19 Todėl eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu,
Šios eilutės taip pat ieškota temose: dievo kelias · dievo vardo · gyvatės dvasia · ieškoti viešpaties · jėzus atsakė · jėzus kryžius
17 Jis, paėmęs švento vandens moliniame inde, įmes į jį truputį dulkių nuo palapinės aslos.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: Dvasios indas · esi dulke · garbingi indai · moliniai indai · palaiminti vanduo · vandens indas
7 Apšlakstyk mane yzopu, kad būčiau švarus. Nuplauk mane, kad būčiau baltesnis už sniegą.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: alyvų · apsiplovimai · balta spalva · dvasinis apsivalymas · egipto ligos · gėlės
6 „Imk levitus iš Izraelio vaikų ir apvalyk juos,
7 apšlakstydamas apvalomuoju vandeniu, liepk nusiskusti plaukus nuo viso kūno ir išsiplauti drabužius, tai jie bus apvalyti.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: gryninimas · Jėzaus krikštas · jėzus krikštas · krikštas vaikai · krikštija vandeniu · nebarstykite
1 Primink jiems, kad būtų paklusnūs valdytojams ir valdžioms, kad būtų pasiruošę kiekvienam geram darbui,
2 niekam nepiktžodžiautų, nesikivirčytų, būtų nuosaikūs, visiems žmonėms rodytų visokeriopą romumą.
3 Juk ir mes kitados buvome neprotingi, neklusnūs, apgauti, vergaujantys įvairiems geiduliams ir malonumams, gyvenome pilni pykčio ir pavydo, neapkenčiami ir nekenčiantys vieni kitų.
4 Bet kai pasirodė Dievo, mūsų Gelbėtojo, gerumas ir meilė žmonėms,
5 Jis išgelbėjo mus ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo, Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu.
6 Jis mums dosniai išliejo tos Dvasios per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų,
7 kad, išteisinti Jo malone, viltimi taptume amžinojo gyvenimo paveldėtojais.
8 Tai patikimas žodis. Ir aš noriu, kad tu nuolatos pabrėžtum šiuos dalykus, kad patikėjusieji Dievu rūpintųsi paremti gerus darbus. Tai gera ir naudinga žmonėms.
9 Venk kvailų ginčų, kilmės sąrašų, nesutarimų ir vaidų dėl įstatymo, – visa tai nenaudinga ir tuščia.
10 Atskalūno, vieną kitą kartą įspėjęs, šalinkis,
11 žinodamas, jog jis iškrypęs ir nuodėmiauja, savo paties nuosprendžiu pasmerktas.
12 Kai nusiųsiu pas tave Artemą ar Tichiką, paskubėk atvykti pas mane į Nikopolį; mat nutariau ten žiemoti.
13 Teisininką Zeną ir Apolą išleisk į kelionę gerai aprūpintus, kad jiems nieko netrūktų.
14 Tesimoko ir mūsiškiai remti gerus darbus būtiniems reikalams patenkinti, kad neliktų bevaisiai.
15 Tave sveikina visi esantys su manimi. Pasveikink tuos, kurie myli mus tikėjime. Malonė su jumis visais! Amen.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: apsvaigti · aukščiausiojo globoje · budi · dievo įstatymai · dievo valdžia · įstatymas
1 Taigi, išteisinti tikėjimu, turime ramybę su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų,
2 per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir džiaugiamės Dievo šlovės viltimi.
3 Ir ne vien tuo. Mes taip pat džiaugiamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas ugdo ištvermę,
4 ištvermė – patirtį, patirtis – viltį.
5 O viltis neapvilia, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota.
6 Mums dar esant silpniems, Kristus savo metu numirė už bedievius.
7 Vargu ar kas sutiktų mirti už teisųjį; nebent kas ryžtųsi mirti už geradarį.
8 O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus mirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai.
9 Tad dar tikriau dabar, kai esame išteisinti Jo krauju, mes būsime per Jį išgelbėti nuo rūstybės.
10 Jeigu, kai dar buvome priešai, mus sutaikė su Dievu Jo Sūnaus mirtis, tai tuo labiau mus išgelbės Jo gyvybė, kai jau esame sutaikinti.
11 Negana to, – mes džiaugiamės Dieve per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuriuo esame sutaikyti.
12 Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis pasiekė visus žmones, nes visi nusidėjo.
13 Nuodėmė buvo pasaulyje ir iki įstatymo, bet, nesant įstatymo, nuodėmė neįskaitoma.
14 Vis dėlto nuo Adomo iki Mozės viešpatavo mirtis net tiems, kurie nebuvo padarę nuodėmių, panašių į nusikaltimą Adomo, kuris buvo Būsimojo provaizdis.
15 Bet su dovana yra ne taip kaip su kalte. Jei dėl vieno žmogaus nusikaltimo mirė daugelis, tai tuo labiau Dievo malonė ir malonės dovana per vieną Žmogų, Jėzų Kristų, gausiai atiteko daugybei.
16 Ne taip yra su dovana kaip su vieno žmogaus nusikaltimu. Juk teismas vieno nusikaltimą pasmerkė, bet laisva dovana iš daugybės nusikaltimų atvedė į išteisinimą.
17 Jei dėl vieno žmogaus nusikaltimo mirtis įsiviešpatavo per tą vieną, tai nepalyginti labiau tie, kurie su perteklium gauna malonės bei teisumo dovaną, viešpataus gyvenime per vieną Jėzų Kristų.
18 Todėl kaip vieno žmogaus nusikaltimas visiems žmonėms užtraukė teismą ir pasmerkimą, taip vieno Žmogaus teisumas visiems pelnė išteisinimą, kad gyventų.
19 Kaip vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir vieno klusnumu daugelis taps teisūs.
20 Be to, įstatymas įsiterpė, kad nusikaltimas dar labiau padidėtų. Bet kur buvo apstu nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė,
21 kad kaip nuodėmė viešpatavo mirtimi, taip malonė viešpatautų teisumu amžinajam gyvenimui per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: bergždžias · didelis tikėjimas · dievų dievas · galvoti · išgydyti esame · jėzaus gimimas
1 Sabatui praėjus, Marija Magdalietė, Marija, Jokūbo motina, ir Salomė nupirko kvepalų, kad nuėjusios galėtų Jėzų patepti.
2 Labai anksti, pirmąją savaitės dieną, saulei tekant, jos atėjo prie kapo
3 ir kalbėjosi tarp savęs: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?“
4 Bet pažvelgusios pamatė, kad akmuo nuristas. O jis buvo labai didelis.
5 Įėjusios į kapo rūsį, išvydo dešinėje sėdintį jaunuolį ilgais baltais drabužiais ir nustėro.
6 Jis joms tarė: „Neišsigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazariečio. Jis prisikėlė, Jo čia nebėra. Štai vieta, kur Jį buvo paguldę.
7 Eikite, pasakykite Jo mokiniams ir Petrui: Jis eina pirma jūsų į Galilėją. Ten Jį pamatysite, kaip Jis yra jums sakęs“.
8 Jos skubiai išėjo ir nubėgo nuo kapo, nes drebėjo ir buvo apstulbusios. Persigandusios jos niekam nieko nesakė.
9 Prisikėlęs anksti rytą, pirmąją savaitės dieną, Jėzus pirmiausia pasirodė Marijai Magdalenai, iš kurios buvo išvaręs septynis demonus.
10 Ji nuėjusi pranešė Jo bičiuliams, kurie liūdėjo ir verkė.
11 Tie, išgirdę, kad Jis gyvas ir kad ji pati Jį mačiusi, netikėjo.
12 Po to Jis pasirodė dviem iš jų kelyje į kaimą, tačiau kitokiu pavidalu.
13 Ir šitie sugrįžę pranešė visiems kitiems, bet ir jais anie netikėjo.
14 Pagaliau Jėzus pasirodė visiems vienuolikai, kai jie sėdėjo už stalo. Jis barė juos už jų netikėjimą ir širdies kietumą, kad netikėjo tais, kurie buvo matę Jį prisikėlusį.
15 Jis tarė jiems: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai.
16 Kas įtikės ir krikštysis, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas.
17 Ir kurie tikės, tuos lydės šie ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis,
18 ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirtinų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“.
19 Baigęs jiems kalbėti, Viešpats buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje.
20 O jie ėjo ir visur pamokslavo, Viešpačiui drauge veikiant ir patvirtinant žodį lydinčiais stebuklais. Amen.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: elijas patepė · magdalietė · nusistatymas · velykų diena · viešpats nukreipiai · Kristaus prisikėlimas
1 Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.
2 Jis pradžioje buvo pas Dievą.
3 Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas yra atsiradę.
4 Jame buvo gyvybė, ir gyvybė buvo žmonių šviesa.
5 Šviesa šviečia tamsoje, ir tamsa jos neužgožė.
6 Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas.
7 Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų apie šviesą ir kad visi per jį įtikėtų.
8 Jis nebuvo šviesa, bet atėjo liudyti apie šviesą.
9 Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į pasaulį.
10 Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per Jį atsirado, bet pasaulis Jo nepažino.
11 Jis atėjo pas savuosius, ir savieji Jo nepriėmė.
12 Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki Jo vardą,
13 kurie ne iš kraujo, ne iš kūno norų ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo gimę.
14 Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio, pilno malonės ir tiesos.
15 Jonas apie Jį liudija ir šaukia: „Čia Tas, apie kurį kalbėjau: Tas, kuris eina paskui mane, pirmesnis už mane yra, nes Jis buvo anksčiau už mane“.
16 Ir iš Jo pilnatvės mes visi gavome malonę po malonės.
17 Nes Įstatymas buvo duotas per Mozę, o malonė ir tiesa atėjo per Jėzų Kristų.
18 Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus, Tėvo prieglobstyje esantis, mums Jį apreiškė.
19 Toks buvo Jono liudijimas, kai žydai iš Jeruzalės atsiuntė pas jį kunigų ir levitų paklausti: „Kas tu esi?“
20 Jis išpažino ir neišsigynė. Jis išpažino: „Aš nesu Kristus!“
21 Jie klausė: „Tai kas gi? Gal Elijas?“ Jis atsakė: „Ne!“ – „Tai gal tu pranašas?“ Jis atsakė: „Ne!“
22 Tada jie tęsė: „Tai kas gi tu, kad mes galėtume duoti atsakymą tiems, kurie mus siuntė? Ką sakai apie save?“
23 Jis tarė: „Aš – ‘dykumoje šaukiančiojo balsas: Ištiesinkite Viešpačiui kelią!’, kaip yra pasakęs pranašas Izaijas“.
24 Atsiųstieji buvo iš fariziejų.
25 Jie dar jį paklausė: „Tai kodėl krikštiji, jei nesi nei Kristus, nei Elijas, nei pranašas?“
26 Jonas jiems atsakė: „Aš krikštiju vandeniu, – bet tarp jūsų stovi Tas, kurio jūs nepažįstate.
27 Jis yra Tas, kuris po manęs ateina, kuris pirmesnis už mane yra. Jam aš nevertas atrišti sandalų dirželio“.
28 Tai atsitiko Betanijoje, anapus Jordano, kur Jonas krikštijo.
29 Kitą dieną Jonas, matydamas pas jį ateinantį Jėzų, prabilo: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!
30 Čia Tas, apie kurį pasakiau: po manęs ateina vyras, kuris pirmesnis už mane yra, nes anksčiau už mane buvo.
31 Aš Jo nepažinojau, bet tam, kad Jis būtų apreikštas Izraeliui, atėjau krikštyti vandeniu“.
32 Jonas paliudijo, sakydamas: „Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dangaus, ir Ji pasiliko ant Jo.
33 Aš Jo nepažinojau, bet Tas, kuris mane siuntė krikštyti vandeniu, man pasakė: ‘Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir pasiliekančią Dvasią, bus Tas, kuris krikštys Šventąja Dvasia’.
34 Ir aš mačiau, ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus“.
35 Kitą dieną vėl stovėjo Jonas ir du jo mokiniai.
36 Išvydęs einantį Jėzų, jis tarė: „Štai Dievo Avinėlis!“
37 Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nusekė paskui Jėzų.
38 Jėzus, atsigręžęs ir pamatęs juos sekančius, paklausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė: „Rabi (tai reiškia: „Mokytojau“), kur gyveni?“
39 Jis jiems tarė: „Ateikite ir pamatysite“. Jie nuėjo, pamatė, kur Jis gyvena, ir tą dieną praleido pas Jį. Tai buvo apie dešimtą valandą.
40 Vienas iš tų dviejų, kurie girdėjo Jono žodžius ir nusekė paskui Jėzų, buvo Simono Petro brolis Andriejus.
41 Jis pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė: „Radome Mesiją!“ (išvertus tai reiškia: „Kristų“).
42 Ir nusivedė jį pas Jėzų. Jėzus pažvelgė į jį ir tarė: „Tu esi Simonas, Jonos sūnus, o vadinsies Kefas“ (išvertus tai reiškia: „Akmuo“).
43 Kitą dieną Jėzus panoro vykti į Galilėją. Jis sutiko Pilypą ir tarė jam: „Sek paskui mane!“
44 Pilypas buvo iš Betsaidos – Andriejaus ir Petro miesto.
45 Pilypas sutiko Natanaelį ir sako jam: „Radome Tą, apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir pranašai – Jėzų iš Nazareto, Juozapo sūnų“.
46 Natanaelis jam tarė: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?“ Pilypas atsakė: „Ateik ir pažiūrėk!“
47 Pamatęs ateinantį Natanaelį, Jėzus pasakė apie jį: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos!“
48 O Natanaelis Jam sako: „Iš kur mane pažįsti?“ Jėzus atsakė: „Prieš pakviečiant tave Pilypui, kai buvai po figmedžiu, Aš mačiau tave“.
49 Natanaelis sušuko: „Rabi, Tu Dievo Sūnus, Tu Izraelio karalius!“
50 Jėzus atsakė: „Tu tiki, kadangi pasakiau tave matęs po figmedžiu? Pamatysi dar didesnių dalykų“.
51 Ir pridūrė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: nuo šiol jūs matysite atvirą dangų ir Dievo angelus, kylančius ir nusileidžiančius ant Žmogaus Sūnaus“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: apie įsčias · bergždžias · brangus tikėjimas · dangaus ratai · didelis tikėjimas · dievo keliai
1 Nagi dabar jūs, turtuoliai, verkite ir raudokite dėl jums artėjančių negandų!
2 Jūsų turtai supuvę ir jūsų drabužiai kandžių sukapoti.
3 Jūsų auksas ir sidabras surūdijo, ir jų rūdys prieš jus liudys ir ės jūsų kūnus kaip ugnis. Jūs susikrovėte turtų paskutinėmis dienomis.
4 Štai šaukia jūsų laukus nuvaliusių darbininkų užmokestis, kurį jūs nusukote, ir pjovėjų šauksmai pasiekė kareivijų Viešpaties ausis.
5 Jūs gašliai gyvenote žemėje ir mėgavotės; jūs nupenėjote savo širdis tarsi skerdimo dienai.
6 Jūs pasmerkėte ir nužudėte teisųjį: jis jums nesipriešina.
7 Tad būkite kantrūs, broliai, iki Viešpaties atėjimo. Antai žemdirbys ilgai ir kantriai laukia brangaus žemės vaisiaus, kol šis gauna ankstyvojo ir vėlyvojo lietaus.
8 Ir jūs būkite kantrūs, sustiprinkite savo širdis, nes Viešpaties atėjimas arti.
9 Nemurmėkite, broliai, vieni prieš kitus, kad nebūtumėte teisiami. Štai teisėjas jau stovi prie durų.
10 Imkite, broliai, kentėjimo ir ištvermės pavyzdžiu pranašus, kurie kalbėjo Viešpaties vardu.
11 Štai mes laikome palaimintais ištvėrusius. Jūs girdėjote apie Jobo ištvermę ir matėte, kokia buvo jam Viešpaties skirta pabaiga, nes Viešpats kupinas užuojautos ir gailestingumo.
12 Bet pirmiausia, mano broliai, neprisiekite nei dangumi, nei žeme, nei kitokia priesaika. Tebūnie jūsų „taip“ – taip ir jūsų „ne“ – ne, kad nepakliūtumėte į teismą.
13 Kenčia kas iš jūsų? Tesimeldžia. Kas nors džiaugiasi? Tegul gieda psalmes.
14 Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu.
15 Ir tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels, o jeigu jis būtų nusidėjęs, jam bus atleista.
16 Išpažinkite vieni kitiems savo nusižengimus ir melskitės vieni už kitus, kad būtumėte išgydyti. Daug pajėgia veiksminga, karšta teisiojo malda.
17 Elijas buvo toks pat žmogus kaip ir mes. Jis meldė, kad nelytų, ir nelijo žemėje trejus metus ir šešis mėnesius;
18 ir jis vėl meldė, ir dangus davė lietaus, o žemė užaugino savo vaisių.
