16 Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.
13 Kas slepia savo nusikaltimus, tam nesiseks, o kas išpažįsta ir atsisako jų, susilauks gailestingumo.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: atgailauk · atgailaukite · atjausti · daug kaltes · dievo atleidimas · gerovė
1 Dieve, pasigailėk manęs dėl savo malonės, dėl savo beribio gerumo panaikink mano kaltes.
2 Visai nuplauk mano kaltę ir apvalyk mano nuodėmes.
3 Išpažįstu savo nusikaltimą, mano nuodėmė visada yra su manimi.
4 Tau vienam nusidėjau ir padariau pikta Tavo akyse. Tu teisingai teisi ir teisingą sprendimą darai.
5 Štai aš gimiau nuodėmingas, ir nuodėmėje mane pradėjo mano motina.
6 Tu mėgsti tiesą širdyje ir slaptoje mokai mane išminties.
7 Apšlakstyk mane yzopu, kad būčiau švarus. Nuplauk mane, kad būčiau baltesnis už sniegą.
8 Leisk man patirti džiaugsmą ir linksmybę. Tedžiūgauja mano sužeisti kaulai.
9 Nugręžk savo veidą nuo mano nuodėmių ir visas mano kaltes išdildyk.
10 Dieve, tyrą širdį sutverk manyje ir teisingą dvasią atnaujink.
11 Neatstumk manęs nuo savo veido ir savo šventos dvasios neatimk nuo manęs.
12 Grąžink man išgelbėjimo džiaugsmą ir laisvės dvasia sustiprink mane.
13 Tada mokysiu nusidėjėlius Tavo kelių, kad nusikaltėliai grįžtų pas Tave.
14 Dieve, išlaisvink mane nuo kraujo kaltės, nes Tu mano išgelbėjimo Dievas, ir mano liežuvis šlovins Tavo teisumą.
15 Viešpatie, atverk mano lūpas, ir mano burna skelbs Tavąją šlovę.
16 Tu nenori aukos, jei aukočiau deginamąją auką, Tau nepatiktų.
17 Auka Dievui yra sudužusi dvasia; sudužusios ir nusižeminusios širdies Tu, Dieve, nepaniekinsi.
18 Būk palankus ir daryk gera Sionui, statyk Jeruzalės sienas.
19 Tada Tu gėrėsies teisumo aukomis, aukosime veršius ant Tavo aukuro.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: atgailauk · atgailaukite · atgailos malda · batšeba · dangus gerumas · dieną naktį
28 Dievas juos palaimino ir tarė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir užvaldykite ją, viešpataukite jūros žuvims, padangių paukščiams ir kiekvienam gyvam padarui, kuris kruta ant žemės!“
9 Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: atsivertimas · dievo dvasios · duobė · dvasia ateik · gintarine · hemorojus
1 Mylimieji, tai jau antras laiškas, kurį jums rašau. Šiuose laiškuose žadinu jūsų tyras mintis prisiminimais,
2 kad atsimintumėte šventųjų pranašų iš anksto paskelbtus žodžius ir mūsų – Viešpaties ir Gelbėtojo apaštalų – įsakymą.
3 Pirmiausia žinokite, kad paskutinėmis dienomis pasirodys šaipūnai, gyvenantys savo geiduliais
4 ir kalbantys: „Kur Jo atėjimo pažadas? Juk nuo to laiko, kai užmigo protėviai, visa pasilieka kaip buvę nuo sutvėrimo pradžios“.
5 Mat jiems, to norintiems, yra paslėpta, kad nuo seno buvo dangūs ir žemė, iš vandens ir per vandenį sutvarkyta Dievo žodžiu.
6 Todėl ir ano meto pasaulis žuvo, vandeniu užtvindytas.
7 O dabartiniai dangūs ir žemė tuo pačiu žodžiu palaikomi ugniai, saugomi teismo dienai ir bedievių žmonių žuvimui.
8 Tačiau, mylimieji, vienas dalykas neturi likti jūsų nepastebėtas: viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų – kaip viena diena.
9 Viešpats nedelsia ištesėti savo pažado, kaip kai kurie mano, bet kantriai elgiasi su mumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų.
10 O Viešpaties diena ateis kaip vagis naktį. Tada dangūs praeis su smarkiu ūžesiu, elementai sutirps karštyje, ir žemė su savo kūriniais sudegs.
11 Jeigu visa taip suirs, tai kaip reikėtų pasižymėti šventu elgesiu ir dievotumu jums,
12 laukiantiems ir skubinantiems Dievo dienos atėjimą, kai dangūs suirs liepsnose ir elementai sutirps iš karščio!
13 Tačiau mes pagal Jo pažadą laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas.
14 Todėl, mylimieji, šito laukdami, stenkitės, kad Jis rastų jus taikoje, nesuteptus ir nepeiktinus.
15 Mūsų Viešpaties kantrumą laikykite išgelbėjimu, kaip jums parašė ir mūsų mylimas brolis Paulius pagal jam duotą išmintį;
16 jis taip kalba apie šituos dalykus visuose laiškuose. Juose esama sunkiai suprantamų dalykų, kuriuos neišmokyti ir svyruojantys iškraipo, aiškindami, kaip ir kitus Raštus, savo pačių pražūčiai.
17 Tad jūs, mylimieji, iš anksto tai žinodami, saugokitės, kad, nedorėlių paklydimo traukiami, nenupultumėte nuo savo stiprybės.
18 Aukite malone ir mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu. Jam šlovė dabar ir per amžius! Amen.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: kaukolės kalnas · nesigėdija · nuoširdumą · nuoširdumas · orgija · pasaulio pabaiga
4 kuriems šio amžiaus dievas apakino protus; netikintiems, kad jiems nesušvistų Kristaus, kuris yra Dievo atvaizdas, šlovės Evangelijos šviesa.
23 Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo dovana – amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: darymas gero · dievo dvasios · duobė · hemorojus · mozės · neis laike
21 Bet dabar, nepriklausomai nuo įstatymo, yra apreikštas Dievo teisumas, kurį paliudijo Įstatymas ir Pranašai, –
22 Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems, kurie tiki. Nėra jokio skirtumo,
23 nes visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės,
24 o išteisinami dovanai Jo malone dėl atpirkimo, kuris yra Jėzuje Kristuje.
25 Dievas Jį paskyrė permaldavimo auka, veikiančia per tikėjimą Jo kraujo galia. Jis parodė savo teisumą tuo, kad, būdamas kantrus, nenubaudė už nuodėmes, padarytas anksčiau,
26 ir parodė savo teisumą dabartiniu metu, pasirodydamas esąs teisus ir išteisinantis tą, kuris tiki Jėzų.
27 Kur tada pagrindas girtis? Jis atmestas. Kokiu įstatymu? Darbų? Ne, tik tikėjimo įstatymu.
28 Mes įsitikinę, kad žmogus išteisinamas tikėjimu, be įstatymo darbų.
29 Argi Dievas – tiktai žydų Dievas? Ar Jis nėra ir pagonių? Taip, ir pagonių,
30 nes tėra vienas Dievas, kuris per tikėjimą išteisins apipjaustytus ir per tikėjimą išteisins neapipjaustytus.
31 O gal tikėjimu panaikiname įstatymą? Jokiu būdu! Priešingai, mes įstatymą įtvirtiname.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: abejingumas dievui · apsireikš · apsireiškimas · dvasios įstatymas · įstatymas · įstatymas parodo
16 Aš nesigėdiju Evangelijos, nes ji yra Dievo jėga išgelbėti kiekvienam, kuris tiki, pirma žydui, paskui graikui.
17 Joje apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip parašyta: „Teisusis gyvens tikėjimu“.
1 Cezarėjoje gyveno vyras, vardu Kornelijus, vadinamosios italų kohortos šimtininkas.
2 Jis buvo dievotas ir drauge su savo namiškiais bijojo Dievo, gausiai šelpdavo žmones ir nuolat melsdavosi Dievui.
3 Kartą, apie devintą valandą, jis regėjime aiškiai išvydo pas jį ateinantį Dievo angelą, kuris jam tarė: „Kornelijau!“
4 Tas, pažvelgęs į jį, išsigando ir paklausė: „Kas yra, viešpatie?“ Šis jam atsakė: „Tavo maldos ir gailestingumo aukos pakilo Dievo akivaizdon, ir Jis tave prisiminė.
