1 Dovydo sūnus Abšalomas turėjo gražią seserį, vardu Tamara. Ją pamilo Dovydo sūnus Amnonas.
2 Amnonas taip liūdėjo, kad susirgo dėl savo sesers Tamaros. Ji buvo mergaitė, ir Amnonui atrodė sunku ką nors jai padaryti.
3 Amnonas turėjo draugą Jonadabą, Dovydo brolio Šimos sūnų. Jonadabas buvo labai gudrus vyras.
4 Jis klausė Amnoną: „Kodėl tu, karaliaus sūnau, eini liesyn diena po dienos? Gal man pasakysi?“ Amnonas jam atsakė: „Aš myliu Tamarą, savo brolio Abšalomo seserį“.
5 Jonadabas jam tarė: „Apsimesk sergančiu ir nesikelk iš lovos. Kai tavo tėvas ateis aplankyti tavęs, sakyk: ‘Tegul ateina mano sesuo Tamara ir paruošia man matant valgio, kad valgyčiau iš jos rankų’“.
6 Amnonas atsigulė ir apsimetė sergąs. Karaliui atėjus jo aplankyti, Amnonas prašė karaliaus: „Prašau, tegul ateina mano sesuo Tamara ir paruošia man matant pora pyragaičių, kad valgyčiau iš jos rankų“.
7 Dovydas pasiuntė pas Tamarą į namus, sakydamas: „Nueik į brolio Amnono namus ir paruošk jam valgį“.
8 Ji, nuėjusi į savo brolio Amnono namus, kur jis gulėjo, suminkė jam matant ir iškepė pyragaičių.
9 Ji išėmė juos iš keptuvės ir padėjo priešais jį, bet jis atsisakė valgyti. Amnonas sakė: „Tegul visi išeina“. Ir visi žmonės išėjo.
10 Tada Amnonas tarė Tamarai: „Atnešk valgį į kambarį, kad valgyčiau iš tavo rankų“. Tamara ėmė pyragaičius, kuriuos buvo iškepusi, ir atnešė savo broliui Amnonui į kambarį.
11 Jai įnešus valgį, Amnonas, nutvėręs ją, tarė: „Gulk su manimi, mano seserie“.
12 Ji jam atsakė: „Ne, broli, neprievartauk manęs, nes taip neturi būti daroma Izraelyje. Nedaryk šitos kvailystės.
13 Kur aš dingsiu iš gėdos? Ir tu būsi kaip kvailys Izraelyje. Geriau pasikalbėk su karaliumi. Jis neatsisakys manęs tau duoti“.
14 Tačiau Amnonas nenorėjo klausyti jos ir, būdamas už ją stipresnis, išprievartavo ją.
15 Po to Amnonas pradėjo jos labai nekęsti. Ta neapykanta buvo didesnė už jo meilę. Amnonas tarė jai: „Kelkis ir eik sau!“
16 O ji jam atsakė: „Išvarydamas mane, tu pasielgi dar pikčiau, negu prieš tai“. Tačiau jis nenorėjo jos klausyti.
17 Pasišaukęs savo tarną, įsakė jam išvaryti Tamarą ir uždaryti duris paskui ją.
18 Ji vilkėjo įvairių spalvų drabužiu, nes tokius rūbus dėvėdavo karaliaus dukterys mergaitės. Jo tarnas, išvedęs ją laukan, uždarė duris paskui ją.
19 Tamara apsibarstė galvą pelenais, persiplėšė įvairiaspalvį drabužį, kurį vilkėjo, ir ėjo verkdama, uždėjusi ranką sau ant galvos.
20 Jos brolis Abšalomas klausė: „Ar tavo brolis Amnonas buvo su tavimi? Tačiau dabar tylėk, mano seserie. Jis yra tavo brolis, nesisielok dėl to“. Tamara pasiliko netekėjusi savo brolio Abšalomo namuose.
21 Karalius Dovydas, išgirdęs visa tai, labai supyko.
22 Abšalomas nekalbėjo su Amnonu nei geruoju, nei piktuoju, nes jis nekentė Amnono už tai, kad jis išprievartavo jo seserį Tamarą.
23 Praėjus dvejiems metams, Abšalomas kirpo avis Baal Hacore prie Efraimo ir kvietė visus karaliaus sūnus.
24 Abšalomas, atėjęs pas karalių, tarė: „Kerpamos mano avys. Kviečiu karalių ir jo tarnus pas save“.
25 Karalius atsakė: „Ne, sūnau. Mes visi neisime, kad tavęs neapsunkintume“. Nors Abšalomas įkalbinėjo, tačiau karalius nenorėjo eiti, bet palaimino jį.
26 Tada Abšalomas tarė: „Jei ne, prašau leisk nors mano brolį Amnoną eiti su mumis“. Karalius atsakė: „Kodėl jis turėtų eiti su tavimi?“
27 Abšalomui labai prašant, karalius leido Amnonui ir visiems savo sūnums eiti su juo.
28 Abšalomas įsakė savo tarnams: „Kai Amnonas bus įsilinksminęs nuo vyno ir aš jums pasakysiu: ‘Muškite Amnoną’, nužudykite jį; nebijokite, nes aš įsakau jums. Būkite drąsūs ir narsūs“.
29 Tarnai padarė Amnonui, kaip Abšalomas įsakė. Tada visi karaliaus sūnūs atsikėlę užsėdo kiekvienas ant savo mulo ir pabėgo.
30 Jiems dar negrįžus, Dovydą pasiekė gandas: „Abšalomas užmušė visus karaliaus sūnus ir nė vieno nepaliko“.
31 Tuomet karalius persiplėšė savo drabužius ir atsigulė ant žemės, ir visi tarnai stovėjo šalia su perplėštais drabužiais.
32 Dovydo brolio Šimos sūnus Jonadabas tarė: „Tegul mano valdovas negalvoja, kad jie nužudė visus karaliaus sūnus. Tik Amnonas vienas yra miręs Abšalomo įsakymu, nes Abšalomas buvo nusprendęs taip padaryti nuo tos dienos, kai Amnonas išprievartavo jo seserį Tamarą.
33 Mano valdove karaliau, nesisielok ir negalvok, kad visi tavo sūnūs žuvę, nes tik Amnonas vienas yra žuvęs“.
34 Abšalomas pabėgo. Jaunuolis, einąs sargybą, pakėlė akis ir pamatė daug žmonių, ateinančių pakalnės keliu.
35 Jonadabas tarė karaliui: „Štai, tavo sūnūs ateina, kaip tavo tarnas ir sakė“.
36 Jam pabaigus kalbėti, atėjo karaliaus sūnūs. Jie pakėlė balsus ir verkė, karalius ir visi jo tarnai taip pat labai verkė.
37 Abšalomas pabėgęs nuvyko pas Gešūro karalių, Amihudo sūnų Talmają. Dovydas ilgai liūdėjo savo sūnaus.
38 Abšalomas, pabėgęs į Gešūrą, ten išbuvo trejus metus.
39 Karalius pradėjo ilgėtis Abšalomo, nes jau buvo nusiraminęs dėl Amnono mirties.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: Abšalomas · dovydo globėjas · gražios akys · grožį · grožis · seksualinis prievartavimas
1 Dovydo sūnus Abšalomas turėjo gražią seserį, vardu Tamara. Ją pamilo Dovydo sūnus Amnonas.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: Abšalomas · dovydo globėjas · gražios akys · grožį · grožis · seksualinis prievartavimas
1 Viešpats siuntė pranašą Nataną pas Dovydą. Natanas, atėjęs pas jį, tarė: „Du vyrai gyveno viename mieste. Vienas buvo turtingas, o antras – beturtis.
2 Turtingasis turėjo labai daug avių ir galvijų,
3 o beturtis nieko neturėjo, tik vieną avytę, kurią nusipirko ir prižiūrėjo. Ji augo kartu su jo vaikais, maitinosi jo valgiu, gėrė iš jo taurės ir gulėjo prie jo šono; ji jam buvo kaip duktė.
4 Kartą užėjo keleivis pas turtingąjį vyrą. Jis pagailėjo savo avių ir galvijų, kad paruoštų keleiviui maisto. Paėmęs beturčio mylimą avytę, paruošė iš jos keleiviui vaišes“.
5 Dovydas, labai supykęs ant to žmogaus, tarė Natanui: „Kaip Viešpats gyvas, tas vyras turi mirti!
6 O už avytę jis privalo atlyginti keturgubai, nes jis taip pasielgė ir neparodė gailesčio“.
7 Natanas tarė Dovydui: „Tu esi tas žmogus! Taip sako Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Aš tave patepiau Izraelio karaliumi ir išgelbėjau iš Sauliaus rankų.
8 Aš tau atidaviau tavo valdovo namus bei jo žmonas ir tau daviau Izraelio bei Judo namus; jei to buvo maža, dar daugiau būčiau pridėjęs.
9 Kodėl paniekinai Viešpaties įsakymą, piktai elgdamasis Jo akivaizdoje? Tu nužudei hetitą Ūriją amonitų kardu ir pasiėmei jo žmoną.
10 Dabar kardas visada lydės tavo namus, nes tu paniekinai mane ir pasiėmei hetito Ūrijos žmoną.
11 Aš pakelsiu prieš tave pikta iš tavo paties namų; tau matant, tavo žmonas atiduosiu tavo artimui, ir jis suguls su tavo žmonomis prieš saulę.
12 Tu tai darei slaptai, bet Aš darysiu visam Izraeliui matant, saulės šviesoje’“.
13 Dovydas tarė Natanui: „Aš nusidėjau Viešpačiui“. Natanas atsakė Dovydui: „Viešpats pašalino tavo nuodėmę, tu nemirsi.
14 Bet kadangi davei progos Viešpaties priešams Dievą niekinti, sūnus, kuris tau gimė, mirs“.
15 Natanas nuėjo į savo namus, o Viešpats ištiko kūdikį, kurį Ūrijos žmona pagimdė Dovydui, ir tas sunkiai susirgo.
16 Dovydas maldavo Dievą dėl vaiko, jis pasninkavo ir pasišalinęs gulėjo ant žemės visą naktį.
17 Jo namų vyresnieji atėję norėjo jį pakelti nuo žemės, bet jis nesikėlė ir nevalgė su jais.
18 Septintą dieną kūdikis mirė. Dovydo tarnai bijojo jam pranešti apie kūdikio mirtį, galvodami: „Dar kūdikiui tebesant gyvam, mes jam kalbėjome, bet jis buvo neperkalbamas. Kai pranešime jam, kad kūdikis mirė, jis gali padaryti ką nors negero“.
19 Dovydas pastebėjo, kad jo tarnai šnibždasi, ir suprato, kad kūdikis miręs. Jis paklausė savo tarnų: „Ar kūdikis mirė?“ Tie atsakė: „Mirė“.
20 Tuomet Dovydas atsikėlė nuo žemės, nusiprausė, pasitepė, pakeitė drabužius ir, nuėjęs į Viešpaties namus, pagarbino. Sugrįžęs paprašė maisto ir valgė.
21 Jo tarnai klausė: „Ką reiškia toks tavo elgesys? Tu pasninkavai ir verkei kūdikiui esant gyvam, o kai jis mirė, atsikėlei ir valgai?“
22 Jis atsakė: „Kūdikiui tebesant gyvam, pasninkavau ir verkiau, manydamas: ‘Kas žino, gal Viešpats pasigailės manęs ir kūdikis nemirs’.
23 Dabar jis mirė, tai kam gi man bepasninkauti? Ar aš galiu jį sugrąžinti? Aš nueisiu pas jį, bet jis nesugrįš pas mane“.
24 Dovydas paguodė savo žmoną Batšebą ir, įėjęs pas ją, gulėjo su ja. Ji pagimdė sūnų, kurį Dovydas pavadino Saliamonu. Viešpats pamilo vaikutį
25 ir siuntė pranašą Nataną, kad jį pavadintų Jedidiju pagal Viešpaties žodį.
26 Joabas kariavo prieš amonitus ir apgulė jų karališkąjį miestą Rabą.
27 Joabo pasiuntiniai pranešė Dovydui: „Aš kariavau prieš Rabą ir paėmiau miesto vandens atsargas.
28 Todėl dabar surink likusius karius, apgulk miestą ir jį paimk, kad aš jo nepaimčiau ir jis nebūtų pavadintas mano vardu“.
29 Dovydas, surinkęs visus žmones, nuėjo prie Rabos, kariavo prieš miestą ir jį paėmė.
30 Dovydas nuėmė amonitų karaliui nuo galvos karūną su brangiais akmenimis, sveriančią talentą aukso, ir užsidėjo ją ant galvos. Be to, jis išsigabeno iš miesto labai daug grobio.
31 Žmones jis išsivedė ir pristatė juos prie pjūklų, geležinių akėčių, kirvių ir prie krosnių plytoms degti. Taip jis padarė su visais amonitų miestais. Tada Dovydas su visais žmonėmis sugrįžo į Jeruzalę.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: batšeba · dievo gundymas · dovydo nuodėmės · pasekmes · palaimintas karalius · augintiniai
4 Už tai, ką Judo karalius Manasas, Ezekijo sūnus, padarė Jeruzalėje, Aš atiduosiu juos vargui į visas žemės karalystes.
1 Dovydas sušaukė į Jeruzalę visus Izraelio ir giminių kunigaikščius, būrių viršininkus, tūkstantininkus, šimtininkus, karaliaus bei jo sūnų nuosavybės ir gyvulių vyriausiuosius prievaizdus, rūmų valdininkus, narsius vyrus ir karžygius.
2 Karalius atsistojęs tarė: „Paklausykite, mano broliai, mano tauta. Aš norėjau statyti namus Viešpaties Sandoros skryniai, pakojį mūsų Dievui ir buvau pasiruošęs statybai,
3 bet Dievas man tarė: ‘Tu nestatysi namų mano vardui, nes tu esi karys ir praliejai kraują’.
4 Tačiau Viešpats, Izraelio Dievas, pasirinko mane iš visų mano tėvo namų, kad būčiau karalius viso Izraelio. Jis išrinko iš Judo giminės mano tėvo namus ir iš mano tėvo sūnų mane panorėjo paskirti viso Izraelio karaliumi.
5 Viešpats davė man daug sūnų ir iš visų Jis pasirinko Saliamoną, kad jis sėdėtų Viešpaties karalystės soste ir valdytų Izraelį.
6 Jis man pasakė: ‘Tavo sūnus Saliamonas pastatys mano namus ir mano kiemus; Aš jį išsirinkau savo sūnumi ir Aš būsiu jam tėvas.
7 Be to, Aš įtvirtinsiu jo karalystę per amžius, jei jis vykdys mano įsakymus ir nurodymus kaip iki šiolei’.
8 Taigi dabar viso Izraelio ir mūsų Dievo akivaizdoje jums sakau: klausykite ir vykdykite visus Viešpaties, savo Dievo, įsakymus, kad gyventumėte šioje geroje žemėje ir ji liktų jūsų vaikams per amžius.
9 O tu, mano sūnau Saliamonai, pažink savo tėvo Dievą ir Jam tarnauk tobula širdimi ir su tikru noru, nes Viešpats ištiria visų širdis ir siekius. Jei Jo ieškosi, rasi Jį, o jei Jį paliksi, Jis atmes tave amžiams.
10 Dabar įsidėmėk! Viešpats tave išsirinko, kad pastatytum namus šventyklai. Būk stiprus ir daryk tai“.
11 Dovydas davė savo sūnui Saliamonui šventyklos planą: prieangių, pastatų, sandėlių, aukštutinių ir vidinių patalpų ir Švenčiausiosios;
12 taip pat ir kitus brėžinius, kurie buvo jo širdyje: Viešpaties namų kiemo, visų aplinkui esančių patalpų, Dievo namų turtų saugyklos ir pašvęstų daiktų saugyklos,
13 patalpų kunigų bei levitų padaliniams ir įvairiems šventyklos darbams, ir visų Viešpaties namų tarnystės indų.
14 Jis davė Saliamonui aukso ir sidabro auksiniams ir sidabriniams indams nulieti, nustatydamas atskirų indų svorį:
15 auksinėms žvakidėms ir jų lempoms nustatė kiekvienos žvakidės ir lempos svorį, taip pat sidabrinėms žvakidėms ir jų lempoms nustatė kiekvienos žvakidės ir lempos svorį pagal jų paskirtį.
16 Taip pat davė aukso padėtinės duonos stalams iš aukso ir sidabro sidabriniams stalams,
17 gryno aukso šakutėms, puodams, taurėms ir auksiniams dubenims, kiekvienam pagal svorį, sidabriniams dubenims, kiekvienam sidabro pagal svorį;
18 smilkomajam aukurui gryniausio aukso pagal svorį ir cherubams, kurie laikė išskleidę sparnus ir dengė Viešpaties Sandoros skrynią.
19 Visa tai buvo užrašyta pagal Viešpaties duotą apreiškimą, kaip Jis nurodė atlikti darbus.
20 Dovydas tarė savo sūnui Saliamonui: „Būk stiprus ir drąsus bei imkis darbo! Nebijok ir nenusigąsk, nes Viešpats Dievas, mano Dievas, bus su tavimi. Jis nepaliks tavęs, kol baigsi visus Viešpaties namų statybos darbus.
21 Kunigai ir levitai yra pasiruošę bet kokiai Dievo namų tarnystei; kiekviename darbe tau padės patyrę meistrai ir visa tauta bei kunigaikščiai vykdys tavo įsakymus“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: pakojis · statyti miestus · atkrito · Dievas jėga · saliamono šventykla · vidinė šventykla
1 Izraelio sūnūs: Rubenas, Simeonas, Levis, Judas, Isacharas, Zabulonas,
2 Danas, Juozapas, Benjaminas, Neftalis, Gadas ir Ašeras.
3 Judo sūnūs: Eras, Onanas ir Šela; tie trys buvo kanaanietės Šūvos vaikai. Judo pirmagimis Eras buvo nedoras Viešpaties akyse, todėl Viešpats siuntė jam mirtį.