19 Mano broliai, jeigu kas iš jūsų nuklystų nuo tiesos ir kas nors jį atverstų, –
20 težino, kad, sugrąžindamas nusidėjėlį iš jo klystkelio, išgelbės sielą nuo mirties ir uždengs daugybę nuodėmių.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: apšviestieji · būti turting · būti turtingu · Dievas lemia · dievas veda · godumas
1 Paulius, Dievo valia pašauktas Kristaus Jėzaus apaštalas, ir brolis Sostenas –
2 Dievo bažnyčiai Korinte, pašventintiems Kristuje Jėzuje, pašauktiesiems šventiesiems su visais, kurie šaukiasi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo kiekvienoje vietoje pas jus ir pas mus.
3 Malonė ir ramybė jums nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!
4 Aš nuolat dėkoju dėl jūsų Dievui už Dievo malonę, suteiktą jums per Jėzų Kristų,
5 kad per Jį praturtėjote viskuo – visokiu žodžiu ir visokiu pažinimu, –
6 ir Kristaus liudijimas jumyse tapo tvirtas.
7 Todėl jums nestinga jokios dovanos laukiant, kada apsireikš mūsų Viešpats Jėzus Kristus,
8 kuris ir sutvirtins jus iki galo, kad būtumėte nekalti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dieną.
9 Ištikimas yra Dievas, kuris jus pašaukė į savo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, bendravimą.
10 Broliai, Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu maldauju jus, kad visi vienaip kalbėtumėte ir nebūtų tarp jūsų susiskaldymų, bet kad būtumėte tobulai suvienyti vienos minties ir vieno sprendimo.
11 Mat Chlojės namiškiai pranešė man apie jus, mano broliai, kad tarp jūsų esama kivirčų.
12 Turiu omenyje tai, kad iš jūsų yra tokių, kurie sako: „Aš esu Pauliaus“, „aš – Apolo“, „aš – Kefo“, „o aš – Kristaus“.
13 Argi Kristus padalytas? Argi Paulius buvo už jus nukryžiuotas? Argi vardan Pauliaus buvote pakrikštyti?
14 Ačiū Dievui, kad pas jus nieko daugiau nekrikštijau, išskyrus Krispą ir Gajų,
15 kad niekas nesakytų, jog aš krikštiju savo paties vardu.
16 Tiesa, pakrikštijau taip pat Stepono namus, o daugiau nežinau, ar ką pakrikštijau.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: amatas · apaštalą paskyrė · apaštalas paulius · meilė nugali · Natanaelis · pastoriauti
1 O ką pasakysime gavus Abraomą – mūsų protėvį pagal kūną?
2 Jei Abraomas būtų buvęs išteisintas darbais, jis turėtų kuo pasigirti, tik ne prieš Dievą.
3 Bet ką sako Raštas? „Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu“.
4 Tam, kuris dirba, atlyginimas nelaikomas malone, bet skola.
5 O tam, kuris nedirba, bet tiki Tuo, kuris išteisina bedievį, jo tikėjimas įskaitomas jam teisumu.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: Dievo veidas · garbe Dievui · ypatingi žmonės · tikėjimo įstatymas · žmogus dirba · atradimą
1 Skvarbiu žvilgsniu permetęs sinedrioną, Paulius prabilo: „Vyrai broliai! Iki šios dienos elgiausi Dievo akivaizdoje visiškai gryna sąžine“.
2 Bet vyriausiasis kunigas Ananijas įsakė šalia stovintiesiems smogti jam per burną.
3 Tuomet Paulius jam tarė: „Tau smogs Dievas, tu, pabaltinta siena! Tu čia sėdi, kad mane teistum pagal Įstatymą, o liepi mane mušti prieš Įstatymą?“
4 Šalia esantys tarė: „Tu keiki vyriausiąjį Dievo kunigą?!“
5 Paulius atsiliepė: „Broliai, aš nežinojau, kad jis vyriausiasis kunigas. Juk parašyta: ‘Nepiktžodžiauk savo tautos vadovui’“.
6 Supratęs, kad viena dalis buvo sadukiejai, o kita – fariziejai, Paulius sušuko sinedrionui: „Vyrai broliai, aš fariziejus, fariziejaus sūnus, ir esu teisiamas už mirusiųjų prisikėlimo viltį!“
7 Jam tai pasakius, tarp fariziejų ir sadukiejų kilo barnis, ir susirinkimas suskilo.
8 Mat sadukiejai sako, kad nėra nei prisikėlimo, nei angelų, nei dvasios, o fariziejai tuos dalykus pripažįsta.
9 Todėl kilo didelis triukšmas. Atsistoję fariziejų pusės Rašto žinovai griežtai prieštaravo, sakydami: „Mes nerandame nieko blogo šitame žmoguje. O jeigu jam kalbėjo dvasia arba angelas, nesipriešinkime Dievui!“
10 Įsisiautėjus smarkiam ginčui, tribūnas, bijodamas, kad jie nesudraskytų Pauliaus, įsakė kareivių daliniui nusileisti žemyn, išplėšti Paulių iš jų ir nuvesti į kareivines.
11 Kitą naktį šalia jo stojo Viešpats ir tarė: „Būk drąsus, Pauliau! Kaip liudijai apie mane Jeruzalėje, taip turėsi liudyti ir Romoje“.
12 Dieną slaptai susirinko žydų būrys ir prisiekė nei valgyti, nei gerti, kol nužudys Paulių.
13 Tokią sankalbą padarė daugiau negu keturiasdešimt žmonių.
14 Jie nuėjo pas aukštuosius kunigus bei vyresniuosius ir pasakė: „Mes siekte prisiekėme nieko neragauti, kol nužudysime Paulių.
15 Todėl dabar jūs kartu su sinedrionu prašykite tribūną, kad jis pristatytų jį jums rytoj, lyg norėtumėte tiksliau ištirti jo bylą. Tuo tarpu mes būsime pasiruošę užmušti jį kelyje“.
16 Apie šį suokalbį nugirdo Pauliaus sesers sūnus. Jis atėjo į kareivines ir pranešė Pauliui.
17 Tada Paulius, pasivadinęs vieną šimtininką, paprašė: „Nuvesk šį jaunuolį pas tribūną. Jis turi jam kai ką pranešti“.
18 Tas, paėmęs jį, nuvedė pas tribūną ir paaiškino: „Kalinys Paulius pasišaukė mane ir paprašė, kad atvesčiau pas tave šitą jaunuolį. Jis turįs tau kai ką pasakyti“.
19 Tribūnas, paėmęs jį už rankos, pasivedė į šalį ir paklausė: „Ką turi man pranešti?“
20 Tas atsakė: „Žydai susitarė prašyti tave, kad rytoj nuvestum Paulių į sinedrioną, neva norėdami tiksliau ištirti jo bylą.
21 Netikėk jais! Nes jo tyko daugiau negu keturiasdešimt vyrų, kurie prisiekė nei valgyti, nei gerti, kol jį nužudys. Jie jau dabar pasiruošę ir laukia tavo sutikimo“.
22 Tribūnas atleido jaunuolį ir griežtai įsakė: „Niekam nesakyk, kad tu man tai pranešei“.
23 Pasišaukęs du šimtininkus, tribūnas pasakė: „Nuo trečios valandos nakties laikykite parengtyje žygiuoti į Cezarėją du šimtus kareivių, septyniasdešimt raitelių ir du šimtus ietininkų.
24 Parūpinkite ir arklių, kad raitą Paulių saugiai nugabentų pas valdytoją Feliksą“.
25 Ir jis parašė tokio turinio laišką:
26 „Klaudijus Lisijas kilniausiajam valdytojui Feliksui siunčia sveikinimą.
27 Šitą vyrą žydai buvo nutvėrę ir norėjo nužudyti. Aš, atėjęs su kareiviais, jį išgelbėjau, sužinojęs esant Romos pilietį.
28 Norėdamas patirti jo apkaltinimo priežastį, nuvedžiau jį į jų sinedrioną.
29 Radau, kad jis kaltinamas dėl jų Įstatymo klausimų, o ne dėl kokio nusikaltimo, baustino mirtimi ar kalėjimu.
30 Kadangi man buvo pranešta apie žydų ruošiamą pasikėsinimą į šį vyrą, tai nedelsdamas siunčiu jį pas tave, nurodęs ir kaltintojams, kad jie tau pateiktų prieš jį turimus kaltinimus. Lik sveikas“.
31 Kareiviai, vykdydami įsakymą, paėmė ir nugabeno nakčia Paulių į Antipatridę.
32 Rytojaus dieną jie pasiuntė su juo raitelius, o patys sugrįžo į kareivines.
33 Anie, atvykę į Cezarėją, įteikė valdytojui laišką ir pristatė Paulių.
34 Perskaitęs laišką, jis pasiteiravo, iš kokios provincijos tas esąs. Sužinojęs, kad iš Kilikijos,
35 jis pasakė: „Aš tave išklausysiu, kai atvyks tavo kaltintojai“. Ir liepė jį saugoti Erodo pretorijuje.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: apie sąžinę · apšmeižtas · bendrapiliečiai · garbinti tiesoje · paklusnumas · pilietybė
1 Apolui būnant Korinte, Paulius, perėjęs aukštutines sritis, atvyko į Efezą. Užtikęs ten kelis mokinius,
2 paklausė: „Ar įtikėję gavote Šventąją Dvasią?“ Jie atsakė: „Mes nė girdėti negirdėjome, kad yra Šventoji Dvasia“.
3 Jis klausė toliau: „Kokiu tad krikštu jūs buvote pakrikštyti?“ Jie atsakė: „Jono krikštu“.
4 Tada Paulius tarė: „Jonas krikštijo atgailos krikštu, ragindamas žmones tikėti Tą, kuris ateis po jo, būtent Kristų Jėzų“.
5 Tai išgirdę, jie buvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus vardu.
6 Kai Paulius jiems uždėjo rankas, ant jų nužengė Šventoji Dvasia ir jie ėmė kalbėti kalbomis ir pranašauti.
7 Iš viso jų buvo apie dvylika vyrų.
8 Paulius nuėjo į sinagogą ir ten per tris mėnesius drąsiai kalbėjo, įtikinėdamas ir aiškindamas apie Dievo karalystę.
9 Kai kurie užkietėjo ir netikėjo, piktžodžiaudami tam Keliui daugumos akyse, tad Paulius pasitraukė nuo jų, atskyrė mokinius ir kasdien juos mokė Tirano mokykloje.
10 Tai truko dvejus metus, ir visi Azijos gyventojai, tiek žydai, tiek graikai, išgirdo Viešpaties Jėzaus žodį.
11 Pauliaus rankomis Dievas darė ypatingų stebuklų.
12 Žmonės net dėdavo ligoniams jo kūną lietusias skepetėles bei prijuostes, ir nuo jų pasitraukdavo ligos, išeidavo piktosios dvasios.
13 Panašiai ir kai kurie keliaujantys žydų egzorcistai mėgino turėjusiems piktųjų dvasių prišaukti Viešpaties Jėzaus vardą, sakydami: „Mes jus saikdiname Jėzaus vardu, kurį skelbia Paulius“.
14 Taip darė vieno žydų vyresniojo kunigo Skėvo septyni sūnūs.
15 Bet piktoji dvasia jiems atsakė: „Pažįstu Jėzų ir žinau Paulių. O kas jūs esate?“
16 Ir žmogus, turįs piktąją dvasią, užpuolė juos ir nugalėjo su tokia jėga, kad jie nuogi ir sužaloti išbėgo iš anų namų.
17 Apie tai sužinojo visi žydai ir graikai, gyvenantys Efeze. Visus apėmė baimė, o Viešpaties Jėzaus vardas buvo išaukštintas.
18 Daug įtikėjusiųjų atėję išpažindavo ir pasisakydavo, ką buvo darę.
19 Daugelis, užsiiminėjusių magija, sunešė savo knygas ir visų akyse sudegino. Apskaičiuota, kad jos buvo vertos penkiasdešimties tūkstančių sidabro drachmų.
20 Šitaip galingai Viešpaties žodis plito ir ėmė viršų.
21 Atlikęs tuos darbus, Paulius dvasioje nusprendė keliauti per Makedoniją ir Achają į Jeruzalę. „Pabuvęs ten, – sakė jis, – turiu pamatyti ir Romą“.
22 Jis nusiuntė į Makedoniją du savo pagalbininkus, Timotiejų ir Erastą, o pats kurį laiką pasiliko Azijoje.
23 Tuo metu kilo nemažas sąmyšis dėl Kelio.
24 Vienas sidabrakalys, vardu Demetrijas, gaminęs sidabrines Artemidės šventyklos miniatiūras ir duodavęs gerai uždirbti amatininkams,
25 susivadino juos bei kitus to amato darbininkus ir kalbėjo: „Vyrai, jūs žinote, kad šiuo amatu remiasi mūsų gerovė.
26 Bet jūs matote ir girdite, kad tas Paulius ne tik Efeze, bet ir beveik visoje Azijoje įtikino ir nukreipė į šalį daug žmonių, tvirtindamas, esą tai ne dievai, kurie pagaminami žmonių rankomis.
27 Gresia pavojus, kad ne tik nusmuks mūsų amatas, bet kad bus paniekinta didžiosios deivės Artemidės šventykla ir žlugs didybė tos, kurią garbina visa Azija ir visas pasaulis“.
28 Tai išgirdę, jie labai įniršo ir ėmė šaukti: „Didi efeziečių Artemidė!“
29 Sąmyšis apėmė visą miestą, ir jie, pagriebę Pauliaus palydovus, makedoniečius Gajų ir Aristarchą, visi kaip vienas pasileido bėgti į teatrą.
30 Pauliui panorus įsimaišyti į minią, mokiniai jo neleido.
31 Taip pat ir keli jo bičiuliai, Azijos valdininkai, per kitus prašė, kad jis neitų į teatrą.
32 O ten vieni rėkavo vienaip, kiti – kitaip. Susirinkimas buvo toks pakrikęs, jog daugumas net nežinojo, kuriam galui susirinkta.
33 Iš minios ištempė Aleksandrą, kurį žydai stūmė į priekį. Aleksandras, pamojęs ranka, norėjo pasiaiškinti miniai.
34 Bet, pažinę jį esant žydą, visi vienu balsu ėmė rėkti ir kokias dvi valandas šūkavo: „Didi efeziečių Artemidė!“
35 Galiausiai miesto raštininkas, nuraminęs minią, pasakė: „Efezo vyrai! Kur rasi žmogų, kuris nežinotų, jog efeziečių miestas garbina didžiąją deivę Artemidę ir iš dangaus nukritusią jos statulą?!
36 Šito niekas negali paneigti. Taigi nusiraminkite ir nieko galvotrūkčiais nedarykite.
37 Jūs atitempėte čionai šiuos vyrus, kurie nėra nei šventyklos vagys, nei piktžodžiautojai mūsų deivei.
38 Jei Demetrijas ir jo bendrai amatininkai turi prieš ką nors skundą, tai tam yra teismo dienos ir prokonsulai, tegul sau bylinėjasi.
39 O jeigu jūs turite kokį kitą apsvarstytiną reikalą, tai jį bus galima išspręsti teisėtame susirinkime.
40 Šiaip jau yra pavojus būti apkaltintiems maištu dėl to, kas šiandien čia dėjosi, nes nėra jokio pagrindo, kuriuo galėtume pateisinti šį sambrūzdį“. Tai pasakęs, jis paleido susirinkimą.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: apie kelią · aprūpinamas · blogio dvasia · dievas dvase · dievo delne · dievo delnuose
1 Apolui būnant Korinte, Paulius, perėjęs aukštutines sritis, atvyko į Efezą. Užtikęs ten kelis mokinius,
Šios eilutės taip pat ieškota temose: apie kelią · aprūpinamas · blogio dvasia · dievas dvase · dievo delne · dievo delnuose
1 Po viso šito Paulius iškeliavo iš Atėnų ir nuvyko į Korintą.
2 Čia jis sutiko vieną iš Ponto kilusį žydą, vardu Akvilą, su žmona Priscile, neseniai atsikėlusius iš Italijos. Mat Klaudijus buvo išleidęs įsakymą visiems žydams išsikraustyti iš Romos. Jis nuėjo pas juos
3 ir, kadangi mokėjo bendrą amatą, pasiliko ten ir dirbo. Jie vertėsi palapinių audimu.
4 Kiekvieną sabatą Paulius kalbėdavo sinagogoje, įtikinėdamas žydus ir graikus.
5 Atvykus iš Makedonijos Silui ir Timotiejui, Paulius atsidėjo vien Žodžio tarnystei ir liudijo žydams, kad Jėzus yra Kristus.
6 Bet jiems prieštaraujant ir piktžodžiaujant, jis nusipurtė drabužius ir tarė: „Jūsų kraujas tekrinta ant jūsų pačių galvų! Aš nekaltas ir nuo šiol eisiu pas pagonis“.
7 Ir, pasitraukęs iš ten, persikėlė į vieno dievobaimingo vyro, vardu Ticijaus Justo, namus, buvusius šalia sinagogos.
8 Sinagogos vyresnysis Krispas su visais savo namiškiais įtikėjo Viešpatį. Ir daugelis korintiečių klausydamiesi įtikėjo ir buvo pakrikštyti.
