1 Filistinai surinko savo kariuomenę karui. Jie susirinko Sochojo mieste, kuris priklauso Judui, ir pastatė stovyklą tarp Sochojo ir Azekos, Efes Damime.
2 Saulius ir Izraelio vyrai susirinko ir pasistatė stovyklą Elos slėnyje, ir pasiruošė kautynėms su filistinais.
3 Filistinai stovėjo ant kalno vienoje kelio pusėje, o izraelitai – ant kalno kitoje; tarp jų buvo slėnis.
4 Iš filistinų stovyklos išėjo galiūnas, vardu Galijotas iš Gato, šešių uolekčių ir vieno sprindžio ūgio.
5 Ant galvos jis turėjo varinį šalmą ir buvo apsivilkęs šarvų marškiniais, kurie svėrė penkis tūkstančius šekelių vario.
6 Variniai antblauzdžiai dengė jo blauzdas ir varinis skydas pečius.
7 Jo ieties kotas buvo kaip audėjo staklių riestuvas, o jo ieties smaigalys svėrė šešis šimtus šekelių geležies; prieš jį ėjo ginklanešys.
8 Jis sustojo ir šaukė Izraelio kariuomenei, sakydamas: „Kodėl išėjote kariauti? Argi aš ne filistinas, o jūs ne Sauliaus tarnai? Išrinkite vyrą, ir tegul jis ateina pas mane.
9 Jei jis sugebės nugalėti ir užmušti mane, tai mes jums tarnausime, o jei aš jį nugalėsiu ir užmušiu, tai jūs tapsite mūsų tarnais“.
10 Filistinas tarė: „Aš šiandien tyčiojuos iš Izraelio kariuomenės; duokite vyrą, kad su manim kautųsi“.
11 Saulius ir visas Izraelis, išgirdę šituos filistino žodžius, labai nusigando.
12 Dovydas buvo efratiečio Jesės iš Judo Betliejaus sūnus. Jesė turėjo aštuonis sūnus, jis pats Sauliaus dienomis buvo pasenęs ir vienas iš seniausių vyrų.
13 Trys vyresnieji Jesės sūnūs išėjo su Sauliumi į karą: pirmagimis Eliabas, antrasis Abinadabas ir Šama.
14 Dovydas buvo jauniausias. Trys vyresnieji išėjo su Sauliumi,
15 o Dovydas sugrįžo iš Sauliaus pas tėvą į Betliejų avių ganyti.
16 Filistinas keturiasdešimt dienų kiekvieną rytą ir vakarą išeidavo ir rodydavo save.
17 Jesė sakė savo sūnui Dovydui: „Imk efą paskrudintų grūdų bei dešimt duonos kepalų ir skubiai nunešk į stovyklą savo broliams.
18 Dešimt šitų sūrių nunešk savo brolių tūkstantininkui. Pasiteirauk, kaip sekasi tavo broliams, ir sugrįžęs pranešk man“.
19 Saulius, Dovydo broliai ir visi Izraelio vyrai buvo Elos slėnyje ir kariavo su filistinais.
20 Dovydas, atsikėlęs anksti rytą ir palikęs avis sargui, paėmė maistą ir išėjo, kaip tėvas buvo įsakęs. Jam atėjus į stovyklą, kariuomenė buvo išsirikiavusi kautynėms ir šaukė prieš mūšį.
21 Izraelitai ir filistinai stovėjo išsirikiavę kautynėms vieni prieš kitus.
22 Dovydas, palikęs daiktus pas kariuomenės mantos sargą, nubėgo į kautynių lauką ir pasveikino savo brolius.
23 Jam su jais besikalbant, pasirodė galiūnas, filistinas Galijotas iš Gato. Jis išėjo iš filistinų eilių į priekį ir kalbėjo tuos pačius žodžius. Dovydas tai girdėjo.
24 Izraelio vyrai, pamatę tą vyrą, bėgo nuo jo ir labai bijojo.
25 Jie kalbėjosi: „Ar matote šitą vyrą? Jis ateina tyčiotis iš Izraelio. Kas jį užmuš, tą karalius apdovanos dideliais turtais, duos jam savo dukterį ir jo tėvo namus atleis nuo mokesčių Izraelyje“.
26 Dovydas klausė šalia jo stovėjusių vyrų: „Ką gaus tas vyras, kuris nukaus šitą filistiną ir pašalins Izraelio gėdą? Kas yra šitas neapipjaustytas filistinas, kad tyčiotųsi iš gyvojo Dievo kariuomenės?“
27 Vyrai jam atsakė tais žodžiais, sakydami: „Tai bus vyrui, kuris jį nužudys“.
28 Jo vyriausias brolis Eliabas, išgirdęs Dovydą kalbant su vyrais, labai supyko ir tarė: „Ko čia atėjai, palikęs savo kelias avis dykumoje? Aš žinau tavo išdidumą ir tavo širdies sugedimą. Tu atėjai norėdamas pamatyti mūšį“.
29 Dovydas atsakė: „Ką aš padariau? Ar tai nėra tik žodžiai?“
30 Nusisukęs nuo jo, Dovydas atsisuko į kitą ir kalbėjo tą patį. Žmonės jam atsakydavo kaip pirma.
31 Dovydo žodžiai buvo perduoti Sauliui. Jis įsakė atvesti Dovydą.
32 Dovydas tarė Sauliui: „Te nė vieno žmogaus širdis nenusigąsta jo. Tavo tarnas eis ir kausis su šituo filistinu“.
33 Saulius atsakė Dovydui: „Tu negali kautis su šituo filistinu, nes esi jaunas, o jis yra karys nuo pat jaunystės“.
34 Dovydas atsakė Sauliui: „Tavo tarnas ganė savo tėvo avis. Jei ateidavo liūtas ar lokys ir pagriebdavo ėriuką iš bandos,
35 aš pasileisdavau jam iš paskos, mušdavau jį ir išplėšdavau grobį iš nasrų. Jei jis puldavo mane, nutverdavau jį už barzdos ir užmušdavau.
36 Tavo tarnas yra užmušęs liūtą ir lokį, ir šitam neapipjaustytam filistinui atsitiks taip, kaip jiems, nes jis tyčiojasi iš gyvojo Dievo kariuomenės.
37 Viešpats, kuris išgelbėjo mane iš liūto ir lokio nagų, išgelbės ir iš šito filistino rankų“. Saulius tarė Dovydui: „Eik, ir Viešpats tebūna su tavimi“.
38 Saulius apginklavo Dovydą savo ginklais, uždėjo varinį šalmą jam ant galvos ir apvilko šarvų marškiniais.
39 Dovydas prisijuosė ir jo kardą prie savo aprangos ir bandė eiti, nes nebuvo įpratęs. Dovydas tarė Sauliui: „Aš negaliu paeiti, nes esu neįpratęs“. Ir Dovydas nusirengė visa tai.
40 Jis pasiėmė lazdą, pasirinko iš upelio penkis glotnius akmenis, juos įsidėjo į piemens maišelį, kurį turėjo su savimi, ir laikydamas mėtyklę rankoje artėjo prie filistino.
41 Ir filistinas išėjo, ir artinosi prie Dovydo, o priešais jį ėjo ginklanešys su skydu.
42 Kai filistinas apsidairė ir pamatė Dovydą, paniekino jį, nes šis buvo raudonskruostis gražaus veido jaunuolis.
43 Filistinas sakė Dovydui: „Ar aš šuo, kad tu eini prieš mane su lazda?“ Ir filistinas keikė Dovydą savo dievais.
44 Filistinas sakė Dovydui: „Ateik, aš atiduosiu tavo kūną padangių paukščiams ir lauko žvėrims“.
45 Dovydas atsakė filistinui: „Tu eini prieš mane su kardu, ietimi ir skydu, o aš einu kareivijų Viešpaties, Izraelio kariuomenės, iš kurios tyčiojiesi, Dievo vardu.
46 Šiandien Viešpats atiduos tave į mano rankas. Aš nugalėsiu tave, nukirsiu tau galvą ir atiduosiu visų filistinų karių lavonus padangių paukščiams ir lauko žvėrims, kad visa žemė žinotų, jog yra Dievas Izraelyje.
47 Ir kad visi čia susirinkę žinotų, jog ne kardu ir ietimi Viešpats gelbsti. Kova yra Viešpaties, ir Jis atiduos jus į mūsų rankas“.
48 Filistinui artėjant prie Dovydo, šis skubiai bėgo jam priešais.
49 Įkišęs ranką į maišelį, jis išsiėmė akmenį ir metė iš mėtyklės, ir pataikė filistinui į kaktą taip, kad akmuo įsmigo jam į kaktą, ir jis griuvo kniūbsčias ant žemės.
50 Taip Dovydas nugalėjo filistiną mėtykle ir akmeniu, partrenkė ir nužudė jį. Dovydas neturėjo kardo,
51 todėl pribėgo prie filistino, ištraukė iš makšties jo kardą ir nukirto jam galvą. Filistinai, pamatę, kad jų galiūnas negyvas, pasileido bėgti.
52 Izraelio ir Judo vyrai šaukdami vijo filistinus iki Gato ir Ekrono vartų. Filistinų lavonai gulėjo nuo Šaaraimo iki Gato ir Ekrono.
53 Izraelitai, baigę persekioti filistinus, sugrįžo ir išplėšė jų stovyklą.
54 Paėmęs filistino galvą, Dovydas ją nunešė į Jeruzalę, o ginklus padėjo savo palapinėje.
55 Kai Saulius matė Dovydą, išeinantį prieš filistiną, klausė kariuomenės vado Abnero: „Abnerai, kieno sūnus yra tas jaunuolis?“ Abneras atsakė: „Kaip tu gyvas, karaliau, aš nežinau“.
56 Karalius įsakė: „Sužinok, kieno sūnus tas jaunuolis“.
57 Kai Dovydas, nukovęs filistiną, sugrįžo, Abneras atvedė jį pas Saulių; jis tebelaikė filistino galvą rankose.
58 Saulius jo klausė: „Jaunuoli, kieno tu sūnus?“ Dovydas atsakė: „Aš esu tavo tarno Jesės iš Betliejaus sūnus“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: dovydas galijotas · moze švytėjo · naudoti jėga · baltumas · gilė · sūris
1 Dovydui kalbant su Sauliumi, Jehonatano siela prisirišo prie Dovydo sielos, ir Jehonatanas pamilo jį kaip savo sielą. Ir Dovydas jį pamilo visa širdimi.
2 Nuo to laiko Saulius priėmė jį ir nebeleido grįžti į tėvo namus.
3 Jehonatanas padarė sandorą su Dovydu, nes mylėjo jį kaip savo sielą.
4 Jehonatanas atidavė Dovydui savo apsiaustą, drabužius, net ir kardą, lanką bei diržą.
5 Dovydas išmintingai elgėsi visur, kur tik Saulius jį pasiųsdavo; todėl Saulius jį paskyrė karių viršininku, ir tai patiko visai tautai ir Sauliaus tarnams.
6 Dovydui nugalėjus filistiną ir visiems grįžtant į namus, moterys iš visų miestų išeidavo sutikti karalių Saulių dainuodamos, šokdamos ir grodamos būgneliais bei cimbolais.
7 Moterys dainuodamos kartojo: „Saulius nukovė tūkstančius, o Dovydas – dešimtis tūkstančių“.
8 Saulius labai supyko, jam nepatiko tokios kalbos. Jis tarė: „Dovydui jos priskyrė dešimtis tūkstančių, o man tik tūkstančius; jam betrūksta tik karalystės“.
9 Nuo tos dienos Saulius ėmė stebėti Dovydą.
10 Kitą dieną piktoji dvasia nuo Dievo taip apėmė Saulių, kad jis siautė savo namuose. Tuo metu Dovydas skambino arfa kaip kasdien. Saulius laikė rankoje ietį.
11 Jis sviedė ją į Dovydą, galvodamas: „Prismeigsiu jį prie sienos“. Bet Dovydas išsisuko du kartus.
12 Saulius bijojo Dovydo, nes Viešpats buvo su juo, o nuo Sauliaus Jis buvo pasitraukęs.
13 Saulius pašalino Dovydą nuo savęs ir paskyrė tūkstantininku. Dovydas įeidavo ir išeidavo priešais tautą.
14 Dovydas išmintingai elgėsi visuose savo keliuose, ir Viešpats buvo su juo.
15 Saulius, matydamas, kad jis elgiasi labai išmintingai, bijojo jo.
16 Visas Izraelis ir Judas mylėjo Dovydą, nes jis įeidavo ir išeidavo priešais juos.
17 Kartą Saulius tarė: „Štai mano vyresnioji duktė Meraba! Ją duosiu tau į žmonas. Tik būk narsus ir kovok Viešpaties kovas“. Saulius galvojo: „Tegul ne mano ranka būna prieš jį, bet filistinų ranka“.
18 Dovydas atsakė Sauliui: „Kas aš, kas yra mano gyvenimas ir kas mano tėvo giminė Izraelyje, kad būčiau karaliaus žentu?“
19 Bet tuo metu, kai Meraba, Sauliaus duktė, turėjo būti atiduota Dovydui, ją vedė Adrielis iš Meholos.
20 Sauliaus duktė Mikalė pamilo Dovydą. Kai Saulius sužinojo, jam tai patiko.
21 Ir Saulius sakė: „Aš jam duosiu ją, kad ji būtų jam spąstai ir kad filistinų ranka būtų prieš jį“. Saulius sakė Dovydui: „Šiandien tu tapsi mano žentu su antrąja“.
22 Jis įsakė savo tarnams: „Kalbėkite Dovydui slaptai: ‘Karalius mėgsta tave ir visiems jo tarnams tu patinki. Todėl būk karaliaus žentu’“.
23 Sauliaus tarnai kalbėjo Dovydui šiuos žodžius. Dovydas atsakė: „Ar jūs manote, kad lengva būti karaliaus žentu? Aš juk esu neturtingas ir menkas žmogus“.
24 Tarnai pranešė Sauliui, ką girdėjo iš Dovydo.
25 Tada Saulius sakė: „Taip sakykite Dovydui: ‘Karalius nenori jokio kraičio, tik šimto filistinų odelių nuo apipjaustymo, kad būtų atkeršyta karaliaus priešams’“. Saulius galvojo, kad Dovydas žus nuo filistinų rankos.
26 Kai jo tarnai perdavė Dovydui tuos žodžius, Dovydui patiko tapti karaliaus žentu. Dar nebuvo praėjęs paskirtas laikas,
27 kai Dovydas su savo vyrais nuėjęs nužudė du šimtus filistinų. Dovydas atnešė jų odeles ir atidavė visas karaliui, kad galėtų tapti jo žentu. Ir Saulius atidavė jam savo dukterį Mikalę į žmonas.
28 Saulius matė ir suprato, kad Viešpats buvo su Dovydu ir kad jo duktė Mikalė myli jį.
29 Ir Saulius dar labiau ėmė bijoti Dovydo; ir Saulius tapo Dovydo priešu visam gyvenimui.
30 Filistinų kunigaikščiai kariavo su izraelitais, ir nuo karo pradžios Dovydas elgėsi išmintingiau už visus Sauliaus tarnus, ir jo vardas išgarsėjo.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: brolių draugystė · dievo draugai · dovydas · dovydas išdavystė · dovydas samuelis · dovydo
1 Praėjus metams, tuo laiku, kai karaliai eina į karą, Dovydas pasiuntė Joabą su savo tarnais ir visą Izraelio kariuomenę, kurie nugalėjo amonitus ir apgulė Rabą. Bet Dovydas pasiliko Jeruzalėje.
2 Kartą vakare Dovydas atsikėlė nuo savo lovos ir vaikščiojo ant karaliaus namų stogo. Nuo stogo jis pamatė besimaudančią moterį; moteris buvo labai graži.