5 Dabar siųsk vyrus į Jopę ir pasikviesk Simoną, vadinamą Petru.
6 Jis svečiuojasi pas vieną odininką, Simoną, kurio namai stovi prie jūros. Petras pasakys tau, ką turi daryti“.
7 Kai su juo kalbėjęs angelas pasitraukė, Kornelijus pasišaukė du tarnus ir vieną pamaldų kareivį iš nuolat šalia esančių valdinių
8 ir, viską jiems išaiškinęs, išsiuntė į Jopę.
9 Rytojaus dieną, kai šitie keliaudami artinosi prie miesto, Petras užlipo ant plokščiastogio melstis. Buvo apie šeštą valandą.
10 Jis pasijuto labai išalkęs ir norėjo užkąsti. Kol jam ruošė valgį, jį ištiko dvasios pagava.
11 Jis išvydo atsivėrusį dangų, iš kurio jam leidosi žemyn kažkoks padėklas, lyg didelė marška, pririšta už keturių kampų ir nuleidžiama žemėn.
12 Jame buvo įvairiausių žemės keturkojų, laukinių žvėrių, roplių ir padangės paukščių.
13 Ir jam pasigirdo balsas: „Kelkis, Petrai, pjauk ir valgyk!“
14 Bet Petras atsakė: „Jokiu būdu, Viešpatie! Aš niekuomet nesu valgęs nieko sutepto ar nešvaraus“.
15 Balsas antrą kartą tarė: „Ką Dievas apvalė, tu nevadink suteptu!“
16 Taip pasikartojo tris kartus, ir tuojau padėklas vėl pakilo į dangų.
17 Petrui tebesvarstant, ką galėtų reikšti matytas regėjimas, štai Kornelijaus pasiuntiniai, išklausinėję, kur Simono namai, sustojo prie vartų.
18 Jie sušukę paklausė: „Ar čia vieši Simonas, vadinamas Petru?“
19 Petrui, vis tebemąstančiam apie regėjimą, Dvasia tarė: „Štai trys vyrai ieško tavęs.
20 Kelkis, lipk žemyn ir keliauk su jais nė kiek nedvejodamas, nes Aš juos atsiunčiau“.
21 Taigi Petras nulipo žemyn pas Kornelijaus siųstus vyrus ir tarė: „Štai aš, kurio ieškote. Su kokiu reikalu atėjote?“
22 Tie atsakė: „Šimtininkas Kornelijus, teisus ir dievobaimingas vyras, turintis gerą vardą visoje žydų tautoje, gavo iš šventojo angelo nurodymą pakviesti tave į savo namus ir išklausyti tavo žodžių“.
23 Tada Petras paprašė juos į vidų ir svetingai priėmė. Kitą rytą iškeliavo su jais. Jį lydėjo keli broliai iš Jopės.
24 Rytojaus dieną jie atvyko į Cezarėją. Kornelijus jų laukė, susikvietęs savo gimines ir artimiausius draugus.
25 Įeinantį Petrą Kornelijus pasitiko ir, puldamas po kojų, išreiškė jam pagarbą.
26 Bet Petras pakėlė Kornelijų, tardamas: „Kelkis! Juk ir aš esu žmogus!“
27 Paskui, kalbėdamasis su juo, įėjo vidun ir, radęs daug susirinkusių,
28 prabilo: „Jūs žinote, kad žydui nevalia bendrauti ar užeiti pas svetimtautį. Bet Dievas parodė man, jog negalima jokio žmogaus laikyti suteptu ar netyru.
29 Štai kodėl pakviestas aš nesipriešindamas atvykau. Taigi klausiu dabar, kokiu reikalu mane pakvietėte?“
30 Kornelijus atsakė: „Kaip tik dabar sukanka lygiai keturios dienos, kai aš savo namuose pasninkavau ir meldžiausi devintą valandą. Ir štai prieš mane stojo spindinčiais drabužiais vyras
31 ir prabilo: ‘Kornelijau, tavo maldos išklausytos, ir Dievas prisiminė tavo gailestingumo aukas.
32 Tad siųsk pasiuntinius į Jopę ir pasikviesk Simoną, vadinamą Petru. Jis yra apsistojęs odininko Simono namuose prie jūros. Atėjęs jis tau viską pasakys’.
33 Taigi aš iš karto pasiunčiau pas tave, o tu gerai padarei, čia atvykdamas. Dabar mes visi esame susirinkę Dievo akivaizdoje, kad išgirstume visa, ką Dievas tau pavedė“.
34 Tada, atvėręs lūpas, Petras pasakė: „Iš tiesų dabar suprantu, kad Dievas neatsižvelgia į asmenis.
35 Jam priimtinas kiekvienos tautos žmogus, kuris Jo bijo ir teisiai gyvena.
36 Jis pasiuntė savo žodį Izraelio vaikams ir per Jėzų Kristų paskelbė taikos Evangeliją. Jis yra visų Viešpats.
37 Jūs žinote, kas yra įvykę visoje Judėjoje, pradedant nuo Galilėjos, po Jono skelbtojo krikšto, –
38 kaip Dievas patepė Šventąja Dvasia ir jėga Jėzų iš Nazareto, ir Jis vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius, nes Dievas buvo su Juo.
39 Mes esame liudytojai visko, ką Jis yra padaręs žydų šalyje ir Jeruzalėje. Jį nužudė, pakabindami ant medžio.
40 Tačiau trečią dieną Dievas Jį prikėlė ir leido Jam pasirodyti,
41 beje, ne visai tautai, o Dievo iš anksto išrinktiems liudytojams, būtent mums, kurie su Juo valgėme ir gėrėme, Jam prisikėlus iš numirusių.
42 Jis mums įsakė skelbti žmonėms ir liudyti, kad Jis yra Dievo paskirtasis gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas.
43 Apie Jį visi pranašai liudija, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, gauna Jo vardu nuodėmių atleidimą“.
44 Petrui dar tebekalbant šiuos dalykus, Šventoji Dvasia nužengė ant visų, kurie klausėsi žodžio.
45 Su Petru atvykę žydų kilmės tikintieji labai stebėjosi, kad ir pagonims buvo išlieta Šventosios Dvasios dovana.
46 Jie girdėjo juos kalbant kalbomis ir aukštinant Dievą.
47 Tuomet Petras tarė: „Ar kas galėtų uždrausti pasikrikštyti jiems vandeniu – šiems, kurie, kaip ir mes, gavo Šventąją Dvasią?“
48 Ir jis liepė juos pakrikštyti Viešpaties vardu. Po to jie prašė jį pasilikti dar kelias dienas.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: ametistas · ananijas · aš meldžiu · baltramiejus · dievas išklausė · dievo kariuomene
1 Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai vieningai buvo vienoje vietoje.
2 Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo.
3 Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų.
4 Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.
5 Jeruzalėje gyveno žydų ir dievobaimingų žmonių iš visų tautų po dangumi.
6 Kilus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie buvo priblokšti, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant.
7 Lyg nesavi ir nustebę, jie vienas kitam kalbėjo: „Argi štai šitie kalbantys nėra galilėjiečiai?
8 Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo gimtąja kalba?!
9 Mes, partai, medai, elamitai, Mesopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos,
10 Frygijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romiečiai, žydai ir prozelitai,
11 kretiečiai ir arabai, – girdime juos skelbiant didingus Dievo darbus mūsų kalbomis“.
12 Visi labai stebėjosi ir, nieko nesuprasdami, klausinėjo: „Ką tai reiškia?“
13 O kiti šaipydamiesi kalbėjo: „Jie prisigėrė jauno vyno“.
14 Tada stojo Petras su vienuolika ir, pakėlęs balsą, prabilo į juos: „Jūs, vyrai judėjiečiai bei visi Jeruzalės gyventojai, tebūnie jums žinoma, – įsidėmėkite mano žodžius!