9 Naktį Viešpats regėjime prabilo Pauliui: „Nebijok! Kalbėk ir netylėk!
10 Aš esu su tavimi ir niekas nesikėsins tau kenkti, nes šiame mieste daugel žmonių – manieji“.
11 Ir jis ten pasiliko metus ir šešis mėnesius, mokydamas juos Dievo žodžio.
12 Galionui būnant Achajos prokonsulu, žydai visi kaip vienas sukilo prieš Paulių, nusitempė jį į teismo vietą
13 ir pareiškė: „Šitas įtikinėja žmones garbinti Dievą Įstatymui priešingu būdu“.
14 Pauliui rengiantis prabilti, Galionas tarė žydams: „Jei tai būtų koks nusikaltimas ar piktas darbas, tuomet, žydų vyrai, būtų dėl ko jus išklausyti.
15 Bet kai kyla ginčas apie mokymą, vardus bei jūsų Įstatymą, spręskite patys; tokių dalykų teisėjas būti nenoriu“.
16 Ir pavarė juos nuo teismo krasės.
17 Tada visi graikai užpuolė sinagogos vyresnįjį Sosteną ir sumušė jį prie teismo krasės. Galionas į tai nekreipė dėmesio.
18 Paulius, išbuvęs Korinte dar netrumpą laiką, atsisveikino su broliais ir kartu su Priscile bei Akvilu išplaukė į Siriją. Kenchrėjoje jis nusiskuto galvą, nes padarė įžadą.
19 Atvykęs į Efezą, jis paliko juos, o pats nuėjęs į sinagogą, ėmė kalbėtis su žydais.
20 Jie prašė jį pasilikti ilgesnį laiką, bet jis nesutiko
21 ir atsisveikindamas tarė: „Aš būtinai turiu praleisti ateinančią šventę Jeruzalėje. Jei Dievas panorės, vėl atvyksiu pas jus“. Ir iškeliavo iš Efezo.
22 Atplaukęs į Cezarėją, jis patraukė aukštyn, pasveikino bažnyčią ir išvyko į Antiochiją.
23 Pabuvęs ten kiek laiko, vėl leidosi į kelionę ir ėjo per Galatijos kraštą bei Frygiją, stiprindamas visus mokinius.
24 Vienas žydas, vardu Apolas, kilęs iš Aleksandrijos, iškalbingas ir puikiai išmanantis Raštus vyras, atvyko į Efezą.
25 Jis buvo pamokytas Viešpaties kelio ir, degdamas dvasia, kalbėjo ir uoliai mokė apie Viešpatį, nors tepažinojo Jono krikštą.
26 Jis ėmė drąsiai skelbti sinagogoje. Išgirdę jį, Priscilė ir Akvilas pasikvietė pas save ir nuodugniau išaiškino jam Dievo kelią.
27 Kai jis panoro vykti į Achają, broliai parašė mokiniams, ragindami jį priimti. Nuvykęs tenai, jis buvo labai naudingas per malonę įtikėjusiesiems.
28 Mat jis viešumoje smarkiai sukirsdavo žydus, iš Raštų įrodydamas Jėzų esant Kristų.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: laiškas korintiečiams · hazaelis · išsirinkau tave · ištaisai · šešiasdešimt · teofiliau
1 Paulius atkeliavo į Derbę ir Listrą. Ir štai ten buvo vienas mokinys, vardu Timotiejus, kurio motina buvo įtikėjusi žydė, o tėvas – graikas.
2 Apie jį gerai liudijo Listros ir Ikonijaus broliai.
3 Paulius panorėjo jį pasiimti su savimi. Jis apipjaustydino jį dėl žydų, gyvenančių tame krašte. Mat visi žinojo jo tėvą esant graiką.
4 Keliaudami per miestus, jie liepdavo tikintiesiems laikytis Jeruzalės apaštalų bei vyresniųjų priimtų nutarimų.
5 Taip bažnyčios stiprėjo tikėjimu ir kasdien augo skaičiumi.
6 Jiems perėjus Frygiją ir Galatijos šalį, Šventoji Dvasia draudė jiems skelbti žodį Azijoje.
7 Atvykę iki Myzijos, jie mėgino eiti į Bitiniją, tačiau Dvasia jų neleido.
8 Perėję Myziją, jie nuėjo į Troadę.
9 Čia Paulius naktį turėjo regėjimą: jam pasirodė makedonietis, kuris maldavo: „Ateik į Makedoniją ir padėk mums!“
10 Po šio regėjimo mes nedelsdami pasistengėme išvykti į Makedoniją, įsitikinę, kad Viešpats mus pašaukė skelbti jiems Evangeliją.
11 Išplaukę iš Troadės, leidomės tiesiog į Samotrakę ir rytojaus dieną į Neapolį.
12 Iš čia atvykome į Filipus – pirmąjį šios Makedonijos dalies ir kolonijos miestą. Šiame mieste užtrukome kelias dienas.
13 Sabato dieną išėjome už miesto prie upės, kur pagal paprotį buvo maldos vieta, ir atsisėdę kalbėjome susirinkusioms moterims.
14 Viena dievobaiminga moteris, vardu Lidija, prekiaujanti purpuro drabužiais, kilusi iš Tiatyrų miesto, klausėsi, ir Viešpats atvėrė jos širdį tam, ką kalbėjo Paulius.
15 Kai ji su savo namiškiais buvo pakrikštyta, ėmė mūsų prašyti: „Jei mane laikote Viešpaties tikinčiąja, ateikite ir pasilikite mano namuose“. Ji tiesiog mus privertė.
16 Kartą, einančius į maldos vietą, mus pasitiko viena tarnaitė, turinti spėjimo dvasią. Spėdama ji daug uždirbdavo savo šeimininkams.
17 Ji ėmė sekti paskui Paulių bei mus, šaukdama: „Šitie vyrai yra aukščiausiojo Dievo tarnai ir skelbia mums išgelbėjimo kelią“.
18 Taip ji darė daugelį dienų. Nebeapsikęsdamas Paulius atsigręžė ir paliepė dvasiai: „Jėzaus Kristaus vardu įsakau tau iš jos išeiti!“ Ir dvasia tučtuojau išėjo.
19 Šeimininkai, pamatę, kad jų pasipelnymo viltys žlugo, sugriebė Paulių bei Silą ir nutempė į miesto aikštę pas vyresnybę.
20 Nuvedę pas pretorius, jie tarė: „Šitie žmonės mūsų mieste kelia sąmyšį. Jie yra žydai
21 ir skelbia papročius, kurių mums, romėnams, nevalia nei priimti, nei laikytis“.
22 Prieš juos sukilo ir minia. Pretoriai nuplėšė nuo jų drabužius ir įsakė juos mušti lazdomis.
23 Davę daug kirčių, įmetė juos į kalėjimą, įsakydami kalėjimo prižiūrėtojui rūpestingai saugoti.
24 Gavęs tokį įsakymą, kalėjimo prižiūrėtojas įgrūdo juos į vidinę kamerą, o jų kojas įtvėrė į šiekštą.
25 Apie vidurnaktį Paulius ir Silas meldėsi ir giedojo Dievui himnus. Kiti kaliniai jų klausėsi.
26 Staiga kilo toks stiprus žemės drebėjimas, jog kalėjimo pamatai susvyravo. Bematant atsivėrė visos durys, ir visiems nukrito pančiai.
27 Kalėjimo prižiūrėtojas nubudo ir, pamatęs atviras kalėjimo duris, išsitraukė kalaviją norėdamas nusižudyti: jis pamanė, kad kaliniai pabėgo.
28 Bet Paulius garsiai sušuko: „Nedaryk sau pikto! Mes visi esame čia“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: eiti pirmyn · kipro · laimėti kovą · laiškas timotiejui · lidija · mokiniai
1 Paulius atkeliavo į Derbę ir Listrą. Ir štai ten buvo vienas mokinys, vardu Timotiejus, kurio motina buvo įtikėjusi žydė, o tėvas – graikas.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: eiti pirmyn · kipro · laimėti kovą · laiškas timotiejui · lidija · mokiniai
1 Pirmoje knygoje, Teofiliau, aš parašiau apie viską, ką Jėzus pradėjo daryti ir mokyti
2 iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų, pirmiau per Šventąją Dvasią davęs savo išrinktiesiems apaštalams įsakymų.
3 Po savo kančios Jis pateikė jiems daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir kalbėdamas apie Dievo karalystę.
4 Kartą, būdamas kartu su jais, liepė jiems nepasišalinti iš Jeruzalės, bet laukti Tėvo pažado, – „apie kurį, – pasakė Jis, – esate girdėję iš manęs;
5 nes Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia“.
6 Susirinkusieji paklausė Jį: „Viešpatie, gal Tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“
7 Jis jiems tarė: „Ne jūsų reikalas žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo valdžia.
8 Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jėgos ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir lig pat žemės pakraščių“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: aprūpinamas · atskleista · dangaus ratai · dievas perves · dievas ugnis · dievo kvapas
1 Paskui Jėzus vėl pasirodė mokiniams prie Tiberiados ežero. Pasirodė taip.
2 Buvo drauge Simonas Petras, Tomas, vadinamas Dvyniu, Natanaelis iš Galilėjos Kanos, Zebediejaus sūnūs ir dar du kiti Jėzaus mokiniai.
3 Simonas Petras jiems sako: „Einu žvejoti“. Jie pasisiūlė: „Ir mes einame su tavimi“. Nuėję jie tuojau sulipo į valtį, tačiau tą naktį nieko nesugavo.
4 Rytui auštant, ant kranto pasirodė bestovįs Jėzus. Bet mokiniai nepažino, kad tai buvo Jėzus.
5 O Jėzus jiems tarė: „Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?“ Jie atsakė: „Ne“.
6 Tada Jis pasakė: „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite“. Jie užmetė ir nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės.
7 Tuomet tasai mokinys, kurį Jėzus mylėjo, sako Petrui: „Tai Viešpats!“ Išgirdęs, jog tai Viešpats, Simonas Petras persijuosė drabužį, – mat buvo neapsirengęs, – ir šoko į ežerą.
8 Kiti mokiniai atsiyrė valtimi, nes buvo netoli kranto – maždaug už dviejų šimtų mastų – ir atitempė tinklą su žuvimis.
9 Išlipę į krantą, jie pamatė žėrinčias žarijas, ant jų padėtą žuvį ir duonos.
10 Jėzus jiems tarė: „Atneškite ką tik pagautų žuvų“.
11 Simonas Petras nuėjo ir išvilko į krantą tinklą, pilną didelių žuvų, iš viso šimtą penkiasdešimt tris. Nors jų buvo tokia gausybė, tačiau tinklas nesuplyšo.
12 Jėzus tarė: „Eikite šen pusryčių!“ Ir nė vienas iš mokinių neišdrįso paklausti: „Kas Tu esi?“, nes jie žinojo, jog tai Viešpats.
13 Jėzus priėjo, paėmė duonos ir davė jiems, taip pat ir žuvies.
14 Tai jau trečią kartą pasirodė savo mokiniams Jėzus, prisikėlęs iš numirusių.
15 Papusryčiavus Jėzus paklausė Simoną Petrą: „Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane labiau už šituos?“ Jis atsakė: „Taip, Viešpatie, Tu žinai, kad Tave myliu“. Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avinėlius“.
16 Ir antrą kartą Jėzus paklausė: „Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane?“ Tas atsiliepė: „Taip, Viešpatie, Tu žinai, kad Tave myliu“. Jėzus jam pasakė: „Ganyk mano avis“.
17 Jėzus paklausė trečią kartą: „Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane?“ Petras nuliūdo, kad Jis trečią kartą klausia: „Ar myli mane?“, ir atsakė: „Viešpatie, Tu viską žinai. Tu žinai, kad Tave myliu“. Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avis.
18 Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas, ir kitas tave perjuos ir ves, kur tu nenori“.
19 Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi Petras pašlovinsiąs Dievą. Tai pasakęs, dar pridūrė: „Sek paskui mane!“
20 Petras atsisukęs pamatė iš paskos einantį mokinį, kurį Jėzus mylėjo, kuris vakarienės metu buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės ir klausė: „Viešpatie, kas Tave išduos?“
21 Pamatęs jį, Petras tarė Jėzui: „Viešpatie, o kas bus šitam?“
22 Jėzus atsakė: „Jei Aš noriu, kad jis pasiliktų, kol ateisiu, kas gi tau? Tu sek paskui mane!“
23 Todėl pasklido šis žodis tarp brolių, jog tas mokinys nemirsiąs. Bet Jėzus nesakė, kad Jis nemirs, tik: „Jei noriu, kad jis pasiliktų, kol ateisiu, kas gi tau?“
24 Tai ir yra tas mokinys, kuris liudija apie tuos dalykus ir juos aprašė, ir mes žinome, kad jo liudijimas tikras.
25 Yra dar daug kitų dalykų, kuriuos Jėzus padarė. Jeigu juos visus atskirai aprašytume, manau, kad visas pasaulis nesutalpintų knygų, kurios būtų parašytos. Amen.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: Achazas · būk tyla · Galilėjos ežeras · galilėjos kanos · Jėzaus išvaizda · Jėzaus ūgis
1 Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo prie kapo ir pamatė, kad akmuo nuo kapo nuristas.
2 Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir nežinome, kur Jį padėjo“.
3 Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo.
4 Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapą.
5 Pasilenkęs jis pamatė numestas drobules, tačiau į vidų nėjo.
6 Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir pamatė numestas drobules
7 ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis paliktą, bet suvyniotą ir atskirai padėtą.
8 Tada įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo.
9 Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad Jis turėsiąs prisikelti iš numirusių.
10 Paskui mokiniai vėl sugrįžo namo.
11 O Marija stovėjo lauke prie kapo ir verkė. Verkdama ji pasilenkė, pažvelgė į kapo vidų
12 ir pamatė du angelus baltais drabužiais sėdinčius – vieną galvūgalyje, kitą kojų vietoje – ten, kur būta Jėzaus kūno.
13 Jie paklausė ją: „Moterie, ko verki?“ Ji atsakė: „Paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur Jį padėjo“.
14 Tai tarusi, ji atsisuko ir pamatė stovintį Jėzų, bet nepažino, kad tai Jėzus.
15 Jėzus jai tarė: „Moterie, ko verki? Ko ieškai?“ Ji, manydama, jog tai sodininkas, atsakė: „Gerbiamasis, jei tamsta Jį išnešei, pasakyk man, kur Jį padėjai. Aš Jį pasiimsiu“.
16 Jėzus jai sako: „Marija!“ Ji atsigręžė ir sušuko: „Rabuni!“ (Tai reiškia: „Mokytojau“).
17 Jėzus jai tarė: „Neliesk manęs! Aš dar neįžengiau pas savo Tėvą. Eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: ‘Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą’“.
18 Marija Magdalietė nuėjo ir pranešė mokiniams, kad mačiusi Viešpatį ir ką Jis jai sakęs.
19 Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“
20 Tai pasakęs, Jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį.
21 Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir Aš jus siunčiu“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: dienos pradžia · du įsakymai · gyvenimas kristuje · hazaelis · ir būsi · jėzaus pradžia
1 Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo prie kapo ir pamatė, kad akmuo nuo kapo nuristas.
2 Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir nežinome, kur Jį padėjo“.
3 Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo.
4 Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapą.
5 Pasilenkęs jis pamatė numestas drobules, tačiau į vidų nėjo.
6 Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir pamatė numestas drobules
7 ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis paliktą, bet suvyniotą ir atskirai padėtą.
8 Tada įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo.
9 Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad Jis turėsiąs prisikelti iš numirusių.
10 Paskui mokiniai vėl sugrįžo namo.
11 O Marija stovėjo lauke prie kapo ir verkė. Verkdama ji pasilenkė, pažvelgė į kapo vidų
12 ir pamatė du angelus baltais drabužiais sėdinčius – vieną galvūgalyje, kitą kojų vietoje – ten, kur būta Jėzaus kūno.
13 Jie paklausė ją: „Moterie, ko verki?“ Ji atsakė: „Paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur Jį padėjo“.
14 Tai tarusi, ji atsisuko ir pamatė stovintį Jėzų, bet nepažino, kad tai Jėzus.
15 Jėzus jai tarė: „Moterie, ko verki? Ko ieškai?“ Ji, manydama, jog tai sodininkas, atsakė: „Gerbiamasis, jei tamsta Jį išnešei, pasakyk man, kur Jį padėjai. Aš Jį pasiimsiu“.
16 Jėzus jai sako: „Marija!“ Ji atsigręžė ir sušuko: „Rabuni!“ (Tai reiškia: „Mokytojau“).
17 Jėzus jai tarė: „Neliesk manęs! Aš dar neįžengiau pas savo Tėvą. Eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: ‘Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą’“.