4 Su savo marčia Tamara Judas turėjo Perecą ir Zerachą. Iš viso buvo penki Judo sūnūs.
5 Pereco sūnūs: Hecronas ir Hamulas.
6 Zeracho sūnūs: Zimris, Etanas, Hemanas, Kalkolas ir Dara, iš viso penki.
7 Karmio sūnus Achanas užtraukė nelaimę Izraeliui, nes jis pavogė, kas buvo skirta sunaikinti.
8 Etano sūnus buvo Azarija.
9 Hecrono sūnūs: Jerahmeelis, Ramas ir Kelubajas.
10 Ramas buvo Aminadabo tėvas; Aminadabas buvo Judo kunigaikščio Naasono tėvas.
11 Naasonas buvo Salmono tėvas, Salmonas – Boozo tėvas,
12 Boozas – Jobedo tėvas, o Jobedas – Jesės tėvas.
13 Jesės sūnūs: pirmagimis – Eliabas, antras – Abinadabas, trečias – Šima,
14 ketvirtas – Netanelis, penktas – Radajas,
15 šeštas – Ocemas, septintas – Dovydas.
16 Jų seserys: Ceruja ir Abigailė. Cerujos sūnūs: Abšajas, Joabas ir Asaelis – trys.
17 Abigailės sūnus – Amasa, jo tėvas buvo izmaelitas Jeteras.
18 Hecrono sūnaus Kalebo sūnūs iš jo žmonų Azubos ir Jerijotos buvo Ješeras, Šobabas ir Ardonas.
19 Azubai mirus, Kalebas vedė Efratą, kuri pagimdė sūnų Hūrą.
20 Hūras buvo Ūrio tėvas, o Ūris – Becalelio tėvas.
21 Vėliau Hecronas, būdamas šešiasdešimties metų amžiaus, vedė Gileado tėvo Machyro dukterį; ji jam pagimdė Segubą.
22 Segubas buvo tėvas Jayro, kuriam priklausė dvidešimt trys miestai Gileado krašte.
23 Gešūras ir Aramas paėmė iš Jayro Kenato miestus ir jų kaimus – šešiasdešimt vietovių. Tie visi buvo Gileado tėvo Machyro palikuonys.
24 Hecronui mirus Kalebo Efratoje, jo žmona Abija pagimdė nuo jo Tekojos tėvą Ašhūrą.
25 Hecrono pirmagimio Jerahmeelio sūnūs buvo pirmagimis Ramas, kiti – Būna, Orenas, Ocemas ir Ahija.
26 Jerahmeelis dar turėjo kitą žmoną, kuri buvo vardu Atara; ji buvo Onamo motina.
27 Jerahmeelio pirmagimio Ramo sūnūs buvo Maacas, Jaminas ir Ekeras.
28 Onamo sūnūs – Šamajas ir Jada, o Šamajo sūnūs – Nadabas ir Abišūras.
29 Abišūro žmona buvo vardu Abihailė; ji pagimdė Achbaną ir Molidą.
30 Nadabo sūnūs: Seledas ir Apaimas. Seledas mirė bevaikis.
31 Apajimo sūnus – Išis; Išio sūnus – Šešanas; Šešanui gimė Achlajas.
32 Jada, Šamajo brolis, turėjo sūnus Jeterą ir Jehonataną. Jeteras mirė bevaikis.
33 Jehonatano sūnūs: Peletas ir Zaza. Šitie buvo Jerahmeelio palikuonys.
34 Šešanas neturėjo sūnų, tik dukteris. Šešanas turėjo egiptietį vergą, vardu Jarha.
35 Šešanas atidavė savo dukterį Jarhai į žmonas, o ji jam pagimdė Atają.
36 Atajas buvo Natano tėvas, Natanas – Zabado tėvas,
37 Zabadas – Eflalo tėvas, Eflalas – Jobedo tėvas,
38 Jobedas – Jehuvo tėvas, Jehuvas – Azarijo tėvas,
39 Azarija – Heleco tėvas, Helecas – Eleasos tėvas,
40 Eleasa – Sismajo tėvas, Sismajas – Šalumo tėvas,
41 Šalumas – Jekamijos tėvas, o Jekamija – Elišamos tėvas.
42 Jerahmeelio brolio Kalebo pirmagimis sūnus Meša buvo Zifo tėvas, o Marešos sūnus buvo Hebronas.
43 Hebrono sūnūs: Korachas, Tapuachas, Rekemas ir Šema.
44 Šema buvo Rahamo tėvas, o Rahamas – Jorkoamo. Rekemas buvo Šamajo tėvas.
45 Šamajo sūnus buvo Maonas, o Maonas buvo Bet Cūro tėvas.
46 Efa, Kalebo sugulovė, pagimdė Haraną, Mocą ir Gazezą, ir Haranui gimė Gazezas.
47 Jahdojo sūnūs: Regemas, Jotamas, Gešanas, Peletas, Efa ir Šaafas.
48 Kalebo sugulovė Maaka pagimdė Šeberą ir Tirhaną.
49 Ji dar pagimdė Šaafą, Madmanos tėvą, ir Ševą, Machbenos ir Gibėjos tėvą. Kalebo duktė buvo Achsa.
50 Šitie buvo Kalebo palikuonys. Efratos pirmagimio Hūro sūnūs: Šobalas – Kirjat Jearimo tėvas,
51 Salma – Betliejaus tėvas, Harefas – Bet Gadero tėvas.
52 Šobalas turėjo sūnų Haroję, ir pusė manahatiečių buvo kilę iš jo.
53 Kirjat Jearimo šeimos – itrai, putai, šumatai ir mišrai; iš šitų kilo coriečiai ir eštaoliečiai.
54 Salmos palikuonys: Betliejus, netofiečiai, Atarotas, Joabo namai, pusė manahatiečių ir coriečiai.
55 Raštininkų šeimos, kurios gyveno Jabece: tiratai, šimatai ir suchatai; jie yra kainitai, kilę iš Hamato, Rechabo namų tėvo.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: vardu simeonas · Biblijos skaitymas · gyvasis · grobia · jėzaus geneologija · esromas
1 Devintaisiais jo karaliavimo metais, dešimto mėnesio dešimtą dieną prieš Jeruzalę atėjo Babilono karalius Nebukadnecaras su visa kariuomene, apgulė ją ir supylė aplinkui pylimą.
2 Miestas buvo apgultas iki vienuoliktų karaliaus Zedekijo metų.
3 Ketvirto mėnesio devintą dieną mieste taip sustiprėjo badas, kad žmonės nebeturėjo ko valgyti.
4 Pralaužę miesto sieną, karalius su visais kariais pabėgo naktį taku, esančiu tarp dviejų miesto sienų, prie karaliaus sodo. Chaldėjai buvo išsidėstę aplinkui miestą. Jie traukėsi lygumos keliu.
5 Chaldėjų kariuomenė vijosi karalių ir sugavo Jericho lygumoje. Visa jo kariuomenė buvo išsklaidyta.
6 Jie suėmė karalių ir atgabeno į Riblą pas Babilono karalių, ir jie teisė jį.
7 Jie nužudė Zedekijo sūnus jo akyse, o pačiam Zedekijui išlupo akis, sukaustė grandinėmis ir išsivedė į Babiloną.
8 Devynioliktų Babilono karaliaus Nebukadnecaro metų penkto mėnesio septintą dieną į Jeruzalę atėjo Babilono karaliaus tarnas Nebuzaradanas, sargybos viršininkas,
9 ir sudegino Viešpaties namus, karaliaus namus ir visus didelius miesto pastatus.
10 Chaldėjų kariuomenė, kuri buvo su sargybos viršininku, išgriovė aplink Jeruzalę esančias sienas.
11 Išlikusius miesto gyventojus ir perbėgusius pas Babilono karalių sargybos viršininkas Nebuzaradanas išvedė į nelaisvę.
12 Bet jis paliko kai kuriuos krašto beturčius, kad prižiūrėtų vynuogynus ir dirbtų žemę.
13 Chaldėjai sulaužė varines kolonas, stovus ir varinį baseiną, buvusius Viešpaties namuose, ir jų varį išgabeno į Babiloną.
14 Jie paėmė ir puodus, semtuvus, gnybtuvus, dubenis bei visus varinius indus, kurie buvo naudojami tarnavimo metu.
15 Sargybos viršininkas pasiėmė indus smilkalams, taures ir visa, kas buvo iš aukso ir sidabro.
16 Dviejų kolonų, baseino ir stovų, kuriuos Saliamonas padirbo Viešpaties namams, vario buvo tiek, kad nebuvo įmanoma pasverti.
17 Viena kolona buvo aštuoniolikos uolekčių aukščio, ir ant jos buvo varinis kapitelis trijų uolekčių aukščio; grotelės ir granato vaisiai aplinkui buvo iš vario. Tokia pat buvo ir antroji kolona su grotelėmis.
18 Sargybos viršininkas paėmė vyriausiąjį kunigą Serają, antrąjį kunigą Sofoniją, tris durininkus,
19 miesto valdininką, kuris buvo karo vyrų viršininkas, penkis vyrus, karaliaus patarėjus, kuriuos rado mieste, kariuomenės vyriausiąjį raštininką, kuris šaukdavo kariuomenėn vyrus, ir šešiasdešimt krašto vyrų, kurie buvo mieste.
20 Ir Nebuzaradanas, sargybos viršininkas, nuvedė juos pas Babilono karalių į Riblą.
21 Karalius nužudė juos Ribloje, Hamato krašte. Taip Judas buvo ištremtas iš savo krašto.
22 Valdytoju Judo krašte likusiems žmonėms Babilono karalius Nebukadnecaras paskyrė Šafano sūnaus Ahikamo sūnų Gedaliją.
23 Kariuomenės vadai ir jų vyrai išgirdo, kad Babilono karalius paskyrė Goedaliją Judo valdytoju. Ir atėjo pas jį į Micpą Netanijos sūnus Izmaelis, Kareacho sūnus Johananas, netofiečio Tanhumeto sūnus Seraja, maako sūnus Jaazanijas ir jų vyrai.
24 Gedalijas prisiekė jiems: „Nebijokite chaldėjų tarnų, gyvenkite krašte, tarnaukite Babilono karaliui ir bus jums gerai“.
25 Septintą mėnesį į Micpą atėjo Elišamos sūnaus Netanijos sūnus Izmaelis, kilęs iš karališkos giminės, su dešimčia vyrų ir užmušė Gedaliją, žydus ir chaldėjus, buvusius su juo.
26 Tada visi žmonės, dideli ir maži, bei kariuomenės vadai išėjo į Egiptą, nes jie bijojo chaldėjų.
27 Trisdešimt septintaisiais Judo karaliaus Jehojachino tremties metais, dvylikto mėnesio dvidešimt septintą dieną Babilono karalius Evil Merodachas pirmaisiais savo karaliavimo metais išleido Judo karalių Jehojachiną iš kalėjimo.
28 Jis draugiškai su juo kalbėjo ir davė jam sostą, aukštesnį negu kitų karalių, kurie buvo su juo Babilone.
29 Jis pakeitė Jehojachino kalėjimo drabužius, ir tas valgė karaliaus akivaizdoje per visas savo gyvenimo dienas.
30 Karalius jam paskyrė nuolatinį išlaikymą, kurį jis gaudavo kiekvieną dieną, per visas savo gyvenimo dienas.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: gyvasis · hazaelis · badas Egiptas · badmetis · kinų siena · vestuvių puota
20 Visi kiti Ezekijo darbai ir jo galia, kaip jis padarė tvenkinį ir vandentiekį, atvesdamas į miestą vandenį, yra aprašyta Judo karalių metraščių knygoje.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: Abneris · amnonas · baseinas · gerasis karalius · į kalną · iš vandens
1 Jezreelietis Nabotas turėjo vynuogyną šalia Samarijos karaliaus Ahabo rūmų.
2 Ahabas kalbėjo Nabotui: „Duok man savo vynuogyną. Aš pasidarysiu daržą iš jo, nes jis yra arti mano namų, o aš tau duosiu vietoje jo geresnį vynuogyną, arba jei tau geriau, sumokėsiu, kiek jis vertas“.
3 Nabotas atsakė karaliui: „Taip nebus, kad atiduočiau savo tėvų palikimą“.
4 Ahabas sugrįžo į namus paniuręs ir nepatenkintas dėl jezreeliečio Naboto atsakymo: „Neatiduosiu savo tėvų palikimo“. Jis atsigulė į lovą, nusisuko ir nevalgė.
5 Jo žmona Jezabelė, atėjusi pas jį, klausė: „Kodėl tavo dvasia taip nuliūdusi, kad nevalgai?“
6 Jis jai atsakė: „Aš prašiau jezreeliečio Naboto parduoti man savo vynuogyną arba išmainyti į kitą vynuogyną, bet jis nesutiko“.
7 Jo žmona Jezabelė tarė jam: „Ar ne tu valdai Izraelį? Kelkis, valgyk ir būk geros nuotaikos! Aš atiduosiu tau jezreeliečio Naboto vynuogyną“.
8 Ji parašė Ahabo vardu laiškų, juos užantspaudavo jo antspaudu ir pasiuntė miesto vyresniesiems bei didžiūnams, kurie gyveno su Nabotu.
9 Laiškuose ji rašė: „Paskelbkite pasninką ir pasodinkite Nabotą į pirmą vietą tarp žmonių,
10 o prieš jį pasodinkite du vyrus, Belialo vaikus, kurie paliudytų, kad Nabotas keikė Dievą ir karalių. Po to išveskite jį ir užmuškite akmenimis“.
11 Jo miesto vyrai, vyresnieji ir didžiūnai, gyvenantieji mieste, padarė taip, kaip buvo parašyta Jezabelės laiškuose, kuriuos ji jiems pasiuntė.
12 Jie paskelbė pasninką ir pasodino Nabotą į pirmąją vietą tarp žmonių.
13 Po to atėjo du vyrai, Belialo vaikai, ir atsisėdo prieš jį. Tie liudijo prieš Nabotą, visiems žmonėms girdint: „Nabotas keikė Dievą ir karalių“. Po to jie, išvedę jį už miesto, užmušė akmenimis
14 ir pranešė Jezabelei: „Nabotas užmuštas akmenimis“.
15 Jezabelė, išgirdusi, kad Nabotas užmuštas akmenimis, tarė Ahabui: „Pasisavink jezreeliečio Naboto vynuogyną, kurį jis atsisakė tau parduoti už pinigus, nes Nabotas jau nebegyvas“.
16 Ahabas, sužinojęs, kad Nabotas miręs, tuojau išėjo į jezreeliečio Naboto vynuogyną, kad jį pasisavintų.
17 Tuomet Viešpats kalbėjo Elijui:
18 „Eik į Samariją, kur sutiksi Izraelio karalių Ahabą. Jį rasi Naboto vynuogyne, kurio jis nuėjo pasisavinti.
19 Sakyk jam: ‘Taip sako Viešpats: ‘Tu nužudei žmogų ir pagrobei jo nuosavybę. Toje vietoje, kurioje šunys laižė Naboto kraują, šunys laižys ir tavo kraują’“.
20 Ahabas, pamatęs Eliją, tarė: „Tai suradai mane, mano prieše?“ Tas atsakė: „Aš tave suradau, nes tu parsidavei, kad darytum pikta Viešpaties akyse.
21 Todėl Viešpats sako: ‘Aš bausiu tave ir išnaikinsiu visus Ahabo šeimos vyrus, nė vieno nepaliksiu gyvo.
22 Padarysiu tau, kaip padariau Nebato sūnui Jeroboamui ir Ahijos sūnui Baašai, nes tu įtraukei Izraelį į nuodėmę’.
23 Ir apie Jezabelę Viešpats taip pat kalbėjo: ‘Šunys ės Jezabelę Jezreelio mieste.
24 Kas iš Ahabo mirs mieste, tą ės šunys, kas mirs laukuose, tą les padangių paukščiai’“.
25 Nebuvo kito tokio, kuris būtų taip parsidavęs daryti pikta Viešpaties akyse, kaip Ahabas, nes jį suvedžiojo jo žmona Jezabelė.
26 Jis bjauriai elgėsi sekdamas stabus, kaip darė amoritai, kuriuos Viešpats išvarė prieš izraelitams įsikuriant.
27 Ahabas, išgirdęs šituos žodžius, perplėšė savo drabužius ir, užsidėjęs ašutinę, pasninkavo, gulėjo ašutinėje ir vaikščiojo nusiminęs.
28 Tada Viešpats kalbėjo pranašui Elijui:
29 „Ar matai, kaip Ahabas nusižemino prieš mane? Kadangi jis taip padarė, Aš nesiųsiu jam nelaimių iki jo mirties, bet jo sūnaus dienomis įvykdysiu bausmę jo namams“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: karalius Ezekijas · nabotas · ūžuoti · vynuoges · aklojo vardas · alyvų sodas
1 Ahabas papasakojo Jezabelei visa, ką padarė Elijas ir kaip jis išžudė visus Baalo pranašus.
2 Jezabelė siuntė pasiuntinį pas Eliją, sakydama: „Tegul dievai man padaro tai ir dar daugiau, jei rytoj apie šitą laiką aš nepadarysiu tau taip, kaip tu padarei Baalo pranašams“.
3 Tai pamatęs, jis pakilo ir išėjo, kad išgelbėtų savo gyvybę. Atėjęs į Judo Beer Šebą ir palikęs ten savo tarną,
4 pats ėjo į dykumą visą dieną. Atėjęs jis atsisėdo po vienu kadagiu ir meldė sau mirties: „Viešpatie, gana, pasiimk mano gyvenimą, aš nesu geresnis už savo tėvus“.