15 Šitie nėra, kaip jūs manote, prisigėrę, – juk dabar vos trečia dienos valanda, –
16 bet čia išsipildė, kas buvo pasakyta per pranašą Joelį:
17 ‘Paskutinėmis dienomis, – sako Dievas, – Aš išliesiu savo Dvasios kiekvienam kūnui, ir jūsų sūnūs bei dukterys pranašaus, jūsų jaunuoliai matys regėjimus, o senieji sapnuos sapnus.
18 Ir savo tarnams bei tarnaitėms tomis dienomis Aš išliesiu savo Dvasios, ir jie pranašaus.
19 Aš darysiu stebuklų aukštai danguje ir apačioje, žemėje, parodysiu ženklų: kraujo, ugnies bei rūkstančių dūmų.
20 Saulė pavirs tamsybe, o mėnulis – krauju, prieš ateinant didingai ir šlovingai Viešpaties dienai.
21 Ir kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas’.
22 Izraelio vyrai! Klausykite šitų žodžių: Jėzų iš Nazareto – vyrą, Dievo jums patvirtintą galingais darbais, stebuklais ir ženklais, kuriuos per Jį nuveikė Dievas tarp jūsų, – kaip ir patys žinote, –
23 Jį, išankstiniu Dievo sprendimu bei numatymu atiduotą, jūs piktadarių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus.
24 Dievas Jį prikėlė, išvaduodamas iš mirties skausmų, nes buvo neįmanoma, kad Jis liktų jos galioje.
25 Juk Dovydas apie Jį sako: ‘Aš visuomet matau Viešpatį priešais save. Jis mano dešinėje, kad Aš nesusvyruočiau.
26 Todėl džiūgavo mano širdis, krykštavo mano lūpos, ir mano kūnas ilsėsis viltyje,
27 nes Tu nepaliksi mano sielos pragare ir neduosi savo Šventajam matyti supuvimo.
28 Tu man atvėrei gyvenimo kelius ir pripildysi mane džiaugsmu prieš savo veidą’.
29 Vyrai broliai! Noriu jums drąsiai pasakyti apie patriarchą Dovydą. Jis mirė, buvo palaidotas, ir jo kapas tebėra pas mus iki šios dienos.
30 Būdamas pranašas ir žinodamas, jog Dievas jam prisiekdamas pažadėjo, kad iš jo palikuonių pagal kūną pakils Kristus užimti jo sosto,
31 Dovydas tai numatė ir kalbėjo apie Kristaus prisikėlimą, kad ‘Jo siela neliks pragare ir Jo kūnas nematys supuvimo’.
32 Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai.
33 Dievo dešinės išaukštintas, Jis gavo iš Tėvo Šventosios Dvasios pažadą ir išliejo tai, ką dabar matote ir girdite.
34 Juk Dovydas neįžengė į dangų. Jis pats kalba: ‘Viešpats tarė mano Viešpačiui: sėskis mano dešinėje,
35 kol Aš patiesiu Tavo priešus, tarsi pakojį po Tavo kojų’.
36 Tad tvirtai žinokite, visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Kristumi tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote“.
37 Tie žodžiai vėrė jiems širdį, ir jie klausė Petrą bei kitus apaštalus: „Ką mums daryti, vyrai broliai?“
38 Petras jiems tarė: „Atgailaukite, ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus Kristaus vardu, kad būtų atleistos jūsų nuodėmės, ir jūs gausite Šventosios Dvasios dovaną.
39 Juk jums skirtas pažadas, taip pat ir jūsų vaikams ir visiems toli esantiems, kuriuos tik pasišauks Viešpats, mūsų Dievas“.
40 Dar daugeliu kitų žodžių jis liudijo ir ragino juos, sakydamas: „Gelbėkitės iš šios iškrypusios kartos!“
41 Kurie mielai priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti, ir tą dieną prisidėjo prie jų apie tris tūkstančius sielų.
42 Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokymo, bendravimo, duonos laužymo ir maldų.
43 Baimė apėmė kiekvieną, nes per apaštalus vyko daug stebuklų ir ženklų.
44 Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra.
45 Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo.
46 Jie kasdien vieningai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, vaišindavosi su džiugia ir tauria širdimi,
47 šlovindami Dievą, ir turėjo malonę visų žmonių akyse. O Viešpats kasdien gausino bažnyčią išgelbėtaisiais.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: apšlakstytas · dvasia ateik · dvasios bendravimas · golgota · izraelio palaiminimas · įžeistas
1 Sabatui pasibaigus, auštant pirmajai savaitės dienai, Marija Magdalietė ir kita Marija atėjo pažiūrėti kapo.
2 Ir štai kilo smarkus žemės drebėjimas, nes Viešpaties angelas, nužengęs iš dangaus, atėjo, nurito akmenį nuo angos, ir atsisėdo ant jo.
3 Jo išvaizda buvo tarsi žaibo, o drabužiai balti kaip sniegas.
4 Išsigandę jo, sargybiniai ėmė drebėti ir sustingo lyg negyvi.
5 O angelas tarė moterims: „Nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas.
6 Jo čia nėra! Jis prisikėlė, kaip buvo sakęs. Įeikite, apžiūrėkite vietą, kur Viešpats gulėjo.
7 Ir skubiai duokite žinią Jo mokiniams: ‘Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją; tenai Jį pamatysite’. Štai aš jums tai pasakiau“.
8 Jos skubiai paliko kapą, apimtos išgąsčio bei didelio džiaugsmo, ir bėgo pranešti mokiniams.
9 Joms beeinant pranešti Jo mokiniams, štai Jėzus sutiko jas ir tarė: „Sveikos!“ Jos priėjo, apkabino Jo kojas ir pagarbino Jį.
10 Jėzus joms tarė: „Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys“.
11 Joms beeinant, keli sargybiniai atbėgo į miestą ir pranešė aukštiesiems kunigams, kas įvyko.
12 Tie susitiko su vyresniaisiais, pasitarę davė kareiviams daug pinigų
13 ir primokė: „Sakykite, kad, jums bemiegant, Jo mokiniai atėję naktį Jį pavogė.
14 O jeigu apie tai išgirstų valdytojas, mes jį įtikinsime ir apsaugosime jus nuo nemalonumų“.
15 Šie, paėmę pinigus, taip ir padarė, kaip buvo pamokyti. Šis žodis yra pasklidęs tarp žydų iki šios dienos.
16 Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus.
17 Jį pamatę, jie pagarbino Jį, tačiau kai kurie abejojo.
18 Tuomet priėjęs Jėzus jiems pasakė: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje.
19 Todėl eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu,
20 mokydami juos laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Amen“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: ametistas · atsikėlimas · banginis · bažnyčios prisikėlimas · golgota · kareivijos
39 Paėjęs kiek toliau, Jėzus parpuolė veidu į žemę ir meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu!“
Šios eilutės taip pat ieškota temose: dievas visagalis · kas neklauso · maldauju · mano keliai · meldžiatės · sklidina taurė
1 Taip sako Viešpats: „Dangus yra mano sostas ir žemė – mano pakojis. Kur yra namai, kuriuos jūs man norite statyti, ir kur mano poilsio vieta?
2 Mano ranka visa tai sukūrė, ir taip visa atsirado, – sako Viešpats. – Aš pažvelgsiu į žmogų, kuris yra vargšas bei turi atgailaujančią dvasią ir dreba prieš mano žodį.
3 Pjaunantis jautį yra kaip žudantis žmogų, aukojantis avį – kaip nusukantis sprandą šuniui, aukojantis duonos auką – kaip aukojantis kiaulės kraują, deginantis smilkalus – kaip garbinantis stabą. Taip jie pasirinko savo kelius, jų siela mėgsta jų bjaurystes.
4 Tad ir Aš parinksiu ir užleisiu ant jų vargą, kurio jie bijo. Nes Aš šaukiau, bet nė vienas neatsiliepė, Aš kalbėjau, bet jie nesiklausė. Jie darė mano akivaizdoje pikta ir pasirinko, kas man nepatinka“.