18 Marija Magdalietė nuėjo ir pranešė mokiniams, kad mačiusi Viešpatį ir ką Jis jai sakęs.
19 Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“
20 Tai pasakęs, Jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį.
21 Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir Aš jus siunčiu“.
22 Tai pasakęs, Jis kvėpė į juos ir tarė: „Priimkite Šventąją Dvasią.
23 Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“.
24 Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus atėjo.
25 Tad kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis atsakė: „Jeigu aš nepamatysiu Jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu Jo šono – netikėsiu“.
26 Po aštuonių dienų Jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“
27 Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir pažiūrėk į mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; nebūk netikintis – būk tikintis“.
28 Tomas atsakė Jam: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“
29 Jėzus jam tarė: „Tomai, tu įtikėjai, nes mane pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“
30 Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė ir daug kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje.
31 O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus, ir kad tikėdami turėtumėte gyvenimą per Jo vardą.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: dienos pradžia · du įsakymai · gyvenimas kristuje · hazaelis · ir būsi · jėzaus pradžia
1 Tai pasakęs, Jėzus pakėlė akis į dangų ir prabilo: „Tėve, atėjo valanda! Pašlovink savo Sūnų, kad ir Tavo Sūnus pašlovintų Tave;
2 nes Tu davei Jam valdžią kiekvienam kūnui, kad visiems, kuriuos esi Jam davęs, Jis teiktų amžinąjį gyvenimą.
3 Tai yra amžinasis gyvenimas: kad jie pažintų Tave, vienintelį tikrąjį Dievą ir Tavo siųstąjį Jėzų Kristų.
4 Aš pašlovinau Tave žemėje. Atlikau darbą, kurį buvai man davęs nuveikti.
5 Dabar Tu, Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią pas Tave turėjau dar prieš pasaulio buvimą.
6 Aš apreiškiau Tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio. Jie buvo Tavo, ir Tu juos davei man, ir jie laikėsi Tavojo žodžio.
7 Dabar jie suprato, kad visa, ką man davei, yra iš Tavęs.
8 Nes Tavo man duotus žodžius Aš perdaviau jiems, ir jie priėmė juos ir tikrai pažino, kad iš Tavęs išėjau, ir jie įtikėjo, kad mane siuntei.
9 Aš meldžiu už juos. Ne už pasaulį meldžiu, bet už tuos, kuriuos man davei, nes jie yra Tavo!
10 Ir visa, kas mano, yra Tavo, o kas Tavo, yra mano, ir Aš pašlovintas juose.
11 Aš jau nebe pasaulyje, bet jie dar pasaulyje. Aš einu pas Tave. Šventasis Tėve, išlaikyk juos savo vardu – tuos, kuriuos man davei, kad jie būtų viena kaip ir mes.
12 Kol buvau su jais pasaulyje, Aš išlaikiau juos Tavo vardu; Aš išsaugojau tuos, kuriuos man davei, ir nė vienas iš jų nepražuvo, išskyrus pražūties sūnų, kad išsipildytų Raštas.
13 Bet dabar Aš einu pas Tave ir tai kalbu pasaulyje, kad jie turėtų savyje tobulą mano džiaugsmą.
14 Aš jiems daviau Tavo žodį, ir pasaulis jų nekentė, nes jie ne iš pasaulio, kaip ir Aš ne iš pasaulio.
15 Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo pikto.
16 Jie nėra iš pasaulio, kaip ir Aš ne iš pasaulio.
17 Pašventink juos savo tiesa! Tavo žodis yra tiesa.
18 Kaip Tu mane siuntei į pasaulį, taip ir Aš juos pasiunčiau į pasaulį.
19 Dėl jų Aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa.
20 Ne tik už juos meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės, –
21 kad jie visi būtų viena. Kaip Tu, Tėve, manyje ir Aš Tavyje, kad ir jie būtų viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog Tu mane siuntei.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: bejėgis · ištaisai · Dieviškumas · Dievo mintys · amžinajam gyvenimui · amžinasis gyvenimas
1 „Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – vynininkas.
2 Kiekvieną šakelę manyje, neduodančią vaisiaus, Jis išpjauna, o kiekvieną šakelę, nešančią vaisių, apvalo, kad ji duotų daugiau vaisiaus.
3 Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau.
4 Pasilikite manyje, ir Aš jumyse. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, – taip ir jūs, jei nepasiliksite manyje.
5 Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir Aš jame, tas duoda daug vaisių; nes be manęs jūs negalite nieko nuveikti.
6 Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs.
7 Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, – jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums duota.
8 Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai.
9 Kaip mane Tėvas pamilo, taip ir Aš jus pamilau. Pasilikite mano meilėje!
10 Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip Aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku Jo meilėje.
11 Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse liktų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.
12 Tai yra mano įsakymas, kad mylėtumėte vienas kitą, kaip Aš jus pamilau.
13 Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda.
14 Jūs esate mano draugai, jei darote, ką jums įsakau.
15 Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus Aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką iš savo Tėvo girdėjau.
16 Ne jūs mane išsirinkote, bet Aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, – kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, Jis jums duotų.
17 Aš jums tai įsakau: mylėkite vienas kitą!“
18 „Jei pasaulis jūsų nekenčia, žinokite, kad manęs jis nekentė pirmiau negu jūsų.
19 Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Kadangi jūs – ne pasaulio, bet Aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia.
20 Atsiminkite žodžius, kuriuos jums sakiau: ‘Tarnas ne didesnis už savo šeimininką!’ Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios; jeigu laikėsi mano žodžio, laikysis ir jūsų.
21 Bet visa tai jums darys dėl mano vardo, nes jie nepažįsta To, kuris mane siuntė.
22 Jei nebūčiau atėjęs ir jiems kalbėjęs, jie neturėtų nuodėmės. O dabar jie neturi kuo pateisinti savo nuodėmės.
23 Kas manęs nekenčia, nekenčia ir mano Tėvo.
24 Jeigu nebūčiau tarp jų padaręs darbų, kurių niekas kitas nedarė, jie neturėtų nuodėmės. O dabar jie matė, ir nekenčia ir manęs, ir mano Tėvo.
25 Bet kad išsipildytų užrašytas Įstatyme žodis: ‘Jie manęs nekentė be priežasties’.
26 Kai ateis Guodėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, – Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo, – Jis liudys apie mane.
27 Ir jūs liudysite, nes nuo pradžios su manimi buvote“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: apie vynuoges · as esu · aš tavęs · aš tavo · augintojas · dovydo nuodėmės
1 „Tenebūgštauja jūsų širdys! Tikite Dievą – tikėkite ir mane!
2 Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, būčiau jums pasakęs. Einu jums vietos paruošti.
3 Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir Aš.
4 Kur Aš einu, jūs žinote, ir kelią jūs žinote“.
5 Tomas Jam sako: „Viešpatie, mes nežinome, kur Tu eini, tai kaip žinosime kelią?“
6 Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.
7 Jeigu pažinote mane, tai pažinsite ir mano Tėvą. Jau nuo šiol Jį pažįstate ir esate Jį matę“.
8 Pilypas Jam sako: „Viešpatie, parodyk mums Tėvą, ir bus mums gana“.
9 Jėzus jam taria: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti? Kas matė mane, matė Tėvą! Tad kaip gali sakyti: ‘Parodyk mums Tėvą’?
10 Nejaugi tu netiki, kad Aš esu Tėve ir Tėvas manyje? Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu; Tėvas, esantis manyje – Jis daro darbus.
11 Tikėkite manimi, kad Aš esu Tėve ir Tėvas manyje, arba tikėkite mane dėl pačių darbų!
12 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos Aš darau, ir dar už juos didesnių darys, nes Aš einu pas savo Tėvą.
13 Ir ko tik prašysite mano vardu, Aš padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje.
14 Ko tik prašysite mano vardu, Aš padarysiu.
15 Jei mylite mane, laikykitės mano įsakymų.
16 Ir Aš paprašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Guodėją, kad Jis liktų su jumis per amžius.
17 Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes Jos nemato ir nepažįsta. O jūs Ją pažįstate, nes Ji yra su jumis ir bus jumyse.
18 Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus.
19 Dar valandėlė, ir pasaulis manęs nebematys. O jūs mane matysite, nes Aš gyvenu ir jūs gyvensite.
20 Tą dieną jūs suprasite, kad Aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir Aš jumyse.
21 Kas žino mano įsakymus ir jų laikosi, tas myli mane. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir Aš jį mylėsiu ir pats jam apsireikšiu“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: abejonės svyravimas · dangaus ratai · dangiška jeruzalė · dangiška karalyste · danguje ženklai · dievo delnuose
1 „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas neįeina pro vartus į avių gardą, bet įlipa pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas.
2 O kas pro vartus įeina, tas avių ganytojas.
3 Jam sargas atidaro, ir avys klauso jo balso. Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išveda.
4 Išsivaręs savąsias avis, jis eina priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą.
5 O paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimųjų balso“.
6 Jėzus pasakė jiems tą palyginimą, bet jie nesuprato, ką tai reiškia.
7 Tuomet Jėzus kalbėjo jiems toliau: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Aš – avių vartai.
8 Visi, kurie pirma manęs atėjo, buvo vagys ir plėšikai, todėl avys jų neklausė.
9 Aš esu vartai. Jei kas įeis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis ir ganyklą sau ras.
10 Vagis ateina tik vogti, žudyti ir naikinti. Aš atėjau, kad jie turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų.
11 Aš esu gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo savo gyvybę.
12 O samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas griebia jas ir išsklaido.
13 Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi.
14 Aš esu gerasis ganytojas: Aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane.
15 Kaip mane pažįsta Tėvas, taip ir Aš pažįstu Tėvą ir už avis guldau savo gyvybę.
16 Ir kitų avių turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos girdės mano balsą, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: avies meilė · avių vartai · dievo alkis · izraelio avis · kaip vagis · kunigaikštistė
1 Jėzus nuėjo į Alyvų kalną.
2 Anksti rytą Jis vėl atėjo į šventyklą. Visi žmonės rinkosi prie Jo, ir Jis atsisėdęs juos mokė.
3 Rašto žinovai ir fariziejai atvedė pas Jį moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją viduryje
4 ir kreipėsi į Jį: „Mokytojau, ši moteris buvo pagauta svetimaujant.
5 Mozė Įstatyme mums įsakė tokias užmėtyti akmenimis. O ką Tu pasakysi?“
6 Jie tai sakė, mėgindami Jį, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus, jų nepaisydamas, pasilenkęs rašė pirštu ant žemės.
7 Jiems nesiliaujant klausinėti, Jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas sviedžia į ją akmenį“.
8 Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės.
9 Tai išgirdę, sąžinės apkaltinti jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų iki paskutiniojo.
10 Atsitiesęs ir nebematydamas nė vieno, tik moterį, Jėzus paklausė: „Moterie, kur tie tavo kaltintojai? Niekas tavęs nepasmerkė?“
11 Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie“. Jėzus jai tarė: „Nė Aš tavęs nesmerkiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“.
12 Jėzus vėl prabilo: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsoje, bet turės gyvenimo šviesą“.
13 Tada fariziejai Jam pasakė: „Tu pats apie save liudiji, – tavo liudijimas netikras“.
14 Jėzus jiems atsakė: „Nors Aš ir liudiju pats apie save, mano liudijimas yra tikras, nes Aš žinau, iš kur atėjau ir kur einu. O jūs nežinote, nei iš kur Aš atėjau, nei kur einu.
15 Jūs teisiate pagal kūną, Aš neteisiu nė vieno.
16 O jeigu Aš ir teisiu – mano teismas teisingas, nes Aš ne vienas, bet esu Aš ir mane siuntęs Tėvas.
17 Ir jūsų Įstatyme parašyta, kad dviejų asmenų liudijimas tikras.
18 Aš liudiju pats apie save, ir apie mane liudija mane siuntęs Tėvas“.
19 Jie paklausė: „Kur yra Tavo Tėvas?“ Jėzus atsakė: „Jūs nepažįstate nei manęs, nei mano Tėvo. Jei pažintumėte mane, pažintumėte ir mano Tėvą“.
20 Šiuos žodžius Jėzus pasakė, mokydamas šventyklos iždinėje. Ir niekas Jo nesuėmė, nes dar nebuvo atėjusi Jo valanda.
21 Jėzus vėl jiems kalbėjo: „Aš išeinu, ir jūs ieškosite manęs ir mirsite savo nuodėmėse. Kur Aš einu, jūs negalite nueiti“.
22 Tada žydai ėmė kalbėti: „Nejaugi Jis nusižudys, kad sako: ‘Kur Aš einu, jūs negalite nueiti’?“
23 Jis atsakė: „Jūs esate iš pažemių, o Aš esu iš aukštybės. Jūs – iš šio pasaulio, o Aš – ne iš šio pasaulio.
24 Dėl to Aš jums sakiau, kad mirsite savo nuodėmėse. Jeigu netikėsite, kad Aš Esu, – mirsite savo nuodėmėse“.
25 Tada jie klausė: „Kas Tu esi?“ Jėzus atsakė: „Tas, ką nuo pradžios jums sakiau.
26 Daug turiu ką apie jus kalbėti ir teisti, bet teisingas yra mano Siuntėjas, ir Aš skelbiu pasauliui, ką iš Jo girdėjau“.
27 Jie nesuprato, kad Jis kalbėjo jiems apie Tėvą.
28 O Jėzus tęsė: „Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, tuomet suprasite, kad Aš Esu ir kad nieko nedarau iš savęs, bet skelbiu tai, ko mane Tėvas išmokė.
29 Mano Siuntėjas yra su manimi; Tėvas nepaliko manęs vieno, nes visuomet darau, kas Jam patinka“.
30 Jam tai kalbant, daugelis įtikėjo Jį.
31 Jėzus kalbėjo įtikėjusiems Jį žydams: „Jei jūs pasiliekate mano žodyje, iš tiesų esate mano mokiniai;
32 ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“.
33 Jie Jam atsakė: „Mes esame Abraomo palikuonys ir niekada niekam nevergavome. Kaipgi Tu sakai: ‘Tapsite laisvi’?“
34 Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas.
35 Bet vergas nepasilieka namuose amžinai, o Sūnus pasilieka amžinai.
36 Jei tad Sūnus jus išlaisvins, iš tiesų būsite laisvi.
37 Aš žinau, kad jūs Abraomo palikuonys. Bet jūs norite mane nužudyti, nes mano žodžiui nėra jumyse vietos.
38 Aš kalbu, ką esu matęs pas savo Tėvą. O jūs darote, ką matėte pas savo tėvą“.
39 Jie atsiliepė: „Mūsų tėvas Abraomas!“ Jėzus jiems tarė: „Jei jūs būtumėte Abraomo vaikai, darytumėte Abraomo darbus.
40 Bet dabar jūs norite nužudyti mane – žmogų, kuris kalbėjo jums tiesą, girdėtą iš Dievo. Šitaip Abraomas nedarė!
41 Jūs darote savo tėvo darbus“. Jie atsakė: „Mes nesame pavainikiai ir turime vieną Tėvą – Dievą“.
42 Jėzus kalbėjo jiems toliau: „Jei Dievas būtų jūsų Tėvas, jūs mylėtumėte mane, nes Aš iš Dievo išėjau ir čia atėjau. Aš ne pats nuo savęs atėjau, bet Jis mane siuntė.
43 Kodėl gi nesuprantate, ką jums sakau? Todėl, kad negalite mano žodžių klausyti.
44 Jūsų tėvas – velnias, ir jūs norite vykdyti savo tėvo troškimus. Jis nuo pat pradžios buvo žmogžudys ir nesilaikė tiesos, nes jame nėra tiesos. Kalbėdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas.
45 O kadangi Aš kalbu tiesą, jūs netikite manimi.
46 Kas iš jūsų apkaltins mane nuodėme? Jeigu tad tiesą sakau, kodėl netikite manimi?
47 Kas iš Dievo yra, tas Dievo žodžių klauso. Jūs neklausote todėl, kad nesate iš Dievo“.
48 Tuomet žydai atsiliepė: „Argi mes ne teisingai sakome, kad Tu samarietis ir Tavyje demonas?“
49 Jėzus jiems atsakė: „Nėra manyje demono. Aš gerbiu savo Tėvą, o jūs negerbiate manęs.
50 Aš neieškau sau šlovės: yra, kas ieško ir teisia.
51 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas laikysis mano žodžio, nematys mirties per amžius“.
52 Žydai Jam pasakė: „Dabar mes žinome, kad Tu demono apsėstas! Juk mirė Abraomas ir pranašai, o Tu sakai: ‘Kas laikysis mano žodžio, tas neragaus mirties per amžius’.
53 Argi Tu didesnis už mūsų tėvą Abraomą, kuris mirė? Pranašai irgi mirė. Kuo Tu dediesi?“
54 Jėzus atsakė: „Jei Aš save šlovinčiau, mano šlovė būtų niekai. Mane šlovina mano Tėvas, apie kurį jūs sakote: ‘Jis yra mūsų Dievas’.
55 Ir jūs Jo nepažįstate, o Aš Jį pažįstu. Jei sakyčiau, kad Jo nepažįstu, būčiau toks kaip jūs – melagis. Bet Aš Jį pažįstu ir laikausi Jo žodžio.