5 Jis atsigulė ir užmigo po kadagiu. Angelas palietė jį ir tarė: „Kelkis ir valgyk“.
6 Elijas pažiūrėjo ir pamatė galvūgalyje paplotį ir indą su vandeniu. Pavalgęs ir atsigėręs jis vėl atsigulė.
7 Viešpaties angelas atėjo antrą kartą ir, jį palietęs, tarė: „Kelkis ir valgyk, nes tavęs laukia ilgas kelias“.
8 Pavalgęs ir pasistiprinęs tuo maistu, jis ėjo keturiasdešimt parų iki Dievo kalno Horebo.
9 Jam apsinakvojus vienoje oloje, Viešpats jam tarė: „Ką čia veiki, Elijau?“
10 Jis atsakė: „Aš buvau labai uolus dėl Viešpaties, kareivijų Dievo, nes izraelitai sulaužė Tavo sandorą, išgriovė Tavo aukurus ir išžudė Tavo pranašus. Aš vienas likau, ir jie ieško mano gyvybės“.
11 Viešpats tarė: „Išeik ir atsistok ant kalno prieš Viešpatį“. Viešpats praėjo, ir didelė bei smarki audra, ardanti kalnus ir trupinanti uolas, buvo priešais Viešpatį. Bet audroje nebuvo Viešpaties. Po audros drebėjo žemė, bet Viešpaties nebuvo žemės drebėjime.
12 Žemės drebėjimui praėjus, pakilo liepsnos, bet ir liepsnose Viešpaties nebuvo. Tada pasigirdo tylus ramus balsas.
13 Elijas, jį išgirdęs, apsigaubė veidą apsiaustu ir išėjęs atsistojo olos angoje. Pasigirdo balsas: „Ką čia veiki, Elijau?“
14 Jis atsakė: „Aš buvau labai uolus dėl Viešpaties, kareivijų Dievo, nes izraelitai sulaužė Tavo sandorą, išgriovė Tavo aukurus ir išžudė Tavo pranašus. Aš vienas likau, ir jie ieško mano gyvybės“.
15 Viešpats jam tarė: „Grįžk savo keliu per dykumą į Damaską ir nuvykęs ten patepk Hazaelį Sirijos karaliumi,
16 Nimšio sūnų Jehuvą – Izraelio karaliumi ir Šafato sūnų Eliziejų iš Abel Meholos patepk pranašu savo vieton.
17 Kas paspruks nuo Hazaelio kardo, tą nužudys Jehuvas, o kas paspruks nuo Jehuvo kardo, tą nužudys Eliziejus.
18 Tačiau Aš pasilikau Izraelyje septynis tūkstančius, kurie nesulenkė kelių prieš Baalą ir nebučiavo jo“.
19 Elijas, išėjęs iš ten, surado Šafato sūnų Eliziejų ariantį lauką. Dvylika jungų jaučių ėjo pirma jo, jis pats arė su dvyliktuoju. Elijas, praeidamas pro jį, užmetė ant jo savo apsiaustą.
20 Tas, palikęs jaučius ir bėgdamas paskui Eliją, tarė: „Leisk man pabučiuoti savo tėvą ir motiną, tuomet aš seksiu tave“. Elijas jam atsakė: „Eik ir sugrįžk, nes ką aš tau padariau?“
21 Jis sugrįžo, papjovė jungo jaučius ir, išviręs juos ant pakinktų medžių, mėsą išdalino žmonėms, ir jie valgė. Po to jis sekė Eliją ir jam tarnavo.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: aliejaus patepimas · Elijas meldėsi · elijo išgydymas · gvazdikas · heberas · kaitra
41 Kiti Saliamono darbai ir jo poelgiai bei išmintis yra aprašyta Saliamono darbų knygoje.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: apreiškimo knyga · gadas · raižymo · saliamonas miltai · šedevras
27 Abšalomas turėjo tris sūnus ir vieną dukterį, vardu Tamara; ji buvo graži moteris.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: Abšalomas · dovydo globėjas
27 Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti, o po to – teismas,
Šios eilutės taip pat ieškota temose: daugiau negu · dievo mylintis · dreba · iš anksto · kankintis · kristaus darbas
1 Ir aš, broliai, kai pas jus lankiausi, atėjau ne su gražbyliavimu ar išmintimi skelbti jums Dievo liudijimo.
2 Nes aš nusprendžiau tarp jūsų nežinoti nieko, išskyrus Jėzų Kristų, ir Tą nukryžiuotą.
3 Aš buvau pas jus silpnas, išsigandęs ir labai drebėjau.
4 Mano kalba ir skelbimas pasižymėjo ne įtikinančiais žmogiškos išminties žodžiais, bet Dvasios ir jėgos parodymu,
5 kad ir jūsų tikėjimas remtųsi ne žmogiška išmintimi, bet Dievo jėga.
6 Tiesa, tarp subrendusiųjų mes skelbiame išmintį, tačiau tai išmintis ne šio pasaulio ir ne šio pasaulio valdovų, kurie pranyks.
7 Mes skelbiame paslaptingą ir paslėptą Dievo išmintį, kurią Dievas nuo amžių paskyrė mums išaukštinti,
8 kurios nepažino jokie šio pasaulio valdovai, nes, jei būtų pažinę, nebūtų šlovės Viešpaties nukryžiavę.
9 Bet skelbiame, kaip parašyta: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli“.
10 Dievas mums tai apreiškė per savo Dvasią, nes Dvasia visa ištiria, net Dievo gelmes.
11 Kas iš žmonių žino, kas yra žmogaus, jei ne paties žmogaus dvasia? Taip pat niekas nežino, kas yra Dievo, tik Dievo Dvasia.
12 O mes gavome ne pasaulio dvasią, bet Dvasią iš Dievo, kad suvoktume, kas mums Dievo dovanota.
13 Apie tai ir kalbame ne žodžiais, kurių moko žmogiškoji išmintis, bet tais, kurių moko Šventoji Dvasia, – dvasinius dalykus gretindami su dvasiniais.
14 Bet sielinis žmogus nepriima to, kas yra iš Dievo Dvasios, nes jam tai kvailystė; ir negali suprasti, nes tai dvasiškai vertinama.
15 O dvasinis žmogus gali spręsti apie viską, bet niekas negali spręsti apie jį.
16 „Kas gi suvokė Viešpaties mintį, kad galėtų Jį pamokyti?“ O mes turime Kristaus protą.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: aukštis plotis · baltas paukštis · dvasios išmintis · gerasis piemuo · kalbėjo palyginimais · naujas pasaulis
1 Baigęs kalbėti, Jėzus su savo mokiniais nuėjo anapus Kedrono upelio, kur buvo sodas. Jis ir mokiniai įėjo į sodą.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: Abšalomas · alfiejaus sūnūs · alyvų sodas · devyniasdešimt devynias · dovydo nuodėmės · edenas sodai
1 Amoso, avių ganytojo iš Tekojos, žodžiai. Jis matė regėjimą apie Izraelį Judo karaliaus Uzijo ir Izraelio karaliaus Jeroboamo, Jehoašo sūnaus, dienomis, dveji metai prieš žemės drebėjimą.
1 Zedekijas buvo dvidešimt vienerių metų, kai tapo karaliumi. Jis karaliavo vienuolika metų Jeruzalėje. Jo motina buvo Hamutalė, Jeremijo duktė iš Libnos.
2 Jis darė pikta Viešpaties akyse kaip ir Jehojakimas.
3 Dėl Viešpaties rūstybės taip atsitiko Jeruzalei ir Judui, kad galiausiai Jis pašalino juos iš savo akių. Ir Zedekijas sukilo prieš Babilono karalių.
4 Devintaisiais Zedekijo karaliavimo metais, dešimto mėnesio dešimtą dieną, Babilono karalius Nebukadnecaras atėjo su visa kariuomene prieš Jeruzalę, ją apgulė ir supylė aplinkui pylimą.
5 Miestas buvo apgultas iki vienuoliktų karaliaus Zedekijo metų.
6 Ketvirto mėnesio devintą dieną mieste taip sustiprėjo badas, kad žmonės nebeturėjo ko valgyti.
7 Pralaužę miesto sieną, karalius ir visi jo kariai pabėgo naktį taku, esančiu tarp dviejų miesto sienų, pro karaliaus sodą. Chaldėjai buvo apsupę miestą. Jie traukėsi lygumos keliu.
8 Chaldėjų kariuomenė vijosi karalių ir sugavo Zedekiją lygumoje prie Jericho. Visa jo kariuomenė buvo išsklaidyta.
9 Jie suėmė karalių ir atgabeno pas Babilono karalių į Riblą Hamato krašte, ir tas jį teisė.
10 Babilono karalius nužudė Zedekijo sūnus jo akyse, taip pat ir visus Judo kunigaikščius Ribloje.
11 Tada Zedekijui išlupo akis, sukaustė grandinėmis, išsivedė į Babiloną ir įmetė į kalėjimą, kuriame jis išbuvo iki mirties.
12 Devynioliktais Nebukadnecaro, Babilono karaliaus, metais, penkto mėnesio dešimtą dieną, sargybos viršininkas Nebuzaradanas, kuris tarnavo Babilono karaliui, atėjo į Jeruzalę.
13 Jis sudegino Viešpaties namus, karaliaus namus ir visus didelius Jeruzalės pastatus.
14 Chaldėjų kariai, buvę su sargybos viršininku, išgriovė aplinkui Jeruzalę esančias sienas.
15 Nebuzaradanas, sargybos viršininkas, išvedė į nelaisvę dalį tautos beturčių, mieste likusius gyventojus, tuos, kurie perbėgo pas babiloniečius, ir visus amatininkus.
16 Bet Nebuzaradanas paliko kai kuriuos krašto beturčius, kad prižiūrėtų vynuogynus ir dirbtų žemę.
17 Chaldėjai sulaužė varines kolonas, stovus ir varinį baseiną, buvusius Viešpaties namuose, ir visą jų varį išgabeno į Babiloną.
18 Jie paėmė ir puodus, šakutes, gnybtuvus, dubenis, semtuvus bei visus varinius indus, kurie buvo naudojami tarnavimo metu.
19 Sargybos viršininkas pasiėmė indus smilkalams, taures, praustuves, žvakides, lėkštes – visa, kas buvo iš aukso ir sidabro.
20 Dviejų kolonų, baseino, dvylikos varinių jaučių, buvusių po baseinu, ir stovų, kuriuos karalius Saliamonas buvo padaręs Viešpaties namams, vario buvo neįmanoma pasverti.
21 Viena kolona buvo aštuoniolikos uolekčių aukščio, dvylikos uolekčių apimties; kolonos sienos buvo keturių pirštų storio, o vidus tuščias.
22 Ant kolonos buvo varinis kapitelis, penkių uolekčių aukščio; jį supo grotelės ir granato vaisiai – viskas buvo iš vario. Tokia pat buvo ir antroji kolona.
23 Devyniasdešimt šeši granato vaisiai buvo iš vienos pusės; iš viso aplinkui groteles jų buvo šimtas.
24 Sargybos viršininkas paėmė vyriausiąjį kunigą Serają, antrąjį kunigą Sofoniją, tris durininkus,
25 miesto valdininką, kuris buvo karo vyrų viršininkas, septynis vyrus, karaliaus patarėjus, kuriuos rado mieste, kariuomenės vyriausiąjį raštininką, kuris šaukdavo į kariuomenę, ir šešiasdešimt krašto vyrų, kurie buvo mieste.
26 Nebuzaradanas, sargybos viršininkas, paėmęs juos, nuvedė pas Babilono karalių į Riblą.
27 Karalius nužudė juos Ribloje, Hamato krašte. Taip Judas buvo ištremtas iš savo krašto.
28 Nebukadnecaras septintaisiais savo karaliavimo metais iš Jeruzalės ištrėmė tris tūkstančius dvidešimt tris žydus;
29 aštuonioliktaisiais metais – aštuonis šimtus trisdešimt du asmenis;
30 dvidešimt trečiaisiais metais sargybos viršininkas Nebuzaradanas ištrėmė septynis šimtus keturiasdešimt penkis žydus. Iš viso keturis tūkstančius šešis šimtus žmonių.
31 Trisdešimt septintaisiais Judo karaliaus Jehojachino tremties metais, dvylikto mėnesio dvidešimt penktą dieną, Babilono karalius Evil Merodachas pirmaisiais savo karaliavimo metais dovanojo bausmę Judo karaliui Jehojachinui ir išleido jį iš kalėjimo.
32 Jis kalbėjo su juo draugiškai ir davė jam sostą, aukštesnį negu kitų karalių, kurie buvo su juo Babilone.
33 Jis pakeitė Jehojachino kalėjimo drabužius, ir tas valgė karaliaus akivaizdoje per visas savo gyvenimo dienas.
34 Karalius jam paskyrė nuolatinį išlaikymą, kurį jis gaudavo kiekvieną dieną per visas savo gyvenimo dienas.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: skaičius vienuolika · pakartoto įstatymo · badas Egiptas · badmetis · belaisvius · buvau kalinys
7 Kai išlikę Judo karo vadai ir jų žmonės išgirdo, jog Babilono karalius paskyrė krašto valdytoju Gedoliją, Ahikamo sūnų, ir pavedė jam likusius krašte beturčius, vyrus, moteris ir vaikus, neištremtus į Babiloną,
8 atėjo pas Gedoliją į Micpą Izmaelis, Netanijo sūnus, Johananas ir Jehonatanas, Kareacho sūnūs, Seraja, Tanhumeto sūnus, sūnūs Efajo iš Netofos ir Jezanijas, maako sūnus, su savo žmonėmis.
9 Gedolijas, sūnus Ahikamo, sūnaus Šafano, su priesaika sakė jiems: „Nebijokite chaldėjų, likite krašte, tarnaukite Babilono karaliui ir jums bus gerai.
10 Aš lieku Micpoje ir tarnausiu chaldėjams, kurie čia atvyks. O jūs rinkite vynuogynų, sodų ir alyvmedžių vaisius, kaupkite jų atsargas ir gyvenkite tuose miestuose, kuriuos pasirinkote“.
11 Visi žydai, kurie buvo Moabe, Edome ir kituose kraštuose, išgirdę, kad Babilono karalius paliko krašte likutį ir Gedoliją, Šafano sūnaus Ahikamo sūnų, paskyrė krašto valdytoju,
12 sugrįžo iš visų vietovių, kuriose jie buvo išblaškyti, į Judo kraštą pas Gedoliją į Micpą. Jie surinko labai daug vynuogių ir sodų vaisių.
13 Johananas, Kareacho sūnus, ir kiti karo vadai, kurie buvo krašte, atėjo pas Gedoliją į Micpą.
14 Jie jam sakė: „Ar žinai, kad Baalis, amonitų karalius, atsiuntė Izmaelį, Netanijo sūnų, tavęs nužudyti?“ Bet Gedolijas, Ahikamo sūnus, jais netikėjo.
15 Johananas, Kareacho sūnus, slaptai pasisiūlė Gedolijui Micpoje: „Leisk man eiti ir nužudyti Izmaelį, Netanijo sūnų. Niekas apie tai nesužinos. Kodėl jis turėtų nužudyti tave? Tuomet Judo žmonės, kurie yra čia susirinkę, būtų išblaškyti ir Judo likutis pražūtų“.
16 Gedolijas, Ahikamo sūnus, atsakė Johananui, Kareacho sūnui: „Nedaryk taip, nes netiesą sakai apie Izmaelį“.
1 Judo karaliaus Sedekijo devintųjų metų dešimtą mėnesį Babilono karalius Nebukadnecaras ir visa jo kariuomenė atėjo ir apgulė Jeruzalę.
2 Vienuoliktaisiais Zedekijo metais, ketvirto mėnesio devintą dieną miesto siena buvo pralaužta.
3 Visi Babilono karaliaus kunigaikščiai suėjo ir susėdo prie viduriniųjų vartų: Nergal Sareceras, Samgar Nebas, Sarsechimas, Rabsaris, Nergal Sareceras, Rabmagas ir visi kiti Babilono karaliaus kunigaikščiai.
4 Judo karalius Zedekijas ir visi kariai, pamatę juos, bėgo pro karaliaus sodą tarp dviejų sienų, palikdami miestą nakties metu. Jie traukėsi lygumos keliu.
5 Chaldėjų kariuomenė sekė juos ir pasivijo Zedekiją Jericho lygumose. Jie suėmė jį ir atgabeno pas Babilono karalių Nebukadnecarą į Riblą Hamato krašte. Karalius čia jį teisė.
6 Jis nužudė Zedekijo sūnus tėvo akivaizdoje, taip pat visus Judo kilminguosius.
7 Be to, išlupo Zedekijui akis, surakino grandinėmis ir išgabeno jį į Babiloną.
8 Chaldėjai sudegino karaliaus namus, žmonių namus ir nugriovė Jeruzalės sienas.
9 Nebuzaradanas, sargybos viršininkas, ištrėmė į Babiloną mieste likusius gyventojus, tuos, kurie perbėgo pas jį, ir amatininkus.
10 Bet Nebuzaradanas, sargybos viršininkas, paliko krašte kai kuriuos beturčius ir davė jiems vynuogynų ir žemės.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: rugpjūtis · ančiasnapis · aš vartai · despotas · jėzus vartai · netyrų
26 Be to, karalius įsakė Jerachmeeliui, karaliaus sūnui, Serajui, Azrielio sūnui, ir Šelemijui, Abdeelio sūnui, suimti raštininką Baruchą ir pranašą Jeremiją, bet Viešpats paslėpė juos.
3 ir sakyk: ‘Klausykitės Viešpaties žodžio, Judo karaliai ir Jeruzalės gyventojai! Taip sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Aš užleisiu ant šitos vietos tokią nelaimę, kad kiekvienam, kuris išgirs apie ją, suspengs ausyse.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: ausis
15 Aš pašalinsiu jus iš savo akivaizdos, kaip pašalinau jūsų brolius, Efraimo palikuonis’.
1 Viešpats kalbėjo Jeremijui:
2 „Atsistok Viešpaties šventyklos vartuose ir skelbk šitą žodį: ‘Klausykitės Viešpaties žodžio, visi Judo gyventojai, kurie įeinate pro vartus Viešpatį garbinti.