5 Išgirskite, ką sako Viešpats, jūs, kurie drebate prieš Jo žodį: „Jūsų broliai, kurie neapkenčia jūsų ir jus atmeta dėl mano vardo, sako: ‘Teapreiškia Viešpats savo šlovę, kad matytume jūsų džiaugsmą!’ Bet jie bus sugėdinti“.
6 Tai balsas mieste! Tai balsas iš šventyklos! Tai Viešpaties balsas, kai Jis atlygina savo priešams.
7 Dar skausmų nepajutus, ji pagimdė, dar skausmams neprasidėjus, pagimdė sūnų.
8 Kas tai girdėjo, ar ką panašaus matė? Ar gali kraštas užgimti per vieną dieną? Ar gali tauta atsirasti per vieną akimirką? Tik skausmams prasidėjus, Sionas pagimdė savo vaikus.
9 „Argi Aš, atvedęs iki gimdymo, neleisiu pagimdyti?“ – sako Viešpats. „Argi Aš, leidęs pradėti gimdymą, uždarysiu įsčias?“ – sako tavo Dievas.
10 Džiaukitės kartu su Jeruzale, kurie ją mylite. Džiaukitės, kurie liūdėjote dėl jos.
11 Kad galėtumėte maitintis ir pasisotinti jos paguodos krūtimis, kad gaivintumėtės ir mėgautumėtės jos šlovės gausumu.
12 Taip sako Viešpats: „Aš užliesiu ją ramybe kaip upe, tautų lobiai plauks į ją kaip neišsenkanti srovė. Jūs būsite kaip kūdikiai maitinami, ant rankų nešiojami ir supami ant jos kelių.
13 Kaip motina paguodžia kūdikį, taip Aš jus paguosiu; Jeruzalėje jūs būsite paguosti“.
14 Jūs tai matysite ir jūsų širdis džiaugsis, jūsų kaulai žaliuos kaip jauna žolė. Viešpaties ranka bus apreikšta Jo tarnams, o Jo rūstybė – priešams.
15 Viešpats ateis su ugnimi, Jo vežimai kaip viesulas, kad išlietų savo rūstybę ir įtūžį, nubaustų ugnies liepsnomis.
16 Ugnimi ir kardu Viešpats padarys teismą kiekvienam kūnui. Viešpaties užmuštųjų bus daug.
17 „Visi, kurie pasišvenčia ir apsivalo soduose, valgo kiaulieną, peles ir kitus pasibjaurėtinus dalykus, bus sunaikinti“, – sako Viešpats.
18 „Aš žinau jūsų darbus ir mintis; surinksiu įvairių kalbų tautas, ir jos matys mano šlovę.
19 Aš duosiu ženklą jiems ir pasiųsiu dalį išlikusiųjų į visas tautas: į Taršišą, Pulą ir Ludą, pas šaudančius strėlėmis, į Tubalą ir Javaną, į tolimas salas, kuriose negirdėjo mano darbų ir nematė mano šlovės. Jie paskelbs mano šlovę tautoms.
20 Jie atgabens jūsų brolius iš visų tautų, kaip yra atgabenamos aukos, ant žirgų, vežimuose, neštuvuose, ant mulų ir kupranugarių į šventąjį Jeruzalės kalną, kaip Izraelio sūnūs atneša duonos auką į Viešpaties namus švariame inde“, – sako Viešpats.
21 „Kai kuriuos iš jų padarysiu kunigais ir levitais“, – sako Viešpats.
22 „Kaip nauji dangūs ir nauja žemė, kuriuos sukursiu, pasiliks mano akivaizdoje, taip jūsų palikuonys ir vardas išliks“, – sako Viešpats.
23 „Nuo vieno jauno mėnulio iki kito ir nuo vieno sabato iki kito visi ateis ir parpuls mano akivaizdoje, – sako Viešpats. –
24 Jie išeis ir matys lavonus žmonių, kurie maištavo prieš mane. Jų kirminas nemirs ir ugnis neužges. Jie bus pasibaisėjimu visai žmonijai“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: architektas · asilo · dangaus skliautas · dievo sostas · dievo sostu · garbinu
1 Dieve, teisk ir gink mano bylą prieš bedievių tautą! Gelbėk mane nuo klastingo ir neteisingo žmogaus.
2 Tu esi mano stiprybės Dievas. Kodėl atstumi mane? Kodėl turiu vaikščioti nuliūdęs, priešo spaudžiamas?
3 Siųsk savo šviesą ir tiesą! Jos teveda mane į Tavo šventąjį kalną, į Tavo palapinę.
4 Eisiu prie Dievo aukuro, pas Dievą, savo didžiausią linksmybę. Girsiu Tave arfa, o Dieve, mano Dieve!
5 Ko taip nusiminusi, mano siela, ir ko nerimsti manyje? Lauk Dievo, nes aš dar girsiu Jį, savo veido pagalbą ir savo Dievą!
Šios eilutės taip pat ieškota temose: klasta · manęs išsiginsi · mato neteisybe · neteisybė · policija · širdis apgavikė
1 Palaimintas, kuriam neteisybės atleistos, kurio nuodėmės padengtos.
2 Palaimintas žmogus, kuriam Viešpats neįskaito kaltės ir kurio dvasioje nėra klastos.
3 Kol tylėjau, nyko mano kaulai nuo kasdieninio mano vaitojimo.
4 Dieną ir naktį sunkiai slėgė mane Tavo ranka. Mano jėgos seko, lyg vasaros kaitros džiovinamos.
5 Savo nuodėmę Tau išpažinau ir savo kaltės neslėpiau. Tariau: „Išpažinsiu savo nusikaltimus Viešpačiui“. Tada atleidai man kaltę.
6 Dėl to kiekvienas teisusis melsis Tau, kai Tave galima surasti, kol didelis tvanas nepriartėjo prie jų.
7 Tu esi mano slėptuvė, nuo pavojų apsaugosi mane, išgelbėjimo giesmėmis apsupsi mane.
8 Pamokysiu tave ir parodysiu kelią, kuriuo turi eiti; tave mano akys lydės.
9 Nebūk kaip arklys ar mulas, kurie neturi supratimo. Kamanomis ir žąslais juos reikia pažaboti, kad jie priartėtų prie tavęs.
10 Daug kančių turi nedorėlis, bet tas, kuris pasitiki Viešpačiu, bus apsuptas gailestingumo.
11 Džiaukitės Viešpatyje, džiūgaukite, teisieji, šaukite iš džiaugsmo, tiesiaširdžiai.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: atleidimo reikšmė · atleidžiame · atsuk · be nuodėmės · dievas laimina · gyvenimo laimė
1 Palaimintas, kuriam neteisybės atleistos, kurio nuodėmės padengtos.
2 Palaimintas žmogus, kuriam Viešpats neįskaito kaltės ir kurio dvasioje nėra klastos.
3 Kol tylėjau, nyko mano kaulai nuo kasdieninio mano vaitojimo.
4 Dieną ir naktį sunkiai slėgė mane Tavo ranka. Mano jėgos seko, lyg vasaros kaitros džiovinamos.
5 Savo nuodėmę Tau išpažinau ir savo kaltės neslėpiau. Tariau: „Išpažinsiu savo nusikaltimus Viešpačiui“. Tada atleidai man kaltę.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: atleidimo reikšmė · atleidžiame · atsuk · be nuodėmės · dievas laimina · gyvenimo laimė
5 Nes Dovydas darė tai, kas teisinga Viešpaties akyse ir nenukrypo nuo viso to, ką Jis įsakė, per visas savo dienas, išskyrus atsitikimą su hetitu Ūrija.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: daugpatystė · dovydo nuodėmės · gandas · gešuritai · meilė vaikui · poligamija
1 Abšalomas įsigijo vežimų bei žirgų ir penkiasdešimt vyrų, kurie bėgdavo pirma jo.
2 Jis keldavosi anksti ir atsistodavo šalia kelio prie vartų. Jei koks žmogus su savo byla ateidavo į karaliaus teismą, Abšalomas pasišaukdavo jį ir klausdavo: „Iš kurio tu miesto?“ Kai tas atsakydavo: „Tavo tarnas yra iš tokios Izraelio giminės“,
3 Abšalomas jam sakydavo: „Tavo reikalas yra geras ir teisingas, bet nėra pas karalių kas tave išklausytų.
4 Jei mane paskirtų krašto teisėju, tai pas mane galėtų ateiti kiekvienas, turįs bylą ar skundą, ir aš apginčiau jo teises“.