56 Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad matysiąs manąją dieną; jis ją išvydo ir džiaugėsi“.
57 Tada žydai Jam sakė: „Dar neturi nė penkiasdešimt metų ir esi matęs Abraomą?!“
58 Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: pirmiau, negu buvo Abraomas, Aš Esu!“
59 Tada jie griebėsi akmenų, norėdami mesti į Jį, bet Jėzus pasislėpė ir, praeidamas pro juos, išėjo iš šventyklos ir nuėjo tolyn.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: alyvų kalne · meta akmenį · gyv šaltinis · kiekvieną mintį · mano našta · neis gyvens
1 Paskui Jėzus nuvyko į kitą pusę Galilėjos, arba Tiberiados, ežero.
2 Jį lydėjo gausi minia, nes žmonės matė stebuklus, kuriuos Jis darė ligoniams.
3 Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo su savo mokiniais.
4 Artėjo žydų šventė Pascha.
5 Pakėlęs akis ir pamatęs, kokia didelė minia pas Jį atėjusi, Jėzus paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“
6 Jis klausė, mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs.
7 Pilypas Jam atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent gabalėlį“.
8 Vienas iš mokinių, Simono Petro brolis Andriejus, Jam pasakė:
9 „Čia yra vienas berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepalus ir dvi žuveles. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“
10 Jėzus tarė: „Susodinkite žmones!“ Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų.
11 Tada Jėzus paėmė duoną ir padėkojęs išdalino mokiniams, o mokiniai ten sėdintiems; taip pat ir žuvis, kiek kas norėjo.
12 Kai žmonės pasisotino, Jis pasakė savo mokiniams: „Surinkite trupinius, kad niekas nepražūtų“.
13 Taigi jie surinko ir iš penkių miežinės duonos kepalų pripylė dvylika pintinių trupinių, kurie buvo atlikę nuo valgiusiųjų.
14 Pamatę Jėzaus padarytą stebuklą, žmonės sakė: „Jis tikrai yra Tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį“.
15 O Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti Jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną.
16 Atėjus vakarui, Jo mokiniai nusileido prie ežero,
Šios eilutės taip pat ieškota temose: didžioji jūra · Galilėjos ežeras · galilėjos kanos · Galilėjos mieste · jūra · natos
1 Paskui Jėzus nuvyko į kitą pusę Galilėjos, arba Tiberiados, ežero.
2 Jį lydėjo gausi minia, nes žmonės matė stebuklus, kuriuos Jis darė ligoniams.
3 Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo su savo mokiniais.
4 Artėjo žydų šventė Pascha.
5 Pakėlęs akis ir pamatęs, kokia didelė minia pas Jį atėjusi, Jėzus paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“
6 Jis klausė, mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs.
7 Pilypas Jam atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent gabalėlį“.
8 Vienas iš mokinių, Simono Petro brolis Andriejus, Jam pasakė:
9 „Čia yra vienas berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepalus ir dvi žuveles. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“
10 Jėzus tarė: „Susodinkite žmones!“ Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų.
11 Tada Jėzus paėmė duoną ir padėkojęs išdalino mokiniams, o mokiniai ten sėdintiems; taip pat ir žuvis, kiek kas norėjo.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: didžioji jūra · Galilėjos ežeras · galilėjos kanos · Galilėjos mieste · jūra · natos
16 Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: abejonės dievu · apreiškei mažutėliams · dievo dovana · dievo vardo · gamta · ieškoti viešpaties
1 Buvo vienas fariziejus, vardu Nikodemas, žydų vyresnysis.
2 Jis atėjo naktį pas Jėzų ir kreipėsi į Jį: „Rabi, mes žinome, kad esi mokytojas, atėjęs nuo Dievo, nes niekas negalėtų daryti tokių ženklų, kokius Tu darai, jeigu Dievas nebūtų su juo“.
3 Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas negims iš naujo, negalės regėti Dievo karalystės“.
4 Nikodemas paklausė: „Bet kaip gali gimti žmogus, būdamas senas? Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir gimti?“
5 Jėzus atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas negims iš vandens ir Dvasios, negalės įeiti į Dievo karalystę.
6 Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia.
7 Nesistebėk, jog pasakiau tau: jums būtina gimti iš naujo.
8 Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kur link nueina. Taip yra su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios“.
9 Nikodemas atsiliepė: „Kaip tai gali būti?“
10 Jėzus jam atsakė: „Tu esi Izraelio mokytojas ir šito nesupranti?
11 Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: mes kalbame, ką žinome, ir liudijame, ką matėme, o jūs nepriimate mūsų liudijimo.
12 Jei netikite man kalbant apie žemiškuosius dalykus, tai kaipgi tikėsite, jei kalbėsiu jums apie dangiškuosius?
13 Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Tas, kuris nužengė iš dangaus, – Žmogaus Sūnus, esantis danguje.
14 Kaip Mozė dykumoje iškėlė gyvatę, taip turi būti iškeltas Žmogaus Sūnus,
15 kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“.
16 Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.
17 Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas.
18 Kas Jį tiki, tas neteisiamas, o kas netiki, jau yra pasmerktas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus vardo.
19 O teismo nuosprendis yra toks: šviesa atėjo į pasaulį, bet žmonės labiau pamilo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti.
20 Kiekvienas, kuris daro bloga, neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai nebūtų atskleisti.
21 O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad pasirodytų, jog jo darbai atlikti Dieve.
22 Paskui Jėzus su savo mokiniais atėjo į Judėjos kraštą ir, ten su jais būdamas, krikštijo.
23 Taip pat ir Jonas krikštijo Enone, netoli Salimo, nes ten buvo daug vandens ir žmonės ten ateidavo ir buvo krikštijami.
24 Tada Jonas dar nebuvo įmestas į kalėjimą.
25 Tarp Jono mokinių ir vieno žydo kilo ginčas dėl apsivalymo.
26 Tad jie atėjo pas Joną ir pranešė: „Rabi, Tas kuris buvo su tavimi anapus Jordano, apie kurį tu paliudijai, – štai Jis krikštija, ir visi eina pas Jį“.
27 Jonas atsakė: „Žmogus nieko negali pasiimti, jeigu jam neduota iš dangaus.
28 Jūs patys galite man paliudyti, jog sakiau: aš ne Kristus! Aš siųstas būti tik Jo pirmtaku.
29 Kas turi sužadėtinę, tas sužadėtinis, o sužadėtinio bičiulis, kuris šalia stovi ir jį girdi, džiaugte džiaugiasi jaunikio balsu. Todėl šiam mano džiaugsmui jau nieko netrūksta.
30 Jis turi augti, o aš – mažėti“.
31 Kas iš aukštybių ateina, Tas už visus viršesnis, o kas iš žemės, – žemiškas yra ir žemiškai kalba. Kas iš dangaus ateina, Tas už visus viršesnis.
32 Jis liudija, ką matė ir girdėjo, tik niekas Jo liudijimo nepriima.
33 O kas Jo liudijimą priima, tas pripažįsta, jog Dievas teisus,
34 juk ką Dievas yra siuntęs, Tas kalba Dievo žodžius, nes Dievas teikia Dvasią be saiko.
35 Tėvas myli Sūnų ir visa yra atidavęs į Jo rankas.
36 Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas netiki Sūnumi – gyvenimo nematys: ant jo pasilieka Dievo rūstybė.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: būgnai · deginimas · eikite šalin · erikas · fariziejai · fariziejų raugo
1 Buvo vienas fariziejus, vardu Nikodemas, žydų vyresnysis.
2 Jis atėjo naktį pas Jėzų ir kreipėsi į Jį: „Rabi, mes žinome, kad esi mokytojas, atėjęs nuo Dievo, nes niekas negalėtų daryti tokių ženklų, kokius Tu darai, jeigu Dievas nebūtų su juo“.
3 Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas negims iš naujo, negalės regėti Dievo karalystės“.
4 Nikodemas paklausė: „Bet kaip gali gimti žmogus, būdamas senas? Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir gimti?“
5 Jėzus atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas negims iš vandens ir Dvasios, negalės įeiti į Dievo karalystę.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: būgnai · deginimas · eikite šalin · erikas · fariziejai · fariziejų raugo
14 Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio, pilno malonės ir tiesos.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: apreiškei mažutėliams · dievo kelias · dievo vardo · jėzaus garbė · jėzus · kalėjimai
1 Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: apie įsčias · bergždžias · brangus tikėjimas · dangaus ratai · didelis tikėjimas · dievo keliai
1 Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.
2 Jis pradžioje buvo pas Dievą.
3 Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas yra atsiradę.
4 Jame buvo gyvybė, ir gyvybė buvo žmonių šviesa.
5 Šviesa šviečia tamsoje, ir tamsa jos neužgožė.
6 Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas.
7 Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų apie šviesą ir kad visi per jį įtikėtų.
8 Jis nebuvo šviesa, bet atėjo liudyti apie šviesą.
9 Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į pasaulį.
10 Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per Jį atsirado, bet pasaulis Jo nepažino.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: apie įsčias · bergždžias · brangus tikėjimas · dangaus ratai · didelis tikėjimas · dievo keliai
1 Visas jų būrys pakilo ir nusivedė Jėzų pas Pilotą.
2 Ten jie ėmė Jį kaltinti, sakydami: „Mes nustatėme, kad šitas kiršina tautą ir draudžia mokėti ciesoriui mokesčius, tvirtindamas esąs Kristus ir karalius“.
3 Pilotas Jį paklausė: „Ar Tu esi žydų karalius?“ Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakai“.
4 Pilotas tarė aukštiesiems kunigams ir miniai: „Aš nerandu šitame žmoguje jokios kaltės“.
5 Bet jie visi atkakliai tvirtino: „Jis kursto tautą, mokydamas visoje Judėjoje, pradedant nuo Galilėjos iki čia“.
6 Pilotas, išgirdęs minint Galilėją, paklausė, ar tas žmogus galilėjietis.
7 Sužinojęs, kad Jėzus iš Erodo valdų, nusiuntė Jį pas Erodą, kuris irgi buvo tomis dienomis Jeruzalėje.
8 Erodas, išvydęs Jėzų, labai apsidžiaugė. Mat jis jau anksčiau troško Jį pamatyti, nes buvo daug apie Jį girdėjęs, ir tikėjosi išvysiąs Jį darant kokį nors stebuklą.
9 Jis pateikė Jėzui daug klausimų, bet Jis jam neatsakinėjo.
10 Tuo tarpu aukštieji kunigai ir Rašto žinovai apstoję be paliovos Jį kaltino.
11 Tada Erodas su savo kariais Jėzų paniekino ir išjuokė. Po to aprengė Jį šviesiu drabužiu ir pasiuntė atgal Pilotui.
12 Tą dieną Erodas ir Pilotas tapo draugais, o seniau jie pykosi.
13 Pilotas, sušaukęs aukštuosius kunigus, vyresniuosius ir minią,
14 pasakė jiems: „Jūs atvedėte man šitą žmogų, kaltindami Jį tautos kurstymu. Bet aš, Jį apklausęs jūsų akivaizdoje, neradau nė vienos Jam primetamos kaltės;
15 taip pat ir Erodas, nes aš buvau nusiuntęs jus pas jį. Taigi Jis nėra padaręs nieko, kas būtų verta mirties bausmės.
16 Aš tad Jį nuplakdinsiu ir paleisiu“.
17 Mat per šventę Pilotas turėjo paleisti jiems vieną kalinį.
18 Tada jie visi kartu ėmė šaukti: „Mirtis šitam! Paleisk mums Barabą!“
19 Barabas buvo pasodintas į kalėjimą už kažkokį maištą mieste ir žmogžudystę.
20 Norėdamas paleisti Jėzų, Pilotas vėl kreipėsi į juos,
21 bet jie nesiliovė šaukę: „Nukryžiuok Jį! Nukryžiuok!“
22 Jis trečią kartą prabilo į juos: „Ką bloga Jis padarė? Aš Jame nerandu nieko, už ką vertėtų bausti mirtimi. Taigi nuplakdinsiu Jį ir paleisiu“.
23 Tačiau jie, garsiai šaukdami, nesiliovė reikalauti, kad Jis būtų nukryžiuotas, ir jų bei aukštųjų kunigų šauksmas paėmė viršų.
24 Tuomet Pilotas nusprendė patenkinti jų reikalavimą.
25 Jis paleido jiems įkalintąjį už maištą ir žmogžudystę, kaip jie prašė, o Jėzų atidavė jų valiai.
26 Vesdami Jį, jie sulaikė Kirėnės gyventoją Simoną, grįžtantį iš laukų, ir uždėjo jam ant pečių kryžių, kad neštų jį paskui Jėzų.
27 Jį lydėjo didelė minia ir daug moterų, kurios raudojo ir aimanavo dėl Jo.
28 Atsigręžęs į jas, Jėzus tarė: „Jeruzalės dukros! Verkite ne dėl manęs, bet dėl savęs ir savo vaikų!
29 Nes štai ateina dienos, kai sakys: ‘Palaimintos nevaisingosios! Palaimintos įsčios, kurios negimdė, ir krūtys, kurios nežindė!’
30 Tada sakys kalnams: ‘Griūkite ant mūsų!’ ir kalvoms: ‘Pridenkite mus!’
31 Jeigu šitaip daro žaliam medžiui, tai kas gi laukia sauso?“
32 Kartu su Juo buvo vedami žudyti du nusikaltėliai.
33 Atėję į vietą, kuri vadinasi „Kaukolė“, jie nukryžiavo Jį ir du piktadarius – vieną iš dešinės, antrą iš kairės.
34 Jėzus tarė: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“. O jie, mesdami burtą, pasidalijo Jo drabužius.
35 Žmonės stovėjo ir žiūrėjo. Vyresnieji kartu su kitais šaipydamiesi kalbėjo: „Kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbsti, jei Jis – Kristus, Dievo išrinktasis!“
36 Iš Jo tyčiojosi ir kareiviai, prieidami, paduodami Jam rūgštaus vyno
37 ir sakydami: „Jei Tu žydų karalius – išgelbėk save!“
38 Viršum Jo buvo užrašas graikų, lotynų ir hebrajų kalbomis: „Šitas yra žydų karalius“.
39 Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių piktžodžiavo Jam: „Jei Tu esi Kristus, išgelbėk save ir mus!“
40 Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, pats būdamas taip pat nuteistas!
41 Mudu teisingai gavome, ko verti mūsų darbai, o šitas nieko blogo nepadarė“.
42 Ir jis tarė Jėzui: „Viešpatie, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę“.
43 Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“.
44 Buvo apie šeštą valandą, kai visoje šalyje pasidarė tamsu, ir taip buvo iki devintos valandos.
45 Saulė užtemo, ir šventyklos uždanga perplyšo pusiau.
46 Jėzus garsiu balsu sušuko: „Tėve, ‘į Tavo rankas pavedu savo dvasią’“. Ir tai pasakęs, atidavė dvasią.
47 Šimtininkas, matydamas, kas įvyko, ėmė garbinti Dievą ir tarė: „Iš tiesų šitas žmogus buvo teisusis!“
48 Ir visa minia, susirinkusi pažiūrėti reginio ir pamačiusi, kas įvyko, skirstėsi, mušdamasi į krūtinę.
49 Visi Jėzaus pažįstami ir moterys, Jį atlydėjusios iš Galilėjos, stovėjo atokiau ir viską matė.
50 Ir štai atėjo vienas vyras, vardu Juozapas, teismo tarybos narys, geras ir teisus žmogus,
51 kilęs iš žydų miesto Arimatėjos. Jis nesutiko su tarybos sprendimu ir poelgiu. Jis irgi laukė Dievo karalystės.
52 Taigi Juozapas nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno.
53 Nuėmęs Jį nuo kryžiaus, įvyniojo į drobulę ir paguldė uoloje iškaltame kape, kuriame dar niekas nebuvo laidotas.
54 Tai buvo Prisirengimo diena, jau beprasidedant sabatui.
55 Moterys, kurios buvo atėjusios su Jėzumi iš Galilėjos, atsekė iš paskos, stebėjo kapą ir matė, kaip buvo paguldytas Jo kūnas.
56 Sugrįžusios jos paruošė kvepalų ir tepalų, o per sabatą ilsėjosi, kaip reikalavo Įstatymas.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: dievo kunigas · kristus kunigas · kunigas tarnas · poncijaus pilotas · Jėzus karalius · nuodėmių atleidimas
1 Artėjo Neraugintos duonos šventė, vadinama Pascha.
2 Aukštieji kunigai ir Rašto žinovai ieškojo būdo nužudyti Jėzų, nes bijojo žmonių.
3 O šėtonas įėjo į Judą, vadinamą Iskarijotu, vieną iš dvylikos.
4 Tas nuėjęs tarėsi su aukštaisiais kunigais ir sargybos viršininkais, kaip Jį išduoti.
5 Šie apsidžiaugė ir sutarė duoti jam pinigų.