3 Taip sako Viešpats: ‘Pagerinkite savo kelius ir darbus, tada gyvensite šitoje vietoje.
4 Nepasitikėkite melagingais žodžiais: ‘Tai Viešpaties šventykla’.
5 Jei iš tikrųjų pagerinsite savo kelius ir darbus, jei teisingai spręsite bylas tarpusavyje,
6 svetimtaučio, našlaičio ir našlės neskriausite, nekalto kraujo nepraliesite šitoje vietoje ir svetimų dievų nesekiosite savo pačių nelaimei,
7 tada Aš amžiams paliksiu jus gyventi krašte, kurį daviau jūsų tėvams.
8 Jūs pasitikite melagingais žodžiais, kurie nieko nepadeda.
9 Argi manote, kad galite vogti, žudyti, svetimauti, melagingai prisiekti, aukoti Baalui ir sekioti svetimus dievus,
10 o po to ateiti ir atsistoti mano akivaizdoje šituose namuose, kurie pavadinti mano vardu, ir sakyti: ‘Mes saugūs ir galime daryti šias bjaurystes’.
11 Argi mano vardu pavadinti namai jūsų akyse tapo plėšikų lindyne? Aš mačiau tai’, – sako Viešpats.
12 ‘Eikite į mano buvusią vietą Šilojuje, kur prieš tai buvo mano vardas, ir pažiūrėkite, ką Aš ten padariau dėl mano tautos Izraelio nedorybių.
13 Kadangi dabar jūs darote tuos pačius darbus, – sako Viešpats, – ir Aš kalbėjau jums anksti atsikeldamas, bet jūs nesiklausėte, jus šaukiau, bet jūs neatsiliepėte,
14 tai namams, kurie vadinami mano vardu ir kuriais jūs pasitikite, ir vietai, kurią daviau jums ir jūsų tėvams, Aš padarysiu taip, kaip padariau Šilojui.
15 Aš pašalinsiu jus iš savo akivaizdos, kaip pašalinau jūsų brolius, Efraimo palikuonis’.
16 Nesimelsk už šitą tautą ir nemaldauk manęs, nes Aš tavęs neišklausysiu.
17 Ar nematai, ką jie daro Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse?
18 Vaikai prirenka malkų, tėvai sukuria ugnį, moterys minko tešlą, kepa pyragaičius ir aukoja juos dangaus karalienei. Jie aukoja geriamąsias aukas svetimiems dievams, sukeldami mano rūstybę.
19 Ar jie sukelia mano rūstybę? – sako Viešpats. – Ar ne sau gėdą jie užsitraukia?
20 Todėl taip sako Viešpats: ‘Aš išliesiu savo rūstybę ir įtūžį ant šitos vietos: ant žmonių, gyvulių, lauko medžių ir žemės vaisių; tai bus lyg negęstanti ugnis’.
21 Taip sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Pridėkite savo deginamąsias aukas prie padėkos aukų ir valgykite jų mėsą.
22 Aš nekalbėjau jūsų tėvams ir jiems nedaviau jokių įsakymų apie deginamąsias ir padėkos aukas, kai juos išvedžiau iš Egipto šalies.
23 Bet jiems įsakiau štai ką: ‘Pakluskite mano balsui, ir Aš būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite mano tauta. Vaikščiokite keliu, kurį jums nurodžiau, kad jums gerai sektųsi’.
24 Tačiau jie neklausė manęs ir nekreipė dėmesio, bet sekė savo piktos širdies norais; jie ėjo ne pirmyn, bet atgal.
25 Nuo tos dienos, kai jūsų tėvai išėjo iš Egipto krašto, iki šios dienos Aš nuolat siunčiau pas jus savo tarnus, pranašus, keldamas juos anksti rytą.
26 Tačiau jie neklausė manęs ir nekreipė dėmesio, bet buvo užsispyrę. Jie elgėsi blogiau už savo tėvus’.
27 Kai tu kalbėsi šituos žodžius, jie tavęs nesiklausys, kai juos šauksi, jie tau neatsilieps.
28 Turėsi jiems sakyti: ‘Tai tauta, kuri nepakluso Viešpaties, savo Dievo, balsui ir nepriėmė pamokymo; tiesa pražuvo, ir niekas apie ją nekalbėjo.
29 Nusikirpk galvos plaukus ir numesk, raudok aukštumose, nes Viešpats atmetė ir paliko Jį užrūstinusią kartą.
30 Judo vaikai darė pikta, – sako Viešpats. – Jie pastatė savo bjaurystes namuose, kurie pavadinti mano vardu, ir juos sutepė.
31 Jie pastatė Tofeto aukurą Ben Hinomo slėnyje savo sūnums ir dukterims deginti, ko Aš neįsakiau ir kas man niekada neatėjo į širdį.
32 Ateis diena, kai Tofetas ir Ben Hinomo slėnis bus vadinamas žudynių slėniu: laidos Tofete, kol nebeliks jame vietos.
33 Šitos tautos lavonai bus maistas padangių paukščiams ir žemės žvėrims, ir niekas jų nenubaidys.
34 Iš Judo miestų ir iš Jeruzalės gatvių dings džiaugsmo ir linksmybės garsai, balsai jaunojo ir jaunosios, nes šalis pavirs dykyne’“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: Biblijos skaitymas · saulės vartai · pasaulio valdovas · dviveidis · farizieju veidmainyste · melagiai nepaveldės
1 „Guoskite, guoskite mano tautą, – sako jūsų Dievas. –
2 Kalbėkite paguodą Jeruzalei, praneškite jai, kad jos kovos pasibaigė, nusikaltimas atleistas. Ji gavo iš Viešpaties dvigubai už savo nuodėmes“.
3 Dykumoje šaukiančiojo balsas: „Paruoškite kelią Viešpačiui, tiesų darykite Jam vieškelį dykumoje.
4 Slėnius užpilkite, kalnus ir kalvas pažeminkite, kas kreiva, ištiesinkite, kas nelygu, išlyginkite.
5 Viešpaties šlovė bus apreikšta, visi kūnai tai matys, nes Viešpats taip kalbėjo“.
6 Balsas tarė: „Šauk!“ Aš klausiau: „Ką šaukti?“ – „Kiekvienas kūnas yra žolė, visas jo grožis yra lyg lauko gėlės žiedas.
7 Kai Viešpats pūsteli, žolė nuvysta ir žiedas nukrinta. Taip ir tauta yra žolė.
8 Žolė nuvysta, žiedas nukrinta, bet mūsų Dievo žodis išlieka per amžius“.
9 Pakilk į aukštą kalną, geros žinios nešėjau Sione! Pakelk galingai balsą, geros žinios nešėja Jeruzale! Pakelk balsą, nebijok! Sakyk Judo miestams: „Štai jūsų Dievas!“
10 Viešpats Dievas ateina su galia, Jo ranka valdo visa. Jo atpildas yra su Juo ir Jo darbas priešais Jį.
11 Jis ganys savo bandą kaip piemuo, surankios avinėlius, juos neš prie krūtinės, o avis su jaunikliais vedžios švelniai.
12 Kas išsėmė vandenis sauja ir išmatavo dangų sprindžiais? Kas žemės dulkes saiku seikėjo, pasvėrė kalnus ir kalvas svarstyklėmis?
13 Kas nukreipė Viešpaties Dvasią ir buvo Jo patarėjas?
14 Kas davė Jam patarimą, kas mokė Jį teisingumo ir pažinimo, kas parodė Jam supratimo kelią?
15 Tautos yra kaip lašas kibire, kaip grūdelis svarstyklėse. Jam salos lyg dulkės.
16 Libano kedrų neužtektų ugniai kūrenti, gyvulių nepakaktų Jo deginimo aukai.
17 Visos tautos Jo akivaizdoje bevertės, jos vertinamos mažiau už nieką ir tuštybę.
18 Su kuo tad palyginsite Dievą? Į ką panašų darysite Jo atvaizdą?
19 Amatininkas nulieja atvaizdą, auksakalys aptraukia jį auksu ir papuošia sidabrinėmis grandinėlėmis.
20 Kas neturtingas, pasirenka nepūvantį medį, susiranda išmanų amatininką, tas padaro drožinį ir pastato jį, kad nejudėtų.
21 Argi jūs nežinote? Argi negirdėjote? Argi nebuvo pranešta nuo pradžios? Argi nesuprantate iš pasaulio sutvėrimo?
22 Jis sėdi virš žemės skliauto, jos gyventojai atrodo lyg skėriai. Jis ištiesia dangus lyg užuolaidas, išskleidžia juos lyg palapinę gyventi.
23 Jis kunigaikščius paverčia nieku ir žemės teisėjus padaro kaip tuštybę.
24 Jie bus ką tik pasėti, ką tik jų kamienai bus išleidę šaknis, kai Jis pūstelės, ir jie nuvys, viesulas nuneš juos kaip šiaudus.
25 „Su kuo mane palyginsite ir į ką Aš panašus?“ – klausia Šventasis.
26 Pakelkite akis ir pažiūrėkite aukštyn, kas visa tai sutvėrė? Jis suskaitęs veda jų pulkus ir kiekvieną vadina vardu. Jo galia ir jėga yra tokia didelė, kad nė vieno netrūksta.
27 Kodėl sakai, Jokūbai, kodėl taip kalbi, Izraeli: „Viešpačiui mano keliai nežinomi ir mano teisių Dievas nemato“.
28 Ar nežinai? Ar negirdėjai? Viešpats, amžinasis Dievas, kuris sutvėrė žemę, niekada nepailsta ir nepavargsta, Jo išmintis neišsemiama.
29 Jis duoda pavargusiam jėgų ir bejėgį atgaivina.
30 Net jaunuoliai pavargsta ir pailsta, jauni vyrai krinta išsekę.
31 Bet tie, kurie laukia Viešpaties, įgaus naujų jėgų. Jie pakils ant sparnų kaip ereliai, bėgs ir nepavargs, eis ir nepails.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: amžina dvasia · audra · būsi paguostas · būsite paguosti · Dievo paguoda · gluosnis
1 Izaijo, Amoco sūnaus, regėjimas, kurį jis matė apie Judą ir Jeruzalę Judo karalių Uzijo, Jotamo, Ahazo ir Ezekijo dienomis.
2 Dangūs, klausykite, žeme, išgirsk! Viešpats kalba: „Aš užauginau ir išaukštinau vaikus, bet jie sukilo prieš mane.
3 Jautis pažįsta savo savininką ir asilas – savo šeimininko ėdžias, bet Izraelis nepažįsta, mano tauta nesupranta“.
4 Vargas nuodėmingai giminei, nuo nedorybių apsunkusiai tautai, piktadarių palikuonims, nepaklusniems vaikams! Jie paliko Viešpatį, supykdė Izraelio Šventąjį, nusigręžė nuo Jo.
5 Ar verta jus dar daugiau bausti, kurie ir toliau maištaujate? Jau visa galva nesveika, širdis alpsta.
6 Nuo kojų padų iki viršugalvio nebėra nieko sveiko: sumušimai, randai, pūliuojančios žaizdos – nevalytos, neaprištos, aliejumi nepateptos.
7 Jūsų šalis ištuštėjusi, miestai sudeginti, laukų vaisius svetimieji ryja jūsų akivaizdoje. Visa yra sunaikinta svetimųjų.
8 Siono dukra palikta kaip palapinė vynuogyne, kaip sargo būda agurkyne, kaip apgultas miestas.
9 Jei kareivijų Viešpats nebūtų palikęs mums mažo likučio, mes būtume kaip Sodoma, panašūs į Gomorą.
10 Klausykite Viešpaties žodžio, jūs Sodomos valdovai! Išgirsk mūsų Dievo įstatymą, Gomoros tauta!
11 „Kam man daugybė jūsų aukų? – sako Viešpats. – Man jau užtenka jūsų avinų deginamųjų aukų ir penimų gyvulių taukų. Aš nemėgstu jaučių, avių ir ožių kraujo.
12 Kas reikalauja iš jūsų viso to, kai ateinate pasirodyti man ir mindote mano kiemus?
13 Neaukokite man tuščių aukų, smilkalai man yra pasibjaurėjimas. Aš negaliu pakęsti jauno mėnulio, sabatų ir kitų švenčių. Netgi jūsų iškilmingi susirinkimai yra nedorybė.
14 Jūsų jauno mėnulio ir kitų iškilmių mano siela nekenčia. Jos mane slegia ir Aš pavargau nuo jų.
15 Kai jūs iškeliate rankas, Aš nusisuku nuo jūsų, kai kalbate daug maldų, neklausau, nes jūsų rankos kruvinos.
16 Nusiplaukite, apsivalykite; pašalinkite savo piktus darbus iš mano akių, liaukitės darę pikta!
17 Mokykitės daryti gera, ieškokite teisingumo, padėkite prispaustiesiems, apginkite našlaičius, užstokite našles.
18 Tada ateikite ir kartu pasvarstysime, – sako Viešpats. – Nors jūsų nuodėmės būtų skaisčiai raudonos, taps baltos kaip sniegas; nors būtų raudonos kaip purpuras, taps kaip vilna.
19 Jei jūs noriai klausysite manęs, valgysite krašto gėrybes.
20 Bet jei jūs priešinsitės ir maištausite, jus praris kardas“. Taip kalbėjo Viešpats.
21 Kaip ištikimas miestas tapo paleistuve? Jis buvo pilnas teisingumo, teisumas gyveno jame, o dabar – žmogžudžiai.
22 Tavo sidabras pavirto nuodegomis, vynas sumaišytas su vandeniu.
23 Tavo kunigaikščiai tapo maištininkais ir vagių draugais; visi mėgsta kyšius ir laukia dovanų. Jie nebegina našlaičių, našlės byla nepasiekia jų.
24 Taip sako Viešpats, kareivijų Dievas, Izraelio Galingasis: „Aš atlyginsiu ir atkeršysiu savo priešams!
25 Aš pakelsiu savo ranką prieš tave, visiškai nuvalysiu nuo tavęs nuodegas, pašalinsiu iš tavęs priemaišas.
26 Aš grąžinsiu tau teisėjus, kokie jie buvo, ir patarėjus kaip pradžioje. Tuomet tu būsi teisumo ir ištikimybės miestas.
27 Sionas bus išgelbėtas teisingumu ir jo atgailaujantys – teisumu.
28 Nusikaltėliai ir nusidėjėliai bus sunaikinti, kurie apleidžia Viešpatį, pražus.
29 Jūs gėdysitės ąžuolų, kuriais džiaugėtės, ir jūs raudonuosite dėl sodų, kuriuos buvote pasirinkę.
30 Jūs būsite kaip ąžuolas suvytusiais lapais, kaip sodas be vandens.
31 Stiprusis taps lyg pakulos, jo darbas lyg kibirkštis; jie sudegs kartu, ir niekas jų neužgesins“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: ametistas · apgavikai · Arielis · izaijas · izaijas pranašystės · izaijo knyga
21 kad įvyktų Viešpaties žodis, paskelbtas Jeremijo. Visą tą laiką žemė buvo negyvenama ir ilsėjosi septyniasdešimt metų.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: babilono tremtis · Dievo gyvenimas · ištremti · neužmiršta · pirmus metus · tremties
3 jis pasitarė su kunigaikščiais bei karžygiais ir nutarė užversti už miesto esančius šaltinius.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: perkasų
18 Zedekijas buvo dvidešimt vienerių metų, kai tapo karaliumi. Jis karaliavo Jeruzalėje vienuolika metų. Jo motina buvo Hamutalė, Jeremijo duktė, iš Libnos.
19 Jis darė pikta Viešpaties akyse, kaip ir Jehojakimas.
20 Dėl Viešpaties rūstybės taip atsitiko Jeruzalei ir Judui, kad galiausiai Jis pašalino juos iš savo akių. Ir Zedekijas sukilo prieš Babilono karalių.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: omris · vadai · Babilonas · Dievo gyvenimas · nugalėta nuodėmė
10 Tuo laiku Babilono karaliaus Nebukadnecaro tarnai užpuolė ir apgulė Jeruzalę.
11 Ir Babilono karalius Nebukadnecaras atėjo prieš miestą, kai jo tarnai buvo apgulę jį.
12 Tada Judo karalius Jehojachinas, jo motina, tarnai, kunigaikščiai ir valdininkai išėjo pas Babilono karalių. Ir Babilono karalius suėmė jį aštuntaisiais savo valdymo metais.
13 Jis išgabeno visus Viešpaties namų ir karaliaus namų turtus ir sukapojo visus auksinius daiktus, kuriuos Izraelio karalius Saliamonas buvo padaręs Viešpaties šventykloje, kaip Viešpats buvo sakęs.
14 Jis išvedė į nelaisvę visą Jeruzalę, visus kunigaikščius ir visus narsius karius, iš viso dešimt tūkstančių belaisvių, taip pat visus amatininkus bei kalvius. Nieko neliko, išskyrus vargingiausius krašto žmones.
15 Jehojachiną, karaliaus motiną, jo žmonas, jo valdininkus ir krašto galinguosius jis išvedė iš Jeruzalės į nelaisvę Babilone.
16 Visus karius, iš viso septynis tūkstančius, taip pat amatininkus ir kalvius, iš viso tūkstantį, ir visus vyrus, tinkančius kariuomenei, Babilono karalius išsivedė belaisviais į Babiloną.
17 Judo karaliumi jis paskyrė Jehojachino dėdę Mataniją ir jo vardą pakeitė Zedekiju.
18 Zedekijas buvo dvidešimt vienerių metų, kai tapo karaliumi. Jis karaliavo Jeruzalėje vienuolika metų. Jo motina buvo Hamutalė, Jeremijo duktė, iš Libnos.
19 Jis darė pikta Viešpaties akyse, kaip ir Jehojakimas.
20 Dėl Viešpaties rūstybės taip atsitiko Jeruzalei ir Judui, kad galiausiai Jis pašalino juos iš savo akių. Ir Zedekijas sukilo prieš Babilono karalių.
26 Tačiau Viešpats neatsisakė savo didelės rūstybės, kuri buvo užsidegusi prieš Judą dėl visų Manaso nusikaltimų, kuriais jis supykdė Viešpatį.
27 Viešpats tarė: „Aš atstumsiu Judą, kaip atstūmiau Izraelį, ir atmesiu Jeruzalę – šitą miestą, kurį išsirinkau, ir namus, apie kuriuos sakiau: ‘Ten bus mano vardas’“.