3 Dovydas pasiuntė sužinoti, kas ji. Jam buvo pranešta, kad tai Eliamo duktė Batšeba, hetito Ūrijos žmona.
4 Dovydas pasiuntė savo tarnus ją atvesti. Ji atėjo pas jį, ir jis sugulė su ja, nes ji buvo apsivaliusi nuo savo nešvarumo. Ir ji sugrįžo į savo namus.
5 Moteris pastojo ir pasiuntė pas Dovydą pranešti: „Aš esu nėščia“.
6 Dovydas pasiuntė pasakyti Joabui, kad atsiųstų jam hetitą Ūriją. Joabas pasiuntė Ūriją pas Dovydą.
7 Kai Ūrija atėjo pas Dovydą, jis teiravosi, kaip sekasi Joabui, kariams ir kaip vyksta karas.
8 Po to Dovydas tarė Ūrijai: „Eik į savo namus ir nusiplauk kojas“. Ūrijai išėjus iš karaliaus namų, jam iš paskos nunešė karališkų valgių.
9 Bet Ūrija nėjo namo ir atsigulė karaliaus namų prieangyje su visais savo valdovo tarnais.
10 Kai Dovydui pranešė, kad Ūrija nėjo namo, Dovydas paklausė Ūrijos: „Tu atėjai iš kelionės. Kodėl neini į savo namus?“
11 Ūrija atsakė Dovydui: „Skrynia, Izraelis ir Judas gyvena palapinėse, o mano valdovas Joabas ir mano valdovo tarnai apsistoję atvirame lauke. Kaip aš galiu eiti į savo namus valgyti, gerti ir miegoti su savo žmona? Kaip tu gyvas ir gyva tavo siela, aš to nedarysiu!“
12 Dovydas tarė: „Pasilik dar šiandien čia, o rytoj aš tave išleisiu“. Ūrija pasiliko Jeruzalėje dar vieną dieną iki rytojaus.
13 Dovydas pasikvietė jį, jis valgė ir gėrė su Dovydu, ir Dovydas jį nugirdė. Vakare Ūrija išėjo miegoti kartu su savo valdovo tarnais, tačiau į savo namus nėjo.
14 Rytą Dovydas parašė Joabui laišką ir jį pasiuntė per Ūriją.
15 Laiške jis rašė: „Pastatyk Ūriją į smarkiausios kovos priekį ir atsitraukite, kad jis žūtų“.
16 Joabas, apgulęs miestą, pastatė Ūriją į tokią vietą, apie kurią žinojo, kad ten stovi drąsūs žmonės.
17 Miesto žmonės išėjo ir kovėsi su Joabu. Ir krito keletas iš tautos, iš Dovydo tarnų, ir hetitas Ūrija žuvo taip pat.
18 Joabas pasiuntė Dovydui pranešimą apie mūšio eigą.
19 Pasiuntiniui įsakė: „Kai pabaigsi pasakoti karaliui apie mūšį,
20 jei karalius supyks ir sakys tau: ‘Kodėl taip priartėjote prie miesto kovodami? Argi nežinojote, kad jie šaudys nuo sienų?
21 Kas užmušė Jerubešeto sūnų Abimelechą? Argi ne moteris, numetusi ant jo girnų akmenį nuo sienos taip, kad jis mirė Tebece? Kodėl priartėjote prie sienų?’ Atsakyk jam: ‘Tavo tarnas hetitas Ūrija taip pat miręs’“.
22 Pasiuntinys nuėjo ir pranešė Dovydui visa, ką Joabas buvo jam įsakęs.
23 Ir pasiuntinys sakė Dovydui: „Vyrai įveikė mus ir išėjo prieš mus į atvirą lauką, bet mes juos nustūmėme ligi miesto vartų.
24 Šauliai šaudė į tavo tarnus nuo sienų, ir keletas tavo tarnų žuvo. Ir tavo tarnas hetitas Ūrija taip pat miręs“.
25 Tuomet Dovydas tarė pasiuntiniui: „Pasakyk Joabui dėl to nenusiminti, nes kardas ryja tai vieną, tai kitą. Tegul sustiprina miesto puolimą ir jį sugriauna. Taip jį padrąsink“.
26 Ūrijos žmona, išgirdusi, kad jos vyras žuvo, gedėjo dėl savo vyro.
27 Gedului pasibaigus, Dovydas parsivedė ją į savo namus. Ji tapo jo žmona ir pagimdė jam sūnų. Bet šis dalykas, kurį padarė Dovydas, nepatiko Viešpačiui.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: Batšeba · dabindavosi · dovydas · dovydas samuelis · dovydo · karalius dovydas
1 Atsitiko, kad Sauliui mirus, Dovydas, nugalėjęs amalekiečius, sugrįžo ir praleido dvi dienas Ciklage.
2 Trečią dieną iš Sauliaus stovyklos atėjo vyras su perplėštais drabužiais ir žemėmis apibarstyta galva. Atėjęs pas Dovydą, jis puolė ant žemės ir išreiškė jam pagarbą.
3 Dovydas jį paklausė: „Iš kur ateini?“ Tas jam atsakė: „Pabėgau iš Izraelio stovyklos“.
4 Dovydas tarė: „Papasakok man, kas ten atsitiko“. Tas atsakė: „Žmonės pabėgo iš mūšio, daugelis žuvo, taip pat ir Saulius su sūnumi Jehonatanu mirė“.
5 Tuomet Dovydas klausė jaunuolį, kuris jam pranešė: „Iš kur žinai, kad Saulius ir jo sūnus Jehonatanas mirė?“
6 Jaunuolis, kuris jam tai pranešė, atsakė: „Visai atsitiktinai užėjau ant Gilbojos kalno, žiūriu, Saulius pasirėmęs ant ieties, o karo vežimai ir raiteliai skuba prie jo.
7 Atsigręžęs ir mane pamatęs, jis pašaukė mane. Aš atsiliepiau: ‘Aš čia!’
8 Jis klausė: ‘Kas tu esi?’ Aš atsakiau jam: ‘Aš esu amalekietis’.
9 Tada jis man tarė: ‘Ateik ir nužudyk mane; aš kankinuosi, bet gyvybė dar yra manyje’.
10 Priėjau prie jo ir nužudžiau, nes buvau tikras, kad jis neišgyvens po savo kritimo. Nuėmiau karūną nuo jo galvos ir apyrankę nuo jo rankos ir atnešiau juos čia savo valdovui“.
11 Tuomet Dovydas, nutvėręs savo drabužius, perplėšė juos, taip padarė ir visi vyrai, buvę su juo.
12 Jie iki vakaro verkė, pasninkavo ir liūdėjo Sauliaus, jo sūnaus Jehonatano ir Viešpaties tautos, Izraelio namų, nes jie žuvo nuo kardo.
13 Dovydas tarė jaunuoliui, kuris jam tai pranešė: „Iš kur esi?“ Tas atsakė: „Aš esu ateivio amalekiečio sūnus“.
14 Dovydas jam tarė: „Kaip išdrįsai pakelti savo ranką, kad nužudytum Viešpaties pateptąjį?“
15 Tada jis, pasišaukęs vieną iš savo jaunuolių, tarė: „Ateik ir užmušk jį“. Tas smogė jam, ir jis mirė.
16 Dovydas pasakė jam: „Tavo kraujas kris ant tavo galvos, nes tavo paties žodžiai paliudijo prieš tave, kai pasakei: ‘Aš nužudžiau Viešpaties pateptąjį’“.
17 Dovydas giedojo šitą raudą apie Saulių ir jo sūnų Jehonataną,
18 norėdamas, kad Judo vaikai mokytųsi Lanko giesmės, kaip parašyta Josaro knygoje.
19 „Tavo šlovė, o Izraeli, žuvo tavo aukštumose, krito galingieji!
20 Nepasakokite Gate, neskelbkite Aškelono gatvėse, kad nesilinksmintų filistinų dukterys, nedžiūgautų neapipjaustytųjų dukterys.
21 Jūs, Gilbojos kalnai, tenekrinta ant jūsų nei rasa, nei lietus, kad nebūtų ant jūsų derlingų laukų.Ten buvo pamestas galingųjų skydas, skydas Sauliaus, lyg jis nebūtų buvęs pateptas.
22 Be nukautųjų kraujo, be galingųjų taukų, Jehonatano lankas nesugrįždavo, ir Sauliaus kardas negrįždavo tuščias.
23 Saulius ir Jehonatanas, mieli ir brangūs, kartu gyveno ir mirtyje jie nebuvo perskirti. Jie buvo greitesni negu ereliai, stipresni negu liūtai.
24 Izraelio dukterys, raudokite Sauliaus, kuris jus aprengdavo purpuru su papuošalais, apsagstydavo auksiniais pagražinimais jūsų drabužius.
25 Krito galingieji kovos įkarštyje. Jehonatanas nukautas ant kalno.
26 Aš gailiuosi tavęs, mano broli Jehonatanai! Labai brangus tu man buvai. Tavo meilė man buvo nuostabesnė už moterų meilę.
27 Krito galingieji, sulaužyti jų ginklai“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: žmogaus prigimtis · Biblijos skaitymas · mažiausias · nevaisinga · nevaisingomis · pamišęs
1 Filistinai kariavo su Izraeliu. Izraelio vyrai bėgo nuo filistinų ir krito nužudyti ant Gilbojos kalno.
2 Filistinai pavijo Saulių ir jo sūnus ir nužudė Jehonataną, Abinadabą ir Malkišūvą.
3 Vyko smarki kova prieš Saulių, ir šauliai pataikė į Saulių ir jį sunkiai sužeidė.
4 Tada Saulius tarė savo ginklanešiui: „Išsitrauk kardą ir juo mane perverk, kad šitie neapipjaustytieji atėję nepervertų ir neišniekintų manęs“. Bet jo ginklanešys nesutiko, nes jis labai bijojo. Tada Saulius, paėmęs savo kardą, krito ant jo.
5 Jo ginklanešys pamatęs, kad Saulius miręs, irgi puolė ant savo kardo ir mirė kartu.
6 Taip mirė Saulius, jo trys sūnūs, ginklanešys ir visi jo vyrai tą pačią dieną.
7 Izraelitai, kurie gyveno anapus slėnio ir kitoje pusėje Jordano, pamatę, kad izraelitai pabėgo ir Saulius bei jo sūnūs mirę, paliko miestus ir bėgo. Atėję filistinai apsigyveno juose.
8 Kitą dieną filistinai, atėję apiplėšti užmuštųjų, rado Saulių ir jo tris sūnus žuvusius ant Gilbojos kalno.
9 Jie nukirto jo galvą, nuvilko šarvus ir nešiojo po visą filistinų kraštą, kad praneštų apie pergalę savo stabų šventyklose ir tarp žmonių.
10 Ir jie padėjo jo šarvus Astartės šventykloje, o jo lavoną pakabino prie Bet Šeano miesto sienos.
11 Jabeš Gileado gyventojai išgirdo, ką filistinai padarė Sauliui.
12 Pakilo jų drąsiausieji vyrai ir ėjo visą naktį; nuėję nuėmė Sauliaus ir jo sūnų lavonus nuo Bet Šeano sienos, parnešė į Jabešą ir juos ten sudegino.
13 Jų kaulus paėmė ir palaidojo po medžiu Jabeše, ir jie pasninkavo septynias dienas.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: agresyvus · atėjimas · dvasinis rūpestis · filistijos · girnos · gyvasis
3 Samuelis buvo miręs, izraelitai buvo apraudoję ir palaidoję jį Ramoje, jo mieste. Saulius buvo išvaręs iš šalies mirusiųjų dvasių iššaukėjus ir burtininkus.
4 Filistinai susirinko, atėjo ir pastatė stovyklą Šuneme. Saulius sušaukė visą Izraelį, jie pasistatė stovyklą Gilbojoje.
5 Kai Saulius pamatė filistinų stovyklą, nusigando ir jo širdis ėmė labai drebėti.
6 Saulius klausė Viešpaties, bet Viešpats jam neatsakė nei per sapnus, nei per Urimą, nei per pranašus.
7 Tada Saulius tarė savo tarnams: „Suraskite man moterį, kuri iššaukia mirusiųjų dvasias, kad galėčiau nueiti pas ją patarimo“. Jo tarnai jam atsakė: „En Dore gyvena moteris, iššaukianti mirusiųjų dvasias“.
8 Saulius, pakeitęs drabužius, su dviem vyrais naktį nuėjo pas moterį. Jis tarė jai: „Paburk man per mirusiojo dvasią; iššauk man tą, kurį aš sakysiu“.
9 Moteris jam atsakė: „Tu žinai, kad Saulius išnaikino krašte mirusiųjų dvasių iššaukėjus ir burtininkus. Kodėl statai spąstus mano gyvybei, kad mane pražudytum?“
10 Saulius jai prisiekė Viešpačiu: „Kaip Viešpats gyvas, tu nebūsi nubausta dėl šito“.
11 Moteris klausė: „Ką turiu tau iššaukti?“ Jis atsakė: „Iššauk man Samuelį“.
12 Moteris, pamačiusi Samuelį, garsiai sušuko ir tarė Sauliui: „Kodėl mane apgavai? Tu esi Saulius!“
13 Karalius jai tarė: „Nebijok! Ką matei?“ Moteris tarė Sauliui: „Aš mačiau dvasią, kylančią iš žemės“.
14 Karalius vėl klausė: „Kaip ji atrodo?“ Ji atsakė: „Kyla senas vyras su apsiaustu“. Saulius suprato, kad tai Samuelis, ir nusilenkė veidu iki žemės.
15 Samuelis tarė Sauliui: „Kodėl drumsti man ramybę, iššaukdamas mane?“ Saulius atsakė: „Esu labai prislėgtas, nes filistinai kariauja prieš mane. Dievas atsitraukė nuo manęs ir man nebeatsako nei per sapnus, nei per pranašus, todėl pasišaukiau tave, kad pasakytum, ką man daryti“.
16 Samuelis atsakė: „Kodėl mane klausi, jei Viešpats atsitraukė nuo tavęs ir tapo tavo priešu?
17 Viešpats padarė, kaip Jis buvo per mane kalbėjęs. Jis atėmė iš tavęs karalystę ir ją atidavė tavo artimui Dovydui.
18 Kadangi tu nepaklusai Viešpaties balsui ir neįvykdei Viešpaties rūstybės amalekiečiams, Viešpats šiandien tau taip padarė.
19 Be to, Viešpats atiduos su tavimi ir Izraelį į filistinų rankas. Rytoj tu ir tavo sūnūs būsite pas mane. Taip pat ir Izraelio pulkus Viešpats atiduos į filistinų rankas“.
20 Saulius, labai nusigandęs dėl Samuelio žodžių, staiga visu savo ūgiu krito ant žemės. Jis neteko jėgų, nes visą dieną ir naktį buvo nevalgęs.
21 Moteris, priėjusi prie Sauliaus ir pamačiusi, kad jis labai išsigandęs, tarė: „Tavo tarnaitė paklausė tavęs, statydama į pavojų savo gyvybę, ir įvykdė, ko tu prašei.
22 Taigi dabar tu paklausyk savo tarnaitės: aš atnešiu tau kąsnelį duonos, kad turėtum jėgų ir galėtum eiti savo keliu“.
23 Bet jis atsisakė, sakydamas: „Aš nevalgysiu“. Tačiau tarnai kartu su moterimi įkalbėjo jį, ir jis paklausė jų. Jis atsikėlė nuo žemės ir atsisėdo ant lovos.
24 Moteris turėjo riebų veršį savo namuose. Ji skubiai papjovė jį, paėmusi miltų suminkė ir iškepė neraugintos duonos,
25 ir atnešė tai Sauliui bei jo tarnams. Pavalgę jie atsikėlė ir tą pačią naktį išėjo.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: burtininkavimas ir dievo žodis · magija · manipuliacija · manipuliacijos · mediumai · mediumas
1 Viešpats tarė: „Ar ilgai liūdėsi dėl Sauliaus, kurį Aš atmečiau, kad nebūtų Izraelio karaliumi? Prisipildyk savo ragą aliejaus ir eik; Aš pasiųsiu tave į Betliejų pas Jesę, nes vieną jo sūnų pasirinkau karaliumi“.