6 Judas pažadėjo ir ieškojo progos išduoti jiems Jėzų, miniai nematant.
7 Atėjo Neraugintos duonos diena, kada reikėjo pjauti Paschos avinėlį.
8 Jėzus pasiuntė Petrą ir Joną, liepdamas: „Eikite ir paruoškite mums valgyti Paschą“.
9 Jie paklausė: „Kur nori, kad paruoštume?“
10 Jis atsakė: „Štai jums įeinant į miestą, jus pasitiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Sekite paskui jį iki tų namų, į kuriuos jis įeis,
11 ir sakykite namų šeimininkui: ‘Mokytojas liepė paklausti: Kur svečių kambarys, kuriame galėčiau su mokiniais valgyti Paschą?’
12 Jis parodys jums didelį apstatytą aukštutinį kambarį. Ten ir paruoškite“.
13 Nuėję jie rado viską, kaip Jis sakė, ir paruošė Paschą.
14 Atėjus metui, Jis sėdo prie stalo, ir dvylika apaštalų drauge su Juo.
15 Ir Jis tarė jiems: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Paschą prieš kentėdamas.
16 Sakau jums, nuo šiol daugiau jos nebevalgysiu, kol ji išsipildys Dievo karalystėje“.
17 Paėmęs taurę, Jis padėkojo ir tarė: „Imkite ir dalykitės.
18 Sakau jums: Aš nebegersiu vynmedžio vaisiaus, kol ateis Dievo karalystė“.
19 Ir, paėmęs duoną, Jis padėkojo, laužė ją ir davė jiems, sakydamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui“.
20 Lygiai taip po vakarienės Jis paėmė taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas.
21 Bet štai mano išdavėjo ranka yra kartu su manąja ant stalo.
22 Žmogaus Sūnus, tiesa, eina, kaip Jam paskirta, bet vargas tam žmogui, kuris Jį išduoda!“
23 Tada jie pradėjo klausinėti vienas kito, kas gi iš jų yra tas, kuris tai padarys.
24 Tarp jų taip pat kilo ginčas, kuris iš jų turėtų būti laikomas didžiausiu.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: didysis penktadienis · dvasinė duona · Jėzus duona · kasdienė duona · laužė duona · laužyti duona
1 Jėzus kalbėjo ir savo mokiniams: „Buvo vienas turtingas žmogus ir turėjo ūkvedį. Tas buvo jam apskųstas, esą eikvojąs jo turtą.
2 Tuomet, pasišaukęs jį, šeimininkas pasakė: ‘Ką aš girdžiu apie tave šnekant? Duok savo ūkvedžiavimo apyskaitą, nes daugiau nebegalėsi būti ūkvedžiu’.
3 O ūkvedys tarė sau: ‘Ką veiksiu, kad šeimininkas atima iš manęs ūkvedžiavimą? Kasti neįstengiu, o elgetauti – gėda.
4 Žinau, ką daryti, kad žmonės mane priimtų į savo namus, kai būsiu atleistas iš tarnybos’.
5 Jis pasikvietė po vieną savo šeimininko skolininkus ir klausė pirmąjį: ‘Kiek esi skolingas mano šeimininkui?’
6 Šis atsakė: ‘Šimtą statinių aliejaus’. Tada jis tarė: ‘Imk savo skolos raštą, sėsk ir tuoj pat rašyk: penkiasdešimt’.
7 Paskui klausė kitą: ‘O kiek tu skolingas?’ Anas atsakė: ‘Šimtą saikų kviečių’. Jis tarė: ‘Imk skolos raštą ir rašyk: aštuoniasdešimt’.
8 Šeimininkas pagyrė neteisųjį ūkvedį, kad jis gudriai pasielgė. Šio pasaulio vaikai sumanesni tarp savųjų negu šviesos vaikai“.
9 „Ir Aš jums sakau: darykitės bičiulių neteisiosios Mamonos dėka, kad, jūsų galui atėjus, jie priimtų jus į amžinuosius namus.
10 Kas ištikimas mažame dalyke, tas ištikimas ir dideliame, o kas neteisingas mažame, tas neteisingas ir dideliame.
11 Jei nebuvote ištikimi, tvarkydami neteisiąją Mamoną, tai kas jums patikės tikruosius turtus?
12 Ir jeigu nebuvote ištikimi su svetimu daiktu, tai kas jums duos tai, kas jūsų?
13 Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams, nes jis arba vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno prisiriš, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“.
14 Visa tai girdėjo mėgstantys pinigus fariziejai ir šaipėsi iš Jėzaus.
15 O Jis jiems pasakė: „Jūs žmonių akyse dedatės teisūs, bet Dievas mato jūsų širdis. Nes tai, kas žmonėse aukštinama, Dievo akyse bjauru“.
16 „Įstatymas ir pranašai – iki Jono; nuo tada skelbiama Dievo karalystė, ir kiekvienas į ją veržiasi.
17 Greičiau dangus ir žemė praeis, negu iš Įstatymo iškris bent vienas brūkšnelis.
18 Kiekvienas, kuris atleidžia žmoną ir veda kitą – svetimauja. Ir kas veda vyro atleistąją, taip pat svetimauja“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: apsukrus prievaizdas · būgnai · dosnumas · jam priklauso · Jėzaus palyginimai · maži dalykai
1 Po to Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt mokinių ir išsiuntė juos po du, kad eitų pirma Jo į visus miestus bei vietoves, kur Jis pats ketino vykti.
2 Jis sakė jiems: „Pjūtis tikrai didelė, o darbininkų maža. Todėl melskite pjūties Viešpatį, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį.
3 Eikite! Štai Aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų.
4 Nesineškite nei piniginės, nei krepšio, nei sandalų ir nieko kelyje nesveikinkite.
5 Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: ‘Ramybė šiems namams!’
6 Ir jei ten bus ramybės sūnus, jūsų ramybė nužengs ant jo, o jei ne, – sugrįš pas jus.
7 Pasilikite tuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio. Nesikilnokite iš namų į namus.
8 Kai nueisite į kurį nors miestą ir jus priims, valgykite, kas bus jums padėta.
9 Gydykite jame esančius ligonius ir sakykite jiems: ‘Jums prisiartino Dievo karalystė!’
10 O kai užeisite į tokį miestą, kur jūsų nepriims, išėję į gatves, sakykite:
11 ‘Mes nusikratome prieš jus net jūsų miesto dulkes, prilipusias prie mūsų kojų. Tačiau vis tiek žinokite: Dievo karalystė prisiartino prie jūsų!’
12 Sakau jums: aną dieną Sodomai bus lengviau negu tam miestui.
13 Vargas tau, Chorazine! Vargas tau, Betsaida! Jeigu Tyre ir Sidone būtų padaryta stebuklų, kokie padaryti pas jus, jie seniai būtų atgailavę, sėdėdami su ašutine ir pelenuose.
14 Todėl Tyrui ir Sidonui teisme bus lengviau negu jums.
15 Ir tu, Kafarnaume, išaukštintas iki dangaus, nugarmėsi iki pragaro!
16 Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina. O kas niekina mane, niekina Tą, kuris mane siuntė“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: apsėstasis · brangus akmuo · geras dievas · gerkite krauja · gundyti · inkaras
1 Sabatui pasibaigus, auštant pirmajai savaitės dienai, Marija Magdalietė ir kita Marija atėjo pažiūrėti kapo.
2 Ir štai kilo smarkus žemės drebėjimas, nes Viešpaties angelas, nužengęs iš dangaus, atėjo, nurito akmenį nuo angos, ir atsisėdo ant jo.
3 Jo išvaizda buvo tarsi žaibo, o drabužiai balti kaip sniegas.
4 Išsigandę jo, sargybiniai ėmė drebėti ir sustingo lyg negyvi.
5 O angelas tarė moterims: „Nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas.
6 Jo čia nėra! Jis prisikėlė, kaip buvo sakęs. Įeikite, apžiūrėkite vietą, kur Viešpats gulėjo.
7 Ir skubiai duokite žinią Jo mokiniams: ‘Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją; tenai Jį pamatysite’. Štai aš jums tai pasakiau“.
8 Jos skubiai paliko kapą, apimtos išgąsčio bei didelio džiaugsmo, ir bėgo pranešti mokiniams.
9 Joms beeinant pranešti Jo mokiniams, štai Jėzus sutiko jas ir tarė: „Sveikos!“ Jos priėjo, apkabino Jo kojas ir pagarbino Jį.
10 Jėzus joms tarė: „Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys“.
11 Joms beeinant, keli sargybiniai atbėgo į miestą ir pranešė aukštiesiems kunigams, kas įvyko.
12 Tie susitiko su vyresniaisiais, pasitarę davė kareiviams daug pinigų
13 ir primokė: „Sakykite, kad, jums bemiegant, Jo mokiniai atėję naktį Jį pavogė.
14 O jeigu apie tai išgirstų valdytojas, mes jį įtikinsime ir apsaugosime jus nuo nemalonumų“.
15 Šie, paėmę pinigus, taip ir padarė, kaip buvo pamokyti. Šis žodis yra pasklidęs tarp žydų iki šios dienos.
16 Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus.
17 Jį pamatę, jie pagarbino Jį, tačiau kai kurie abejojo.
18 Tuomet priėjęs Jėzus jiems pasakė: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje.
19 Todėl eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu,
20 mokydami juos laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Amen“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: dienos pradžia · išvarytas · kristaus prisikėlimas · magdalietė · marijos garbė · marijos sūnūs
1 „Su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui.
2 Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną.
3 Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo.
4 Jis tarė jiems: ‘Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir, kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!’ Jie nuėjo.
5 Ir vėl išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis taip pat padarė.
6 Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus stovinčius be darbo ir sako jiems: ‘Ko čia stovite visą dieną be darbo?’
7 Jie atsakė: ‘Kad niekas mūsų nepasamdė’. Jis tarė jiems: ‘Eikite ir jūs į vynuogyną, ir, kas bus teisinga, jūs gausite’.
8 Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepė ūkvedžiui: ‘Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pradėdamas nuo paskutiniųjų ir baigdamas pirmaisiais!’
9 Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą kiekvienas gavo po denarą.
10 Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo po denarą.
11 Paėmę jie murmėjo prieš šeimininką,
12 sakydami: ‘Šitie paskutinieji tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą’.
13 Bet jis vienam iš jų atsakė: ‘Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi?
14 Imk, kas tavo, ir eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniam duoti tiek, kiek tau.
15 Argi aš neturiu teisės daryti ką noriu su tuo, kas mano? Ar todėl tavo akis pikta, kad aš geras?’
16 Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai; nes daug yra pašauktų, bet maža išrinktų“.
17 Išvykdamas į Jeruzalę, Jėzus pasiėmė skyrium dvylika mokinių ir kelyje kalbėjo jiems:
18 „Štai einame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus išduotas aukštiesiems kunigams bei Rašto žinovams. Jie nuteis Jį mirti,
19 atiduos pagonims tyčiotis, nuplakti ir nukryžiuoti, ir trečią dieną Jis prisikels“.
20 Tada prie Jėzaus priėjo Zebediejaus sūnų motina kartu su savo sūnumis ir, pagarbinusi Jį, ėmė kažko prašyti.
21 Jis paklausė jos: „Ko nori?“ Toji atsakė: „Leisk, kad šitie abu mano sūnūs Tavo karalystėje sėdėtų vienas Tavo dešinėje, o kitas kairėje“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: atgaiva · atsispirti blogiui · bažnyčios vienybė · darbininkai vynuogynas · Jėzaus palyginimai · kūnas šventas
1 Atėjo fariziejų ir sadukiejų ir mėgindami prašė Jį parodyti jiems ženklą iš dangaus.
2 Jis jiems atsakė: „Atėjus vakarui, jūs sakote: ‘Bus giedra, nes dangus raudonas’,
3 ir rytmetį: ‘Šiandien bus lietaus, nes rausta apsiniaukęs dangus’. Veidmainiai! Jūs mokate atpažinti dangaus veidą, o laiko ženklų – ne.
4 Pikta ir svetimaujanti karta ieško ženklo, tačiau jai nebus duota kito ženklo, kaip tik pranašo Jonos ženklas“. Ir, palikęs juos, nuėjo šalin.
5 Keldamiesi į kitą ežero pusę, mokiniai buvo užmiršę pasiimti duonos.
6 Jėzus jiems tarė: „Būkite atidūs ir saugokitės fariziejų bei sadukiejų raugo“.
7 O jie tarpusavy svarstė: „Tai todėl, kad nepasiėmėme duonos“.
8 Tai supratęs, Jėzus tarė: „Mažatikiai! Kodėl svarstote, kad nepasiėmėte duonos?
9 Argi dar nesuprantate? Ar neprisimenate penkių kepalų penkiems tūkstančiams ir kiek pintinių surinkote trupinių?
10 Arba septynių kepalų keturiems tūkstančiams ir kiek pintinių surinkote trupinių?!
11 Tad kaip nesuprantate, jog kalbėjau jums ne apie duoną. Fariziejų ir sadukiejų raugo saugokitės!“
12 Tada jie suprato, kad Jis liepė saugotis ne duonos raugo, bet fariziejų ir sadukiejų mokslo.
13 Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė savo mokinius: „Kuo žmonės mane, Žmogaus Sūnų, laiko?“
14 Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“.
15 Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“
16 Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus“.
17 Jėzus jam atsakė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tau tai apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje.
18 Ir Aš tau sakau: tu esi Petras, ir ant šios uolos Aš pastatysiu savo bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.
19 Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tu atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“.
20 Tada Jis griežtai įsakė savo mokiniams niekam neskelbti, kad Jis yra Jėzus – Kristus.
21 Nuo tada Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams, kad Jis turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo vyresniųjų, aukštųjų kunigų ir Rašto žinovų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti.
22 Tada Petras, pasivadinęs Jį į šalį, ėmė drausti: „Jokiu būdu, Viešpatie, Tau neturi taip atsitikti!“
23 Bet Jis atsisukęs pasakė Petrui: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne apie tai, kas Dievo, o kas žmonių“.
24 Tuomet Jėzus savo mokiniams pasakė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi.
25 Nes, kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją atras.
26 Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai? Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo sielą?
27 Nes Žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje su savo angelais, ir tuomet Jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus.
28 Iš tiesų sakau jums: kai kurie iš čia stovinčių neragaus mirties, kol pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį savo karalystėje“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: artinasi Dangus · burna kalba · fariziejai · fariziejų raugo · karališka kunigija · karališkoji kunigystė
1 Atėjo fariziejų ir sadukiejų ir mėgindami prašė Jį parodyti jiems ženklą iš dangaus.
2 Jis jiems atsakė: „Atėjus vakarui, jūs sakote: ‘Bus giedra, nes dangus raudonas’,
3 ir rytmetį: ‘Šiandien bus lietaus, nes rausta apsiniaukęs dangus’. Veidmainiai! Jūs mokate atpažinti dangaus veidą, o laiko ženklų – ne.
4 Pikta ir svetimaujanti karta ieško ženklo, tačiau jai nebus duota kito ženklo, kaip tik pranašo Jonos ženklas“. Ir, palikęs juos, nuėjo šalin.
5 Keldamiesi į kitą ežero pusę, mokiniai buvo užmiršę pasiimti duonos.
6 Jėzus jiems tarė: „Būkite atidūs ir saugokitės fariziejų bei sadukiejų raugo“.
7 O jie tarpusavy svarstė: „Tai todėl, kad nepasiėmėme duonos“.
8 Tai supratęs, Jėzus tarė: „Mažatikiai! Kodėl svarstote, kad nepasiėmėte duonos?
9 Argi dar nesuprantate? Ar neprisimenate penkių kepalų penkiems tūkstančiams ir kiek pintinių surinkote trupinių?
10 Arba septynių kepalų keturiems tūkstančiams ir kiek pintinių surinkote trupinių?!
11 Tad kaip nesuprantate, jog kalbėjau jums ne apie duoną. Fariziejų ir sadukiejų raugo saugokitės!“
12 Tada jie suprato, kad Jis liepė saugotis ne duonos raugo, bet fariziejų ir sadukiejų mokslo.
13 Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė savo mokinius: „Kuo žmonės mane, Žmogaus Sūnų, laiko?“
14 Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“.
15 Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“
16 Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus“.
17 Jėzus jam atsakė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tau tai apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje.
18 Ir Aš tau sakau: tu esi Petras, ir ant šios uolos Aš pastatysiu savo bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.
19 Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tu atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: artinasi Dangus · burna kalba · fariziejai · fariziejų raugo · karališka kunigija · karališkoji kunigystė
1 Anuo metu garsas apie Jėzų pasiekė tetrarchą Erodą,
2 ir jis savo tarnams pasakė: „Tai Jonas Krikštytojas! Jis prisikėlė iš numirusių, ir todėl jame veikia stebuklingos jėgos“.
3 Mat Erodas buvo suėmęs Joną, sukaustęs jį ir įmetęs į kalėjimą dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados.