1 Pradėdamas karaliauti Manasas buvo dvylikos metų ir karaliavo Jeruzalėje penkiasdešimt penkerius metus. Jo motina buvo vardu Hefciba.
2 Jis darė pikta Viešpaties akyse, mėgdžiodamas bjaurius papročius pagonių, kuriuos Viešpats išvarė izraelitams užimant kraštą.
3 Jis vėl atstatė aukštumas, kurias jo tėvas Ezekijas buvo išnaikinęs, pastatė aukurą Baalui, pasodino giraitę, kaip Izraelio karalius Ahabas, garbino dangaus kareiviją ir jiems tarnavo.
4 Manasas pastatė aukurų net Viešpaties namuose, apie kuriuos Viešpats buvo pasakęs: „Jeruzalėje bus mano vardas“.
5 Dviejuose Viešpaties namų kiemuose jis pastatė aukurus dangaus kareivijai.
6 Jis leido savo sūnų per ugnį, kerėdavo ir būrė iš ženklų, bendravo su mirusiųjų dvasių iššaukėjais bei žyniais. Jis darė daug piktadarysčių Viešpaties akyse, sukeldamas Jo pyktį.
7 Jis pastatė Ašeros drožtą atvaizdą namuose, apie kuriuos Viešpats pasakė Dovydui ir jo sūnui Saliamonui: „Iš visų Izraelio giminių išsirinkau Jeruzalę ir šituos namus; čia amžinai bus mano vardas.
8 Nebeleisiu Izraeliui iškelti kojos iš žemės, kurią daviau jų tėvams, jei jie rūpestingai laikysis mano įstatymų ir įsakymų, kuriuos jiems davė mano tarnas Mozė“.
9 Tačiau jie neklausė, ir karalius Manasas juos suvedžiojo elgtis pikčiau už tautas, kurias Viešpats išnaikino prieš Izraelio vaikus.
10 Viešpats kalbėjo per savo tarnus pranašus, sakydamas:
11 „Kadangi Judo karalius Manasas darė šitas bjaurystes ir elgėsi pikčiau negu amoritai, gyvenę pirma jo, ir įtraukė į nuodėmę Judą dėl savo stabų,
12 todėl taip sako Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Štai Aš užvesiu Jeruzalei ir Judui tokias nelaimes, kad suspengs ausyse, išgirdus apie tai.
13 Aš ištiesiu virš Jeruzalės Samarijos matavimo virvę ir Ahabo namų svambalą; Jeruzalę išvalysiu, kaip yra išvalomas indas ir apverčiamas iššluosčius.
14 Aš apleisiu savo paveldo likutį ir atiduosiu į jų priešų rankas, kurie juos pavergs ir apiplėš,
15 kadangi jie darė pikta mano akyse ir rūstino mane nuo tos dienos, kai jų tėvai išėjo iš Egipto, iki šios dienos’“.
16 Be savo nuodėmės, į kurią jis įtraukė Judą, darydamas tai, kas pikta Viešpaties akyse, Manasas praliejo tiek nekalto kraujo, kad užtvindė Jeruzalę nuo vieno galo iki kito.
17 Visi kiti Manaso darbai ir jo nuodėmės, kurias jis padarė, yra surašyta Judo karalių metraščių knygoje.
18 Manasas užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas savo namų sode, Uzos sode; jo sūnus Amonas karaliavo jo vietoje.
19 Pradėdamas karaliauti, Amonas buvo dvidešimt dvejų metų ir karaliavo Jeruzalėje dvejus metus. Jo motina buvo Mešulemeta, Haruco duktė, iš Jotbos.
20 Jis darė pikta Viešpaties akyse, kaip ir jo tėvas Manasas.
21 Jis vaikščiojo visais savo tėvo keliais, tarnavo stabams ir juos garbino.
22 Jis apleido Viešpatį, savo tėvų Dievą, ir nevaikščiojo Viešpaties keliais.
23 Amono tarnai surengė sąmokslą ir nužudė karalių jo namuose.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: hazaelis · omris · paslėpti dalykai · ūžuoti · vadai · žemės ribos
8 Ezekijas nugalėjo filistinus iki Gazos ir jos apylinkių, nuo sargybų bokštų iki sutvirtintų miestų.
19 Taip pat ir Judas nesilaikė Viešpaties, savo Dievo, įsakymų, bet elgėsi pagal Izraelyje priimtus papročius.
20 Viešpats atmetė visus Izraelio palikuonis ir bausdamas atidavė juos į plėšikų rankas, kol jie buvo pašalinti iš Jo akivaizdos.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: nubausti tauta
19 Tačiau Viešpats nenorėjo Judo sunaikinti dėl savo tarno Dovydo, nes jam buvo pažadėjęs duoti žiburį iš jo vaikų.
4 Tačiau Dovydo dėlei Viešpats, jo Dievas, davė jam žiburį Jeruzalėje, pakeldamas jo sūnų po jo ir įtvirtindamas Jeruzalę.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: Jeruzale · Nojus sandora
36 Jo sūnui duosiu vieną giminę, kad visą laiką mano tarno Dovydo žiburys būtų priešais mane Jeruzalėje, kurią išsirinkau savo vardui.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: apie šviesą · atminimui · jeruzale · jeruzalėje · suspindo žvaigždė · sviesa
26 Taip pat ir Nebato sūnus Jeroboamas, efraimitas iš Ceredos, Saliamono tarnas, kurio motina buvo našlė, vardu Ceruva, pakėlė savo ranką prieš karalių.
27 Priežastis, dėl ko jis pakėlė savo ranką prieš karalių, buvo tokia: Saliamonas, statydamas Miloją, taisė savo tėvo Dovydo miesto sienas.
28 Jeroboamas buvo sumanus vyras. Saliamonas, matydamas, kad jaunuolis išradingas, pavedė jam prižiūrėti visos Juozapo giminės darbą.
29 Kartą Jeroboamas, išėjęs iš Jeruzalės, kelyje sutiko pranašą Ahiją iš Šilojo. Jis buvo apsisiautęs nauju apsiaustu. Juodu buvo vieni laukuose.
30 Ahija, nutvėręs savo naują apsiaustą, suplėšė jį į dvyliką dalių
31 ir tarė Jeroboamui: „Pasiimk dešimt dalių, nes Viešpats, Izraelio Dievas, sako: ‘Aš atimsiu karalystę iš Saliamono ir tau duosiu dešimt giminių,
Šios eilutės taip pat ieškota temose: vadai · aukštinimas · darbštumas · eliziejaus mirtis · išmintis saliamonas · eufrato upe
14 Viešpats sukurstė Hadadą iš Edomo karaliaus giminės prieš Saliamoną.
15 Kai Dovydas nugalėjo Edomą ir kariuomenės vadas Joabas laidojo žuvusius, Joabas išžudė visus vyrus Edome.
16 Jis ten buvo pasilikęs šešis mėnesius su visu Izraeliu, kol išnaikino visus vyrus Edome.
17 Tuo metu Hadadas su kai kuriais edomitais, jo tėvo tarnais, pabėgo iš Edomo, norėdami patekti į Egiptą. Tada Hadadas buvo dar vaikas.
18 Iš Midiano jie atėjo į Paraną. Čia prie jų prisidėjo daugiau žmonių. Jie visi atėjo pas faraoną, Egipto karalių, kuris Hadadui davė namus, žemės ir aprūpinimą.
19 Hadadas įsigijo tokį didelį faraono palankumą, kad tas leido jam vesti savo žmonos, karalienės Tachpenesės, seserį.
20 Tachpenesės sesuo pagimdė sūnų Genubatą. Genubatas augo Tachpenesės priežiūroje faraono namuose drauge su faraono sūnumis.
21 Kai Hadadas, būdamas Egipte, sužinojo, kad Dovydas ir kariuomenės vadas Joabas mirę, jis prašė faraoną: „Leisk man eiti į savo šalį“.
22 Faraonas klausė jo: „Ko tau trūksta pas mane, kad nori grįžti į savo kraštą?“ Jis atsakė: „Nieko man netrūksta, bet išleisk mane“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: Dievo angelas · griauti Šėtono · ožiai · ožkos · šėtonas susiskaldes · Šėtono angelai
1 Karalius Saliamonas mylėjo daug svetimšalių moterų. Be faraono dukters, jis turėjo moabičių, amoničių, edomičių, sidoniečių, hetičių –
2 moterų iš tautų, apie kurias Viešpats buvo sakęs izraelitams: „Neveskite jų ir neleiskite savo dukterų už jų, nes jie tikrai nukreips jūsų širdis į savo dievus“. Tačiau Saliamonas įsimylėjo jas.
3 Jis turėjo septynis šimtus žmonų ir tris šimtus sugulovių; ir jo žmonos nukreipė jo širdį.
4 Saliamonui pasenus, jo žmonos nukreipė jo širdį į kitus dievus, ir jo širdis nebuvo tobula prieš Viešpatį, jo Dievą, kaip jo tėvo Dovydo širdis.
5 Saliamonas sekė sidoniečių deivę Astartę ir amonitų pabaisą Milkomą.
6 Saliamonas darė pikta Viešpaties akyse ir nesekė iki galo Viešpačiu, kaip jo tėvas Dovydas.
7 Saliamonas pastatė ant kalno ties Jeruzale aukštumą Moabo pabaisai Kemošui ir amonitų pabaisai Molechui.
8 Taip jis padarė visoms svetimšalėms savo žmonoms, kurios smilkydavo ir aukodavo savo dievams.
9 Viešpats užsirūstino ant Saliamono, nes jis nusigręžė nuo savo Viešpaties, Izraelio Dievo, kuris jam buvo pasirodęs du kartus
10 ir įsakęs jam, kad nesektų paskui svetimus dievus. Bet jis nesilaikė Viešpaties įsakymo.
11 Tada Viešpats tarė Saliamonui: „Kadangi tu taip pasielgei ir nesilaikei mano sandoros bei mano nuostatų, kuriuos tau daviau, tai Aš atimsiu iš tavęs karalystę ir ją atiduosiu tavo tarnui.
12 Tačiau tau gyvam esant to nedarysiu dėl tavo tėvo Dovydo, bet atimsiu ją iš tavo sūnaus.
13 Visos karalystės neatimsiu, vieną giminę duosiu tavo sūnui dėl savo tarno Dovydo ir dėl Jeruzalės, kurią išsirinkau“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: Abraomas sesuo · anarchizmas · išmintis saliamonas · Moabas · moabo karalius · moabo žemėjė
10 Dvidešimt metų, kol Saliamonas statė Viešpaties namus ir karaliaus namus,
Šios eilutės taip pat ieškota temose: gaidžiai · gaidžiams · saliamonas · saliamonas miltai · saliamono · saliamono daina
3 ir tarė: „Aš išklausiau tavo maldą ir prašymą. Aš pašventinau šituos namus, kuriuos pastatei, kad juose amžinai būtų mano vardas. Ir mano akys bei mano širdis visuomet bus ten.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: išvaroma malda · kraštas · maldavimas · sniegena · šalis · šventinti bažnyči
1 Kai Saliamonas baigė statyti Viešpaties namus, karaliaus namus ir visa, ką jis buvo sumanęs,
2 Viešpats pasirodė Saliamonui antrą kartą taip, kaip buvo pasirodęs Gibeone,
3 ir tarė: „Aš išklausiau tavo maldą ir prašymą. Aš pašventinau šituos namus, kuriuos pastatei, kad juose amžinai būtų mano vardas. Ir mano akys bei mano širdis visuomet bus ten.
4 Jei tu vaikščiosi priešais mane, kaip vaikščiojo tavo tėvas Dovydas, tyra ir neklastinga širdimi vykdydamas tai, ką tau įsakau, ir laikysies mano nuostatų bei potvarkių,
5 tai įtvirtinsiu tavo karalystės sostą Izraelyje amžiams, kaip pažadėjau tavo tėvui Dovydui, sakydamas: ‘Tu nepritrūksi vyro, kuris sėdėtų Izraelio soste’.
6 Bet jei jūs ar jūsų vaikai nuo manęs nusigręšite ir nesilaikysite mano įsakymų bei mano nuostatų, kuriuos jums daviau, ir nuėję tarnausite kitiems dievams ir juos garbinsite,
7 tai išnaikinsiu Izraelį iš žemės, kurią jiems daviau, ir atmesiu šituos namus, kuriuos pašventinau savo vardui; Izraelis taps patarle ir priežodžiu visose tautose.
8 Ir dėl šitų namų, kurie yra aukšti, kiekvienas praeivis stebėsis, švilps ir sakys: ‘Kodėl Viešpats taip padarė šitai žemei ir šitiems namams?’
9 Ir atsakys: ‘Kadangi jie paliko Viešpatį, savo Dievą, kuris išvedė jų tėvus iš Egipto, ir garbino kitus dievus ir jiems tarnavo, tai Viešpats siuntė jiems šitą nelaimę’“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: sauliaus nuodėmė · saliamonas · dievo aukuras · saliamono išmintis · išvaroma malda · kraštas
48 ir gręšis į Tave visa širdimi bei visa siela priešų šalyje, į kurią jie buvo išvesti, ir melsis Tau, atsigręžę į šalį, kurią davei jų tėvams, į miestą, kurį išsirinkai, ir į namus, kuriuos pastačiau Tavo vardui,
44 Jei Tavo tauta išeitų kariauti su priešais, nepaisant kur Tu juos pasiųsi, ir melstųsi atsigręžę į šį miestą ir šiuos namus, kuriuos pastačiau Tavo vardui,
42 (nes jie išgirs apie Tavo didingą vardą, Tavo stiprią ranką ir ištiestą ranką), kai jis ateis ir melsis prie šitų namų,
38 ir visa Izraelio tauta ar atskiras žmogus melsis, ištiesę rankas šitų namų link,
Šios eilutės taip pat ieškota temose: kelti ranką · maldavimas · nuodėmės šaknys · prakeiktas žmogus
35 Jei dangus bus uždarytas ir nebus lietaus dėl to, kad jie nusidėjo, ir jei jie melsis šitoje vietoje, išpažins Tavo vardą ir nusigręš nuo savo nuodėmės, už kurią juos baudi,
Šios eilutės taip pat ieškota temose: atsiųsiu lietų · kaip lietus · lietu · lietus · lietus lietaus · lijo
34 tai išgirsk danguje, atleisk savo tautai Izraeliui nuodėmę ir sugrąžink ją į žemę, kurią davei jų tėvams.
33 Jei Tavo tauta Izraelis bus nugalėta priešo dėl to, kad Tau nusidėjo, ir jei ji atsigręš į Tave, išpažins Tavo vardą, melsis ir maldaus Tavęs šituose namuose,
29 Tebūna Tavo akys atvertos link šių namų dieną ir naktį, link vietos, kurią pasirinkai, kad Tavo vardas ten būtų. Išklausyk savo tarno maldą, kai jis melsis šioje vietoje.
30 Išgirsk savo tarno ir savo tautos maldavimą, kai jie melsis šioje vietoje. Išgirsk danguje, kur Tu gyveni, ir atleisk.
31 Jei kas nusikals prieš savo artimą ir ateis į šituos namus prie Tavo aukuro prisiekti,
Šios eilutės taip pat ieškota temose: atvėrė · dieną naktį · vadai · dangaus knygoje · Dangus · gyvūnai danguje
14 Karalius atsisukęs palaimino visus susirinkusius izraelitus, o visi izraelitai tuo tarpu stovėjo.
15 Jis sakė: „Palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, kuris įvykdė, ką pažadėjo mano tėvui Dovydui, sakydamas:
16 ‘Nuo tos dienos, kai išvedžiau savo tautą Izraelį iš Egipto, Aš nepasirinkau jokio miesto iš visų Izraelio giminių statyti namams, kur būtų mano vardas, bet išsirinkau Dovydą, kad jis valdytų mano tautą – Izraelį’.
17 Mano tėvas Dovydas norėjo pastatyti namus Viešpaties, Izraelio Dievo, vardui.
18 Viešpats kalbėjo mano tėvui Dovydui: ‘Gerai, kad tu norėjai pastatyti namus mano vardui,
19 tačiau ne tu juos pastatysi, bet tavo sūnus, kuris tau gims, pastatys namus mano vardui’.
20 Viešpats išpildė savo žodį, kurį kalbėjo. Aš užėmiau savo tėvo Dovydo vietą ir Izraelio sostą, kaip Viešpats buvo pažadėjęs, ir pastačiau namus Viešpaties, Izraelio Dievo, vardui.
21 Ten paruošiau vietą skryniai, kurioje yra Viešpaties Sandora, padaryta su mūsų tėvais, kai Jis išvedė juos iš Egipto krašto“.
22 Saliamonas atsistojo priešais Viešpaties aukurą viso Izraelio akivaizdoje, iškėlė rankas į dangų
23 ir sakė: „Viešpatie, Izraelio Dieve, nei danguje, nei žemėje nėra dievo, kuris būtų lygus Tau, kuris būtų gailestingas ir laikytųsi sandoros su savo tarnais, kurie Tavimi visa širdimi pasitiki.
24 Tu ištesėjai savo tarnui Dovydui, mano tėvui, duotą pažadą. Tu kalbėjai savo lūpomis ir įvykdei tai savo rankomis šiandien.
25 Dabar, Viešpatie, Izraelio Dieve, įvykdyk tai, ką pažadėjai savo tarnui Dovydui, mano tėvui, sakydamas: ‘Izraelio soste nepritrūksi vyro mano akivaizdoje, jei tik tavo sūnūs saugos savo kelius ir vaikščios priešais mane, kaip tu vaikščiojai’.
26 Izraelio Dieve, meldžiu: įvykdyk pažadą, kurį davei savo tarnui Dovydui, mano tėvui.
27 Bet argi Dievas iš tiesų gyvens žemėje? Štai dangus ir dangų dangūs nepajėgia Tavęs sutalpinti, juo labiau šitie namai, kuriuos pastačiau.
28 Atsižvelk į savo tarno maldą ir prašymą, Viešpatie, mano Dieve, išklausyk šauksmą ir maldą, kuria Tavo tarnas meldžiasi Tavo akivaizdoje šiandien.