5 Jei kas norėdavo Abšalomui nusilenkti, jis ištiesęs ranką tą apkabindavo ir pabučiuodavo.
6 Taip Abšalomas elgėsi su visais izraelitais, kurie ateidavo į karaliaus teismą. Abšalomas tokiu būdu pavogė izraelitų širdis.
7 Praėjus keturiasdešimčiai metų, Abšalomas tarė karaliui: „Prašau, leisk man eiti į Hebroną ir įvykdyti įžadą, kurį daviau Viešpačiui.
8 Gyvendamas Gešūre, Sirijoje, daviau įžadą: ‘Jei Viešpats mane parves atgal į Jeruzalę, aš tarnausiu Jam’“.
9 Karalius jam tarė: „Eik ramybėje“. Abšalomas pakilo ir išėjo į Hebroną.
10 Jis slapta išsiuntė pasiuntinius į visas Izraelio gimines su pranešimu: „Išgirdę trimito garsą, sakykite: ‘Abšalomas karaliauja Hebrone’“.
11 Iš Jeruzalės su Abšalomu išvyko du šimtai pakviestų vyrų. Jie ėjo nieko pikto nemanydami ir nieko nežinodami.
12 Abšalomas aukodamas dar pasikvietė iš Gilojo miesto Ahitofelį, Dovydo patarėją. Taip sąmokslas išsiplėtė, nes žmonės nuolat ėjo pas Abšalomą.
13 Pasiuntinys atėjo pas Dovydą ir pranešė: „Izraelio žmonių širdys prisirišo prie Abšalomo“.
14 Dovydas sakė visiems savo tarnams Jeruzalėje: „Bėkime, nes nėra kito išsigelbėjimo nuo Abšalomo. Skubėkime, kad jis mūsų neužkluptų, nepadarytų mums pikta ir neišžudytų miesto kardu“.
15 Karaliaus tarnai sakė karaliui: „Štai tavo tarnai vykdys visa, ką karalius įsakys“.
16 Karalius išėjo kartu su visais namiškiais, liko tik dešimt sugulovių namų saugoti.
17 Karalius išėjo, ir visi žmonės sekė paskui jį, ir jie sustojo toli nuo namų.
18 Visi jo tarnai ėjo šalia jo, o keretai, peletai ir gatiečiai, šeši šimtai vyrų, kurie buvo atėję su juo iš Gato, ėjo pirma karaliaus.
19 Dovydas klausė gatietį Itają: „Kodėl tu eini su mumis? Grįžk ir pasilik pas karalių. Tu juk esi svetimšalis, atėjęs čia iš savo krašto.
20 Vakar atėjai, o šiandien ar turėtum eiti su mumis? Aš turiu eiti, o tu grįžk su savo broliais. Gailestingumas ir tiesa tebūna su tavimi“.
21 Itajas atsakė karaliui: „Kaip Viešpats gyvas ir mano valdovas karalius gyvas! Kur bus mano karalius, mirtyje ar gyvenime, ten bus ir jo tarnas“.
22 Dovydas tarė Itajui: „Tai eik su manimi“. Itajas perėjo su visais savo vyrais ir jų šeimomis.
23 Visas kraštas garsiai verkė, ir visi žmonės perėjo į kitą pusę, ir karalius perėjo per Kidrono upelį ir traukė dykumos link.
24 Atėjo Cadokas ir levitai, nešdami Dievo Sandoros skrynią. Jie pastatė Dievo skrynią, ir Abjataras ėjo aukštyn, kol visi pasitraukė iš miesto.
25 Karalius Cadokui tarė: „Nešk Dievo skrynią atgal į miestą. Jei rasiu malonę Viešpaties akyse, Jis mane parves ir parodys man ją ir savo buveinę.
26 Jei Jis man sakys: ‘Aš nepatenkintas tavimi’, tai tegul daro su manimi, kaip Jam patinka“.
27 Tada karalius kalbėjo kunigui Cadokui: „Tu esi regėtojas. Tu, tavo sūnus Ahimaacas ir Abjataro sūnus Jehonatanas grįžkite ramybėje į miestą.
28 Štai aš pasiliksiu dykumoje, kol gausiu iš jūsų pranešimą“.
29 Cadokas ir Abjataras parnešė Dievo skrynią į Jeruzalę ir ten pasiliko.
30 Dovydas ėjo aukštyn Alyvų kalno šlaitu verkdamas, apsigaubęs galvą ir basas. Visi su juo buvę žmonės, apsigaubę galvas, ėjo aukštyn taip pat verkdami.
31 Dovydas, sužinojęs, kad Ahitofelis yra tarp sąmokslininkų pas Abšalomą, meldėsi: „Viešpatie, meldžiu, paversk Ahitofelio patarimą niekais“.
32 Kalno viršūnėje, kur Dovydas garbino Dievą, jį pasitiko arkietis Hušajas su perplėštais drabužiais ir žemėmis apibarstyta galva.
33 Dovydas jam tarė: „Jei eisi su manimi, būsi man našta,
34 o jei grįši į miestą ir prisidėsi prie Abšalomo, sakydamas jam: ‘Aš noriu būti tavo tarnas, karaliau. Buvau tavo tėvo tarnas praeityje, o dabar noriu būti tavo tarnas’, tai Ahitofelio patarimą galėsi niekais paversti.
35 Su tavimi bus kunigai Cadokas ir Abjataras. Pranešk jiems visa, ką nugirsi karaliaus namuose.
36 Pas juos yra abu jų sūnūs: Cadoko sūnus Ahimaacas ir Abjataro – Jehonatanas; per juos perduok man viską, ką išgirsi“.
37 Dovydo draugas Hušajas sugrįžo į Jeruzalę, Abšalomui įeinant į ją.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: abšalomas · dievo vežim · dievo vežimą · karo vežimai · saliamono žirgas · platus vartai
1 Dovydo sūnus Abšalomas turėjo gražią seserį, vardu Tamara. Ją pamilo Dovydo sūnus Amnonas.
2 Amnonas taip liūdėjo, kad susirgo dėl savo sesers Tamaros. Ji buvo mergaitė, ir Amnonui atrodė sunku ką nors jai padaryti.
3 Amnonas turėjo draugą Jonadabą, Dovydo brolio Šimos sūnų. Jonadabas buvo labai gudrus vyras.
4 Jis klausė Amnoną: „Kodėl tu, karaliaus sūnau, eini liesyn diena po dienos? Gal man pasakysi?“ Amnonas jam atsakė: „Aš myliu Tamarą, savo brolio Abšalomo seserį“.
5 Jonadabas jam tarė: „Apsimesk sergančiu ir nesikelk iš lovos. Kai tavo tėvas ateis aplankyti tavęs, sakyk: ‘Tegul ateina mano sesuo Tamara ir paruošia man matant valgio, kad valgyčiau iš jos rankų’“.
6 Amnonas atsigulė ir apsimetė sergąs. Karaliui atėjus jo aplankyti, Amnonas prašė karaliaus: „Prašau, tegul ateina mano sesuo Tamara ir paruošia man matant pora pyragaičių, kad valgyčiau iš jos rankų“.
7 Dovydas pasiuntė pas Tamarą į namus, sakydamas: „Nueik į brolio Amnono namus ir paruošk jam valgį“.
8 Ji, nuėjusi į savo brolio Amnono namus, kur jis gulėjo, suminkė jam matant ir iškepė pyragaičių.
9 Ji išėmė juos iš keptuvės ir padėjo priešais jį, bet jis atsisakė valgyti. Amnonas sakė: „Tegul visi išeina“. Ir visi žmonės išėjo.
10 Tada Amnonas tarė Tamarai: „Atnešk valgį į kambarį, kad valgyčiau iš tavo rankų“. Tamara ėmė pyragaičius, kuriuos buvo iškepusi, ir atnešė savo broliui Amnonui į kambarį.