4 Nes Jonas jam sakė: „Tau nevalia jos turėti“.
5 Erodas norėjo nužudyti Joną, bet bijojo žmonių, nes jie laikė jį pranašu.
6 Erodo gimimo dieną Erodiados duktė šoko svečiams ir patiko Erodui.
7 Todėl jis su priesaika pažadėjo jai duoti, ko tik ji paprašys.
8 O ši, savo motinos primokyta, tarė: „Duok man čia dubenyje Jono Krikštytojo galvą“.
9 Karalius nuliūdo, bet dėl priesaikos ir svečių įsakė duoti.
10 Jis pasiuntė nukirsti kalėjime Jonui galvą.
11 Jo galva buvo atnešta dubenyje ir įteikta mergaitei, kuri ją nunešė motinai.
12 Jono mokiniai atėję pasiėmė kūną, palaidojo ir nuėję pranešė Jėzui.
13 Tai išgirdęs, Jėzus valtimi nuplaukė į dykvietę, į vienumą. Minios sužinojo ir iš miestų pėsčiomis nusekė paskui.
14 Išlipęs Jėzus pamatė daugybę žmonių. Jėzui pagailo jų, ir Jis išgydė jų ligonius.
15 Atėjus vakarui, priėjo mokiniai ir tarė: „Čia dykvietė, ir jau vėlus metas. Paleisk žmones, kad, nuėję į kaimus, nusipirktų maisto“.
16 Bet Jėzus jiems atsakė: „Nėra reikalo jiems iš čia eiti. Jūs duokite jiems valgyti“.
17 Jie atsiliepė: „Mes čia turime tik penkis kepalus duonos ir dvi žuvis“.
18 Jis tarė: „Atneškite juos man“.
19 Ir, liepęs miniai susėsti ant žolės, Jis paėmė penkis duonos kepalus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, palaimino, laužė ir davė kepalus mokiniams, o tie dalijo žmonėms.
20 Visi valgė ir pasisotino. Ir surinko dvylika pilnų pintinių likusių trupinių.
21 O valgytojų buvo apie penkis tūkstančius vyrų, neskaičiuojant moterų ir vaikų.
22 Tuojau pat Jėzus privertė savo mokinius sėsti į valtį ir pirma Jo plaukti į kitą ežero pusę, kol Jis paleisiąs minią.
23 Paleidęs minią, Jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Atėjus vakarui, Jis buvo ten vienas.
24 Tuo tarpu valtis jau buvo ežero viduryje, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas.
25 Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi.
26 Pamatę Jį einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir iš baimės ėmė šaukti: „Tai šmėkla!“
27 Jėzus tuojau juos prakalbino: „Drąsos! Tai Aš. Nebijokite!“
28 Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia Tu, liepk man ateiti pas Tave vandeniu“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: Jonas krikštytojas · karalius erodas · naujas kūrinys · maros upė · nuosavas teistumas · nuteisė nuodėmę
1 Tą dieną, išėjęs iš namų, Jėzus atsisėdo ant ežero kranto.
2 Prie Jo susirinko didžiulė minia; todėl Jis įlipo į valtį ir atsisėdo, o žmonės stovėjo pakrantėje.
3 Jis daug jiems kalbėjo palyginimais: „Štai sėjėjas išėjo sėti.
4 Jam besėjant, vieni grūdai nukrito palei kelią, ir atskridę paukščiai juos sulesė.
5 Kiti nukrito uolėtoj vietoj, kur buvo nedaug žemės. Jie greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio.
6 Saulei patekėjus, daigai išdegė ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo.
7 Kiti nukrito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos.
8 Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni šimteriopą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą.
9 Kas turi ausis klausyti – teklauso!“
10 Priėję mokiniai paklausė Jo: „Kodėl jiems kalbi palyginimais?“
11 Jėzus atsakė: „Jums duota pažinti dangaus karalystės paslaptis, o jiems neduota.
12 Mat, kas turi, tam bus duota, ir jis turės su pertekliumi, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi.
13 Aš jiems kalbu palyginimais todėl, kad jie žiūrėdami nemato, klausydami negirdi ir nesupranta.
14 Jiems pildosi Izaijo pranašystės žodžiai: ‘Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite.
15 Šitų žmonių širdys aptuko. Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir Aš jų nepagydyčiau’.
16 Bet palaimintos jūsų akys, nes mato, ir jūsų ausys, nes girdi.
17 Iš tiesų sakau jums: daugelis pranašų ir teisiųjų troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir girdėti, ką jūs girdite, bet neišgirdo“.
18 „Tad pasiklausykite palyginimo apie sėjėją.
19 Pas kiekvieną, kuris girdi karalystės žodį ir nesupranta, ateina piktasis ir išplėšia, kas buvo pasėta jo širdyje. Tai yra pasėlis prie kelio.
20 Pasėlis uolėtoje vietoje – tai tas, kuris, girdėdamas žodį, tuojau su džiaugsmu jį priima.
21 Tačiau jis be šaknų – nepastovus žmogus. Kilus kokiam sunkumui ar persekiojimui dėl žodžio, jis tuoj pat pasipiktina.
22 Pasėlis tarp erškėčių – tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turtų apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas.
23 O pasėlis geroje žemėje – tas, kuris girdi ir supranta žodį; tas ir neša vaisių: kas duoda šimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas trisdešimteriopą“.
24 Jis pateikė jiems kitą palyginimą: „Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo dirvoje gerą sėklą.
25 Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo.
26 Kai želmuo paūgėjo ir subrandino vaisių, pasirodė ir raugės.
27 Šeimininko tarnai atėję klausė: ‘Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?’
28 Jis atsakė: ‘Tai padarė priešas’. Tarnai pasiūlė: ‘Jei nori, eisime ir jas išravėsime’.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: ariama · dievas išaukština · dirvožemis · jėzaus palyginimai · perlai · sėjamas grūdas
1 Tą dieną, išėjęs iš namų, Jėzus atsisėdo ant ežero kranto.
2 Prie Jo susirinko didžiulė minia; todėl Jis įlipo į valtį ir atsisėdo, o žmonės stovėjo pakrantėje.
3 Jis daug jiems kalbėjo palyginimais: „Štai sėjėjas išėjo sėti.
4 Jam besėjant, vieni grūdai nukrito palei kelią, ir atskridę paukščiai juos sulesė.
5 Kiti nukrito uolėtoj vietoj, kur buvo nedaug žemės. Jie greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio.
6 Saulei patekėjus, daigai išdegė ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo.
7 Kiti nukrito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos.
8 Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni šimteriopą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą.
9 Kas turi ausis klausyti – teklauso!“
10 Priėję mokiniai paklausė Jo: „Kodėl jiems kalbi palyginimais?“
11 Jėzus atsakė: „Jums duota pažinti dangaus karalystės paslaptis, o jiems neduota.
12 Mat, kas turi, tam bus duota, ir jis turės su pertekliumi, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi.
13 Aš jiems kalbu palyginimais todėl, kad jie žiūrėdami nemato, klausydami negirdi ir nesupranta.
14 Jiems pildosi Izaijo pranašystės žodžiai: ‘Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite.
15 Šitų žmonių širdys aptuko. Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir Aš jų nepagydyčiau’.
16 Bet palaimintos jūsų akys, nes mato, ir jūsų ausys, nes girdi.
17 Iš tiesų sakau jums: daugelis pranašų ir teisiųjų troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir girdėti, ką jūs girdite, bet neišgirdo“.
18 „Tad pasiklausykite palyginimo apie sėjėją.
19 Pas kiekvieną, kuris girdi karalystės žodį ir nesupranta, ateina piktasis ir išplėšia, kas buvo pasėta jo širdyje. Tai yra pasėlis prie kelio.
20 Pasėlis uolėtoje vietoje – tai tas, kuris, girdėdamas žodį, tuojau su džiaugsmu jį priima.
21 Tačiau jis be šaknų – nepastovus žmogus. Kilus kokiam sunkumui ar persekiojimui dėl žodžio, jis tuoj pat pasipiktina.
22 Pasėlis tarp erškėčių – tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turtų apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas.
23 O pasėlis geroje žemėje – tas, kuris girdi ir supranta žodį; tas ir neša vaisių: kas duoda šimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas trisdešimteriopą“.
24 Jis pateikė jiems kitą palyginimą: „Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo dirvoje gerą sėklą.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: ariama · dievas išaukština · dirvožemis · jėzaus palyginimai · perlai · sėjamas grūdas
1 Anuo metu sabato dieną Jėzus ėjo per javų lauką. Jo mokiniai buvo išalkę, tad skynė varpas ir valgė.
2 Tai pamatę, fariziejai Jam sakė: „Žiūrėk, Tavo mokiniai daro, kas per sabatą draudžiama“.
3 Jis jiems atsakė: „Ar neskaitėte, ką darė Dovydas ir jo palydovai, būdami išalkę?
4 Kaip jie įėjo į Dievo namus ir valgė padėtinės duonos, nors nevalia buvo jos valgyti nei jam, nei jo palydovams, o vien tik kunigams.
5 Arba, ar neskaitėte Įstatyme, jog per sabatą kunigai šventykloje pažeidžia sabatą ir nenusikalsta?
6 Bet sakau jums: čia daugiau negu šventykla!
7 Jei būtumėte supratę, ką reiškia ‘Aš noriu gailestingumo, o ne aukos’, nebūtumėte pasmerkę nekaltų.
8 Žmogaus Sūnus yra ir sabato Viešpats“.
9 Iš ten išėjęs, Jis atėjo į jų sinagogą.
10 Ir štai ten buvo žmogus padžiūvusia ranka. Jie paklausė Jėzų (kad galėtų apkaltinti): „Ar leistina sabato dieną gydyti?“
11 Jis jiems atsakė: „Kas iš jūsų, turėdamas vieną avį, jeigu ji per sabatą įkris į duobę, nestvers ir neištrauks?
12 O kaip daug brangesnis už avį žmogus! Todėl leistina daryti gera sabato dieną“.
13 Tada Jis tarė žmogui: „Ištiesk ranką!“ Tas ištiesė, ir ji tapo sveika kaip ir antroji.
14 Tuomet išėję fariziejai tarėsi, kaip Jėzų pražudyti.
15 Tai sužinojęs, Jėzus pasitraukė iš ten. Didelės minios sekė paskui Jį, ir Jis visus išgydė,
16 bet įspėjo, kad Jo negarsintų.
17 Kad išsipildytų, kas buvo pasakyta per pranašą Izaiją:
18 „Štai mano išrinktasis tarnas, mano mylimasis, kuriuo gėrisi mano siela. Aš duosiu Jam savo Dvasią, ir Jis skelbs pagonims teisingumą.
19 Jis nesiginčys, nešauks, ir niekas gatvėje negirdės Jo balso.
20 Jis nenulauš palūžusios nendrės ir neužgesins rusenančio dagčio, kol nenuves teisingumo į pergalę;
21 o Jo vardas teiks viltį pagonims!“
22 Tuomet atvedė pas Jį demono apsėstąjį, kuris buvo aklas ir nebylys. Jėzus išgydė jį, ir šis prakalbo ir praregėjo.
23 Ištisos minios netvėrė iš nuostabos ir klausinėjo: „Ar nebus šitas Dovydo Sūnus?!“
24 Tai išgirdę, fariziejai sakė: „Jis išvaro demonus ne kitaip, kaip tik demonų valdovo Belzebulo jėga“.
25 Žinodamas jų mintis, Jėzus tarė: „Kiekviena suskilusi karalystė bus nusiaubta, ir joks suskilęs miestas ir namas neišsilaikys.
26 Jeigu tad šėtonas išvarinėtų šėtoną, irgi būtų savyje susiskaldęs. Kaipgi tada galėtų išsilaikyti jo karalystė?
27 Ir jeigu Aš išvarau demonus Belzebulo jėga, tai kieno jėga išvaro jūsų sūnūs? Todėl jie bus jūsų teisėjai.
28 Bet jeigu Aš išvarau demonus Dievo Dvasia, tai tikrai pas jus atėjo Dievo karalystė.
1 Įlipęs į valtį, Jėzus persikėlė per ežerą ir sugrįžo į savo miestą.
2 Ir štai Jam atnešė paralyžiuotą žmogų, paguldytą ant gulto. Pamatęs jų tikėjimą, Jėzus tarė paralyžiuotajam: „Būk drąsus, sūnau, tavo nuodėmės atleistos!“
3 Kai kurie Rašto žinovai ėmė murmėti: „Jis piktžodžiauja!“
4 Žinodamas jų mintis, Jėzus tarė: „Kam piktai mąstote savo širdyje?
5 Kas gi lengviau – ar pasakyti: ‘Tavo nuodėmės atleistos!’, ar liepti: ‘Kelkis ir vaikščiok!’?
6 Ir todėl, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią žemėje atleisti nuodėmes, – čia Jis kreipėsi į paralyžiuotąjį: – Kelkis, pasiimk savo gultą ir eik namo!“
7 Šis atsikėlė ir nuėjo į savo namus.
8 Visa tai pamačiusios, minios stebėjosi ir šlovino Dievą, suteikusį tokią galią žmonėms.
9 Iškeliaudamas iš ten, Jėzus pamatė muitinėje sėdintį žmogų, vardu Matą, ir tarė jam: „Sek paskui mane!“ Šis atsikėlė ir nusekė paskui Jį.
10 Kai Jėzus sėdėjo namuose prie stalo, ten susirinko daug muitininkų bei nusidėjėlių, kurie susėdo šalia Jo ir Jo mokinių.
11 Fariziejai, tai išvydę, sakė Jo mokiniams: „Kodėl jūsų Mokytojas valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?“
12 Tai išgirdęs, Jėzus atsiliepė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams.
13 Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: ‘Aš noriu gailestingumo, o ne aukos’. Aš atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių atgailai“.
14 Tada priėjo Jono mokiniai ir paklausė: „Kodėl mes ir fariziejai daug pasninkaujame, o Tavo mokiniai nepasninkauja?“
15 Jėzus jiems atsakė: „Argi gali vestuvininkai gedėti, kol su jais yra jaunikis? Bet ateis dienos, kai jaunikis iš jų bus atimtas, ir tada jie pasninkaus.
16 Niekas sudėvėto drabužio nelopo naujo audinio lopu, nes toks lopinys atplėšia drabužio gabalą, ir pasidaro dar didesnė skylė.
17 Taip pat niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius, nes antraip vynmaišiai plyštų, vynas išsilietų ir vynmaišiai niekais nueitų. Bet jaunas vynas pilamas į naujus vynmaišius, ir abeji išsilaiko“.
18 Jam taip bekalbant, prisiartino vienas vyresnysis, pagarbino Jį ir tarė: „Ką tik mirė mano dukrelė. Bet ateik, uždėk ant jos ranką, ir ji atgis“.
19 Jėzus atsikėlė ir nuėjo paskui jį kartu su savo mokiniais.
20 Ir štai moteris, dvylika metų serganti kraujoplūdžiu, prisiartino iš paskos ir palietė Jo apsiausto apvadą.
21 Mat ji pati sau kalbėjo: „Jei tik palytėsiu Jo drabužį – išgysiu“.
22 Jėzus, atsigręžęs ir ją pamatęs, tarė: „Pasitikėk, dukra, tavo tikėjimas išgydė tave“. Ir tą pačią akimirką moteris pagijo.
23 Atėjęs į vyresniojo namus ir pamatęs vamzdininkus bei šurmuliuojančią minią,
24 Jėzus paliepė: „Pasitraukite, nes mergaitė ne mirus, o miega“. Jie tik šaipėsi iš Jo.
25 Kai minia buvo išvaryta, Jis įėjo vidun, paėmė mergaitę už rankos, ir ji atsikėlė.
26 Garsas apie tai pasklido po visą aną kraštą.
27 Jėzui išeinant, du neregiai sekė paskui Jį ir šaukė: „Pasigailėk mūsų, Dovydo Sūnau!“
28 Kai Jis pasiekė namus, neregiai užėjo pas Jį. Jėzus paklausė: „Ar tikite, kad Aš galiu tai padaryti?“ Šie atsakė: „Taip, Viešpatie!“
29 Tada Jis palietė jų akis ir tarė: „Tebūna jums pagal jūsų tikėjimą“.
30 Ir jų akys atsivėrė. Jėzus griežtai jiems įsakė: „Žiūrėkite, kad niekas nesužinotų!“
31 Tačiau tie išėję išgarsino Jį po visą tą kraštą.
32 Jiems išėjus, štai atvedė pas Jį demono apsėstą nebylį.
33 Išvarius demoną, nebylys prakalbo. Minios stebėjosi ir sakė: „Dar niekad Izraelyje nebuvo tokių dalykų“.
34 O fariziejai kalbėjo: „Jis išvaro demonus jų valdovo jėga“.
35 Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus, mokydamas jų sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas visas žmonių ligas bei negalias.
36 Matydamas minias, Jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir išsklaidyti lyg avys be piemens.
37 Tuomet Jis tarė savo mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža.
38 Todėl melskite pjūties Viešpatį, kad siųstų darbininkų į savo pjūtį“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: atgaiva · būsite paliesti · Galilėjos ežeras · gydyti ligonius · ką valgysi · kafarnaumą
1 „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami.