29 Tebūna Tavo akys atvertos link šių namų dieną ir naktį, link vietos, kurią pasirinkai, kad Tavo vardas ten būtų. Išklausyk savo tarno maldą, kai jis melsis šioje vietoje.
30 Išgirsk savo tarno ir savo tautos maldavimą, kai jie melsis šioje vietoje. Išgirsk danguje, kur Tu gyveni, ir atleisk.
31 Jei kas nusikals prieš savo artimą ir ateis į šituos namus prie Tavo aukuro prisiekti,
32 išgirsk danguje ir teisk savo tarnus: pasmerk kaltąjį pagal jo nusikaltimą ir išteisink teisųjį, atlygindamas jam pagal jo teisumą.
33 Jei Tavo tauta Izraelis bus nugalėta priešo dėl to, kad Tau nusidėjo, ir jei ji atsigręš į Tave, išpažins Tavo vardą, melsis ir maldaus Tavęs šituose namuose,
34 tai išgirsk danguje, atleisk savo tautai Izraeliui nuodėmę ir sugrąžink ją į žemę, kurią davei jų tėvams.
35 Jei dangus bus uždarytas ir nebus lietaus dėl to, kad jie nusidėjo, ir jei jie melsis šitoje vietoje, išpažins Tavo vardą ir nusigręš nuo savo nuodėmės, už kurią juos baudi,
36 išgirsk danguje ir atleisk savo tarnų, Izraelio tautos, nuodėmę, parodyk jiems gerą kelią, kuriuo jie turi eiti, ir duok lietaus kraštui, kurį jiems davei paveldėti.
37 Jei badas ar maras siaus krašte, jei pūs karštas pietų vėjas, jei pelėsiai ir skėriai naikins derlių, jei žmones miestuose apsups priešas, užeis vargai ar ligos
38 ir visa Izraelio tauta ar atskiras žmogus melsis, ištiesę rankas šitų namų link,
39 išklausyk danguje, atleisk jiems ir atlygink kiekvienam pagal jo kelius, kaip Tu matai jo širdyje, nes Tu vienas pažįsti kiekvieno žmogaus širdį,
40 kad jie Tavęs bijotų, kol gyvens žemėje, kurią davei mūsų tėvams.
41 Jei svetimšalis, ne Tavo tautos Izraelio žmogus, ateitų iš tolimo krašto dėl Tavo vardo
42 (nes jie išgirs apie Tavo didingą vardą, Tavo stiprią ranką ir ištiestą ranką), kai jis ateis ir melsis prie šitų namų,
43 išklausyk jį danguje ir įvykdyk, ko jis Tavęs prašys, kad visos žemės tautos pažintų Tavo vardą, bijotų Tavęs kaip Tavo tauta Izraelis ir patirtų, jog šitie namai, kuriuos pastačiau, vadinami Tavo vardu.
44 Jei Tavo tauta išeitų kariauti su priešais, nepaisant kur Tu juos pasiųsi, ir melstųsi atsigręžę į šį miestą ir šiuos namus, kuriuos pastačiau Tavo vardui,
45 išgirsk danguje jų maldą ir prašymą ir apgink jų teises.
46 Jei izraelitai Tau nusidės, – juk nėra žmogaus, kuris nenusidėtų, – ir Tu užsirūstinęs juos atiduosi priešui, kuris paims juos nelaisvėn ir išves į tolimą priešo šalį,
47 ir jei jie ten būdami susipras, gailėsis, atsivers ir Tavęs maldaus, sakydami: ‘Mes nusidėjome, elgėmės neteisingai ir padarėme piktadarystę’,
48 ir gręšis į Tave visa širdimi bei visa siela priešų šalyje, į kurią jie buvo išvesti, ir melsis Tau, atsigręžę į šalį, kurią davei jų tėvams, į miestą, kurį išsirinkai, ir į namus, kuriuos pastačiau Tavo vardui,
49 išklausyk danguje jų maldas ir maldavimus ir apgink jų teises,
50 ir atleisk savo tautai, kuri Tau nusidėjo, visus jos nusikaltimus. Sukelk gailestį priešams, kurie juos laiko nelaisvėje, kad tie jų pasigailėtų,
51 nes jie yra Tavo tauta ir Tavo nuosavybė, kurią Tu išvedei iš Egipto – iš geležinės krosnies vidurio.
52 Viešpatie, pažvelk į savo tarno ir Izraelio tautos maldavimus, išklausyk juos, kai jie šaukiasi Tavęs.
53 Viešpatie Dieve, Tu juos išskyrei iš visų žemės tautų ir pasirinkai sau, kaip kalbėjai per savo tarną Mozę, išvesdamas mūsų tėvus iš Egipto“.
54 Kai Saliamonas baigė šitą maldą, jis atsikėlė nuo Viešpaties aukuro, kur jis klūpojo iškeltomis rankomis,
55 ir stovėdamas laimino visus susirinkusius, garsiu balsu sakydamas:
56 „Palaimintas Viešpats, kuris davė ramybę savo tautai Izraeliui, kaip buvo pažadėjęs; neliko neišpildytas nė vienas žodis iš viso gerojo pažado, kurį Jis davė per savo tarną Mozę.
57 Viešpats, mūsų Dievas, tebūna su mumis, kaip Jis buvo su mūsų tėvais, tegul nepalieka ir neapleidžia mūsų,
58 bet tepalenkia mūsų širdis prie savęs, kad vaikščiotume Jo keliais, vykdytume Jo įsakymus, nuostatus ir potvarkius, kuriuos Jis davė mūsų tėvams.
59 Šitie mano maldos žodžiai, tarti Viešpaties akivaizdoje, tebūna šalia Viešpaties, mūsų Dievo, dieną ir naktį, kad Jis apgintų savo tarno ir savo tautos Izraelio teises bet kuriuo metu, kai to reikia,
60 kad visos žemės tautos žinotų, jog Viešpats yra Dievas ir nėra kito.
61 Tebūna jūsų širdys tobulos prieš Viešpatį, mūsų Dievą, kad jūs gyventumėte pagal Jo nuostatus ir vykdytumėte Jo įsakymus“.
62 Po to karalius ir visas Izraelis aukojo aukas Viešpačiui.
63 Saliamonas aukojo dvidešimt du tūkstančius galvijų ir šimtą dvidešimt tūkstančių avių kaip padėkos auką Viešpačiui. Taip karalius ir visi izraelitai pašventino Viešpaties namus.
64 Tą pačią dieną karalius pašventino vidurinį kiemą prieš Viešpaties namus, nes ten jis aukojo deginamąsias aukas, duonos aukas ir padėkos aukų taukus, kadangi varinis Viešpaties aukuras buvo per mažas sutalpinti deginamąsias aukas, duonos aukas ir padėkos aukų taukus.
65 Saliamonas su visu Izraeliu nuo Hamato iki Egipto upės šventė Viešpaties, mūsų Dievo, akivaizdoje septynias dienas ir kitas septynias, iš viso keturiolika dienų.
66 Aštuntą dieną jis paleido žmones; jie palaimino karalių ir nuėjo į savo palapines, džiaugdamiesi dėl to gero, kurį Viešpats padarė savo tarnui Dovydui ir visai Izraelio tautai.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: žemės ribos · fazė · jautį · tvirtybę, tvirtumas · kūno vaisiai · žmogaus vertė
1 Saliamonas sušaukė į Jeruzalę Izraelio vyresniuosius, giminių vadus ir izraelitų šeimų galvas Viešpaties Sandoros skryniai perkelti iš Dovydo miesto Siono.
2 Visi Izraelio vyrai susirinko pas karalių Saliamoną Etanimo mėnesį, kuris yra septintasis mėnuo, šventės metu.
3 Atėjo visi Izraelio vyresnieji, ir kunigai paėmė skrynią.
4 Ir jie nešė Viešpaties skrynią, Susitikimo palapinę ir visus šventus indus, kurie buvo palapinėje; kunigai ir levitai nešė juos.
5 Karalius Saliamonas ir visi izraelitai, susirinkę pas jį, ėjo priešais skrynią ir aukojo tiek avių ir galvijų, kad jų neįmanoma buvo suskaityti.
6 Kunigai įnešė Viešpaties Sandoros skrynią į Šventų švenčiausiąją po cherubų sparnais.
7 Cherubų sparnai buvo išskleisti virš skrynios ir cherubai dengė skrynią bei jos kartis.
8 Kartys buvo tokios ilgos, kad jų galai buvo matomi šventykloje, tačiau iš lauko jie nebuvo matomi. Jos ten pasiliko iki šios dienos.
9 Skrynioje buvo tik dvi akmeninės plokštės, kurias Mozė įdėjo Horebe, kai Viešpats padarė sandorą su izraelitais, jiems išėjus iš Egipto krašto.
10 Kunigams išėjus iš šventyklos, debesis pripildė Viešpaties namus
11 taip, kad kunigai negalėjo tarnauti dėl debesies, nes Viešpaties šlovė pripildė Viešpaties namus.
12 Tuomet Saliamonas tarė: „Viešpats kalbėjo, kad nori gyventi tirštoje tamsoje.
13 Aš pastačiau Tau namus, kuriuose gyventum, vietą, kurioje pasiliktum per amžius“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: apribojimas · asmeninis angelas · badmetis · dienos pradžia · Dieve Siono · Sionas
1 Keturi šimtai aštuoniasdešimtaisiais metais po izraelitų išėjimo iš Egipto, ketvirtaisiais Saliamono valdymo Izraelyje metais, Zivo mėnesį, kuris yra antras mėnuo, jis pradėjo statyti Viešpaties namus.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: akacija medis · aradas · egiptas · egiptas mozė · faraono duktė · gilgala
7 Hiramas, išgirdęs Saliamono žodžius, labai apsidžiaugė ir tarė: „Palaimintas Viešpats, kuris davė Dovydui išmintingą sūnų, kad valdytų tą didelę tautą“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: ietus
20 Judo ir Izraelio žmonių buvo kaip smilčių pajūryje; jie valgė, gėrė ir linksminosi.
21 Saliamonas valdė visas karalystes nuo upės iki filistinų šalies ir Egipto sienos; jos mokėdavo duoklę ir tarnavo Saliamonui per visas jo dienas.
22 Saliamonui kasdien pristatydavo: trisdešimt homerų smulkių ir šešiasdešimt homerų paprastų miltų,
23 dešimt nupenėtų jaučių, dvidešimt jaučių iš ganyklos ir šimtą avių, neskaičiuojant elnių, gazelių, stirnų ir nupenėtų paukščių.
24 Saliamonas valdė visą sritį į vakarus nuo upės, nuo Tifsacho iki Gazos. Jis gyveno taikiai su visais kaimynais.
25 Judas ir Izraelis, nuo Dano iki Beer Šebos, gyveno saugiai, kiekvienas žmogus po savo vynmedžiu ir figmedžiu per visas Saliamono dienas.
26 Saliamonas turėjo keturiasdešimt tūkstančių arklidžių kovos vežimų žirgams ir dvylika tūkstančių raitelių.
27 Dvylika valdininkų aprūpindavo maistu karalių Saliamoną ir visus, kurie valgė prie karaliaus Saliamono stalo; kiekvienas rūpinosi, kad maisto netrūktų vienam mėnesiui.
28 Miežių ir pašaro žirgams ir mulams jie atgabendavo į tą vietą, kur būdavo karalius, kaip jiems būdavo įsakyta.
29 Dievas suteikė Saliamonui išmintį ir nepaprastą sumanumą bei tokį širdies platumą, kaip smėlis jūros pakrantėje.
30 Saliamono išmintis pranoko visų rytiečių ir egiptiečių išmintį.
31 Jis buvo išmintingesnis už visus žmones, net už ezrahitą Etaną ir Hemaną, Kalkolą bei Dardą, Maholo sūnus. Jis buvo garsus visose aplinkinėse tautose.
32 Jis sukūrė tris tūkstančius patarlių ir tūkstantį penkias giesmes.
33 Jis kalbėjo apie medžius, nuo Libano kedrų iki yzopų, kurie auga ant sienų, apie žvėris, paukščius, roplius ir žuvis.
34 Iš visų tautų ateidavo pasiklausyti Saliamono išminties, nuo visų žemės karalių, kurie girdėjo apie jo išmintį.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: džiaugsmingą davėją · saliamono išmintis · smėlio · smėlis · smiltys · valgyti gerti
20 Judo ir Izraelio žmonių buvo kaip smilčių pajūryje; jie valgė, gėrė ir linksminosi.
21 Saliamonas valdė visas karalystes nuo upės iki filistinų šalies ir Egipto sienos; jos mokėdavo duoklę ir tarnavo Saliamonui per visas jo dienas.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: džiaugsmingą davėją · saliamono išmintis · smėlio · smėlis · smiltys · valgyti gerti
1 Karalius Saliamonas valdė visą Izraelį.
2 Jo kunigaikščiai buvo: kunigo Cadoko sūnus Azarijas,
3 Šišos sūnūs Elihorefas ir Ahija – raštininkai, Ahiludo sūnus Juozapatas – metraštininkas,
4 Jehojados sūnus Benajas – kariuomenės vadas, Cadokas ir Abjataras – kunigai,
5 Natano sūnus Azarijas buvo valdininkų viršininkas, o Natano sūnus Zabudas – vyriausias valdytojas ir karaliaus draugas,
6 Ahišaras – karaliaus namų viršininkas, o Abdos sūnus Adoniramas – duoklės prižiūrėtojas.
7 Saliamonas turėjo dvylika valdininkų visame Izraelyje, kurie aprūpindavo maistu karalių ir jo namiškius; kiekvienas aprūpindavo vieną mėnesį per metus.
8 Tai jų vardai: Ben Hūras Efraimo kalnyne;
9 Ben Dekeras Makace, Šaalbime, Bet Šemeše, Elon Bet Hanane;
10 Ben Hesedas Arubote, jo žinioje buvo Sokas ir visas Hefero kraštas;
11 Ben Abinadabo žinioje buvo visa Doro sritis; jis buvo vedęs Saliamono dukterį Tafatą;
12 Ahiludo sūnaus Baanos žinioje buvo Taanachas, Megidas, visas Bet Šeanas, esąs šalia Caretano ir žemiau Jezreelio, nuo Bet Šeano iki Abel Meholos ir iki anapus Jokneamo;
13 Ben Geberas Ramot Gileade, jo žinioje buvo Manaso sūnaus Jayro miestai, esą Gileade, Argobo sritis, esanti Bašane – šešiasdešimt didelių miestų su sienomis ir variniais užkaiščiais;
14 Idojo sūnus Ahinadabas Mahanaime;
15 Ahimaacas Naftalyje; jis buvo vedęs Saliamono dukterį Basmatą;
16 Hušajo sūnus Baana Ašere ir Bealote;
17 Paruacho sūnus Juozapatas Isachare;
18 Elos sūnus Šimis Benjamine;
19 Ūrio sūnus Geberas Gileade, amoritų karaliaus Sihono ir Basano karaliaus Ogo šalyje.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: eliziejaus tarnas · išmintis saliamonas · yzop · cadokas · saliamono išmintis · sauliaus nuodėmė
1 Karalius Saliamonas valdė visą Izraelį.
2 Jo kunigaikščiai buvo: kunigo Cadoko sūnus Azarijas,
3 Šišos sūnūs Elihorefas ir Ahija – raštininkai, Ahiludo sūnus Juozapatas – metraštininkas,
4 Jehojados sūnus Benajas – kariuomenės vadas, Cadokas ir Abjataras – kunigai,
5 Natano sūnus Azarijas buvo valdininkų viršininkas, o Natano sūnus Zabudas – vyriausias valdytojas ir karaliaus draugas,
Šios eilutės taip pat ieškota temose: eliziejaus tarnas · išmintis saliamonas · yzop · cadokas · saliamono išmintis · sauliaus nuodėmė
1 Saliamonas susigiminiavo su faraonu, Egipto karaliumi. Jis vedė jo dukterį ir parsivežė ją į Dovydo miestą. Ji čia gyveno, kol Saliamonas baigė statyti sau namus, Viešpaties namus ir sieną apie Jeruzalę.
2 Tačiau žmonės vis dar aukojo aukštumose, nes nebuvo pastatyti namai Viešpaties vardui.
3 Saliamonas mylėjo Viešpatį, laikydamasis savo tėvo Dovydo nurodymų, tačiau ir jis aukojo bei degino smilkalus aukštumose.
4 Karalius nuėjo į Gibeoną aukoti, nes tai buvo garsi aukštuma. Jis aukojo ant to aukuro tūkstantį deginamųjų aukų.
5 Gibeone Viešpats pasirodė Saliamonui naktį sapne ir tarė: „Prašyk, ką Aš tau galėčiau duoti“.
6 Saliamonas atsakė: „Tu parodei savo tarnui, mano tėvui Dovydui, didelį gailestingumą, nes jis vaikščiojo prieš Tave tiesoje, teisume ir širdies tyrume. Tu parodei jam savo gerumą, duodamas jam sūnų, kuris sėdėtų jo soste, kaip tai yra šiandien.
7 Viešpatie, mano Dieve, Tu padarei savo tarną karaliumi mano tėvo Dovydo vietoje, nors aš dar labai jaunas ir nežinau, kaip įeiti ir kaip išeiti.
8 Tavo tarnas yra vidury Tavo tautos, kurią Tu išsirinkai, didelės tautos, kurios neįmanoma suskaičiuoti nei aprėpti dėl daugumo.
9 Duok savo tarnui išmintingą širdį, kad galėčiau teisti Tavo tautą ir skirti gera nuo blogo. Kas galėtų valdyti tokią didelę Tavo tautą?“
10 Viešpačiui patiko toks Saliamono prašymas.
11 Dievas jam tarė: „Kadangi prašei išminties teisingai nuspręsti, o ne ilgo amžiaus sau, turtų sau ar savo priešų gyvybės,
12 tai padariau pagal tavo prašymą: Aš daviau tau išmintingą ir sumanią širdį, kad panašaus į tave nebuvo iki tavęs ir po tavęs nebus tokio, kaip tu.