11 Jai įnešus valgį, Amnonas, nutvėręs ją, tarė: „Gulk su manimi, mano seserie“.
12 Ji jam atsakė: „Ne, broli, neprievartauk manęs, nes taip neturi būti daroma Izraelyje. Nedaryk šitos kvailystės.
13 Kur aš dingsiu iš gėdos? Ir tu būsi kaip kvailys Izraelyje. Geriau pasikalbėk su karaliumi. Jis neatsisakys manęs tau duoti“.
14 Tačiau Amnonas nenorėjo klausyti jos ir, būdamas už ją stipresnis, išprievartavo ją.
15 Po to Amnonas pradėjo jos labai nekęsti. Ta neapykanta buvo didesnė už jo meilę. Amnonas tarė jai: „Kelkis ir eik sau!“
16 O ji jam atsakė: „Išvarydamas mane, tu pasielgi dar pikčiau, negu prieš tai“. Tačiau jis nenorėjo jos klausyti.
17 Pasišaukęs savo tarną, įsakė jam išvaryti Tamarą ir uždaryti duris paskui ją.
18 Ji vilkėjo įvairių spalvų drabužiu, nes tokius rūbus dėvėdavo karaliaus dukterys mergaitės. Jo tarnas, išvedęs ją laukan, uždarė duris paskui ją.
19 Tamara apsibarstė galvą pelenais, persiplėšė įvairiaspalvį drabužį, kurį vilkėjo, ir ėjo verkdama, uždėjusi ranką sau ant galvos.
20 Jos brolis Abšalomas klausė: „Ar tavo brolis Amnonas buvo su tavimi? Tačiau dabar tylėk, mano seserie. Jis yra tavo brolis, nesisielok dėl to“. Tamara pasiliko netekėjusi savo brolio Abšalomo namuose.
21 Karalius Dovydas, išgirdęs visa tai, labai supyko.
22 Abšalomas nekalbėjo su Amnonu nei geruoju, nei piktuoju, nes jis nekentė Amnono už tai, kad jis išprievartavo jo seserį Tamarą.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: Abšalomas · dovydo globėjas · gražios akys · grožį · grožis · karaliaus sūnus
1 Filistinai kariavo su Izraeliu. Izraelio vyrai bėgo nuo filistinų ir krito nužudyti ant Gilbojos kalno.
2 Filistinai pavijo Saulių ir jo sūnus ir nužudė Jehonataną, Abinadabą ir Malkišūvą.
3 Vyko smarki kova prieš Saulių, ir šauliai pataikė į Saulių ir jį sunkiai sužeidė.
4 Tada Saulius tarė savo ginklanešiui: „Išsitrauk kardą ir juo mane perverk, kad šitie neapipjaustytieji atėję nepervertų ir neišniekintų manęs“. Bet jo ginklanešys nesutiko, nes jis labai bijojo. Tada Saulius, paėmęs savo kardą, krito ant jo.
5 Jo ginklanešys pamatęs, kad Saulius miręs, irgi puolė ant savo kardo ir mirė kartu.
6 Taip mirė Saulius, jo trys sūnūs, ginklanešys ir visi jo vyrai tą pačią dieną.
7 Izraelitai, kurie gyveno anapus slėnio ir kitoje pusėje Jordano, pamatę, kad izraelitai pabėgo ir Saulius bei jo sūnūs mirę, paliko miestus ir bėgo. Atėję filistinai apsigyveno juose.
8 Kitą dieną filistinai, atėję apiplėšti užmuštųjų, rado Saulių ir jo tris sūnus žuvusius ant Gilbojos kalno.
9 Jie nukirto jo galvą, nuvilko šarvus ir nešiojo po visą filistinų kraštą, kad praneštų apie pergalę savo stabų šventyklose ir tarp žmonių.
10 Ir jie padėjo jo šarvus Astartės šventykloje, o jo lavoną pakabino prie Bet Šeano miesto sienos.
11 Jabeš Gileado gyventojai išgirdo, ką filistinai padarė Sauliui.
12 Pakilo jų drąsiausieji vyrai ir ėjo visą naktį; nuėję nuėmė Sauliaus ir jo sūnų lavonus nuo Bet Šeano sienos, parnešė į Jabešą ir juos ten sudegino.
13 Jų kaulus paėmė ir palaidojo po medžiu Jabeše, ir jie pasninkavo septynias dienas.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: agresyvus · atėjimas · dvasinis rūpestis · filistijos · girnos · gyvasis
10 Kitą dieną piktoji dvasia nuo Dievo taip apėmė Saulių, kad jis siautė savo namuose. Tuo metu Dovydas skambino arfa kaip kasdien. Saulius laikė rankoje ietį.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: aklas demonas · beprotybė · blogis prasidėjo · demonai · demonus · dievo dvasios
14 Dabar tavo karalystė nebus ilga. Viešpats surado vyrą pagal savo širdį ir paskyrė jį vadu savo tautai, nes tu nesilaikei Viešpaties įsakymo“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: atgaila malda · bėda · bėglys · boozas · dabindavosi · dieviškas menas
1 Saulius karaliavo Izraelyje metus ir antraisiais karaliavimo metais
1 Jerubaalo sūnus Abimelechas nuėjo į Sichemą pas savo motinos brolius ir kalbėjo visai motinos giminei:
2 „Paklauskite Sichemo vyrų, ar jie norėtų, kad jiems karaliautų septyniasdešimt vyrų, visi Jerubaalo sūnūs, ar vienas? Atsiminkite, jog aš esu jūsų kūnas ir kaulas“.
3 Jo motinos broliai viską papasakojo Sichemo vyrams. Jie pritarė Abimelechui, galvodami: „Jis yra mūsų brolis!“
4 Jie davė jam iš Baal Berito šventyklos septyniasdešimt sidabrinių. Už juos Abimelechas pasisamdė niekšų ir valkatų, kurie sekė jį.
5 Atėjęs į savo tėvo namus Ofroje, nužudė savo brolius, Jerubaalo sūnus, septyniasdešimt vyrų, ant vieno akmens. Gyvas liko tik Jerubaalio jauniausiasis sūnus Jotamas, nes jis buvo pasislėpęs.
6 Po to Sichemo vyrai bei Bet Milojo gyventojai, susirinkę po ąžuolu, prie akmens stulpo, stovinčio Sicheme, paskelbė Abimelechą karaliumi.
7 Tai sužinojęs, Jotamas užlipo ant Garizimo kalno ir garsiai šaukdamas tarė: „Sichemo vyrai, klausykite manęs, kad ir Dievas jūsų klausytų.
8 Kartą medžiai susirinko patepti karalių. Jie tarė alyvmedžiui: ‘Karaliauk mums’.
9 Alyvmedis jiems atsakė: ‘Argi galiu atsisakyti savo alyvos, kuria patepami dievai ir žmonės, ir nuėjęs valdyti medžius?’
10 Po to medžiai kreipėsi į figmedį: ‘Ateik ir karaliauk mums’.
11 Figmedis jiems atsakė: ‘Argi galiu atsisakyti savo saldumo bei puikių vaisių ir nuėjęs valdyti medžius?’
12 Po to medžiai kreipėsi į vynmedį: ‘Ateik ir karaliauk mums’.
13 Vynmedis jiems atsakė: ‘Argi galiu atsisakyti vyno, kuris linksmina dievus ir žmones, ir nuėjęs valdyti medžius?’
14 Pagaliau medžiai kreipėsi į erškėtį: ‘Ateik ir karaliauk mums’.
15 Erškėtis atsakė medžiams: ‘Jei tikrai jūs norite mane patepti karaliumi, ateikite ir ilsėkitės mano pavėsyje, o jei ne, tegul išeina ugnis iš erškėčio ir sudegina Libano kedrus!’