2 Samuelis atsakė: „Kaip aš galiu eiti? Jei išgirs Saulius, jis mane nužudys“. Viešpats tarė: „Pasiimk veršį ir nuėjęs sakyk: ‘Atėjau Viešpačiui aukoti’.
3 Pasikviesk Jesę prie aukos, o Aš tau parodysiu, ką reikia daryti. Tu patepsi tą, kurį tau nurodysiu“.
4 Samuelis padarė, kaip Viešpats jam sakė. Jam atėjus į Betliejų, miesto vyresnieji nusigando ir, jį pasitikę, klausė: „Ar su taika ateini?“
5 Jis atsakė: „Su taika! Atėjau Viešpačiui aukoti. Pasišventinkite ir eikite su manimi prie aukos“. Jis pašventino Jesę bei jo sūnus ir juos pakvietė prie aukos.
6 Kai jie atėjo, Samuelis pažiūrėjo į Eliabą ir sakė: „Tikrai šis yra Viešpaties pateptasis“.
7 Viešpats tarė Samueliui: „Nežiūrėk į jo išvaizdą nė į jo ūgį, nes Aš jį atmečiau. Viešpats mato ne taip, kaip žmogus. Žmogus žiūri į išorę, bet Viešpats žiūri į širdį“.
8 Tada Jesė pašaukė Abinadabą ir jam leido praeiti pro Samuelį. Ir jis sakė: „Ir šito Viešpats neišsirinko“.
9 Jesė leido praeiti Šamui. Ir jis sakė: „Šito Viešpats irgi neišsirinko“.
10 Taip Jesė leido visiems septyniems sūnums praeiti pro Samuelį. Samuelis tarė Jesei: „Viešpats šitų neišsirinko“.
11 Ir Samuelis sakė Jesei: „Ar čia jau visi tavo sūnūs?“ Jesė atsakė: „Liko dar jauniausias, jis gano avis“. Samuelis tarė: „Pasiųsk ir atvesk jį, nes mes nesėsime, kol jis neateis“.
12 Jis pasiuntė ir atvedė jį. Jis buvo raudonskruostis, gražaus veido ir dailios išvaizdos jaunuolis. Viešpats tarė: „Patepk jį, nes tai jis“.
13 Samuelis paėmė ragą su aliejumi ir jį patepė tarp jo brolių. Tą dieną Viešpaties Dvasia nužengė ant Dovydo ir pasiliko su juo. Samuelis sugrįžo į Ramą.
14 Bet Viešpaties Dvasia pasitraukė nuo Sauliaus, ir piktoji dvasia nuo Dievo kankino jį.
15 Sauliaus tarnai kalbėjo jam: „Štai piktoji dvasia nuo Dievo kankina tave.
16 Tegul mūsų valdovas įsako savo tarnams suieškoti vyrą, kuris gražiai skambina arfa. Kai tave apims piktoji dvasia nuo Dievo, jis skambins ir nuramins tave“.
17 Saulius atsakė savo tarnams: „Suraskite vyrą, mokantį gerai skambinti, ir atveskite jį pas mane“.
18 Vienas tarnas atsiliepė: „Aš mačiau Jesės sūnų iš Betliejaus, kuris moka gražiai skambinti. Jis vyras drąsus, karingas, išmintingas kalboje, gražus ir Viešpats yra su juo“.
19 Todėl Saulius pasiuntė pasiuntinius pas Jesę, sakydamas: „Atsiųsk pas mane savo sūnų Dovydą, kuris gano avis“.
20 Jesė, užkrovęs ant asilo duonos, odinę vyno ir ožiuką, pasiuntė savo sūnų Dovydą Sauliui.
21 Dovydas atvyko pas Saulių ir pradėjo jam tarnauti. Saulius jį labai pamilo ir paskyrė savo ginklanešiu.
22 Saulius siuntė pas Jesę, sakydamas: „Telieka Dovydas tarnauti pas mane, nes jis rado malonę mano akyse“.
23 Kai piktoji dvasia nuo Dievo apimdavo Saulių, Dovydas skambindavo arfa. Sauliui palengvėdavo, ir piktoji dvasia nuo jo pasitraukdavo.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: aliejus · cadokas · dievo draugai · dievo gyvenimas · dievo pranašas · dovydas
2 Kišas turėjo sūnų Saulių, jauną ir gražų. Nebuvo nė vieno izraelito, gražesnio už jį; visa galva jis buvo aukštesnis už kitus savo tautos žmones.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: dovydas galijotas · sauliau · sauliaus mirtis · saulius · teisumo kelio
1 Viešpats yra mano ganytojas – aš nestokosiu.
2 Jis paguldo mane žaliuojančiose ganyklose, veda mane prie tylių vandenų.
3 Jis atgaivina mano sielą, veda mane teisumo takais dėl savo vardo.
4 Nors eičiau per mirties šešėlio slėnį, nebijosiu pikto, nes Tu su manimi. Tavo lazda bei Tavo ramstis nuramina mane.
5 Tu paruoši man stalą mano priešų akivaizdoje, aliejumi man patepi galvą, mano taurė sklidina.
6 Tikrai, gerumas ir gailestingumas lydės mane per visas mano gyvenimo dienas. Aš gyvensiu Viešpaties namuose per amžius.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: beprasmis darbas · blogio kelias · buvote · daugiau · dievo pamokslas · kas ryta
33 Neras buvo Kišo tėvas, Kišas – Sauliaus, Saulius – Jehonatano, Malkišūvos, Abinadabo ir Ešbaalo tėvas.
1 Saulius kalbėjo savo sūnui Jehonatanui ir visiems tarnams, kad jie nužudytų Dovydą. Bet Sauliaus sūnus Jehonatanas labai mėgo Dovydą.
2 Jehonatanas perspėjo Dovydą: „Mano tėvas Saulius ketina tave nužudyti. Todėl saugokis ir būk pasislėpęs iki ryto.
3 Aš išėjęs stovėsiu šalia savo tėvo lauke, kalbėsiu su tėvu apie tave. Ką sužinosiu, tau pranešiu“.
4 Jehonatanas kalbėjo gera apie Dovydą savo tėvui Sauliui: „Karaliau, nenusikalsk prieš savo tarną Dovydą, nes jis nenusikalto tau ir jo darbai tau buvo labai naudingi.
5 Jis statė į pavojų savo gyvybę, kovodamas su filistinu, ir jo dėka Viešpats suteikė didelį išgelbėjimą Izraeliui. Tu matei tai ir džiaugeisi. Kodėl dabar nori nusidėti prieš nekaltą kraują ir be priežasties nužudyti Dovydą?“
6 Saulius paklausė Jehonatano ir prisiekė: „Kaip Viešpats gyvas, jis nebus nužudytas“.
7 Tada Jehonatanas, pasišaukęs Dovydą ir jam viską papasakojęs, atvedė jį pas Saulių; Dovydas buvo Sauliaus akivaizdoje kaip anksčiau.
8 Vėl kilo karas; Dovydas išėjęs kariavo su filistinais ir daug jų nužudė, ir jie bėgo nuo jo.
9 Pikta dvasia nuo Viešpaties apėmė Saulių, ir jis sėdėjo namuose, laikydamas ietį rankoje, o Dovydas skambino arfa.
10 Saulius norėjo prismeigti ietimi Dovydą prie sienos, bet jis išsisuko ir ietis įsmigo į sieną. Dovydas išsigelbėjęs pabėgo tą pačią naktį.
11 Saulius siuntė vyrus budėti prie Dovydo namų ir rytą jį nužudyti. Bet jo žmona Mikalė pranešė Dovydui: „Jei šiąnakt neišgelbėsi savo gyvybės, rytoj būsi nužudytas“.
12 Mikalė nuleido Dovydą pro langą. Taip jis pabėgo ir išsigelbėjo.
13 Po to Mikalė paėmė statulą, paguldė į lovą, jos galvą apvyniojo ožkos kailiu ir viską apklojo apsiaustu.
14 Kai Saulius atsiuntė vyrus Dovydą suimti, Mikalė tarė: „Jis serga“.
15 Saulius vėl siuntė vyrus pas Dovydą ir įsakė: „Atgabenkite jį pas mane su lova, kad galėčiau jį nužudyti“.
16 Pasiuntiniai nuėję rado lovoje statulą, apvyniotą ožkos kailiu.
17 Tada Saulius tarė Mikalei: „Kodėl mane apgavai ir leidai mano priešui pabėgti?“ Mikalė atsakė Sauliui: „Jis sakė man: ‘Išleisk mane, kad nereikėtų tavęs nužudyti’“.
18 Dovydas pabėgo ir išsigelbėjo. Jis nuvyko pas Samuelį į Ramą ir papasakojo viską, ką Saulius jam padarė. Po to jis ir Samuelis išėjo ir apsigyveno Najote.
19 Sauliui buvo pranešta, kad Dovydas yra Najote, Ramoje.
20 Jis siuntė vyrus suimti Dovydą. Kai jie pamatė pranašaujančių pranašų būrį ir Samuelį, stovintį jų priekyje, Dievo Dvasia nužengė ant pasiuntinių, ir jie taip pat pranašavo.
21 Tai sužinojęs, Saulius pasiuntė kitus pasiuntinius, bet ir tie pradėjo pranašauti. Ir Saulius pasiuntė vyrus trečią kartą, ir jie taip pat pranašavo.
22 Tada Saulius pats ėjo į Ramą ir, atėjęs prie didžiojo šulinio Sechuve, paklausė: „Kur yra Samuelis ir Dovydas?“ Jam atsakė: „Jie yra Najote, Ramoje“.
23 Jis ėjo iš ten į Ramos Najotą. Dievo Dvasia nužengė ant jo, ir jis pranašavo visą kelią iki Ramos Najoto.
24 Nusivilkęs drabužius, jis pranašavo Samuelio akivaizdoje ir gulėjo neapsirengęs visą tą dieną ir naktį. Todėl yra sakoma: „Ar ir Saulius tarp pranašų?“
Šios eilutės taip pat ieškota temose: jokūbo koja · meilė santuoka · samuelio knyga · ginkluote · tavo priešai · dovydas grojo
13 Samuelis paėmė ragą su aliejumi ir jį patepė tarp jo brolių. Tą dieną Viešpaties Dvasia nužengė ant Dovydo ir pasiliko su juo. Samuelis sugrįžo į Ramą.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: aliejaus patepimas · aliejus · apie aliejų · cadokas · dovydas · dovydas išdavystė
12 Jis pasiuntė ir atvedė jį. Jis buvo raudonskruostis, gražaus veido ir dailios išvaizdos jaunuolis. Viešpats tarė: „Patepk jį, nes tai jis“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: balinti · dovydas išdavystė · dovydo sūnus · Dvasios patepimas · gražios akys · jėzus žvelgia
1 Samuelis tarė Sauliui: „Mane Viešpats siuntė tave patepti karaliumi Jo tautai Izraeliui. Taigi dabar klausyk Viešpaties žodžių.
2 Taip sako kareivijų Viešpats: ‘Aš prisimenu, ką Amalekas padarė Izraeliui: kaip jis tykojo kelyje, kai tas žygiavo iš Egipto.
3 Dabar eik ir užpulk Amaleką, ir visiškai sunaikink viską, kas jam priklauso, nieko nesigailėdamas. Išžudyk vyrus, moteris, vaikus ir kūdikius, jaučius, avis, kupranugarius ir asilus’“.
4 Saulius surinko žmones Telaime ir juos suskaičiavo; buvo du šimtai tūkstančių pėstininkų ir dešimt tūkstančių vyrų iš Judo giminės.
5 Tuomet jis atėjo prie Amaleko miesto ir slėnyje paliko pasalą.
6 Kenitams jis tarė: „Pasitraukite nuo amalekiečių, kad jūsų nesunaikinčiau kartu su jais. Jūs buvote draugiški izraelitams, jiems einant iš Egipto“. Kenitai pasitraukė nuo amalekiečių.
7 Saulius sumušė Amaleką nuo Havilos iki Šūro apylinkių, į rytus nuo Egipto.
8 Amaleko karalių Agagą jis paėmė gyvą, o visus žmones sunaikino kardu.
9 Bet Saulius ir žmonės pagailėjo Agago, geriausių avių, galvijų, penimų avinų ir apskritai viso, kas buvo gera, jie nenorėjo sunaikinti. Kas buvo nedidelės vertės, tą jie visiškai sunaikino.
10 Tada Viešpaties žodis atėjo Samueliui:
11 „Gailiuosi Saulių padaręs karaliumi, nes jis nusigręžė nuo manęs ir neįvykdė mano įsakymų“. Tai nuliūdino Samuelį, ir jis šaukėsi Viešpaties visą naktį.
12 Atsikėlęs anksti rytą, jis nuėjo pasitikti Sauliaus. Samueliui buvo pasakyta: „Saulius nuėjo į Karmelį, ten pasistatė paminklą ir iš ten jis nuvyko į Gilgalą“.
13 Samueliui atėjus, Saulius jam tarė: „Būk palaimintas Viešpaties. Aš įvykdžiau Viešpaties įsakymą“.
14 Samuelis klausė: „Ką reiškia tas avių bliovimas ir galvijų baubimas, kurį girdžiu?“
15 Saulius atsakė: „Iš Amaleko jie atsivarė juos, nes žmonės išsaugojo geriausias avis ir galvijus, norėdami paaukoti juos Viešpačiui, tavo Dievui; visa kita mes visiškai sunaikinome“.
16 Samuelis tarė Sauliui: „Palauk, ir aš pasakysiu tau, ką Viešpats man šiąnakt kalbėjo“. Ir jis atsakė: „Kalbėk“.
17 Samuelis tarė: „Kai tu buvai mažas savo akyse, tapai Izraelio giminių galva ir Viešpats tave patepė Izraelio karaliumi.
18 Ir Jis siuntė tave į kelią, sakydamas: ‘Eik ir visiškai sunaikink Amaleko nusidėjėlius. Kariauk su jais, iki visai juos išnaikinsi’.
19 Kodėl nepaklusai Viešpaties balsui ir puolei prie grobio, piktai pasielgdamas Viešpaties akyse?“
20 Saulius atsakė Samueliui: „Aš juk paklusau Viešpaties balsui ir ėjau keliu, kuriuo Viešpats mane siuntė; aš parsivedžiau Amaleko karalių Agagą, o amalekiečius visiškai sunaikinau.
21 Bet žmonės ėmė iš grobio geriausias avis ir galvijus, kurie turėjo būti sunaikinti, norėdami aukoti Viešpačiui, tavo Dievui, Gilgale“.
22 Samuelis atsakė: „Argi Viešpats labiau vertina deginamąsias aukas ir atnašas, negu paklusnumą Viešpaties balsui? Paklusti yra geriau negu aukoti ir klausyti yra geriau už avinų taukus.
23 Nepaklusnumas yra kaip žyniavimo nuodėmė ir užsispyrimas yra kaip stabmeldystė. Kadangi tu atmetei Viešpaties žodį, Jis atmetė tave, kad nebebūtum karaliumi“.
24 Saulius atsakė Samueliui: „Aš nusidėjau, nes nepaklausiau Viešpaties įsakymo ir tavo žodžių, bet, bijodamas žmonių, paklusau jų balsui.
25 Prašau, atleisk mano nuodėmę ir grįžk su manimi, kad galėčiau pagarbinti Viešpatį“.
26 Bet Samuelis atsakė Sauliui: „Aš neisiu su tavimi. Kadangi tu atmetei Viešpaties žodį, Viešpats atmetė tave, kad nebūtum Izraelio karaliumi“.