13 Taip pat daviau tau, ir ko neprašei – turtų ir garbės; niekas tau neprilygs tarp karalių per visas tavo dienas.
14 Ir jei vaikščiosi mano keliais, laikydamasis mano nuostatų ir įsakymų, kaip tavo tėvas Dovydas, Aš prailginsiu tavo dienas“.
15 Saliamonas pabudo ir suprato, kad tai buvo sapnas. Po to jis sugrįžo į Jeruzalę ir priešais Viešpaties Sandoros skrynią aukojo deginamąsias bei padėkos aukas. Jis iškėlė puotą visiems savo tarnams.
16 Kartą dvi paleistuvės atėjo pas karalių ir stojo jo akivaizdon.
17 Viena moteris sakė: „Mano valdove! Aš ir šita moteris gyvename vienuose namuose; aš pagimdžiau sūnų, būdama su ja tuose namuose.
18 O po trijų dienų ir ji pagimdė. Mes buvome vienos ir nieko iš pašalinių nebuvo su mumis, tik mes dvi.
19 Šitos moters sūnus naktį mirė, nes ji nugulė jį.
20 Vidurnaktį atsikėlus ji paėmė mano sūnų, kai aš miegojau, nuo mano pašonės ir pasiguldė jį prie savęs, o savo mirusį sūnų paguldė prie manęs.
21 Rytą atsikėlusi norėjau maitinti savo sūnų, bet pamačiau, kad jis miręs. Gerai įsižiūrėjusi, pažinau, kad tai nebuvo mano sūnus“.
22 Antroji moteris tarė: „Netiesa, mano sūnus yra gyvas, o tavo sūnus miręs“. Bet šita atsakė: „Ne, tavo sūnus miręs, o mano sūnus gyvas“. Taip jos kalbėjo karaliaus akivaizdoje.
23 Karalius tarė: „Viena sako: ‘Mano sūnus yra gyvas, o tavo sūnus miręs’, ir antroji tvirtina: ‘Tavo sūnus yra miręs, o mano sūnus gyvas’“.
24 Ir karalius pasakė: „Atneškite kardą“. Ir atnešė kardą karaliui.
25 Ir karalius pasakė: „Padalykite gyvąjį kūdikį ir duokite vieną pusę vienai, o kitą pusę kitai“.
26 Tuomet moteris, kurios sūnus buvo gyvas, gailėdamasi jo, tarė karaliui: „Mano valdove! Atiduok jai gyvąjį kūdikį ir nežudyk jo!“ O antroji sakė: „Gerai, nebus nei man, nei tau. Padalykite jį!“
27 Tada karalius atsakė: „Atiduokite gyvąjį kūdikį jai ir jokiu būdu jo nežudykite. Ji yra jo motina“.
28 Visas Izraelis, išgirdęs tą karaliaus sprendimą, ėmė bijoti karaliaus, nes jie matė, kad Dievo išmintis buvo jame, kad jis teistų.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: dovydo žvaigždė · egiptas · egipte · egipto žemė · faraonas · faraono
2 „Aš einu visos žemės keliu. Būk stiprus ir tikras vyras.
3 Saugok Viešpaties, savo Dievo, nurodymus, vaikščiok Jo keliais, laikykis Jo nuostatų, įsakymų, įstatymų ir įspėjimų, surašytų Mozės įstatyme, kad tau sektųsi visur ir visuomet,
4 kad Viešpats ištesėtų savo žodį, kurį Jis man kalbėjo: ‘Jei tavo sūnūs ištikimai vaikščios mano keliais, visa širdimi ir siela pasitikės manimi, tai tavo palikuonys valdys Izraelį’.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: auklėti · caras · daugiau nebevaikščiojo · drąsa · drąsa išstovėti · drąsos
1 Karalius Dovydas paseno ir sulaukė daug metų. Gerai apklotas, jis nebesušildavo.
2 Jo tarnai jam tarė: „Leisk mums, mūsų valdove karaliau, paieškoti jaunos mergaitės, kuri tau patarnautų, tave slaugytų, su tavimi miegotų ir tave sušildytų“.
1 Karalius Dovydas paseno ir sulaukė daug metų. Gerai apklotas, jis nebesušildavo.
2 Jo tarnai jam tarė: „Leisk mums, mūsų valdove karaliau, paieškoti jaunos mergaitės, kuri tau patarnautų, tave slaugytų, su tavimi miegotų ir tave sušildytų“.
3 Jie ieškojo gražios mergaitės visame Izraelio krašte; suradę šunemietę Abišagą, atvedė ją pas karalių.
4 Mergaitė buvo labai graži; ji patarnavo karaliui ir slaugė jį, bet karalius jos nepažino.
5 Hagitos sūnus Adonijas didžiavosi, sakydamas: „Aš būsiu karalius“. Jis įsigijo vežimų bei žirgų ir penkiasdešimt vyrų, kurie bėgtų pirma jo.
6 Tėvas nieko jam nedraudė ir neperspėjo taip nedaryti. Be to, jis buvo labai gražus ir gimęs po Abšalomo.
7 Cerujos sūnus Joabas ir kunigas Abjataras sekė Adoniją ir jam padėjo.
8 Bet kunigas Cadokas ir Jehojados sūnus Benajas, pranašas Natanas, Šimis, Rėjas ir Dovydo karžygiai nepalaikė Adonijo.
9 Kartą Adonijas aukojo avis, jaučius ir nupenėtus galvijus prie Cokeleto akmens, šalia En Rogelio versmės. Ta proga jis pasikvietė visus savo brolius, karaliaus sūnus, ir visus Judo vyrus, kurie tarnavo karaliui,
10 bet pranašo Natano, Benajo, karžygių ir savo brolio Saliamono jis nepakvietė.
11 Natanas kalbėjo Saliamono motinai Batšebai: „Ar girdėjai, kad, mūsų valdovui Dovydui nežinant, Hagitos sūnus Adonijas tapo karaliumi?
12 Aš noriu tau patarti, kaip išgelbėti save ir savo sūnaus Saliamono gyvybę.
13 Nuėjusi pas karalių Dovydą, paklausk jį: ‘Ar mano valdovas karalius neprisiekė man, savo tarnaitei, kad mano sūnus Saliamonas karaliaus po tavęs ir sėdės tavo soste? Kodėl Adonijas dabar tapo karaliumi?’
14 Tau tebekalbant su karaliumi, aš ateisiu ir patvirtinsiu tavo žodžius“.
15 Batšeba atėjo į karaliaus kambarį. Karalius buvo labai pasenęs, ir šunemietė Abišaga patarnavo jam.
16 Batšeba nusilenkė ir išreiškė pagarbą karaliui. Karalius klausė: „Ko nori?“
17 Ji jam atsakė: „Mano valdove, tu prisiekei Viešpačiu, savo Dievu, savo tarnaitei, sakydamas: ‘Tavo sūnus Saliamonas karaliaus po manęs ir jis sėdės mano soste’.
18 O dabar Adonijas, mano valdovui karaliui nežinant, tapo karaliumi!
19 Jis aukojo daugybę jaučių, nupenėtų galvijų bei avių ir pasikvietė karaliaus sūnus, kunigą Abjatarą ir kariuomenės vadą Joabą, bet tavo tarno Saliamono nepakvietė.
20 Dabar, mano valdove karaliau, viso Izraelio akys yra nukreiptos į tave, ką tu paskirsi į savo sostą po savęs.
21 Kitaip, mano valdovui karaliui atsigulus prie savo tėvų, aš ir mano sūnus Saliamonas būsime laikomi nusikaltėliais“.
22 Dar jai tebekalbant su karaliumi, atėjo pranašas Natanas.
23 Buvo pranešta karaliui: „Atėjo pranašas Natanas“. Atėjęs jis nusilenkė prieš karalių veidu iki žemės
24 ir tarė: „Mano valdove karaliau, ar tu sakei, kad Adonijas karaliaus po tavęs ir sėdės tavo soste?
25 Jis šiandien aukojo daugybę jaučių, nupenėtų galvijų bei avių ir pakvietė visus karaliaus sūnus, kariuomenės vadus ir kunigą Abjatarą į vaišes. Jie valgo, geria ir šaukia: ‘Tegyvuoja karalius Adonijas!’
26 Bet manęs, tavo tarno, kunigo Cadoko, Jehojados sūnaus Benajo ir tavo sūnaus Saliamono jis nepakvietė.
27 Jei iš tikrųjų tai padaryta mano valdovo karaliaus paliepimu, tai kodėl nepranešei savo tarnui, kas sėdės tavo soste po tavęs?“
28 Karalius Dovydas tarė: „Pašaukite Batšebą!“ Jai įėjus ir atsistojus prieš karalių,
29 jis tarė: „Kaip gyvas Viešpats, kuris išvadavo mane iš visokių bėdų,
30 tavo sūnus Saliamonas karaliaus po manęs, kaip tau prisiekiau Viešpačiu, Izraelio Dievu. Jis sėdės soste vietoje manęs, ir tai aš padarysiu šiandien“.
31 Tada Batšeba nusilenkė veidu iki žemės, išreiškė karaliui pagarbą ir tarė: „Tegyvuoja mano valdovas karalius Dovydas per amžius!“
32 Karalius Dovydas sakė: „Pašaukite kunigą Cadoką, pranašą Nataną ir Jehojados sūnų Benają!“ Jiems atėjus,
33 karalius sakė: „Imkite savo valdovo tarnus, užsodinkite mano sūnų Saliamoną ant mano mulo ir palydėkite jį į Gihoną.
34 Kunigas Cadokas ir pranašas Natanas ten jį tepatepa Izraelio karaliumi. Po to trimituokite ir šaukite: ‘Tegyvuoja karalius Saliamonas!’
35 Jūs lydėkite jį, kad jis ateitų ir atsisėstų mano soste. Jis karaliaus mano vietoje, aš jį paskyriau Izraelio ir Judo valdovu“.
36 Tuomet Jehojados sūnus Benajas tarė karaliui: „Amen! Taip sako Viešpats, mano valdovo karaliaus Dievas!
37 Kaip Viešpats buvo su mano valdovu karaliumi, taip jis tebūna su Saliamonu ir tepadaro jo sostą didingesnį už mano valdovo karaliaus Dovydo sostą!“
38 Kunigas Cadokas, pranašas Natanas, Jehojados sūnus Benajas, keretai ir peletai nuėję užsodino Saliamoną ant karaliaus Dovydo mulo ir nulydėjo jį į Gihoną.
39 Ten kunigas Cadokas ėmė ragą su aliejumi iš Dievo palapinės ir patepė Saliamoną. Po to jie trimitavo ir visi žmonės šaukė: „Tegyvuoja karalius Saliamonas!“
40 Visi žmonės ėjo paskui jį pūsdami vamzdžius ir labai džiaugdamiesi, net žemė drebėjo nuo jų triukšmo.
41 Adonijas ir jo svečiai, baigdami valgyti, išgirdo tą triukšmą. Joabas, išgirdęs trimito garsą, paklausė: „Kodėl toks triukšmas mieste?“
42 Jam kalbant, atėjo kunigo Abjataro sūnus Jehonatanas. Adonijas tarė: „Užeik! Tu esi ištikimas vyras ir atnešei gerą žinią“.
43 Jehonatanas atsakė Adonijui: „Mūsų karalius Dovydas paskyrė karaliumi Saliamoną.
44 Karalius pasiuntė kunigą Cadoką, pranašą Nataną, Jehojados sūnų Benają, keretus ir peletus ir jie užsodino Saliamoną ant karaliaus mulo.
45 Kunigas Cadokas bei pranašas Natanas patepė jį karaliumi Gihone. Iš ten jie ėjo džiaugdamiesi ir šūkaudami, net visas miestas drebėjo. Tą triukšmą jūs ir girdėjote.
46 Saliamonas jau sėdi karaliaus soste.
47 Be to, karaliaus tarnai atėjo pasveikinti mūsų karalių Dovydą, sakydami: ‘Tepadaro tavo Dievas Saliamono vardą garsesnį už tavo vardą ir jo sostą didingesnį už tavo sostą!’ Karalius nusilenkė lovoje
48 ir kalbėjo: ‘Palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, kuris dar mano akims matant pasodino jį į mano sostą!’“
49 Tuomet visi Adonijo svečiai išsigandę išėjo kiekvienas savo keliu.
50 Adonijas taip išsigando Saliamono, kad nuėjo ir nusitvėrė už aukuro ragų.
51 Saliamonui buvo pranešta: „Adonijas bijo karaliaus Saliamono. Jis nusitvėrė už aukuro ragų ir sako: ‘Teprisiekia man karalius Saliamonas, kad nenužudys savo tarno’“.
52 Saliamonas atsakė: „Jei jis bus ištikimas, tai nė vienas jo plaukas nenukris žemėn, bet jei nusikals – mirs!“
53 Karalius Saliamonas liepė atvesti Adoniją nuo aukuro pas jį. Kai Adonijas įėjo ir nusilenkė prieš karalių Saliamoną, karalius tarė: „Eik namo!“
18 Abšalomas, dar gyvas būdamas, pasistatė sau paminklą Karaliaus slėnyje, galvodamas: „Neturiu sūnaus, kuris išlaikytų mano vardą“. Jis pavadino paminklą savo vardu. Ir iki šios dienos jis vadinamas Abšalomo paminklu.
1 Abšalomas įsigijo vežimų bei žirgų ir penkiasdešimt vyrų, kurie bėgdavo pirma jo.
2 Jis keldavosi anksti ir atsistodavo šalia kelio prie vartų. Jei koks žmogus su savo byla ateidavo į karaliaus teismą, Abšalomas pasišaukdavo jį ir klausdavo: „Iš kurio tu miesto?“ Kai tas atsakydavo: „Tavo tarnas yra iš tokios Izraelio giminės“,
3 Abšalomas jam sakydavo: „Tavo reikalas yra geras ir teisingas, bet nėra pas karalių kas tave išklausytų.
4 Jei mane paskirtų krašto teisėju, tai pas mane galėtų ateiti kiekvienas, turįs bylą ar skundą, ir aš apginčiau jo teises“.
5 Jei kas norėdavo Abšalomui nusilenkti, jis ištiesęs ranką tą apkabindavo ir pabučiuodavo.
6 Taip Abšalomas elgėsi su visais izraelitais, kurie ateidavo į karaliaus teismą. Abšalomas tokiu būdu pavogė izraelitų širdis.
7 Praėjus keturiasdešimčiai metų, Abšalomas tarė karaliui: „Prašau, leisk man eiti į Hebroną ir įvykdyti įžadą, kurį daviau Viešpačiui.
8 Gyvendamas Gešūre, Sirijoje, daviau įžadą: ‘Jei Viešpats mane parves atgal į Jeruzalę, aš tarnausiu Jam’“.
9 Karalius jam tarė: „Eik ramybėje“. Abšalomas pakilo ir išėjo į Hebroną.
10 Jis slapta išsiuntė pasiuntinius į visas Izraelio gimines su pranešimu: „Išgirdę trimito garsą, sakykite: ‘Abšalomas karaliauja Hebrone’“.
11 Iš Jeruzalės su Abšalomu išvyko du šimtai pakviestų vyrų. Jie ėjo nieko pikto nemanydami ir nieko nežinodami.
12 Abšalomas aukodamas dar pasikvietė iš Gilojo miesto Ahitofelį, Dovydo patarėją. Taip sąmokslas išsiplėtė, nes žmonės nuolat ėjo pas Abšalomą.
13 Pasiuntinys atėjo pas Dovydą ir pranešė: „Izraelio žmonių širdys prisirišo prie Abšalomo“.
14 Dovydas sakė visiems savo tarnams Jeruzalėje: „Bėkime, nes nėra kito išsigelbėjimo nuo Abšalomo. Skubėkime, kad jis mūsų neužkluptų, nepadarytų mums pikta ir neišžudytų miesto kardu“.
15 Karaliaus tarnai sakė karaliui: „Štai tavo tarnai vykdys visa, ką karalius įsakys“.
16 Karalius išėjo kartu su visais namiškiais, liko tik dešimt sugulovių namų saugoti.
17 Karalius išėjo, ir visi žmonės sekė paskui jį, ir jie sustojo toli nuo namų.
18 Visi jo tarnai ėjo šalia jo, o keretai, peletai ir gatiečiai, šeši šimtai vyrų, kurie buvo atėję su juo iš Gato, ėjo pirma karaliaus.
19 Dovydas klausė gatietį Itają: „Kodėl tu eini su mumis? Grįžk ir pasilik pas karalių. Tu juk esi svetimšalis, atėjęs čia iš savo krašto.
20 Vakar atėjai, o šiandien ar turėtum eiti su mumis? Aš turiu eiti, o tu grįžk su savo broliais. Gailestingumas ir tiesa tebūna su tavimi“.
21 Itajas atsakė karaliui: „Kaip Viešpats gyvas ir mano valdovas karalius gyvas! Kur bus mano karalius, mirtyje ar gyvenime, ten bus ir jo tarnas“.
22 Dovydas tarė Itajui: „Tai eik su manimi“. Itajas perėjo su visais savo vyrais ir jų šeimomis.
23 Visas kraštas garsiai verkė, ir visi žmonės perėjo į kitą pusę, ir karalius perėjo per Kidrono upelį ir traukė dykumos link.
24 Atėjo Cadokas ir levitai, nešdami Dievo Sandoros skrynią. Jie pastatė Dievo skrynią, ir Abjataras ėjo aukštyn, kol visi pasitraukė iš miesto.
25 Karalius Cadokui tarė: „Nešk Dievo skrynią atgal į miestą. Jei rasiu malonę Viešpaties akyse, Jis mane parves ir parodys man ją ir savo buveinę.
26 Jei Jis man sakys: ‘Aš nepatenkintas tavimi’, tai tegul daro su manimi, kaip Jam patinka“.
27 Tada karalius kalbėjo kunigui Cadokui: „Tu esi regėtojas. Tu, tavo sūnus Ahimaacas ir Abjataro sūnus Jehonatanas grįžkite ramybėje į miestą.