16 Jei pasielgėte teisingai ir gerai, patepdami Abimelechą karaliumi, ir Jerubaalui bei jo giminei pagal nuopelnus atlyginote
17 (nes mano tėvas kovojo už jus, statydamas pavojun savo gyvybę ir gelbėdamas jus iš midjaniečių rankos,
18 o jūs šiandien sukilote prieš mano tėvo giminę, nužudėte visus septyniasdešimt jo sūnų ant vieno akmens ir patepėte Sichemo karaliumi jo tarnaitės sūnų Abimelechą todėl, kad jis jūsų brolis),
19 jei šiandien teisingai ir gerai pasielgėte su Jerubaalu ir jo gimine, tai džiaukitės Abimelechu, o jis tegul džiaugiasi jumis.
20 Bet jei ne, tegul išeina ugnis iš Abimelecho ir sudegina Sichemo miesto ir Milojo gyventojus. Tegul išeina ugnis iš Sichemo ir Bet Milojo gyventojų ir sudegina Abimelechą!“
21 Jotamas pabėgo į Beerą ir ten apsigyveno, nes bijojo savo brolio Abimelecho.
22 Abimelechas valdė Izraelį trejus metus.
23 Po to Dievas sukėlė nesantaiką tarp Abimelecho ir Sichemo gyventojų (ir Sichemo gyventojai pradėjo klastingai elgtis su Abimelechu),
24 kad atkeršytų Abimelechui už septyniasdešimt Jerubaalo sūnų ir jų kraujas kristų ant to, kuris juos nužudė, ir ant Sichemo žmonių, kurie jam padėjo nužudyti brolius.
25 Sichemo gyventojai pastatė tykoti jo kalnų viršūnėse vyrus, kurie apiplėšdavo visus, kas eidavo tuo keliu. Apie tai buvo pranešta Abimelechui.
26 Į Sichemą atvyko Ebedo sūnus Gaalas su savo broliais ir apsigyveno. Sichemo gyventojai pasitikėjo juo.
27 Jie, prisiskynę vynuogių savo vynuogynuose, jas išsispaudė ir suruošė puotą. Savo dievo namuose jie valgė, gėrė ir keikė Abimelechą.
28 Ebedo sūnus Gaalas sakė: „Kas yra Abimelechas ir kas yra Sichemas, kad jam tarnautume? Argi jis ne Jerubaalo sūnus ir argi jo prievaizdas ne Zebulas? Tarnaukite Sichemo tėvo Hamoro vyrams. Kodėl mes turime tarnauti jam?
29 Jei aš būčiau tų žmonių valdovas, pašalinčiau Abimelechą, sakydamas: ‘Surink savo kariuomenę ir išeik!’“
30 Miesto viršininkas Zebulas girdėjo Ebedo sūnaus Gaalo žodžius ir labai supyko.
31 Jis slaptai siuntė pas Abimelechą pasiuntinius, pranešdamas: „Ebedo sūnus Gaalas su savo broliais atvyko į Sichemą ir kursto miestą prieš tave.
32 Tu ir tavo vyrai pasislėpkite laukuose.
33 Rytą, saulei tekant, pulkite miestą! Gaalas su savo šalininkais išeis prieš tave. Pasielk su jais, kaip galėsi“.
34 Abimelechas ir visi jo vyrai naktį pasislėpė Sichemo laukuose, pasidalinę į keturias grupes.
35 Ebedo sūnus Gaalas išėjęs atsistojo miesto vartuose. Tada Abimelechas ir jo vyrai pasiruošė puolimui.
36 Gaalas, pamatęs žmones, tarė Zebului: „Žmonės leidžiasi nuo kalnų viršūnių“. Bet Zebulas jam atsakė: „Kalnų šešėlius tu laikai žmonėmis“.
37 Tačiau Gaalas vėl pakartojo: „Žmonės leidžiasi nuo aukštumos, o kitas būrys ateina nuo Menoimo pusės“.
38 Tada Zebulas jam tarė: „Kur tavo lūpos, kurios sakė: ‘Kas mums Abimelechas, kad jam tarnautume’. Tai vyrai, kuriuos tu niekini. Eik dabar ir kariauk su jais“.
39 Gaalas ėjo Sichemo vyrų priekyje ir kovojo su Abimelechu.
40 Abimelechas vijosi jį, ir tas bėgo nuo jo. Daug vyrų krito iki miesto vartų.
41 Abimelechas sustojo Arumoje, o Zebulas išvarė Gaalą ir jo brolius iš Sichemo.
42 Kitą rytą žmonės išėjo iš Sichemo į laukus. Apie tai pranešė Abimelechui.
43 Jis savo vyrus paskirstė į tris būrius, kurie, pasislėpę laukuose, laukė. Žmonėms išėjus iš miesto, jie puolė ir nugalėjo.
44 Abimelechas su savo būriu atskubėjo ir atsistojo miesto vartuose, kiti du būriai puolė esančius laukuose ir juos išžudė.
45 Abimelechas, kovojęs visą dieną, užėmė miestą, jame buvusius žmones išžudė, miestą sugriovė ir apibarstė druska.
46 Migdal Sichemo pilies gyventojai, tai išgirdę, suėjo į El Berito šventyklos tvirtovę.
47 Abimelechui buvo pranešta, kad visi Migdal Sichemo pilies gyventojai susirinko į vieną vietą.
48 Ir Abimelechas su savo vyrais užkopė ant Calmono kalno. Jis, paėmęs kirvį, nusikirto medžio šaką, užsidėjo ją ant peties ir įsakė žmonėms: „Ką aš darau, darykite ir jūs“.
49 Visi vyrai nusikirto po šaką ir ėjo paskui Abimelechą. Atėję sukrovė šakas aplink tvirtovę ir padegė ją. Taip mirė visi Migdal Sichemo pilies žmonės, apie tūkstantį vyrų ir moterų.
50 Po to Abimelechas nužygiavo į Tebecą, apgulė ir paėmė jį.
51 Miesto viduryje buvo stiprus bokštas, ir į jį subėgo visi miesto gyventojai. Jie, užrakinę bokšto įėjimą, užlipo ant jo stogo.
52 Abimelechas priėjo prie bokšto, norėdamas jį padegti.
53 Viena moteris numetė ant Abimelecho galvos girnų akmens gabalą ir sulaužė jo kaukolę.
54 Jis tuojau pasišaukė jaunuolį, savo ginklanešį, ir jam tarė: „Išsitrauk kardą ir nužudyk mane, kad apie mane nesakytų: ‘Moteris jį užmušė!’“ Jo ginklanešys jį perdūrė, ir jis mirė.
55 Izraelitai pamatę, kad Abimelechas miręs, kiekvienas sugrįžo į savo namus.
56 Taip Dievas atlygino Abimelechui už jo nusikaltimą tėvui, kai jis nužudė septyniasdešimt savo brolių.
57 Taip pat ir Sichemo vyrams Dievas atlygino, ir taip išsipildė Jerubaalo sūnaus Jotamo prakeikimas.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: abimelechas · asilas prabilo · kaulams · baalas · Baalas dvasia · daugpatystė
4 Klausyk, Izraeli! Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Dievas!
Šios eilutės taip pat ieškota temose: alfa · ašmenys · būk atviras · buvimas vienu · daiktas · darbas tikėjimas
1 Judas pasitraukė nuo savo brolių ir apsigyveno pas vieną adulamietį, vardu Hyra.
2 Ten Judas pamatė kanaaniečio Šūvos dukterį ir paėmė ją, ir įėjo pas ją.
3 Ji pastojo ir pagimdė sūnų, kurį pavadino Eru.
4 Ji pastojo dar kartą ir pagimdė sūnų, kurį pavadino Onanu.
5 Ir dar kartą ji pastojo, ir pagimdė sūnų, kurį pavadino Šela. Judas tada gyveno Kezibe.
6 Judas paėmė savo pirmagimiui Erui žmoną, vardu Tamara.
7 Eras, Judo pirmagimis, buvo nedoras Viešpaties akyse, ir Viešpats jį numarino.
8 Tada Judas tarė sūnui Onanui: „Įeik pas savo brolio žmoną ir vesk ją, ir atgaivink savo brolio palikuonis“.
9 Onanas žinojo, kad palikuonys nepriklausys jam. Todėl įeidamas pas savo brolio žmoną išliejo sėklą žemėn, kad neduotų broliui palikuonių.