27 Samueliui apsisukus eiti, Saulius nutvėrė už jo apsiausto skverno ir tas suplyšo.
28 Ir Samuelis jam pasakė: „Viešpats šiandien atplėšė nuo tavęs Izraelio karalystę ir ją atidavė tavo artimui, geresniam už tave.
29 Izraelio Galybė nemeluoja ir nepersigalvoja, nes Jis ne žmogus, kad persigalvotų“.
30 Saulius tarė: „Aš nusidėjau. Tačiau dabar, prašau, pagerbk mane tautos vyresniųjų bei Izraelio akivaizdoje ir grįžk su manimi, kad galėčiau pagarbinti Viešpatį, tavo Dievą“.
31 Samuelis sugrįžo su Sauliumi, ir Saulius pagarbino Viešpatį.
32 Samuelis įsakė: „Atveskite pas mane amalekiečių karalių Agagą“. Agagas atėjo drebėdamas pas jį ir tarė: „Tikrai mirties kartumas jau praėjo“.
33 Samuelis tarė: „Kaip tavo kardas atimdavo moterims vaikus, taip tavo motina tepasilieka bevaikė“. Ir Samuelis sukapojo Agagą į gabalus Viešpaties akivaizdoje Gilgale.
34 Samuelis nuėjo į Ramą, o Saulius – į savo namus Gibėjoje.
35 Samuelis iki mirties nebematė Sauliaus. Tačiau Samuelis liūdėjo dėl Sauliaus, ir Viešpats gailėjosi padaręs Saulių Izraelio karaliumi.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: aliejus barzda · Dievo patepimas · Dvasios patepimas · elijas patepė · išpila alieju · ligonių patepimas
1 Saulius karaliavo Izraelyje metus ir antraisiais karaliavimo metais
2 Saulius išsirinko tris tūkstančius vyrų iš Izraelio; du tūkstančiai buvo su juo Michmašo ir Betelio kalnuose, o tūkstantis buvo su Jehonatanu Benjamino Gibėjoje. Likusius vyrus jis pasiuntė namo.
3 Jehonatanas sumušė filistinų įgulą Geboje, ir apie tai išgirdo visi filistinai. Saulius trimitavo visoje šalyje, sakydamas: „Teišgirsta hebrajai“.
4 Visas Izraelis išgirdo, kad Saulius sumušė filistinų įgulą ir kad Izraelis tapo pasibjaurėjimu filistinams. Visa tauta buvo pašaukta pas Saulių į Gilgalą.
5 Filistinai susirinko kovoti prieš Izraelį. Jų buvo trisdešimt tūkstančių kovos vežimų, šeši tūkstančiai raitelių ir pėstininkų kaip smilčių ant jūros kranto. Jie atžygiavo ir pasistatė stovyklą Michmaše, į rytus nuo Bet Aveno.
6 Izraelitai pamatė, kad jiems gresia pavojus; priešo spaudžiami, žmonės slapstėsi olose, urvuose, tarp uolų, aukštumose ir daubose.
7 Kai kurie perėjo Jordaną ir pabėgo į Gado ir Gileado šalį. Tačiau Saulius pasiliko Gilgale, ir visi žmonės drebėdami sekė jį.
8 Jis laukė septynias dienas, kaip Samuelis buvo paskyręs. Samueliui nepasirodžius Gilgale, žmonės pradėjo skirstytis.
9 Saulius įsakė atnešti deginamąją ir padėkos aukas, ir jis aukojo deginamąją auką.
10 Jam baigus aukoti deginamąją auką, pasirodė Samuelis. Saulius išėjo jį sutikti ir pasveikinti.
11 Samuelis klausė: „Ką tu padarei?“ Saulius atsakė: „Pamačiau, kad mano žmonės pradėjo skirstytis, o tu neatvykai skirtu laiku; ir filistinai susirinko Michmaše.
12 Aš galvojau: ‘Filistinai ateis į Gilgalą, o aš dar nebūsiu maldavęs Viešpaties’. Aš įsidrąsinau ir aukojau deginamąją auką“.
13 Samuelis tarė Sauliui: „Tu neprotingai pasielgei, nesilaikydamas Viešpaties, savo Dievo, įsakymo. Viešpats būtų patvirtinęs tavo karaliavimą Izraelyje amžiams.
14 Dabar tavo karalystė nebus ilga. Viešpats surado vyrą pagal savo širdį ir paskyrė jį vadu savo tautai, nes tu nesilaikei Viešpaties įsakymo“.
15 Po to Samuelis grįžo iš Gilgalo į Benjamino Gibėją. Saulius suskaičiavo žmones, esančius su juo, kurių buvo apie šešis šimtus vyrų.
16 Saulius, jo sūnus Jehonatanas ir su jais buvusieji vyrai apsistojo Benjamino Gibėjoje, o filistinai pasistatė stovyklą Michmaše.
17 Iš filistinų stovyklos išėjo trys būriai naikinti krašto. Vienas būrys pasuko Ofros kryptimi, į Šualo šalį,
18 antras patraukė Bet Horono link, o trečias – į aukštumas, esančias prie Ceboimo slėnio, šalia dykumos.
19 Nė vieno kalvio nebuvo visoje Izraelio šalyje, nes filistinai sakė: „Kad hebrajai nepasidarytų kardų ir iečių“.
20 Kiekvienas izraelitas, norėdamas galąsti žagrę, kaplį, kirvį ar pjautuvą, turėjo eiti pas filistinus.
21 Todėl buvo atbukę jų žagrės, kapliai, šakės bei kirviai ir nesmailinti akstinai.
22 Mūšio dienai atėjus, nė vienas Sauliaus karys neturėjo nei kardo, nei ieties, išskyrus Saulių ir jo sūnų Jehonataną.
23 Ir filistinų būrys išėjo į Michmašo tarpeklį.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: abšolomas · gilgala · lėkštės · tikintis žmogus · viliasi · Dievo kariuomene
1 Benjamine gyveno turtingas vyras, vardu Kišas, sūnus Abielio, sūnaus Ceroro, sūnaus Bekorato, sūnaus Afiacho.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: aliejaus patepimas · benjaminas · benjaminu · galios žmogus · kilimai · nikas
7 Jėzus jam atsakė: „Taip pat parašyta: ‘Negundyk Viešpaties, savo Dievo’“.
11 Aš tau daviau karalių supykęs ir atėmiau jį užsirūstinęs.
29 Jie perėjo tarpeklį, Geboje nakvojo. Rama dreba, Sauliaus Gibėja išbėgiojo.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: sauliaus mirtis · saulius
1 Dieve, pasigailėk manęs dėl savo malonės, dėl savo beribio gerumo panaikink mano kaltes.
2 Visai nuplauk mano kaltę ir apvalyk mano nuodėmes.
3 Išpažįstu savo nusikaltimą, mano nuodėmė visada yra su manimi.
4 Tau vienam nusidėjau ir padariau pikta Tavo akyse. Tu teisingai teisi ir teisingą sprendimą darai.
5 Štai aš gimiau nuodėmingas, ir nuodėmėje mane pradėjo mano motina.
6 Tu mėgsti tiesą širdyje ir slaptoje mokai mane išminties.
7 Apšlakstyk mane yzopu, kad būčiau švarus. Nuplauk mane, kad būčiau baltesnis už sniegą.
8 Leisk man patirti džiaugsmą ir linksmybę. Tedžiūgauja mano sužeisti kaulai.
9 Nugręžk savo veidą nuo mano nuodėmių ir visas mano kaltes išdildyk.
10 Dieve, tyrą širdį sutverk manyje ir teisingą dvasią atnaujink.
11 Neatstumk manęs nuo savo veido ir savo šventos dvasios neatimk nuo manęs.
12 Grąžink man išgelbėjimo džiaugsmą ir laisvės dvasia sustiprink mane.
13 Tada mokysiu nusidėjėlius Tavo kelių, kad nusikaltėliai grįžtų pas Tave.
14 Dieve, išlaisvink mane nuo kraujo kaltės, nes Tu mano išgelbėjimo Dievas, ir mano liežuvis šlovins Tavo teisumą.
15 Viešpatie, atverk mano lūpas, ir mano burna skelbs Tavąją šlovę.
16 Tu nenori aukos, jei aukočiau deginamąją auką, Tau nepatiktų.
17 Auka Dievui yra sudužusi dvasia; sudužusios ir nusižeminusios širdies Tu, Dieve, nepaniekinsi.
18 Būk palankus ir daryk gera Sionui, statyk Jeruzalės sienas.
19 Tada Tu gėrėsies teisumo aukomis, aukosime veršius ant Tavo aukuro.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: atgailauk · atgailaukite · atgailos malda · batšeba · be įsitikinimo · begalinis gailestingumas
1 Dievas mums yra prieglauda ir stiprybė, užtikrinta pagalba bėdoje.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: nutildo audr
1 „Mylėsiu Tave, Viešpatie, mano stiprybe!
2 Viešpats yra mano uola, tvirtovė ir išlaisvintojas. Dievas yra mano jėga, Juo pasitikėsiu; Jis – mano skydas, išgelbėjimo ragas, mano aukštas bokštas.
3 Šauksiuosi Viešpaties, kuris vertas gyriaus, ir taip būsiu išgelbėtas iš priešų.
4 Mirties kančios supo mane, bedievių antplūdis gąsdino mane.
5 Pragaro kančios apraizgė mane, manęs laukė mirties pinklės.
6 Sielvarte šaukiausi Viešpaties, savo Dievo. Jis išgirdo savo šventykloje mano balsą, mano šauksmas pasiekė Jo ausis.
7 Susvyravo, sudrebėjo žemė, kalnų pamatai sujudėjo ir drebėjo, nes Viešpats užsirūstino.
8 Iš Jo šnervių kilo dūmai, iš burnos veržėsi naikinančios liepsnos, įkaitusios žarijos skraidė.
9 Jis palenkė dangų ir nužengė, tamsa buvo po Jo kojomis.
10 Jis sėdėjo ant cherubo ir skrido, vėjo sparnai Jį nešė.
11 Jis pasislėpė tamsoje, juodi vandenys ir debesys supo Jį.
12 Nuo spindesio Jo priekyje pro debesis veržėsi kruša ir degančios žarijos.
13 Viešpats sugriaudė danguose, Aukščiausiasis parodė savo balsą.
14 Jis laidė strėles ir išsklaidė juos, siuntė žaibus ir juos sunaikino.
15 Iškilo jūros dugnas, atsivėrė žemės pamatai nuo Tavo balso, Viešpatie, nuo Tavo rūstybės kvapo.
16 Iš aukštybių Jis ištiesė ranką ir paėmė mane, ištraukė iš gausių vandenų.
17 Jis išgelbėjo mane iš galingo priešo, iš tų, kurie manęs nekentė, nes jie buvo stipresni už mane.
18 Jie puolė mane aną pražūtingąją dieną, bet mano atrama buvo Viešpats.
19 Jis išvedė mane į platybes ir išlaisvino mane, nes Jis pamėgo mane.
20 Viešpats atlygino man pagal mano teisumą, Jis atmokėjo man pagal mano rankų švarumą.
21 Aš laikiausi Viešpaties kelio, neatsitraukiau nuo savo Dievo nusikalsdamas.
22 Jo įsakymai buvo prieš mane ir nuo Jo nuostatų neatsitraukiau.
23 Prieš Jį buvau atviras ir saugojaus, kad nenusikalsčiau.
24 Todėl man atlygino Viešpats pagal mano teisumą, pagal mano rankų švarumą Jo akyse.
25 Gailestingam Tu pasirodai gailestingas, tobulam – tobulas,
26 tyram Tu pasirodai tyras, su sukčiumi elgiesi suktai.
27 Tu gelbsti prispaustuosius, bet pažemini išdidžius žvilgsnius.
28 Tu, Viešpatie, uždegi man žiburį; Viešpats, mano Dievas, šviečia man tamsumoje.
29 Su Tavimi galiu pulti priešą, su Dievu – peršokti sieną.
30 Dievo kelias tobulas, Viešpaties žodis ugnimi valytas. Jis yra skydas visiems, kurie Juo pasitiki.
31 Kas yra Dievas, jei ne Viešpats? Kas uola, jei ne mūsų Dievas?
32 Jis apjuosia mane jėga, padaro mano kelią tobulą.
33 Mano kojas Jis padaro kaip stirnos, į aukštumas mane iškelia.
34 Mano rankas Jis moko kovoti, kad mano rankos sulaužytų plieninį lanką.
35 Tu man davei išgelbėjimo skydą, Tavo dešinė palaikė mane, Tavo gerumas mane išaukštino.
36 Tu praplatinai mano žingsnius, kad mano kojos nepaslystų.
37 Persekiojau priešus ir pasivijau, nepasukau atgal, kol jų nesunaikinau.
38 Sužeidžiau juos, kad nebegalėjo pasikelti, krito jie man po kojomis.
39 Tu apjuosei mane jėga kovai ir atidavei man tuos, kurie sukilo prieš mane.
40 Tu palenkei prieš mane mano priešus, kad galėčiau sunaikinti tuos, kurie manęs nekenčia.
41 Jie šaukė, bet niekas nepadėjo, į Viešpatį kreipėsi – Jis neatsiliepė.
42 Sutrypiau juos į žemės dulkes, kaip gatvių purvą sumyniau.
43 Išgelbėjai mane tautos kovose, man skyrei valdyti pagonis, tautos, kurių nepažinau, tarnaus man.
44 Kai tik išgirs apie mane, jie paklus man, svetimšaliai pasiduos man.
45 Svetimšaliai išblykš, drebėdami išeis iš savo pilių.
46 Viešpats yra gyvas! Palaiminta tebūna mano uola! Aukštinamas tebūna mano išgelbėjimo Dievas.
47 Dievas atkeršija už mane ir pajungia man tautas.
48 Jis gelbsti mane iš mano priešų. Tu iškėlei mane aukščiau nei tuos, kurie sukyla prieš mane, ir išlaisvinai nuo žiauraus žmogaus.
49 Todėl dėkosiu Tau, Viešpatie, tarp pagonių, giedosiu gyrių Tavo vardui.
50 Didelį išgelbėjimą Jis suteikia savo karaliui ir parodo gailestingumą savo pateptajam Dovydui ir jo palikuonims per amžius“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: balandėle · dar viena · dievo meilė · gyventi jame · instrumentai · jei nemyli
1 Kodėl pagonys siaučia ir tautos tuščias užmačias rezga?
2 Sukyla žemės karaliai, valdovai sąmokslus rengia prieš Viešpatį ir Jo pateptąjį.
3 Jie sako: „Sutraukykime jų pančius, nusimeskime jų virves“.
4 Tas, kuris danguje sėdi, juoksis, Viešpats tyčiosis iš jų.
5 Tada Jis rūsčiai prabils ir išgąsdins juos savo įniršiu:
6 „Aš pastačiau savo karalių Sione, savo šventajame kalne“.
7 Aš paskelbsiu nutarimą, kurį Viešpats man pasakė: „Tu – mano Sūnus, šiandien Tave pagimdžiau.
8 Prašyk, ir duosiu Tau paveldėti pagonis, pavesiu Tau visus žemės pakraščius,
9 geležine lazda juos tramdysi, kaip molio indus juos daužysi“.
10 Taigi dabar, karaliai, būkite išmintingi, pasimokykite, žemės teisėjai.
11 Tarnaukite Viešpačiui su baime, džiaukitės drebėdami.
12 Bučiuokite Sūnų, kad Jis nerūstautų ir nežūtumėte kelyje, Jo rūstybei staiga užsidegus. Palaiminti visi, kurie Juo pasitiki.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: ekonomika · kunigaikštystės · plėšti · revoliucija · trapumas · tuščiai
28 ir visi turtai, gauti iš regėtojo Samuelio, Kišo sūnaus Sauliaus, Nero sūnaus Abnero ir Cerujos sūnaus Joabo, buvo pavesti Šelomito ir jo brolių priežiūrai.
