kurį Aš atmečiau, kad nebūtų Izraelio karaliumi? Prisipildyk savo ragą aliejaus ir eik; Aš pasiųsiu tave į Betliejų pas Jesę, nes vieną jo sūnų pasirinkau karaliumi“.
2 Samuelis atsakė: „Kaip aš galiu eiti? Jei išgirs Saulius, jis mane nužudys“. Viešpats tarė: „Pasiimk veršį ir nuėjęs sakyk: ‘Atėjau Viešpačiui aukoti’.
3 Pasikviesk Jesę prie aukos, o Aš tau parodysiu, ką reikia daryti. Tu patepsi tą, kurį tau nurodysiu“.
4 Samuelis padarė, kaip Viešpats jam sakė. Jam atėjus į Betliejų, miesto vyresnieji nusigando ir, jį pasitikę, klausė: „Ar su taika ateini?“
5 Jis atsakė: „Su taika! Atėjau Viešpačiui aukoti. Pasišventinkite ir eikite su manimi prie aukos“. Jis pašventino Jesę bei jo sūnus ir juos pakvietė prie aukos.
6 Kai jie atėjo, Samuelis pažiūrėjo į Eliabą ir sakė: „Tikrai šis yra Viešpaties pateptasis“.
7 Viešpats tarė Samueliui: „Nežiūrėk į jo išvaizdą nė į jo ūgį, nes Aš jį atmečiau. Viešpats mato ne taip, kaip žmogus. Žmogus žiūri į išorę, bet Viešpats žiūri į širdį“.
8 Tada Jesė pašaukė Abinadabą ir jam leido praeiti pro Samuelį. Ir jis sakė: „Ir šito Viešpats neišsirinko“.
9 Jesė leido praeiti Šamui. Ir jis sakė: „Šito Viešpats irgi neišsirinko“.
10 Taip Jesė leido visiems septyniems sūnums praeiti pro Samuelį. Samuelis tarė Jesei: „Viešpats šitų neišsirinko“.
11 Ir Samuelis sakė Jesei: „Ar čia jau visi tavo sūnūs?“ Jesė atsakė: „Liko dar jauniausias, jis gano avis“. Samuelis tarė: „Pasiųsk ir atvesk jį, nes mes nesėsime, kol jis neateis“.
12 Jis pasiuntė ir atvedė jį. Jis buvo raudonskruostis, gražaus veido ir dailios išvaizdos jaunuolis. Viešpats tarė: „Patepk jį, nes tai jis“.
13 Samuelis paėmė ragą su aliejumi ir jį patepė tarp jo brolių. Tą dieną Viešpaties Dvasia nužengė ant Dovydo ir pasiliko su juo. Samuelis sugrįžo į Ramą.
14 Bet Viešpaties Dvasia pasitraukė nuo Sauliaus, ir piktoji dvasia nuo Dievo kankino jį.
15 Sauliaus tarnai kalbėjo jam: „Štai piktoji dvasia nuo Dievo kankina tave.
16 Tegul mūsų valdovas įsako savo tarnams suieškoti vyrą, kuris gražiai skambina arfa. Kai tave apims piktoji dvasia nuo Dievo, jis skambins ir nuramins tave“.
17 Saulius atsakė savo tarnams: „Suraskite vyrą, mokantį gerai skambinti, ir atveskite jį pas mane“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: aliejus · cadokas · dievo draugai · dievo gyvenimas · dievo pranašas · dovydas