28 Štai aš pasiliksiu dykumoje, kol gausiu iš jūsų pranešimą“.
29 Cadokas ir Abjataras parnešė Dievo skrynią į Jeruzalę ir ten pasiliko.
30 Dovydas ėjo aukštyn Alyvų kalno šlaitu verkdamas, apsigaubęs galvą ir basas. Visi su juo buvę žmonės, apsigaubę galvas, ėjo aukštyn taip pat verkdami.
31 Dovydas, sužinojęs, kad Ahitofelis yra tarp sąmokslininkų pas Abšalomą, meldėsi: „Viešpatie, meldžiu, paversk Ahitofelio patarimą niekais“.
32 Kalno viršūnėje, kur Dovydas garbino Dievą, jį pasitiko arkietis Hušajas su perplėštais drabužiais ir žemėmis apibarstyta galva.
33 Dovydas jam tarė: „Jei eisi su manimi, būsi man našta,
34 o jei grįši į miestą ir prisidėsi prie Abšalomo, sakydamas jam: ‘Aš noriu būti tavo tarnas, karaliau. Buvau tavo tėvo tarnas praeityje, o dabar noriu būti tavo tarnas’, tai Ahitofelio patarimą galėsi niekais paversti.
35 Su tavimi bus kunigai Cadokas ir Abjataras. Pranešk jiems visa, ką nugirsi karaliaus namuose.
36 Pas juos yra abu jų sūnūs: Cadoko sūnus Ahimaacas ir Abjataro – Jehonatanas; per juos perduok man viską, ką išgirsi“.
37 Dovydo draugas Hušajas sugrįžo į Jeruzalę, Abšalomui įeinant į ją.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: abšalomas · dievo vežim · dievo vežimą · karo vežimai · saliamono žirgas · platus vartai
26 Jis kirpdavosi plaukus kiekvienų metų pabaigoje, nes plaukai būdavo jam sunkūs. Jo nukirpti galvos plaukai svėrė du šimtus šekelių pagal karaliaus svorį.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: ašaros plaukai · aukso plaukai · banguoti · danielius plaukai · dengia plaukus · dengti plaukus
4 Tekojietė moteris, atėjusi pas karalių, puolė veidu į žemę, išreikšdama jam pagarbą, ir tarė: „Karaliau, padėk“.
1 Cerujos sūnus Joabas pastebėjo, kad karaliaus širdis palinko prie Abšalomo.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: abšalomas
1 Cerujos sūnus Joabas pastebėjo, kad karaliaus širdis palinko prie Abšalomo.
2 Joabas pakvietė iš Tekojos išmintingą moterį ir tarė jai: „Apsivilk gedulo drabužiais, nesitepk aliejumi ir apsimesk gedinti ilgą laiką.
3 Nueik pas karalių ir taip jam kalbėk“. Ir Joabas įdėjo žodžius į jos lūpas.
4 Tekojietė moteris, atėjusi pas karalių, puolė veidu į žemę, išreikšdama jam pagarbą, ir tarė: „Karaliau, padėk“.
5 Karalius jos klausė: „Kas nutiko?“ Ji atsakė: „Aš esu našlė, mano vyras miręs.
6 Tavo tarnaitė turėjo du sūnus. Juodu susiginčijo laukuose ir, nesant kas juos perskiria, vienas užmušė kitą.
7 Dabar visi giminės, sukilę prieš mane, sako: ‘Išduok tą, kuris užmušė savo brolį, kad jį nužudytume už jo brolį ir sunaikintume paveldėtoją’. Tuo būdu jie siekia užgesinti man likusią kibirkštėlę, kad nepaliktų ant žemės mano vyrui nei vardo, nei palikuonių“.
8 Karalius atsakė moteriai: „Eik į savo namus, aš duosiu nurodymą dėl tavęs“.
9 Tekojietė moteris tarė karaliui: „Mano valdove karaliau, kaltė tebūna ant manęs ir mano tėvo namų, o karalius ir jo sostas bus nekaltas“.
10 Karalius atsakė: „Kas tau grasins, tą atvesk pas mane, ir jis daugiau tavęs nebelies“.
11 Ji sakė: „Karaliau, atsimink Viešpatį, savo Dievą, ir nebeleisk kraujo keršytojams žudyti, kad jie nesunaikintų mano sūnaus“. Jis atsakė: „Kaip Viešpats gyvas, nė vienas tavo sūnaus plaukas nenukris žemėn“.
12 Moteris tarė: „Leisk savo tarnaitei pasakyti tau, karaliau, dar vieną dalyką“. Jis tarė: „Kalbėk“.
13 Moteris sakė: „Kodėl tu esi nusistatęs prieš Dievo tautą? Juk taip kalbėdamas, karaliau, tu apkaltini pats save, neleisdamas grįžti savo ištremtajam.
14 Mes visi mirštame ir esame kaip ant žemės išlietas vanduo, kurio nebegalima surinkti; tačiau Dievas neatima gyvybės, bet atranda būdą, kad ištremtieji nebūtų atstumti nuo Jo.
15 Aš atėjau kalbėti karaliui, savo valdovui, dėl to, kad žmonės mane įbaugino. Tavo tarnaitė galvojo: ‘Kalbėsiu karaliui, gal karalius įvykdys savo tarnaitės prašymą.
16 Karalius juk išklausys ir išgelbės savo tarnaitę iš rankos, siekiančios išnaikinti mane ir mano sūnų iš Dievo mums skirto paveldėjimo’.
17 Mano valdovo karaliaus žodis nuramino mane. Nes karalius yra kaip Dievo angelas ir skiria gera nuo pikta. Viešpats, tavo Dievas, tebūna su tavimi“.
18 Karalius tarė jai: „Neslėpk nuo manęs nieko, ko klausiu“. Moteris atsakė: „Tegul kalba karalius, mano valdovas“.
19 Karalius paklausė: „Ar ne Joabo ranka yra su tavimi šitame reikale?“ Moteris sakė: „Kaip gyva tavo siela, mano valdove karaliau, niekas negali nukrypti nei į kairę, nei į dešinę nuo to, ką pasakė karalius. Taip, tavo tarnas Joabas mane pamokė ir įdėjo tuos žodžius į mano lūpas.
20 Norėdamas taip išdėstyti visą reikalą, tavo tarnas Joabas tą padarė. Bet mano valdovas yra išmintingas kaip Dievo angelas ir žino visa, kas vyksta žemėje“.
21 Karalius tarė Joabui: „Aš patenkinu tavo prašymą, eik ir parvesk jaunuolį Abšalomą“.
22 Joabas, parpuolęs veidu į žemę, nusilenkė ir dėkojo karaliui. Po to jis tarė: „Karaliau, mano valdove, šiandien žinau, kad radau malonę tavo akyse, nes patenkinai savo tarno prašymą“.
23 Joabas, nuėjęs į Gešūrą, parvedė Abšalomą į Jeruzalę.
24 Karalius įsakė: „Tegul jis gyvena savo namuose, bet mano veido nematys“. Taip Abšalomas sugrįžo į savo namus, tačiau karaliaus nematė.
25 Visame Izraelyje nebuvo gražesnio vyro už Abšalomą. Nuo galvos iki kojų padų jis neturėjo jokio trūkumo.
26 Jis kirpdavosi plaukus kiekvienų metų pabaigoje, nes plaukai būdavo jam sunkūs. Jo nukirpti galvos plaukai svėrė du šimtus šekelių pagal karaliaus svorį.
27 Abšalomas turėjo tris sūnus ir vieną dukterį, vardu Tamara; ji buvo graži moteris.
28 Abšalomas išgyveno Jeruzalėje dvejus metus, nematęs karaliaus veido.
29 Jis kvietė Joabą pas save, norėdamas jį pasiųsti pas karalių, bet Joabas neatėjo. Antrą kartą pakviestas, Joabas taip pat neatėjo.
30 Tuomet Abšalomas kalbėjo savo tarnams: „Jūs žinote, kad Joabo laukas yra šalia mano ir jame auga miežiai. Eikite ir juos padekite“. Abšalomo tarnai padegė miežius.
31 Tada Joabas, atėjęs pas Abšalomą, klausė: „Kodėl tavo tarnai padegė mano miežius?“
32 Abšalomas atsakė Joabui: „Aš tave kviečiau ateiti pas mane, nes norėjau, kad tu paklaustum karaliaus, kodėl turėjau grįžti iš Gešūro. Man būtų buvę geriau, jei ten būčiau pasilikęs. Aš noriu pamatyti karalių. Jei aš kaltas, tegul nužudo mane“.
33 Joabas, atėjęs pas karalių, jam viską pranešė. Tada karalius pasikvietė Abšalomą. Jis atėjo pas karalių ir nusilenkė veidu iki žemės, o karalius pabučiavo Abšalomą.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: abšalomas · aliejaus patepimas · gedulas · gedulo · gedulo rūbai · išmintinga moteris
32 Dovydo brolio Šimos sūnus Jonadabas tarė: „Tegul mano valdovas negalvoja, kad jie nužudė visus karaliaus sūnus. Tik Amnonas vienas yra miręs Abšalomo įsakymu, nes Abšalomas buvo nusprendęs taip padaryti nuo tos dienos, kai Amnonas išprievartavo jo seserį Tamarą.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: prievartauti
19 Tamara apsibarstė galvą pelenais, persiplėšė įvairiaspalvį drabužį, kurį vilkėjo, ir ėjo verkdama, uždėjusi ranką sau ant galvos.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: gedulo rūbai · pelenai · pelenu diena · pelenus · sugėdinti · trečiadienis
18 Ji vilkėjo įvairių spalvų drabužiu, nes tokius rūbus dėvėdavo karaliaus dukterys mergaitės. Jo tarnas, išvedęs ją laukan, uždarė duris paskui ją.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: apdaras · apranga · apsirenkite · Dievo drabužis · moters rūbai
14 Tačiau Amnonas nenorėjo klausyti jos ir, būdamas už ją stipresnis, išprievartavo ją.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: Abšalomas · kraujomaiša · prievartauti · prievartautojas · uošvis · vienos aukos
3 Amnonas turėjo draugą Jonadabą, Dovydo brolio Šimos sūnų. Jonadabas buvo labai gudrus vyras.
1 Ir Dovydas sakė: „Ar yra išlikęs kas nors iš Sauliaus namų, kuriam aš galėčiau parodyti gerumą dėl Jehonatano?“
2 Iš Sauliaus namų buvo tarnas, vardu Ciba. Jis buvo pašauktas pas Dovydą, ir karalius klausė: „Ar tu esi Ciba?“ Tas atsakė: „Taip, tavo tarnas“.
3 Karalius klausė: „Ar išliko kas nors iš Sauliaus namų, kuriam galėčiau parodyti Dievo gerumą?“ Ciba atsakė: „Yra raišas Jehonatano sūnus“.
4 Karalius vėl klausė jo: „Kur jis yra?“ Ciba atsakė: „Jis gyvena Amielio sūnaus Machyro namuose, Lo Debare“.
5 Karalius Dovydas pasiuntė ir parsigabeno jį iš Lo Debaro, iš Amielio sūnaus Machyro namų.
6 Sauliaus sūnaus Jehonatano sūnus Mefi Bošetas, įėjęs pas Dovydą, puolė veidu į žemę ir nusilenkė. Dovydas tarė: „Mefi Bošetai!“ Tas atsakė: „Štai tavo tarnas“.
7 Ir Dovydas kalbėjo jam: „Nebijok, aš tau būsiu geras dėl tavo tėvo Jehonatano ir sugrąžinsiu tau visas tavo tėvo Sauliaus žemes. Tu visada valgysi prie mano stalo“.
8 Mefi Bošetas nusilenkė ir tarė: „Kas yra tavo tarnas, kad tu atkreipei savo dėmesį į tokį pastipusį šunį kaip aš?“
9 Karalius pasišaukė Sauliaus tarną Cibą ir jam tarė: „Visa, kas priklausė Sauliui ir jo namams, atidaviau tavo valdovo sūnui.
10 Dirbk jo žemę su savo sūnumis ir tarnais bei nuimk derlių, kad tavo valdovo sūnus turėtų maisto, o tavo valdovo sūnus Mefi Bošetas visada valgys prie mano stalo“. Ciba turėjo penkiolika sūnų ir dvidešimt tarnų.
11 Jis atsakė karaliui: „Kaip tu, karaliau, įsakei savo tarnui, taip tavo tarnas padarys“. Mefi Bošetas valgė prie Dovydo stalo kaip vienas iš karaliaus sūnų.
12 Mefi Bošetas turėjo mažą sūnų, vardu Michėjas. Visa Cibos šeimyna buvo Mefi Bošeto tarnai.
13 Mefi Bošetas gyveno Jeruzalėje ir visada valgė prie karaliaus stalo. Jis buvo luošas abiem kojom.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: geranoriškumas · geraširdiškumas · atvira širdis · luošas · pasitiki žmogumi · gerumo karoliai
3 antrasis – Kileabas iš karmeliečio Nabalo našlės Abigailės; trečiasis – Abšalomas, Gešūro karaliaus Talmajo dukters Maakos sūnus;
1 Atsitiko, kad Sauliui mirus, Dovydas, nugalėjęs amalekiečius, sugrįžo ir praleido dvi dienas Ciklage.
2 Trečią dieną iš Sauliaus stovyklos atėjo vyras su perplėštais drabužiais ir žemėmis apibarstyta galva. Atėjęs pas Dovydą, jis puolė ant žemės ir išreiškė jam pagarbą.
3 Dovydas jį paklausė: „Iš kur ateini?“ Tas jam atsakė: „Pabėgau iš Izraelio stovyklos“.
4 Dovydas tarė: „Papasakok man, kas ten atsitiko“. Tas atsakė: „Žmonės pabėgo iš mūšio, daugelis žuvo, taip pat ir Saulius su sūnumi Jehonatanu mirė“.
5 Tuomet Dovydas klausė jaunuolį, kuris jam pranešė: „Iš kur žinai, kad Saulius ir jo sūnus Jehonatanas mirė?“
6 Jaunuolis, kuris jam tai pranešė, atsakė: „Visai atsitiktinai užėjau ant Gilbojos kalno, žiūriu, Saulius pasirėmęs ant ieties, o karo vežimai ir raiteliai skuba prie jo.
7 Atsigręžęs ir mane pamatęs, jis pašaukė mane. Aš atsiliepiau: ‘Aš čia!’
8 Jis klausė: ‘Kas tu esi?’ Aš atsakiau jam: ‘Aš esu amalekietis’.
9 Tada jis man tarė: ‘Ateik ir nužudyk mane; aš kankinuosi, bet gyvybė dar yra manyje’.
10 Priėjau prie jo ir nužudžiau, nes buvau tikras, kad jis neišgyvens po savo kritimo. Nuėmiau karūną nuo jo galvos ir apyrankę nuo jo rankos ir atnešiau juos čia savo valdovui“.
11 Tuomet Dovydas, nutvėręs savo drabužius, perplėšė juos, taip padarė ir visi vyrai, buvę su juo.
12 Jie iki vakaro verkė, pasninkavo ir liūdėjo Sauliaus, jo sūnaus Jehonatano ir Viešpaties tautos, Izraelio namų, nes jie žuvo nuo kardo.
13 Dovydas tarė jaunuoliui, kuris jam tai pranešė: „Iš kur esi?“ Tas atsakė: „Aš esu ateivio amalekiečio sūnus“.
14 Dovydas jam tarė: „Kaip išdrįsai pakelti savo ranką, kad nužudytum Viešpaties pateptąjį?“
15 Tada jis, pasišaukęs vieną iš savo jaunuolių, tarė: „Ateik ir užmušk jį“. Tas smogė jam, ir jis mirė.
16 Dovydas pasakė jam: „Tavo kraujas kris ant tavo galvos, nes tavo paties žodžiai paliudijo prieš tave, kai pasakei: ‘Aš nužudžiau Viešpaties pateptąjį’“.
17 Dovydas giedojo šitą raudą apie Saulių ir jo sūnų Jehonataną,
18 norėdamas, kad Judo vaikai mokytųsi Lanko giesmės, kaip parašyta Josaro knygoje.
19 „Tavo šlovė, o Izraeli, žuvo tavo aukštumose, krito galingieji!
20 Nepasakokite Gate, neskelbkite Aškelono gatvėse, kad nesilinksmintų filistinų dukterys, nedžiūgautų neapipjaustytųjų dukterys.
21 Jūs, Gilbojos kalnai, tenekrinta ant jūsų nei rasa, nei lietus, kad nebūtų ant jūsų derlingų laukų.Ten buvo pamestas galingųjų skydas, skydas Sauliaus, lyg jis nebūtų buvęs pateptas.
22 Be nukautųjų kraujo, be galingųjų taukų, Jehonatano lankas nesugrįždavo, ir Sauliaus kardas negrįždavo tuščias.
23 Saulius ir Jehonatanas, mieli ir brangūs, kartu gyveno ir mirtyje jie nebuvo perskirti. Jie buvo greitesni negu ereliai, stipresni negu liūtai.
24 Izraelio dukterys, raudokite Sauliaus, kuris jus aprengdavo purpuru su papuošalais, apsagstydavo auksiniais pagražinimais jūsų drabužius.
25 Krito galingieji kovos įkarštyje. Jehonatanas nukautas ant kalno.
26 Aš gailiuosi tavęs, mano broli Jehonatanai! Labai brangus tu man buvai. Tavo meilė man buvo nuostabesnė už moterų meilę.
27 Krito galingieji, sulaužyti jų ginklai“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: žmogaus prigimtis · Biblijos skaitymas · mažiausias · nevaisinga · nevaisingomis · pamišęs
9 Jesė leido praeiti Šamui. Ir jis sakė: „Šito Viešpats irgi neišsirinko“.
9 Neatidenk nuogumo savo sesers, kuri yra tavo tėvo ar motinos duktė, gimusi namie ar kur kitur.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: Abraomas sesuo · artimas giminaitis · augalas · bevaik · draudimas tuoktis · kraujomaiša