13 Taip mirė Saulius dėl savo nusikaltimo Viešpačiui ir Jo žodžiui, kurio jis nesilaikė, ir dėl to, kad ieškojo patarimo pas mirusiųjų dvasių iššaukėją.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: apreiškimai · apsireiškimai · astralinis · be kompromisų · burtai neveikia · burtininkai
1 Filistinai kariavo su Izraeliu. Izraelio vyrai bėgo nuo filistinų ir krito nužudyti ant Gilbojos kalno.
2 Filistinai persekiojo Saulių bei jo sūnus ir nužudė Jehonataną, Abinadabą ir Malkišūvą.
3 Vyko smarki kova prieš Saulių, šauliai pataikė į Saulių ir jį sužeidė.
4 Tada Saulius tarė savo ginklanešiui: „Išsitrauk kardą ir juo perverk mane, kad šitie neapipjaustytieji atėję neišniekintų manęs“. Bet jo ginklanešys nesutiko, nes jis labai bijojo. Tada Saulius, paėmęs savo kardą, krito ant jo.
5 Jo ginklanešys, pamatęs, kad Saulius miręs, irgi puolė ant savo kardo ir mirė kartu.
6 Taip mirė Saulius, jo trys sūnūs ir visi jo namai.
7 Izraelitai, kurie gyveno slėnyje, pamatę, kad jie pabėgo, o Saulius bei jo sūnūs mirę, paliko savo miestus ir bėgo. Atėję filistinai apsigyveno juose.
8 Kitą dieną filistinai, atėję apiplėšti užmuštųjų, rado Saulių ir tris jo sūnus žuvusius ant Gilbojos kalno.
9 Jie išrengė jį, paėmė jo galvą bei ginklus ir nešiojo po filistinų kraštą, skelbdami apie pergalę savo stabams ir tautai.
10 Jo ginklus jie padėjo savo dievų namuose, o jo galvą prikalė Dagono šventykloje.
11 Jabeš Gileado gyventojai išgirdo, ką filistinai padarė Sauliui.
12 Jų visi narsūs vyrai pakilo, paėmė Sauliaus bei jo sūnų lavonus, parnešė juos į Jabešą ir, palaidoję po ąžuolu, pasninkavo septynias dienas.
13 Taip mirė Saulius dėl savo nusikaltimo Viešpačiui ir Jo žodžiui, kurio jis nesilaikė, ir dėl to, kad ieškojo patarimo pas mirusiųjų dvasių iššaukėją.
14 Jis neieškojo Viešpaties, todėl Viešpats nužudė jį ir atidavė karalystę Jesės sūnui Dovydui.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: čiulba · mėtytojas · praryti kard · praryti kardą · aprūpinimas · tris dienas
4 Šeši sūnūs gimė Hebrone, kur jis karaliavo septynerius metus ir šešis mėnesius. Trisdešimt trejus metus jis karaliavo Jeruzalėje.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: dovydas · dovydas mylėjo · dovydas samuelis · dovydo · dovydo sūnus · pustrečios
1 Karalius Dovydas paseno ir sulaukė daug metų. Gerai apklotas, jis nebesušildavo.
2 Jo tarnai jam tarė: „Leisk mums, mūsų valdove karaliau, paieškoti jaunos mergaitės, kuri tau patarnautų, tave slaugytų, su tavimi miegotų ir tave sušildytų“.
3 Jie ieškojo gražios mergaitės visame Izraelio krašte; suradę šunemietę Abišagą, atvedė ją pas karalių.
4 Mergaitė buvo labai graži; ji patarnavo karaliui ir slaugė jį, bet karalius jos nepažino.
5 Hagitos sūnus Adonijas didžiavosi, sakydamas: „Aš būsiu karalius“. Jis įsigijo vežimų bei žirgų ir penkiasdešimt vyrų, kurie bėgtų pirma jo.
6 Tėvas nieko jam nedraudė ir neperspėjo taip nedaryti. Be to, jis buvo labai gražus ir gimęs po Abšalomo.
7 Cerujos sūnus Joabas ir kunigas Abjataras sekė Adoniją ir jam padėjo.
8 Bet kunigas Cadokas ir Jehojados sūnus Benajas, pranašas Natanas, Šimis, Rėjas ir Dovydo karžygiai nepalaikė Adonijo.
9 Kartą Adonijas aukojo avis, jaučius ir nupenėtus galvijus prie Cokeleto akmens, šalia En Rogelio versmės. Ta proga jis pasikvietė visus savo brolius, karaliaus sūnus, ir visus Judo vyrus, kurie tarnavo karaliui,
10 bet pranašo Natano, Benajo, karžygių ir savo brolio Saliamono jis nepakvietė.
11 Natanas kalbėjo Saliamono motinai Batšebai: „Ar girdėjai, kad, mūsų valdovui Dovydui nežinant, Hagitos sūnus Adonijas tapo karaliumi?
12 Aš noriu tau patarti, kaip išgelbėti save ir savo sūnaus Saliamono gyvybę.
13 Nuėjusi pas karalių Dovydą, paklausk jį: ‘Ar mano valdovas karalius neprisiekė man, savo tarnaitei, kad mano sūnus Saliamonas karaliaus po tavęs ir sėdės tavo soste? Kodėl Adonijas dabar tapo karaliumi?’
14 Tau tebekalbant su karaliumi, aš ateisiu ir patvirtinsiu tavo žodžius“.
15 Batšeba atėjo į karaliaus kambarį. Karalius buvo labai pasenęs, ir šunemietė Abišaga patarnavo jam.
16 Batšeba nusilenkė ir išreiškė pagarbą karaliui. Karalius klausė: „Ko nori?“
17 Ji jam atsakė: „Mano valdove, tu prisiekei Viešpačiu, savo Dievu, savo tarnaitei, sakydamas: ‘Tavo sūnus Saliamonas karaliaus po manęs ir jis sėdės mano soste’.
18 O dabar Adonijas, mano valdovui karaliui nežinant, tapo karaliumi!
19 Jis aukojo daugybę jaučių, nupenėtų galvijų bei avių ir pasikvietė karaliaus sūnus, kunigą Abjatarą ir kariuomenės vadą Joabą, bet tavo tarno Saliamono nepakvietė.
20 Dabar, mano valdove karaliau, viso Izraelio akys yra nukreiptos į tave, ką tu paskirsi į savo sostą po savęs.
21 Kitaip, mano valdovui karaliui atsigulus prie savo tėvų, aš ir mano sūnus Saliamonas būsime laikomi nusikaltėliais“.
22 Dar jai tebekalbant su karaliumi, atėjo pranašas Natanas.
23 Buvo pranešta karaliui: „Atėjo pranašas Natanas“. Atėjęs jis nusilenkė prieš karalių veidu iki žemės
24 ir tarė: „Mano valdove karaliau, ar tu sakei, kad Adonijas karaliaus po tavęs ir sėdės tavo soste?
25 Jis šiandien aukojo daugybę jaučių, nupenėtų galvijų bei avių ir pakvietė visus karaliaus sūnus, kariuomenės vadus ir kunigą Abjatarą į vaišes. Jie valgo, geria ir šaukia: ‘Tegyvuoja karalius Adonijas!’
26 Bet manęs, tavo tarno, kunigo Cadoko, Jehojados sūnaus Benajo ir tavo sūnaus Saliamono jis nepakvietė.
27 Jei iš tikrųjų tai padaryta mano valdovo karaliaus paliepimu, tai kodėl nepranešei savo tarnui, kas sėdės tavo soste po tavęs?“
28 Karalius Dovydas tarė: „Pašaukite Batšebą!“ Jai įėjus ir atsistojus prieš karalių,
29 jis tarė: „Kaip gyvas Viešpats, kuris išvadavo mane iš visokių bėdų,
30 tavo sūnus Saliamonas karaliaus po manęs, kaip tau prisiekiau Viešpačiu, Izraelio Dievu. Jis sėdės soste vietoje manęs, ir tai aš padarysiu šiandien“.
31 Tada Batšeba nusilenkė veidu iki žemės, išreiškė karaliui pagarbą ir tarė: „Tegyvuoja mano valdovas karalius Dovydas per amžius!“
32 Karalius Dovydas sakė: „Pašaukite kunigą Cadoką, pranašą Nataną ir Jehojados sūnų Benają!“ Jiems atėjus,
33 karalius sakė: „Imkite savo valdovo tarnus, užsodinkite mano sūnų Saliamoną ant mano mulo ir palydėkite jį į Gihoną.
34 Kunigas Cadokas ir pranašas Natanas ten jį tepatepa Izraelio karaliumi. Po to trimituokite ir šaukite: ‘Tegyvuoja karalius Saliamonas!’
35 Jūs lydėkite jį, kad jis ateitų ir atsisėstų mano soste. Jis karaliaus mano vietoje, aš jį paskyriau Izraelio ir Judo valdovu“.
36 Tuomet Jehojados sūnus Benajas tarė karaliui: „Amen! Taip sako Viešpats, mano valdovo karaliaus Dievas!
37 Kaip Viešpats buvo su mano valdovu karaliumi, taip jis tebūna su Saliamonu ir tepadaro jo sostą didingesnį už mano valdovo karaliaus Dovydo sostą!“
38 Kunigas Cadokas, pranašas Natanas, Jehojados sūnus Benajas, keretai ir peletai nuėję užsodino Saliamoną ant karaliaus Dovydo mulo ir nulydėjo jį į Gihoną.
39 Ten kunigas Cadokas ėmė ragą su aliejumi iš Dievo palapinės ir patepė Saliamoną. Po to jie trimitavo ir visi žmonės šaukė: „Tegyvuoja karalius Saliamonas!“
40 Visi žmonės ėjo paskui jį pūsdami vamzdžius ir labai džiaugdamiesi, net žemė drebėjo nuo jų triukšmo.
41 Adonijas ir jo svečiai, baigdami valgyti, išgirdo tą triukšmą. Joabas, išgirdęs trimito garsą, paklausė: „Kodėl toks triukšmas mieste?“
42 Jam kalbant, atėjo kunigo Abjataro sūnus Jehonatanas. Adonijas tarė: „Užeik! Tu esi ištikimas vyras ir atnešei gerą žinią“.
43 Jehonatanas atsakė Adonijui: „Mūsų karalius Dovydas paskyrė karaliumi Saliamoną.
44 Karalius pasiuntė kunigą Cadoką, pranašą Nataną, Jehojados sūnų Benają, keretus ir peletus ir jie užsodino Saliamoną ant karaliaus mulo.
45 Kunigas Cadokas bei pranašas Natanas patepė jį karaliumi Gihone. Iš ten jie ėjo džiaugdamiesi ir šūkaudami, net visas miestas drebėjo. Tą triukšmą jūs ir girdėjote.
46 Saliamonas jau sėdi karaliaus soste.
47 Be to, karaliaus tarnai atėjo pasveikinti mūsų karalių Dovydą, sakydami: ‘Tepadaro tavo Dievas Saliamono vardą garsesnį už tavo vardą ir jo sostą didingesnį už tavo sostą!’ Karalius nusilenkė lovoje
48 ir kalbėjo: ‘Palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, kuris dar mano akims matant pasodino jį į mano sostą!’“
49 Tuomet visi Adonijo svečiai išsigandę išėjo kiekvienas savo keliu.
50 Adonijas taip išsigando Saliamono, kad nuėjo ir nusitvėrė už aukuro ragų.
51 Saliamonui buvo pranešta: „Adonijas bijo karaliaus Saliamono. Jis nusitvėrė už aukuro ragų ir sako: ‘Teprisiekia man karalius Saliamonas, kad nenužudys savo tarno’“.
52 Saliamonas atsakė: „Jei jis bus ištikimas, tai nė vienas jo plaukas nenukris žemėn, bet jei nusikals – mirs!“
53 Karalius Saliamonas liepė atvesti Adoniją nuo aukuro pas jį. Kai Adonijas įėjo ir nusilenkė prieš karalių Saliamoną, karalius tarė: „Eik namo!“
1 Dovydo dienomis buvo badas trejus metus iš eilės. Dovydas klausė Viešpaties, ir Viešpats atsakė: „Tai dėl Sauliaus ir jo kraugeriškų namų, nes jis išžudė gibeoniečius“.
2 Gibeoniečiai buvo ne izraelitų kilmės, bet iš amoritų likučio. Izraelitai buvo jiems prisiekę jų neišnaikinti, tačiau Saulius iš savo uolumo dėl Izraelio ir Judo siekė juos išžudyti.
3 Dovydas klausė gibeoniečių: „Ką aš galėčiau jums padaryti ir kaip sutaikinti jus, kad jūs palaimintumėte Viešpaties paveldėjimą?“
4 Gibeoniečiai jam atsakė: „Mes nereikalaujame nei sidabro, nei aukso iš Sauliaus ir jo namų ir dėl mūsų nieko nežudyk Izraelyje“. Dovydas sakė: „Kaip jūs pasakysite, taip padarysiu dėl jūsų“.
5 Jie atsakė karaliui: „Tas žmogus, kuris mus žudė ir siekė visus išnaikinti Izraelio krašte,
6 tegul duoda mums septynis vyrus iš jo sūnų, kuriuos mes pakarsime Sauliaus Gibėjoje, Viešpaties akivaizdoje“. Karalius atsakė: „Aš duosiu juos“.
7 Tačiau karalius gailėjo Mefi Bošeto, sūnaus Jehonatano, sūnaus Sauliaus, dėl Viešpaties priesaikos, kuri saistė Dovydą su Jehonatanu.
8 Karalius ėmė abu Ajos dukters Ricpos ir Sauliaus sūnus Armonį ir Mefi Bošetą ir penkis Sauliaus dukters Mikalės ir meholiečio Barzilajaus sūnaus Adrielio sūnus
9 ir juos atidavė gibeoniečiams. Jie juos pakorė ant kalvos Viešpaties akivaizdoje. Taip tie septyni mirė kartu. Jie buvo nužudyti pirmosiomis pjūties dienomis, pradėjus pjauti miežius.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: antiKristas bažnyčioje · badas Egiptas · dievo veido · dovydo nuodėmės · edomas · gazos
5 Gyvendamas Hebrone, jis valdė Judą septynerius metus ir šešis mėnesius ir Jeruzalėje trisdešimt trejus metus karaliavo visam Izraeliui ir Judui.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: abija · dovydas · dovydas mylėjo · dovydas samuelis · dovydo · dovydo sandora
1 Po to Dovydas klausė Viešpatį, sakydamas: „Ar man eiti į kurį nors Judo miestą?“ Viešpats atsakė: „Eik“. Dovydas klausė: „Kur man eiti?“ Jis atsakė: „Į Hebroną“.
2 Dovydas išėjo ten su savo abiem žmonom: jezreeliete Ahinoama ir karmeliete Nabalo našle Abigaile.
3 Dovydas atsivedė ir savo vyrus su jų šeimomis, ir jie apsigyveno Hebrono miestuose.
4 Judo vyrai atėję patepė Dovydą Judo karaliumi. Dovydas, sužinojęs, kad Jabeš Gileado vyrai palaidojo Saulių,
5 siuntė pasiuntinius į Jabeš Gileadą ir sakė jiems: „Viešpats telaimina jus, kad parodėte pagarbą savo valdovui Sauliui ir jį palaidojote.
6 Viešpats tebūna jums malonus ir ištikimas. Aš irgi jums darysiu gera už tai, kad jūs taip padarėte.
7 Todėl dabar tegul jūsų rankos būna sustiprintos ir būkite drąsūs. Jūsų valdovas Saulius mirė, o Judo giminė patepė mane savo karaliumi“.
8 Bet Sauliaus kariuomenės vadas Nero sūnus Abneras paėmė Sauliaus sūnų Išbošetą ir atvedė į Mahanaimą.
9 Isbosetas tapo karaliumi Gileado, ašuriečių, Jezreelio, Efraimo, Benjamino ir viso Izraelio.
10 Jis buvo keturiasdešimties metų amžiaus, pradėdamas karaliauti Izraelyje, ir karaliavo dvejus metus. Bet Judo namai sekė Dovydą.