10 Viešpačiui nepatiko jo elgesys, todėl ir jį numarino.
11 Judas tarė savo marčiai Tamarai: „Gyvenk kaip našlė savo tėvo namuose, kol užaugs mano sūnus Šela“. Nes jis bijojo, kad ir tas nemirtų kaip jo broliai. Tamara nuėjo gyventi į savo tėvo namus.
12 Po kurio laiko mirė Judo žmona, Šūvos duktė. Gedulo laikui praėjus, Judas su savo draugu adulamiečiu Hyra ėjo į Timną pas savo avių kirpėjus.
13 Tamarai buvo pranešta: „Štai tavo uošvis eina į Timną avių kirpti“.
14 Ji nusivilko savo našlės drabužius, apsidengė šydu ir atsisėdo prie Enaimo vartų, kurie yra pakelėje į Timną. Ji žinojo, kad Šela buvo užaugęs, tačiau ji nebuvo jam duota į žmonas.
15 Judas ją palaikė paleistuve, nes ji buvo uždengusi savo veidą.
16 Jis pasuko prie jos ir tarė: „Leisk man įeiti pas tave“. Jis nežinojo, kad tai buvo jo marti, o ji klausė: „Ką man duosi?“
17 Jis atsakė: „Aš tau atsiųsiu ožiuką iš savo bandos“. Ji paklausė: „Ar duosi man užstatą, kol jį atsiųsi?“
18 Jis paklausė: „Ko nori užstatu?“ Ji atsakė: „Tavo antspaudo, virvės ir lazdos, kuri yra tavo rankoje“. Jis davė jai tai, įėjo pas ją, ir ji pastojo.
19 Jam išėjus, ji nusiėmė šydą, persirengė našlės drabužiais ir grįžo namo.
20 Kai Judo draugas adulamietis nuvedė ožiuką, kad atsiimtų užstatą iš moteriškės, jos nerado.
21 Jis klausinėjo vietos žmonių: „Kur yra paleistuvė, kuri buvo Enaime prie kelio?“ Jie atsakė: „Čia nebuvo jokios paleistuvės“.
22 Jis tada sugrįžo pas Judą ir pasakė: „Aš jos neradau, ir tos vietos žmonės sakėsi nieko nežiną apie jokią paleistuvę“.
23 Judas tarė: „Tegul pasilaiko mano užstatą, kad neapsijuoktume. Aš jai siunčiau ožiuką, bet tu negalėjai jos surasti“.
24 Po trijų mėnesių Judui buvo pranešta: „Tavo marti Tamara paleistuvavo ir pastojo“. Judas liepė: „Atveskite ją, kad ji būtų sudeginta“.
25 Kai ją išvedė, ji pasiuntė žinią savo uošviui: „Aš pastojau nuo vyro, kuriam priklauso šitie daiktai. Ištirk, kam priklauso šitas antspaudas, virvė ir lazda“.
26 Judas atpažinęs tarė: „Ji yra teisesnė už mane, nes aš jos nedaviau savo sūnui Šelai“. Ir daugiau jis jos nepažino.
27 Gimdymo metu paaiškėjo, kad dvyniai yra jos įsčiose.
28 Jai begimdant, vienas iškišo ranką. Pribuvėja paėmė ir užrišo ant jo rankos raudoną siūlą, sakydama: „Šitas pirmas išėjo“.
29 Bet jis įtraukė ranką atgal, ir štai išėjo jo brolis. Ji tarė: „Štai kaip tu prasiveržei“. Jį tad pavadino Perecu.
30 Paskui gimė jo brolis, ant kurio rankos buvo raudonas siūlas; jį pavadino Zerachu.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: atnaujindami · dvyniai · dvynukai · vietoj Judo · gimimas · jaunavedžiai
1 Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę.
2 Žemė buvo be pavidalo ir tuščia, tamsa gaubė gelmes, ir Dievo Dvasia sklandė virš vandenų.
3 Dievas tarė: „Teatsiranda šviesa!“ Ir atsirado šviesa.
4 Dievas matė šviesą ir, kad tai buvo gerai, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos.
5 Dievas pavadino šviesą diena, o tamsą – naktimi. Tai buvo vakaras ir rytas – pirmoji diena.
6 Dievas tarė: „Teatsiranda tvirtuma tarp vandenų, ir ji teatskiria vandenis nuo vandenų!“
7 Dievas padarė tvirtumą ir atskyrė vandenis, kurie buvo po tvirtuma, nuo vandenų, kurie buvo virš tvirtumos. Ir taip įvyko.
8 Dievas pavadino tvirtumą dangumi. Tai buvo vakaras ir rytas – antroji diena.
9 Dievas tarė: „Tesusirenka vandenys, kurie yra po dangumi, į vieną vietą ir tepasirodo sausuma!“ Ir taip įvyko.
10 Dievas pavadino sausumą žeme, o vandenų samplūdį – jūromis. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.
11 Dievas tarė: „Tegul žemė išaugina žolę, augalus, duodančius sėklą, ir vaismedžius, nešančius vaisių pagal jų rūšį, kuriuose yra jų sėkla!“ Ir taip įvyko.
12 Žemė išaugino žolę, augalus, duodančius sėklą pagal jų rūšį, ir medžius, nešančius vaisius pagal jų rūšį, kuriuose yra jų sėkla. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.
13 Tai buvo vakaras ir rytas – trečioji diena.
14 Dievas tarė: „Teatsiranda šviesos dangaus tvirtumoje dienai nuo nakties atskirti ir tebūna jos ženklai pažymėti laikus, dienas ir metus.
15 Jos težiba dangaus tvirtumoje ir apšviečia žemę!“ Ir taip įvyko.
16 Dievas padarė dvi dideles šviesas: didesniąją – dienai ir mažesniąją nakčiai valdyti, ir taip pat žvaigždes.
17 Dievas išdėstė jas dangaus tvirtumoje, kad šviestų žemei,
18 valdytų dieną bei naktį ir atskirtų šviesą nuo tamsos. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.
19 Tai buvo vakaras ir rytas – ketvirtoji diena.
20 Dievas tarė: „Tegul vandenys knibždėte knibžda gyvūnais ir paukščiai teskraido virš žemės, padangėse!“
21 Taip Dievas sutvėrė didelius jūros gyvūnus ir visus kitus gyvius, kurie atsirado iš vandens, ir visus paukščius pagal jų rūšį. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.
22 Dievas juos palaimino, tardamas: „Būkite vaisingi, dauginkitės ir pripildykite vandenis jūrose, o paukščiai tepripildo žemę!“
23 Tai buvo vakaras ir rytas – penktoji diena.
24 Dievas tarė: „Tegul žemė išaugina gyvūnus pagal jų rūšį: gyvulius, roplius ir laukinius žvėris, kiekvieną pagal savo rūšį!“ Ir taip įvyko.
25 Dievas padarė laukinius žvėris, gyvulius ir visokius roplius, kiekvieną pagal jų rūšį. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.
26 Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų atvaizdą ir panašumą. Jie tevaldo jūros žuvis, padangių paukščius, gyvulius ir visą žemę bei visus roplius, kurie gyvena ant žemės!“
27 Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą; pagal Dievo atvaizdą sutvėrė Jis jį; vyrą ir moterį sutvėrė Jis.
28 Dievas juos palaimino ir tarė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir užvaldykite ją, viešpataukite jūros žuvims, padangių paukščiams ir kiekvienam gyvam padarui, kuris kruta ant žemės!“
29 Dievas tarė: „Aš jums daviau įvairias žoles, turinčias sėklą, kurios auga žemės paviršiuje, ir visus medžius, kurių vaisius turi sėklą; jums tebūna tai maistas.
30 Ir visiems žemės gyvūnams, visiems padangių paukščiams ir visiems, kas kruta ant žemės, kas turi gyvybę, daviau visus žaliuojančius augalus maistui“. Ir taip įvyko.
31 Dievas matė visa, ką buvo padaręs, ir tai buvo labai gerai. Buvo vakaras ir rytas – šeštoji diena.