11 Dovydas buvo Hebrone Judo namų karaliumi septynerius metus ir šešis mėnesius.
12 Nero sūnus Abneras ir Sauliaus sūnus Išbošetas išėjo iš Mahanaimo į Gibeoną.
13 Cerujos sūnus Joabas ir Dovydo vyrai išėjo iš Hebrono ir susitiko su jais prie Gibeono tvenkinio. Vieni sustojo vienoje tvenkinio pusėje, o kiti – kitoje.
14 Abneras tarė Joabui: „Tegul jaunuoliai išeina ir kovoja mūsų akivaizdoje“. Joabas atsakė: „Tegul išeina“.
15 Dvylika benjaminų, Sauliaus sūnaus Išbošeto tarnų, ir dvylika Dovydo tarnų išėjo vieni prieš kitus.
16 Kiekvienas, nutvėręs savo priešą už galvos, įsmeigė kardą jam į šoną. Taip jie žuvo visi kartu. Todėl ta vieta Gibeone vadinama Aštrių kardų lauku.
17 Tą dieną buvo labai smarki kova. Dovydo vyrai nugalėjo Abnerą ir Izraelio vyrus.
18 Ten buvo trys Cerujos sūnūs: Joabas, Abišajas ir Asaelis. Asaelis greitai bėgdavo lyg laukinė stirna.
19 Jis pradėjo vytis Abnerą ir nepasuko nei į dešinę, nei į kairę nuo jo.
20 Abneras atsigręžė ir paklausė: „Ar tu esi Asaelis?“ Jis atsakė: „Aš“.
21 Abneras jam tarė: „Vykis kitą ir pasigavęs pasiimk jo ginklus“. Tačiau Asaelis nenorėjo pasitraukti nuo jo.
22 Abneras vėl tarė Asaeliui: „Suk į šalį nuo manęs, kad nebūčiau priverstas tave nukauti! Kaip tada galėčiau pažiūrėti tavo broliui Joabui į akis?“
23 Bet Asaelis nenorėjo pasukti. Tada Abneras taip jam smogė ieties bukuoju galu į pilvą, kad ietis išlindo per nugarą. Jis krito ir mirė vietoje. Visi, atėję į tą vietą, kur žuvo Asaelis, sustodavo.
24 Joabas ir Abišajas vijosi Abnerą. Saulei nusileidus, jie pasiekė Amos kalvą, prieš Giachą, prie kelio į Gibeono dykumą.
25 Benjaminai, Abnero kariai, susirinko ir sustojo ant kalvos viršūnės.
26 Tada Abneras pašaukė Joabą ir tarė: „Ar amžinai naikins kardas? Argi nežinai, kad tai liūdnai baigsis? Kada įsakysi nustoti žmonėms persekioti savo brolius?“
27 Joabas atsakė: „Kaip Dievas gyvas, jei nebūtum prakalbėjęs, tai persekiojimas būtų pasibaigęs tik rytą“.
28 Joabas sutrimitavo, ir visi žmonės sustojo, nebesivijo Izraelio ir nebekovojo.
29 Abneras ir jo vyrai visą naktį ėjo lyguma, persikėlė per Jordaną, perėjo per visą Bitroną ir atėjo į Mahanaimą.
30 Joabas grįžo iš Abnero persekiojimo. Patikrinęs visus karius, iš Dovydo vyrų pasigedo devyniolikos vyrų ir Asaelio.
31 Bet Dovydo žmonės nukovė tris šimtus šešiasdešimt Benjamino ir Abnero vyrų.
32 Jie palaidojo Asaelį jo tėvo kape, Betliejuje. Joabas ir jo vyrai ėjo visą naktį ir, brėkštant dienai, pasiekė Hebroną.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: dovydas samuelis · patėvis · Abigailė · alebastrinis · dovydo žmona · nabalas
1 Visi filistinų būriai susirinko Afeke, o izraelitai pasistatė stovyklą Jezreelyje prie versmės.
1 Zifiečiai, atėję į Gibėją, pranešė Sauliui, kad Dovydas slapstosi Hachilos kalvose, prie Jesimono.
2 Saulius su trimis tūkstančiais Izraelio rinktinių vyrų ėjo į Zifo dykumą ieškoti Dovydo.
3 Jis pasistatė stovyklą Hachilos kalvoje, prie Jesimono. Dovydas buvo dykumoje ir matė, kad Saulius ėjo į dykumą jo ieškoti.
4 Tada Dovydas išsiuntė žvalgus ir sužinojo, kad Saulius tikrai atėjo.
5 Dovydas atėjo į tą vietą, kurioje Saulius buvo pasistatęs stovyklą. Dovydas matė vietą, kur atsigulė Saulius ir Nero sūnus Abneras, jo kariuomenės vadas. Sauliaus palapinė buvo stovyklos viduryje, o kariai miegojo aplinkui.
6 Dovydas tarė hetitui Ahimelechui ir Cerujos sūnui Abišajui, Joabo broliui: „Kas eis su manimi į Sauliaus stovyklą?“ Abišajis atsakė: „Aš eisiu“.
7 Dovydas ir Abišajas, naktį nuėję tarp žmonių, rado Saulių miegantį palapinėje, o jo ietis buvo įsmeigta į žemę galvūgalyje. Abneras ir kariai gulėjo aplink jį.
8 Abišajas tarė Dovydui: „Dievas šiandien atidavė tavo priešą į tavo rankas. Leisk man jį vienu smūgiu prismeigti ietimi prie žemės“.
9 Dovydas atsakė Abišajui: „Nežudyk jo! Kas pakeltų ranką prieš Viešpaties pateptąjį ir liktų nekaltas?
10 Kaip Viešpats gyvas, Viešpats jį ištiks, ir ateis jo diena mirti, arba jis žus kare!
11 Apsaugok, Viešpatie, kad pakelčiau savo ranką prieš Viešpaties pateptąjį! Dabar imk jo galvūgalyje įsmeigtą ietį bei vandens ąsotį ir eikime“.
12 Dovydas paėmė ietį ir vandens ąsotį nuo Sauliaus galvūgalio, ir jie išėjo. Niekas nematė, nežinojo ir nepabudo; jie visi miegojo, nes Viešpats siuntė jiems gilų miegą.
13 Dovydas perėjo į kitą pusę ir atsistojo kalno viršūnėje iš tolo, kad tarp jų būtų didelis atstumas.
14 Jis šaukė žmonėms bei Nero sūnui Abnerui: „Argi neatsiliepsi, Abnerai?“ Abneras atsiliepė: „Kas tu esi, kad šauki karaliui?“
15 Dovydas atsakė Abnerui: „Tu esi galingas vyras. Kas tau lygus Izraelyje? Kodėl nesaugojai karaliaus, savo valdovo? Vienas žmogus buvo atėjęs karaliaus, tavo valdovo, nužudyti.
16 Negerai padarėte. Kaip Viešpats gyvas, jūs verti mirties, nes jūs nesaugojote savo valdovo, Viešpaties pateptojo. Kur dingo karaliaus ietis ir vandens ąsotis, kurie buvo jo galvūgalyje?“
17 Saulius, atpažinęs Dovydo balsą, tarė: „Ar tai tavo balsas, Dovydai, mano sūnau?“ Dovydas atsakė: „Taip, mano valdove karaliau.
18 Kodėl, mano valdove, persekioji savo tarną? Ką aš padariau? Kuo nusikaltau?
19 Mano valdove karaliau, prašau, išklausyk savo tarno. Jei Viešpats tave sukurstė prieš mane, tepriima Jis auką, o jei žmonės – tegul jie būna prakeikti Viešpaties akivaizdoje, nes jie išvarė mane, kad neturėčiau dalies Viešpatyje, sakydami: ‘Eik ir tarnauk svetimiems dievams’.
20 Tenebūna pralietas mano kraujas Viešpaties akivaizdoje, nes Izraelio karalius išėjo ieškoti blusos kaip žmogus, kuris medžioja kurapką kalnuose“.
21 Saulius atsakė: „Aš nusidėjau. Sugrįžk, mano sūnau Dovydai, aš tau nieko blogo nedarysiu, nes mano siela buvo brangi tavo akyse šiandien. Aš kvailai elgiausi ir labai klydau“.
22 Dovydas atsakė: „Štai tavo ietis, karaliau! Tegul vienas iš tavo jaunuolių ateina ir ją paima.
23 Viešpats atlygins kiekvienam už jo teisumą ir ištikimybę. Viešpats buvo atidavęs tave šiandien į mano rankas, bet aš nepakėliau rankos prieš Viešpaties pateptąjį.
24 Ir štai, kaip šiandien buvo vertinga tavo gyvybė mano akyse, taip vertinga tegul būna ir mano gyvybė Viešpaties akyse; tegul Jis išlaisvina mane iš visų bėdų“.
25 Saulius atsakė Dovydui: „Būk palaimintas, mano sūnau Dovydai! Tu daug padarysi ir pasieksi“. Po to Dovydas nuėjo savo keliu, o Saulius sugrįžo į savo vietą.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: sekimas · dovydas galijotas · kova · mozė palapines · neliesk · nepalieskite
16 Viešpats tebūna teisėjas ir tedaro sprendimą tarp manęs ir tavęs. Tegul mato ir gina mano bylą, ir išgelbsti mane nuo tavo rankos“.
17 Kai Dovydas baigė kalbėti, Saulius tarė: „Ar tai tavo balsas, mano sūnau Dovydai?“ Ir Saulius pakėlė savo balsą ir verkė.
18 Ir jis sakė Dovydui: „Tu esi teisesnis už mane, tu man atlyginai geru, o aš tau atsilyginau piktu.
19 Šiandien tu parodei, kaip elgiesi su manimi, nes Viešpats buvo atidavęs mane į tavo rankas, tačiau tu manęs nenužudei.
20 Kas, suradęs savo priešą, paleidžia jį sveiką? Viešpats teatlygina tau geru už tai, ką tu šiandien man padarei.
21 Dabar tikrai žinau, kad tu tapsi karaliumi ir kad Izraelio karalystė bus įtvirtinta tavo rankose.
22 Dabar prisiek man Viešpačiu, kad neišnaikinsi mano palikuonių ir neišnaikinsi mano vardo iš mano tėvo namų“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: tavo priešai
5 Dovydo vyrai sakė jam: „Štai diena, apie kurią Viešpats tau kalbėjo: ‘Aš atiduosiu tavo priešą į tavo rankas, kad pasielgtum su juo, kaip tau patinka’“. Prislinkęs Dovydas nupjovė Sauliaus apsiausto skverną.
6 Dovydo širdis smarkiai plakė, nes jis nupjovė Sauliaus skverną.
7 Jis tarė savo vyrams: „Apsaugok, Viešpatie, kad taip padaryčiau savo valdovui, Viešpaties pateptajam, pakeldamas prieš jį savo ranką, nes jis yra Viešpaties pateptasis“.
8 Dovydas sulaikė savo vyrus šiais žodžiais ir neleido jiems pakilti prieš Saulių. O Saulius, išėjęs iš olos, ėjo savo keliu.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: sąžinė · širdies bėda · gileado šlaitai · ne mano · neliesk · nepalieskite
1 Dovydas pasitraukė į En Gedžio tvirtoves.
2 Kai Saulius, nugalėjęs filistinus, sugrįžo, jam buvo pranešta, kad Dovydas yra En Gedžio dykumoje.
3 Saulius, paėmęs tris tūkstančius rinktinių vyrų iš viso Izraelio, išėjo ieškoti Dovydo ir jo vyrų laukinių ožkų gyvenamose uolose.
4 Atėjęs prie šalikelės avidžių, kur buvo ola, Saulius į ją įėjo atlikti reikalo. Dovydas ir jo vyrai sėdėjo olos gilumoje.
5 Dovydo vyrai sakė jam: „Štai diena, apie kurią Viešpats tau kalbėjo: ‘Aš atiduosiu tavo priešą į tavo rankas, kad pasielgtum su juo, kaip tau patinka’“. Prislinkęs Dovydas nupjovė Sauliaus apsiausto skverną.
6 Dovydo širdis smarkiai plakė, nes jis nupjovė Sauliaus skverną.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: gazele · Jeruzalės dukros · sauliaus nuodėmė · atpirkimo ožys · elnias · gauruotas ožys
1 Dovydui pranešė, kad filistinai kariauja prieš Keilą ir plėšia klojimus.
2 Dovydas klausė Viešpatį: „Ar man eiti ir mušti filistinus?“ Viešpats atsakė Dovydui: „Eik, sumušk filistinus ir išgelbėk Keilą“.
3 Dovydo vyrai jam tarė: „Štai mes bijome jau čia, Judo žemėje. Kaip mes eisime į Keilą prieš filistinų kariuomenę?“
4 Dovydas dar kartą klausė Viešpatį. Viešpats jam atsakė: „Kelkis ir eik į Keilą; Aš atiduosiu filistinus į tavo rankas“.
5 Dovydas ir jo vyrai, nuėję į Keilą, kariavo su filistinais, nuvarė jų galvijus ir smarkiai juos sumušė. Taip Dovydas išgelbėjo Keilos gyventojus.
6 Ahimelecho sūnus Abjataras, bėgdamas pas Dovydą į Keilą, atsinešė ir efodą.
7 Sauliui buvo pranešta, kad Dovydas atėjo į Keilą. Saulius tarė: „Dievas jį atidavė į mano rankas; jis pats užsidarė įeidamas į miestą su vartais ir užkaiščiais“.
8 Saulius sušaukė visus vyrus žygiui į Keilą prieš Dovydą ir jo vyrus.
9 Dovydas sužinojo, kad Saulius slapčia rengia jam pikta, ir tarė kunigui Abjatarui: „Atnešk efodą“.
10 Dovydas meldėsi: „Viešpatie, Izraelio Dieve, tavo tarnas išgirdo, kad Saulius rengiasi ateiti į Keilą ir sunaikinti miestą dėl manęs.
11 Ar Keilos gyventojai išduos mane į jo rankas? Ar Saulius ateis, kaip tavo tarnas girdėjo? Viešpatie, Izraelio Dieve, meldžiu, pasakyk savo tarnui“. Viešpats atsakė: „Jis ateis“.
12 Dovydas klausė: „Ar Keilos vyrai išduos mane ir mano vyrus Sauliui?“ Viešpats atsakė: „Išduos“.
13 Tada Dovydas ir jo vyrai, kurių buvo apie šešis šimtus, išėję iš Keilos, ėjo, kur galėjo eiti. Kai Sauliui buvo pranešta, kad Dovydas pabėgo iš Keilos, jis atšaukė savo žygį.
14 Dovydas apsistojo dykumos tvirtovėse ir pasiliko kalne Zifo dykumoje. Saulius visą laiką jo ieškojo, tačiau Dievas neatidavė jo į Sauliaus rankas.
15 Dovydas matė, kad Saulius išėjo ieškoti jo gyvybės, ir Dovydas buvo Zifo tyruose, miške.
16 Sauliaus sūnus Jehonatanas atėjo pas Dovydą į mišką ir sustiprino jo ranką Dieve.
17 Ir jis tarė jam: „Nebijok, mano tėvas Saulius tavęs neras. Tu tapsi Izraelio karaliumi, o aš būsiu šalia tavęs. Mano tėvas Saulius tai žino“.
18 Juodu Viešpaties akivaizdoje padarė sandorą. Dovydas pasiliko miške, o Jehonatanas sugrįžo į savo namus.
19 Zifiečiai nuėjo pas Saulių į Gibėją ir pranešė: „Dovydas slapstosi pas mus kalnų tvirtovėse, miškuose ir Hachilos kalvose, į pietus nuo Jesimono.
20 Taigi dabar, karaliau, ateik, kaip tavo siela to trokšta, o mūsų darbas bus atiduoti jį į karaliaus rankas“.
21 Saulius tarė: „Viešpats telaimina jus, kad manęs pasigailėjote.
22 Eikite, viską paruoškite ir sužinokite vietą, kur jis yra ir kas jį ten matė; man pranešta, kad jis esąs labai gudrus.
23 Išžvalgykite ir sužinokite visas slėptuves, kuriose jis slapstosi; tada sugrįžkite pas mane su tikromis žiniomis ir aš eisiu su jumis. Jei jis tebėra krašte, aš surasiu jį visuose Judo tūkstančiuose“.
24 Jie nuėjo į Zifą pirma Sauliaus. Dovydas ir jo vyrai buvo Maono dykumoje, lygumoje į pietus nuo Jesimono.
25 Saulius ir jo vyrai išėjo jo ieškoti. Dovydui apie tai buvo pranešta, todėl jis pasitraukė į Maono dykumą prie uolos. Saulius, tai išgirdęs, vijosi Dovydą į Maono dykumą.
26 Saulius ėjo viena kalno puse, o Dovydas su savo vyrais – kita. Dovydas skubiai traukėsi nuo Sauliaus, nes Saulius su savo vyrais supo Dovydą ir jo vyrus, norėdami juos sugauti.
27 Tačiau pas Saulių atėjo pasiuntinys su pranešimu: „Skubiai sugrįžk, nes filistinai užpuolė kraštą“.
28 Saulius liovėsi vijęs Dovydą, sugrįžo ir kariavo su filistinais. Todėl ta vieta pavadinta Perskyrimo uola.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: dovydas samuelis · džiūgauk · geležine lazda · saulės vartai · už vartų · pasidavimas
42 Kai filistinas apsidairė ir pamatė Dovydą, paniekino jį, nes šis buvo raudonskruostis gražaus veido jaunuolis.
17 Saulius atsakė savo tarnams: „Suraskite vyrą, mokantį gerai skambinti, ir atveskite jį pas mane“.
18 Vienas tarnas atsiliepė: „Aš mačiau Jesės sūnų iš Betliejaus, kuris moka gražiai skambinti. Jis vyras drąsus, karingas, išmintingas kalboje, gražus ir Viešpats yra su juo“.
19 Todėl Saulius pasiuntė pasiuntinius pas Jesę, sakydamas: „Atsiųsk pas mane savo sūnų Dovydą, kuris gano avis“.
20 Jesė, užkrovęs ant asilo duonos, odinę vyno ir ožiuką, pasiuntė savo sūnų Dovydą Sauliui.
21 Dovydas atvyko pas Saulių ir pradėjo jam tarnauti. Saulius jį labai pamilo ir paskyrė savo ginklanešiu.
22 Saulius siuntė pas Jesę, sakydamas: „Telieka Dovydas tarnauti pas mane, nes jis rado malonę mano akyse“.
23 Kai piktoji dvasia nuo Dievo apimdavo Saulių, Dovydas skambindavo arfa. Sauliui palengvėdavo, ir piktoji dvasia nuo jo pasitraukdavo.
14 Bet Viešpaties Dvasia pasitraukė nuo Sauliaus, ir piktoji dvasia nuo Dievo kankino jį.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: aklas demonas · aliejaus patepimas · apie demonus · aštrina · baimės dvasios · beprotybė
14 Bet Viešpaties Dvasia pasitraukė nuo Sauliaus, ir piktoji dvasia nuo Dievo kankino jį.
15 Sauliaus tarnai kalbėjo jam: „Štai piktoji dvasia nuo Dievo kankina tave.
16 Tegul mūsų valdovas įsako savo tarnams suieškoti vyrą, kuris gražiai skambina arfa. Kai tave apims piktoji dvasia nuo Dievo, jis skambins ir nuramins tave“.
17 Saulius atsakė savo tarnams: „Suraskite vyrą, mokantį gerai skambinti, ir atveskite jį pas mane“.
18 Vienas tarnas atsiliepė: „Aš mačiau Jesės sūnų iš Betliejaus, kuris moka gražiai skambinti. Jis vyras drąsus, karingas, išmintingas kalboje, gražus ir Viešpats yra su juo“.
19 Todėl Saulius pasiuntė pasiuntinius pas Jesę, sakydamas: „Atsiųsk pas mane savo sūnų Dovydą, kuris gano avis“.
20 Jesė, užkrovęs ant asilo duonos, odinę vyno ir ožiuką, pasiuntė savo sūnų Dovydą Sauliui.
21 Dovydas atvyko pas Saulių ir pradėjo jam tarnauti. Saulius jį labai pamilo ir paskyrė savo ginklanešiu.
22 Saulius siuntė pas Jesę, sakydamas: „Telieka Dovydas tarnauti pas mane, nes jis rado malonę mano akyse“.
23 Kai piktoji dvasia nuo Dievo apimdavo Saulių, Dovydas skambindavo arfa. Sauliui palengvėdavo, ir piktoji dvasia nuo jo pasitraukdavo.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: aklas demonas · aliejaus patepimas · apie demonus · aštrina · baimės dvasios · beprotybė
1 Viešpats tarė: „Ar ilgai liūdėsi dėl Sauliaus, kurį Aš atmečiau, kad nebūtų Izraelio karaliumi? Prisipildyk savo ragą aliejaus ir eik; Aš pasiųsiu tave į Betliejų pas Jesę, nes vieną jo sūnų pasirinkau karaliumi“.
2 Samuelis atsakė: „Kaip aš galiu eiti? Jei išgirs Saulius, jis mane nužudys“. Viešpats tarė: „Pasiimk veršį ir nuėjęs sakyk: ‘Atėjau Viešpačiui aukoti’.
3 Pasikviesk Jesę prie aukos, o Aš tau parodysiu, ką reikia daryti. Tu patepsi tą, kurį tau nurodysiu“.
4 Samuelis padarė, kaip Viešpats jam sakė. Jam atėjus į Betliejų, miesto vyresnieji nusigando ir, jį pasitikę, klausė: „Ar su taika ateini?“
5 Jis atsakė: „Su taika! Atėjau Viešpačiui aukoti. Pasišventinkite ir eikite su manimi prie aukos“. Jis pašventino Jesę bei jo sūnus ir juos pakvietė prie aukos.
6 Kai jie atėjo, Samuelis pažiūrėjo į Eliabą ir sakė: „Tikrai šis yra Viešpaties pateptasis“.
7 Viešpats tarė Samueliui: „Nežiūrėk į jo išvaizdą nė į jo ūgį, nes Aš jį atmečiau. Viešpats mato ne taip, kaip žmogus. Žmogus žiūri į išorę, bet Viešpats žiūri į širdį“.
8 Tada Jesė pašaukė Abinadabą ir jam leido praeiti pro Samuelį. Ir jis sakė: „Ir šito Viešpats neišsirinko“.
9 Jesė leido praeiti Šamui. Ir jis sakė: „Šito Viešpats irgi neišsirinko“.
10 Taip Jesė leido visiems septyniems sūnums praeiti pro Samuelį. Samuelis tarė Jesei: „Viešpats šitų neišsirinko“.
11 Ir Samuelis sakė Jesei: „Ar čia jau visi tavo sūnūs?“ Jesė atsakė: „Liko dar jauniausias, jis gano avis“. Samuelis tarė: „Pasiųsk ir atvesk jį, nes mes nesėsime, kol jis neateis“.
12 Jis pasiuntė ir atvedė jį. Jis buvo raudonskruostis, gražaus veido ir dailios išvaizdos jaunuolis. Viešpats tarė: „Patepk jį, nes tai jis“.
13 Samuelis paėmė ragą su aliejumi ir jį patepė tarp jo brolių. Tą dieną Viešpaties Dvasia nužengė ant Dovydo ir pasiliko su juo. Samuelis sugrįžo į Ramą.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: aliejus · cadokas · dievo draugai · dievo gyvenimas · dievo pranašas · dovydas
1 Viešpats tarė: „Ar ilgai liūdėsi dėl Sauliaus, kurį Aš atmečiau, kad nebūtų Izraelio karaliumi? Prisipildyk savo ragą aliejaus ir eik; Aš pasiųsiu tave į Betliejų pas Jesę, nes vieną jo sūnų pasirinkau karaliumi“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: aliejus · cadokas · dievo draugai · dievo gyvenimas · dievo pranašas · dovydas
34 Samuelis nuėjo į Ramą, o Saulius – į savo namus Gibėjoje.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: saulius
21 Bet žmonės ėmė iš grobio geriausias avis ir galvijus, kurie turėjo būti sunaikinti, norėdami aukoti Viešpačiui, tavo Dievui, Gilgale“.
22 Samuelis atsakė: „Argi Viešpats labiau vertina deginamąsias aukas ir atnašas, negu paklusnumą Viešpaties balsui? Paklusti yra geriau negu aukoti ir klausyti yra geriau už avinų taukus.
23 Nepaklusnumas yra kaip žyniavimo nuodėmė ir užsispyrimas yra kaip stabmeldystė. Kadangi tu atmetei Viešpaties žodį, Jis atmetė tave, kad nebebūtum karaliumi“.
24 Saulius atsakė Samueliui: „Aš nusidėjau, nes nepaklausiau Viešpaties įsakymo ir tavo žodžių, bet, bijodamas žmonių, paklusau jų balsui.
25 Prašau, atleisk mano nuodėmę ir grįžk su manimi, kad galėčiau pagarbinti Viešpatį“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: pareigos · aukojimas · aukojimas dievui · aukoti · dievo klausyti · džiuginti
52 Per visas Sauliaus dienas vyko smarkus karas su filistinais. Pamatęs tvirtą ir narsų vyrą, Saulius paimdavo jį pas save.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: drąsus vyras · saulius
46 Saulius nebepersekiojo filistinų ir filistinai sugrįžo į savo vietas.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: saulius
2 Saulius buvo apsistojęs prie Gibėjos, po granatmedžiu Migrone, ir su juo buvo apie šešis šimtus vyrų.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: auksinis medis · aukso obuolys · balta lelija · girtuoklis · granata medis · granatai
14 Dabar tavo karalystė nebus ilga. Viešpats surado vyrą pagal savo širdį ir paskyrė jį vadu savo tautai, nes tu nesilaikei Viešpaties įsakymo“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: abšolomas · atgaila malda · bėda · bėglys · boozas · dabindavosi
11 Samuelis klausė: „Ką tu padarei?“ Saulius atsakė: „Pamačiau, kad mano žmonės pradėjo skirstytis, o tu neatvykai skirtu laiku; ir filistinai susirinko Michmaše.
12 Aš galvojau: ‘Filistinai ateis į Gilgalą, o aš dar nebūsiu maldavęs Viešpaties’. Aš įsidrąsinau ir aukojau deginamąją auką“.
13 Samuelis tarė Sauliui: „Tu neprotingai pasielgei, nesilaikydamas Viešpaties, savo Dievo, įsakymo. Viešpats būtų patvirtinęs tavo karaliavimą Izraelyje amžiams.
14 Dabar tavo karalystė nebus ilga. Viešpats surado vyrą pagal savo širdį ir paskyrė jį vadu savo tautai, nes tu nesilaikei Viešpaties įsakymo“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: blaivybė · dvasios jėga · prisikėlimo jega · abšolomas · atgaila malda · bėda
12 Izraelitai klausė Samuelio: „Kas yra tie, kurie sakė: ‘Ar Saulius mums karalius?’ Atveskite juos mums, kad mes juos nužudytume“.
13 Saulius tarė: „Nė vienas nebus nužudytas šiandien, nes šiandien Viešpats išgelbėjo Izraelį“.
14 Po to Samuelis tarė tautai: „Eikime į Gilgalą ir ten atnaujinkime karalystę“.
15 Visa tauta nuėjo į Gilgalą. Jie ten paskelbė Saulių karaliumi Viešpaties akivaizdoje ir aukojo padėkos aukas Viešpačiui. Ir labai džiaugėsi ten Saulius ir visi izraelitai.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: sauliaus mirtis
23 Nubėgę vyrai atvedė jį. Kai jis atsistojo tarp žmonių, buvo visa galva aukštesnis už kitus.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: saulius · teisumo kelio
1 Samuelis išliejo indą aliejaus Sauliui ant galvos, pabučiavo jį ir tarė: „Viešpats patepė tave savo paveldėjimo vadu.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: aliejaus patepimas · aliejus · aliejus barzda · alyvos · apie aliejų · avių vartai
1 Samuelis išliejo indą aliejaus Sauliui ant galvos, pabučiavo jį ir tarė: „Viešpats patepė tave savo paveldėjimo vadu.
2 Šiandien, išsiskyręs su manimi, sutiksi du vyrus prie Rachelės kapo, Benjamino pasienyje, Celcache; jie tau sakys: ‘Asilės, kurių išėjai ieškoti, jau atsirado. Tavo tėvas, pamiršęs asiles, rūpinasi, kas su jumis atsitiko’.
3 Eidamas toliau, prieisi Taboro ąžuolą. Ten tave sutiks trys vyrai, einantys pas Dievą į Betelį. Vienas neš tris ožiukus, antras – tris duonos kepalus, o trečias – vyno odinę.
4 Jie tave pasveikins ir duos tau du duonos kepalus, kuriuos paimsi iš jų rankos.
5 Po to prieisi Dievo kalvą, kur yra filistinų įgulos stovykla. Įeidamas į miestą, sutiksi būrį pranašų, ateinančių nuo aukštumos su arfomis, būgnais, vamzdeliais ir psalteriais; ir jie pranašaus.
6 Ant tavęs nužengs Viešpaties Dvasia, ir tu pranašausi kartu su jais ir tapsi kitu žmogumi.
7 Kai visi tie ženklai įvyks su tavimi, elkis pagal aplinkybes, nes Dievas su tavimi.
8 Nueik pirma manęs į Gilgalą. Aš atėjęs aukosiu deginamąsias ir padėkos aukas. Lauk manęs septynias dienas, iki aš ateisiu ir nurodysiu, ką turi daryti“.
9 Sauliui pasisukus eiti nuo Samuelio, Dievas davė jam kitą širdį, ir visi tie ženklai įvyko tą pačią dieną.
10 Jam atėjus prie kalvos, jį pasitiko pranašų būrys. Ir Dievo Dvasia nužengė ant jo, ir jis pranašavo kartu su jais.
11 Žmonės, kurie Saulių pažino anksčiau, matydami jį su pranašais pranašaujant, kalbėjosi: „Kas atsitiko Kišo sūnui? Ar ir Saulius tarp pranašų?“
12 Vienas iš ten buvusiųjų atsakė: „O kas kitų tėvas?“ Todėl tai tapo priežodžiu: „Ar ir Saulius tarp pranašų?“
13 Baigęs pranašauti, jis atėjo į aukštumą.
14 Jo dėdė klausė: „Kur buvote?“ Jis atsakė: „Asilių ieškojome. Kai jų niekur neradome, nuėjome pas Samuelį“.
15 Sauliaus dėdė vėl klausė: „Prašau, pasakyk, ką jums Samuelis sakė?“
16 Saulius atsakė: „Jis mums pasakė, kad asilės atsirado“. Bet ką Samuelis jam sakė apie karalystę, Saulius jam nepasakė.
17 Samuelis sušaukė tautą į Micpą pas Viešpatį.
18 Ir jis kalbėjo izraelitams: „Taip sako Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Aš išvedžiau Izraelį iš Egipto ir išgelbėjau iš egiptiečių rankos ir iš visų karalysčių, kurios jus spaudė, rankos’.
19 Bet jūs šiandien atmetėte Dievą, kuris jus išgelbėjo iš visų jūsų nelaimių, sakydami: ‘Paskirk mums karalių’. Dabar ateikite į Viešpaties akivaizdą giminėmis ir šeimomis“.
20 Kai Samuelis pašaukė prieiti kiekvieną Izraelio giminę, buvo išrinkta Benjamino giminė.
21 Kai Samuelis pašaukė Benjamino giminę šeimomis, buvo išrinkta Matrio šeima ir iš jos buvo išrinktas Kišo sūnus Saulius. Jie ieškojo jo, bet negalėjo surasti.
22 Todėl jie klausė Viešpaties: „Ar jis čia dar ateis?“ Viešpats atsakė: „Jis pasislėpęs tarp mantos“.
23 Nubėgę vyrai atvedė jį. Kai jis atsistojo tarp žmonių, buvo visa galva aukštesnis už kitus.
24 Tada Samuelis tarė susirinkusiems: „Ar matote tą, kurį Viešpats išsirinko? Nėra jam lygaus visoje tautoje“. Tada žmonės pradėjo šaukti: „Tegyvuoja karalius!“
25 Tada Samuelis išdėstė tautai karalystės nuostatus, juos surašė į knygą ir padėjo priešais Viešpatį. Po to Samuelis leido tautai grįžti į savo namus.
26 Taip pat ir Saulius grįžo namo į Gibėją. Su juo nuėjo ir vyrai, kurių širdis palietė Dievas.
27 Bet Belialo vaikai sakė: „Kaip šitas žmogus mus išgelbės?“ Jie paniekino jį ir neatnešė jam dovanų. Bet Saulius išlaikė ramybę.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: aliejaus patepimas · aliejus · aliejus barzda · alyvos · apie aliejų · avių vartai
1 Benjamine gyveno turtingas vyras, vardu Kišas, sūnus Abielio, sūnaus Ceroro, sūnaus Bekorato, sūnaus Afiacho.
2 Kišas turėjo sūnų Saulių, jauną ir gražų. Nebuvo nė vieno izraelito, gražesnio už jį; visa galva jis buvo aukštesnis už kitus savo tautos žmones.
3 Sauliaus tėvui Kišui dingo asilės. Ir Kišas sakė savo sūnui Sauliui: „Imk tarną ir eik ieškoti asilių“.
4 Jie išvaikščiojo Efraimo aukštumas ir Šališos kraštą, bet jų nerado. Paskui jie apėjo Šaalimo kraštą, bet ir ten jų nebuvo. Jie išvaikščiojo ir Benjamino žemes, bet jų nerado.
5 Kai atėjo į Cūfo šalį, Saulius tarė savo tarnui: „Grįžkime, kad mano tėvas, užuot rūpinęsis asilėmis, nepradėtų rūpintis dėl mūsų“.
6 Tarnas jam atsakė: „Šitame mieste gyvena Dievo vyras, kurį visi gerbia; visa, ką jis pasako, įvyksta. Užeikime pas jį. Gal jis pasakys, kuriuo keliu mums eiti“.
7 Saulius atsakė: „Ką mes nunešime tam vyrui eidami? Duona pasibaigė mūsų maišuose, ir mes neturime jokios dovanos, kurią galėtume nunešti Dievo vyrui“.
8 Tarnas atsakė Sauliui: „Aš turiu ketvirtį šekelio sidabro ir jį atiduosiu Dievo vyrui, kad jis parodytų mums kelią“.
9 Anksčiau, kai Izraelyje kas eidavo pasiklausti Dievo, sakydavo: „Einu pas regėtoją“. Nes tą, kurį šiandien vadina pranašu, anksčiau vadino regėtoju.
10 Saulius atsakė tarnui: „Gerai sakai, eikime“. Jie nuėjo į miestą, kur gyveno Dievo vyras.
11 Beeidami šlaitu miesto link, jie susitiko mergaičių, einančių pasisemti vandens, ir paklausė: „Ar yra čia regėtojas?“
12 Jos atsakė: „Yra. Jis kaip tik priešais jus. Skubėkite, nes jis šiandien atėjo į miestą, kadangi žmonės šiandien aukoja aukštumoje.
13 Įėję į miestą, jūs tuojau jį surasite, nes jis eis į aukštumą valgyti. Žmonės nepradės valgyti, kol jis ateis, nes jis palaimina auką; po to valgo pakviestieji. Eikite, nes dabar jį dar rasite“.
14 Įeidami į miestą, jie sutiko Samuelį, ateinantį priešais, kuris ėjo į aukštumą.
15 Viešpats buvo pasakęs Samueliui prieš dieną iki Sauliaus atėjimo:
16 „Rytoj apie tą laiką atsiųsiu pas tave vyrą iš Benjamino žemės, kad jį pateptum mano tautos Izraelio valdovu. Jis išgelbės mano tautą iš filistinų. Aš pažvelgiau į savo tautą, nes jų šauksmas pasiekė mane“.
17 Kai Samuelis pamatė Saulių, Viešpats jam tarė: „Štai vyras, apie kurį tau kalbėjau! Šitas karaliaus mano tautai“.
18 Saulius, sutikęs Samuelį tarpuvartėje, klausė: „Pasakyk man, kur gyvena regėtojas“.
19 Samuelis atsakė Sauliui: „Aš esu regėtojas. Eik pirma manęs į aukštumą, ten šiandien valgysite su manimi; rytoj tave išleisiu ir pasakysiu, kas yra tavo širdyje.
20 Dėl asilių, kurios dingo prieš tris dienas, nesirūpink – jos jau atsirado. O kam priklausys visa, kas geriausia Izraelyje? Argi ne tau ir tavo tėvo namams?“
21 Saulius atsakė: „Juk aš esu benjaminas, iš mažiausios Izraelio giminės, ir mano šeima yra menkiausia iš visų Benjamino šeimų. Kodėl man taip sakai?“
22 Samuelis Saulių ir jo tarną įsivedė į kambarį ir pasodino juos garbingiausioje vietoje tarp pakviestųjų, kurių buvo apie trisdešimt vyrų.
23 Samuelis tarė virėjui: „Duok tą dalį, kurią tau liepiau atidėti“.
24 Virėjas atnešė gyvulio petį ir padėjo prieš Saulių. Samuelis tarė: „Štai ką palikau tau, valgyk su pakviestaisiais“. Taip Saulius tą dieną valgė su Samueliu.
25 Jiems sugrįžus nuo aukštumos į miestą, Samuelis kalbėjosi su Sauliumi ant stogo.
26 Aušrai brėkštant, Samuelis pašaukė ant stogo Saulių ir tarė: „Kelkis, kad galėčiau tave išleisti“. Saulius atsikėlė ir juodu išėjo į gatvę.
27 Kai jie ėjo į miesto pakraštį, Samuelis tarė Sauliui: „Liepk tarnui eiti pirma mūsų, o tu sustok. Paskelbsiu tau Viešpaties žodį“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: aliejaus patepimas · benjaminas · benjaminu · galios žmogus · kilimai · nikas
1 Efraimo aukštumoje, Ramoje gyveno vyras, vardu Elkana, efraimas. Jis buvo Cūfo sūnaus Tohuvo sūnaus Elihuvo sūnaus Jerohamo sūnus.
2 Jis turėjo dvi žmonas: Oną ir Peniną. Penina turėjo vaikų, o Ona neturėjo.
3 Elkana kasmet eidavo iš savo miesto į Šilojų melstis ir aukoti kareivijų Viešpačiui. Du Elio sūnūs, Hofnis ir Finehasas, ten buvo Viešpaties kunigais.
4 Kai Elkana aukodavo, jis duodavo aukos dalį savo žmonai Peninai ir visiems jos sūnums bei dukterims.
5 Bet Onai jis duodavo geriausią dalį, nes ją, nors Viešpats buvo uždaręs jos įsčias, mylėjo.
6 Jos priešininkė ją užgauliodavo ir erzindavo, nes Viešpats buvo uždaręs jos įsčias.
7 Taip būdavo kiekvienais metais, kai ji eidavo į Viešpaties namus. Toji taip užgauliodavo ją, kad ji verkdavo ir nevalgydavo.
8 Jos vyras Elkana klausė: „Ona, ko verki? Kodėl nevalgai? Ko liūdi? Argi aš tau nesu vertesnis už dešimtį sūnų?“
9 Ona atsistojo, kai jie pavalgė ir atsigėrė Šilojuje. Tuo metu kunigas Elis sėdėjo prie Viešpaties šventyklos durų.
10 Ona labai nuliūdusi meldėsi ir graudžiai verkė.
11 Ji davė įžadą: „Kareivijų Viešpatie, jei Tu pažvelgsi į savo tarnaitės sielvartą ir mane atsiminsi, ir nepamirši manęs, bet duosi man sūnų, tai aš atiduosiu jį Viešpačiui per visas jo gyvenimo dienas, ir skustuvas nepalies jo galvos“.
12 Ji ilgai meldėsi Viešpaties akivaizdoje, o Elis stebėjo jos lūpas.
13 Ona kalbėjo savo širdyje, jos lūpos judėjo, bet balso nesigirdėjo. Todėl Elis palaikė ją girta
14 ir tarė: „Ar ilgai būsi girta? Išsipagiriok“.
15 Ona atsakė: „Ne, viešpatie, aš esu nelaiminga moteris; aš negėriau nei vyno, nei stipraus gėrimo, tik išliejau savo širdį Viešpačiui.
16 Nelaikyk savo tarnaitės Belialo dukra, nes iš didelio sielvarto ir skausmo aš kalbėjau“.
17 Elis tarė: „Eik ramybėje, o Izraelio Dievas teįvykdo tavo prašymą“.
18 Ji atsakė: „Duok savo tarnaitei atrasti malonę tavo akyse“. Po to ji nuėjo, valgė ir nebeliūdėjo.
19 Anksti rytą atsikėlę ir pagarbinę Viešpatį, jie grįžo į savo namus, į Ramą. Elkana pažino savo žmoną Oną, ir Viešpats atsiminė ją.
20 Po kurio laiko Ona pagimdė sūnų ir jį pavadino Samueliu, sakydama: „Iš Viešpaties jį išmeldžiau“.
21 Kai Elkana ėjo su visais savo namiškiais aukoti Viešpačiui kasmetinę auką ir atlikti įžadą,
22 Ona nėjo. Ji sakė savo vyrui: „Aš neisiu, iki berniuką nujunkysiu. Po to jį nuvesiu Viešpaties akivaizdon ir ten paliksiu visam laikui“.
23 Jos vyras Elkana jai atsakė: „Daryk, kaip tau atrodo teisinga, pasilik namuose, iki jį nujunkysi. Viešpats tepatvirtina savo žodį“. Ji pasiliko ir žindė sūnų, iki jį nujunkė.
24 Nujunkiusi jį, ji paėmė berniuką, tris jaučius, efą miltų bei odinę vyno ir nuvedė jį į Šilojų Viešpaties šventyklon. Berniukas buvo dar mažas.
25 Papjovė jautį ir nuvedė berniuką pas Elį.
26 Ona sakė: „Mano viešpatie, kaip tu gyvas, aš esu ta pati moteris, kuri čia stovėjo tavo akivaizdoje ir meldėsi Viešpačiui.
27 Aš prašiau šito sūnaus. Viešpats išklausė mano prašymą ir suteikė, ko prašiau.
28 Aš jį atvedu Viešpačiui, kad visą savo gyvenimą jis Jam priklausytų“. Ir jis pagarbino ten Viešpatį.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: dagono · samuelio knyga · ugnies stulpas · gimdymas · įsčios · meilė santuoka
27 Vyras ar moteris, kurie užsiima mirusiųjų dvasių iššaukimu ir žyniavimu, turi mirti; juos užmuškite akmenimis; jie patys kalti dėl savo mirties’“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: aiškiaregys · apgaudinėja · bausmė · bausmė dėl · delne · dvasia širdis
31 Nesikreipkite į mirusiųjų dvasių iššaukėjus ir nieko nesiteiraukite žynių, kad per juos nesusiteptumėte. Aš esu Viešpats, jūsų Dievas.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: aiškiaregys · aiškiaregyste · apgaudinėja · apie demonus · astralinis · benas
12 Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum žemėje, kurią Viešpats Dievas tau duoda.
1 Ir Adomas pažino savo žmoną Ievą, ir ji tapo nėščia. Ji pagimdė Kainą ir tarė: „Įsigijau sūnų Viešpaties pagalba“.
2 Ji dar pagimdė jo brolį Abelį. Abelis buvo avių piemuo, o Kainas – žemdirbys.
3 Kuriam laikui praėjus, Kainas aukojo Viešpačiui iš žemės vaisių.
4 Taip pat ir Abelis aukojo iš savo bandos riebiausių pirmagimių. Viešpats pažvelgė į Abelį ir jo auką,
5 tačiau į Kainą ir jo auką Jis nepažvelgė. Todėl Kainas labai supyko, ir jo veidas paniuro.
6 Viešpats tarė Kainui: „Kodėl tu supykai ir tavo veidas paniuro?
7 Darydamas gera, argi nebūsi priimtas? O jei gera nedarai, nuodėmė tyko prie durų. Ji traukia tave, tačiau tu turi viešpatauti jai“.
8 Kainas kalbėjo savo broliui Abeliui. Jiems esant laukuose, Kainas užpuolė savo brolį Abelį ir jį užmušė.
9 Tada Viešpats paklausė Kaino: „Kur yra tavo brolis Abelis?“ O jis atsakė: „Nežinau. Argi aš esu savo brolio sargas?“
10 Tada Viešpats tarė: „Ką padarei? Tavo brolio kraujas šaukiasi manęs nuo žemės.
11 Taigi dabar esi prakeiktas ant žemės, kuri atsivėrė ir priėmė iš tavo rankos tavo brolio kraują.
12 Kai tu ją dirbsi, ji nebeduos tau derliaus. Tu būsi klajūnas ir benamis žemėje“.
13 Tada Kainas tarė Viešpačiui: „Mano bausmė yra per didelė, kad galėčiau ją pakelti.
14 Tu šiandien mane išvarai iš žemės. Aš turėsiu slėptis nuo Tavęs ir būsiu klajūnas ir benamis žemėje. Kas mane sutiks, užmuš“.
15 Viešpats jam atsakė: „Kas užmuš Kainą, tam septyneriopai bus atkeršyta!“ Viešpats paženklino Kainą žyme, kad nė vienas, sutikęs jį, jo nenužudytų.
16 Kainas pasitraukė iš Viešpaties akivaizdos ir apsigyveno Nodo šalyje, į rytus nuo Edeno.
17 Kainas pažino savo žmoną, ji pastojo ir pagimdė Henochą. Kainas pastatė miestą ir tą miestą pavadino savo sūnaus vardu – Henochas.
18 Henocho sūnus buvo Iradas, Irado sūnus – Mehujaelis, Mehujaelio – Metušaelis, Metušaelio – Lamechas.
19 Lamechas vedė dvi žmonas. Pirmosios vardas buvo Ada, antrosios – Cila.
20 Ada pagimdė Jabalą; jis buvo tėvas tų, kurie gyvena palapinėse ir laiko gyvulius.
21 Jo brolis, vardu Jubalas, buvo arfininkų ir vamzdininkų tėvas.
22 Cila pagimdė Tubal Kainą, kuris gamino visokius įrankius iš vario ir geležies. Tubal Kaino sesuo buvo Naama.
23 Lamechas tarė savo žmonoms: „Ada ir Cila, klausykite! Jūs, Lamecho žmonos, įsidėmėkite, ką sakau: aš užmušiau vyrą už man padarytą žaizdą, jaunuolį už randą!
24 Jei už Kainą bus atkeršyta septyneriopai, tai už Lamechą – septyniasdešimt septynis kartus!“
25 Adomas vėl pažino savo žmoną, ir ji pagimdė sūnų, vardu Setas, sakydama: „Dievas man davė kitą sūnų vietoje Abelio, kurį Kainas užmušė“.
26 Taip pat ir Setas turėjo sūnų, vardu Enas. Tuomet žmonės pradėjo šauktis Viešpaties vardo.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: abelis · adomas · aš vedžiau · egipto žinys · giminystės · lytinius