2 Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta.
3 Kodėl matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?
4 Arba kaip gali sakyti broliui: ‘Leisk, išimsiu krislą iš tavo akies’, kai tavo akyje rąstas?!
5 Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš savo brolio akies“.
6 „Neduokite to, kas šventa, šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms, kad kartais kojomis jų nesutryptų ir atsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų“.
7 „Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta.
8 Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma.
9 Argi atsiras iš jūsų žmogus, kuris savo vaikui, prašančiam duonos, duotų akmenį?!
10 Arba jeigu jis prašytų žuvies, nejaugi duotų jam gyvatę?
11 Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų dalykų, tai juo labiau jūsų Tėvas, kuris yra danguje, duos gera tiems, kurie Jį prašo.
12 Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite; nes tai Įstatymas ir Pranašai“.
13 „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias veda į pražūtį, ir daug yra juo įeinančių.
14 O ankšti vartai ir siauras kelias veda į gyvenimą, ir tik nedaugelis jį randa“.
15 „Saugokitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai.
16 Jūs pažinsite juos iš vaisių. Argi kas gali priskinti vynuogių nuo erškėčių ar figų nuo usnių?!
17 Juk kiekvienas geras medis duoda gerus vaisius, o blogas medis – blogus.
18 Geras medis negali duoti blogų vaisių, o blogas – gerų.
19 Kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, nukertamas ir įmetamas į ugnį.
20 Taigi jūs pažinsite juos iš vaisių“.
21 „Ne kiekvienas, kuris man sako: ‘Viešpatie, Viešpatie!’, įeis į dangaus karalystę, bet tas, kuris vykdo valią mano Tėvo, kuris yra danguje.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: būkite paprasti · ištirkite · jėzaus darbas · meskite akmenį · santuoka vaikai · savo kaltė
1 „Žiūrėkite, jog nedarytumėte savo gailestingumo darbų žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, kitaip negausite atlygio iš savo Tėvo, kuris danguje.
2 Todėl, duodamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė savo atlygį.
3 Kai aukoji, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė,
4 kad tavo gailestingumo auka būtų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins viešai“.
5 „Kai meldžiatės, nebūkite kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir gatvių kampuose, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė savo atlygį.
6 Kai meldiesi, eik į savo kambarėlį ir, užsirakinęs duris, melskis savo Tėvui, kuris yra slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins viešai.
7 Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie mano būsią išklausyti dėl žodžių gausumo.
8 Nebūkite panašūs į juos, nes jūsų Tėvas žino, ko jums reikia, dar prieš jums prašant Jo.
9 Todėl melskitės taip: ‘Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas,
10 teateinie Tavo karalystė, tebūnie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.
11 Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien
12 ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.
13 Ir nevesk mūsų į pagundymą, bet gelbėk mus nuo pikto; nes Tavo yra karalystė, jėga ir šlovė per amžius. Amen’.
14 Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums,
15 o jeigu jūs neatleisite žmonėms jų nusižengimų, tai ir jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“.
16 „Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai: jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė savo atlygį.
17 O tu, kai pasninkauji, pasitepk galvą ir nusiprausk veidą,
18 kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins viešai“.
19 „Nekraukite sau turtų žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia.
20 Bet kraukite sau turtus danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia,
21 nes kur tavo turtas, ten ir tavo širdis“.
22 „Kūno žiburys yra akis. Todėl, jei tavo akis sveika, visas tavo kūnas bus šviesus.
23 O jei tavo akis pikta, visas tavo kūnas bus tamsus. Taigi, jei tavyje esanti šviesa yra tamsa, tai kokia baisi toji tamsa!“
24 „Niekas negali tarnauti dviems šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba vienam bus atsidavęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“.
25 „Todėl sakau jums: nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite ar ką gersite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį?
26 Pažvelkite į padangių paukščius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos?
27 O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per sprindį pridėti sau ūgio?
28 Ir kam gi rūpinatės drabužiu? Žiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia,
29 bet sakau jums: nė Saliamonas visoje savo šlovėje nebuvo taip pasipuošęs, kaip kiekviena iš jų.
30 Jeigu Dievas taip aprengia laukų žolę, kuri šiandien žaliuoja, o rytoj metama į krosnį, tai argi Jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai?
31 Todėl nesirūpinkite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’, arba: ‘Ką gersime?’, arba: ‘Kuo vilkėsime?’
32 Visų tų dalykų ieško pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia.
33 Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta.
34 Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai užtenka savo vargo“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: apdovanojimas · atsilygina · aukojimas pinigų · būkite pilni · davimo · dviveidis
1 Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie Jo priėjo mokiniai.
2 Atvėręs lūpas, Jis ėmė mokyti:
3 „Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė.
4 Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti.
5 Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę.
6 Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisumo, nes jie bus pasotinti.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: akis pikta · apsimetinėti · atsuk skruost · atsukti skruostą · dievo pamokslas · kalno pamokslas
1 Anomis dienomis pasirodė Jonas Krikštytojas ir pamokslavo Judėjos dykumoje,
2 skelbdamas: „Atgailaukite, nes prisiartino dangaus karalystė“.
3 O jis buvo tas, apie kurį pranašas Izaijas yra pasakęs: „Dykumoje šaukiančiojo balsas: ‘Paruoškite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite Jam takus!’“
4 Pats Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jis maitinosi skėriais ir lauko medumi.
5 Tuomet Jeruzalė, visa Judėja ir visa Pajordanė ėjo pas jį.
6 Žmonės buvo jo krikštijami Jordano upėje ir išpažindavo savo nuodėmes.
7 Pamatęs daug fariziejų ir sadukiejų, einančių pas jį krikštytis, jis jiems sakė: „Angių išperos, kas perspėjo jus bėgti nuo ateinančios rūstybės?
8 Duokite vaisių, vertų atgailos!
9 Ir nebandykite ramintis: ‘Mūsų tėvas – Abraomas’. Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų.
10 Štai kirvis jau prie medžių šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, yra nukertamas ir įmetamas į ugnį.
11 Aš jus krikštiju vandeniu atgailai, bet Tas, kuris ateina po manęs, – galingesnis už mane, aš nevertas net Jo sandalų nuauti. Jis krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi.
12 Jo rankoje vėtyklė, ir Jis kruopščiai išvalys savo kluoną. Kviečius surinks į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“.
13 Tuomet Jėzus iš Galilėjos atėjo prie Jordano pas Joną krikštytis.
14 Jonas Jį atkalbinėjo: „Aš turėčiau būti Tavo pakrikštytas, o Tu ateini pas mane!“
15 Bet Jėzus jam atsakė: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera įvykdyti visą teisumą“. Tada Jonas sutiko.
16 Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Ir štai Jam atsivėrė dangus, ir Jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant Jo.
17 Ir štai balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimas Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: auksinis medis · dykti · dykuma · dykumoje · jėzaus krikštas · jėzus krikštas
1 Kunigai, jums skirtas šitas įspėjimas.
2 „Jei neklausysite, nesidėsite į širdį ir nešlovinsite mano vardo, Aš siųsiu jums prakeikimą. Aš jau prakeikiau jus, nes jūs nesidedate to į širdį.
3 Aš sudrausiu jūsų palikuonis, drėbsiu jūsų aukų mėšlą jums į veidą ir jus pačius pašalinsiu.
4 Tada žinosite, jog Aš daviau jums šį įspėjimą, laikydamasis sandoros su Levio palikuonimis.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: apsigyveno · atsivertimas · aukojo · blogio darymas · daiktus · dėl saves
1 Viešpats kalbėjo Izraeliui per Malachiją.
2 „Aš pamilau jus, – sako Viešpats. – O jūs sakote: ‘Kaip gi Tu mus pamilai?’ Argi Ezavas nebuvo Jokūbo brolis? – sako Viešpats. – Bet Aš pamilau Jokūbą,
3 o Ezavo nekenčiau. Aš paverčiau jo kalnus dykyne, o jo paveldėtą žemę atidaviau dykumų šakalams.
4 Kadangi Edomas sako: ‘Mus sunaikino, bet mes atstatysime miestus’, tai kareivijų Viešpats sako: ‘Jie testato, o Aš juos vėl griausiu. Juos vadins nedorybės kraštu, tauta, kurios Viešpats neapkenčia.
5 Jūsų akys tai matys, ir jūs sakysite: ‘Galingas yra Viešpats net už Izraelio sienų!’“
6 „Sūnus gerbia tėvą, o tarnas – savo šeimininką. Jei Aš tėvas, kur derama man pagarba? O jei Aš šeimininkas, kur mano baimė? – sako kareivijų Viešpats jums, kunigai, kurie niekinate mano vardą. – Jūs klausiate: ‘Kaip mes niekiname Tavo vardą?’
7 Aukodami ant mano aukuro suteptą maistą! Jūs klausiate: ‘Kaip mes sutepame jį?’ Negerbdami Viešpaties stalo.
8 Jei aukojate aklą, raišą ar ligotą gyvulį, ar tai nėra blogai? Įteik tokį savo valdovui! Ar jam patiks, ar jis maloniai tave priims?“ – sako kareivijų Viešpats.
9 „Taip jūs norite permaldauti Dievą, kad Jis būtų jums malonus! Jei tokią dovaną duodate, ar Jis priims jus?“ – sako kareivijų Viešpats.
10 „Verčiau uždarykite duris ir nekurkite mano aukuro veltui. Aš nemėgstu jūsų ir nepriimsiu aukos iš jūsų rankos.
11 Nuo saulės užtekėjimo iki nusileidimo didis yra mano vardas tautose, ir visur smilkoma bei aukojama tyra auka mano vardui“, – sako kareivijų Viešpats.
12 „Bet jūs sutepate jas, sakydami: ‘Viešpaties stalas yra suterštas ir ant jo padėta auka neverta pagarbos’.
13 Ir kai sakote: ‘Koks vargas!’, tuo jūs supykinate mane, – sako kareivijų Viešpats. – Jei nešate luošą ir ligotą auką, ar Aš turiu tai priimti iš jūsų?“ – sako Viešpats.
14 „Prakeiktas apgavikas, kuris turi bandoje sveiką patiną ir jį pažada, tačiau aukoja Viešpačiui sužalotą! Aš esu didis Karalius, – sako kareivijų Viešpats, – ir mano vardo bijosi tautos“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: kriauklė · malonės amžius · našta · užtvanka · varpa · viešpatie viešpatie
1 Viešpats tarė Jonai antrą kartą:
2 „Eik į Ninevę, didį miestą, ir skelbk jiems, ką tau liepiau“.
3 Jona pakluso Viešpaties žodžiui ir ėjo į Ninevę, kuri buvo labai didelis miestas – reikėjo trijų dienų jį pereiti.
4 Jona ėjo per miestą vieną dieną. Jis skelbė: „Dar keturiasdešimt dienų, ir Ninevė bus sunaikinta“.
5 Ninevės žmonės patikėjo Dievu ir paskelbė pasninką ir nuo mažiausio iki didžiausio apsisiautė ašutinėmis.
6 Kai ta žinia pasiekė Ninevės karalių, jis pakilo iš savo sosto, nusivilko savo drabužius, apsisiautė ašutine ir atsisėdo pelenuose.
7 Ir jis išleido Ninevėje tokį įsakymą: „Karalius ir jo didžiūnai skelbia: žmonės ir gyvuliai, galvijai ir avys privalo pasninkauti. Teneragauja jie nei maisto, nei vandens.
8 Žmonės ir gyvuliai turi apsidengti ašutinėmis ir garsiai šauktis Dievo, atsisakyti piktų kelių ir smurto.
9 Kas žino, gal Dievas pasigailės mūsų, atsileis Jo rūstybė ir mes nepražūsime?“
10 Dievas, pamatęs, kad jie atsisakė savo piktų kelių, gailėjosi jų ir neįvykdė to, ką buvo jiems sakęs.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: žodį skelbkit · miestas · asirai · asirijos · Dievas nesikeičia · Dievas pažvelgė
1 Regėjimas apie Moabą. Tą naktį, kai Ar Moabas ir Kir Moabas buvo sunaikinti, Moabas žuvo.
2 Dibono duktė pakilo į aukštumas raudoti; moabitai rauda dėl Nebojo ir Medebos. Jų visų galvos plaukai nukirpti ir barzdos nuskustos.
3 Gatvėse jie vilki ašutinėmis, ant namų stogų ir aikštėse visi rauda ir dejuoja.
4 Hešbone ir Elealėje jie taip rauda, kad jų balsas girdėti Jahace; net Moabo kariai šaukia ir dreba.
5 Mano širdis liūdi dėl Moabo. Žmonės iš jo bėga į Coarą. Kiti eina taku verkdami į Luhitą. Kelyje į Horonaimą jie rauda, nes visa sunaikinta.
6 Nimrimų vandenys išdžiūvo, žolė nuvyto, nauja nebeželia, ir nėra jokios žalumos.
7 Visa, kas dar liko, jie nešasi per Karklų upelį.
8 Šauksmas girdėti visame Moabo krašte; jis girdimas Eglaimuose ir Berelime.
9 Dimono vandenys pilni kraujo. Bet Aš siųsiu Dimonui dar daugiau nelaimių: liūtų Moabo pabėgėliams ir krašte likusiems.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: mano našta · Moabas · moabo karalius · moabo žemėjė · naštas · skautai
1 Nedorėlis bėga niekam nevejant, o teisusis yra drąsus kaip liūtas.
2 Dėl šalies nuodėmių daugėja kunigaikščių, bet, jei valdovas išmintingas ir sumanus, ji ilgai išsilaiko.
3 Vargšas, kuris spaudžia vargšą, yra panašus į smarkų lietų, kuris sunaikina derlių.
4 Kurie nesilaiko įstatymo, giria nedorėlius; kurie laikosi įstatymo, priešinasi jiems.
5 Pikti žmonės nesupranta teisingumo, o kurie ieško Viešpaties, supranta viską.
6 Beturtis, kuris dorai elgiasi, geresnis už turtuolį, kuris iškraipo savo kelius.
7 Išmintingas sūnus laikosi įstatymo, o lėbautojų draugas daro gėdą tėvui.
8 Kas krauna turtus nuošimčiais ir palūkanomis, kaupia juos tam, kas pasigaili vargšo.
9 Kas neklauso įstatymo, to malda – pasibjaurėjimas.
10 Kas suklaidina teisųjį, kad jis eitų piktais keliais, pats įkris į savo duobę, o nekaltieji paveldės gėrybes.
11 Turtuolis tariasi esąs išmintingas, bet protingas beturtis mato tikrą jo padėtį.
12 Kai teisieji viešpatauja, – didelė šlovė; kai nedorėliai iškyla, žmonės slepiasi.
13 Kas slepia savo nusikaltimus, tam nesiseks, o kas išpažįsta ir atsisako jų, susilauks gailestingumo.
14 Palaimintas žmogus, kuris nuolat prisibijo, o kas užkietina savo širdį, pateks į nelaimę.
15 Nedoras valdovas neturtingai tautai yra kaip riaumojantis liūtas ir alkanas lokys.
16 Neprotingas valdovas griebiasi žiaurios priespaudos, kas nekenčia godumo, prailgins savo dienas.
17 Žmogus, praliejęs nekaltą kraują, bėga į pražūtį; niekas tegul nepadeda jam.
18 Kas nekaltai vaikščioja, bus išgelbėtas, kas eina kreivais keliais, vienąkart pražus.
19 Kas dirba savo žemę, turės pakankamai maisto, o kas seka dykinėtojais, skurs.
20 Ištikimas žmogus bus gausiai palaimintas, o kas siekia greitai praturtėti, neliks nekaltas.
21 Būti šališkam yra negerai; toks ir dėl duonos kąsnio nusikals.
22 Pavydus žmogus siekia greitai praturtėti ir nenujaučia, kad jo laukia skurdas.
23 Kas pabara klystantį, susilauks daugiau palankumo negu tas, kuris jam pataikauja liežuviu.
24 Kas apiplėšia tėvą ar motiną ir mano, kad tai nėra nusikaltimas, tas yra naikintojo bendras.
25 Išdidžios širdies žmogus sukelia vaidus, o kas pasitiki Viešpačiu, klestės.
26 Kas pasitiki savo širdimi, yra kvailas, o kas išmintingai elgiasi, bus išgelbėtas.
27 Kas duoda vargšui, nestokos, o kas užsimerkia, kad jo nematytų, bus labai keikiamas.
28 Iškylant nedorėliams, žmonės slepiasi, bet kai jie pražūna, padaugėja teisiųjų.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: besąlyginė meilė · pasitikėjimas Dievu · anarchija · demokratija · išmintis pažinimas · išsilavinimas
1 Išmintingas sūnus klauso tėvo pamokymų, o pašaipūnas neklauso barimo.
2 Iš savo burnos vaisiaus žmogus valgys gėrybių, neištikimųjų siela – smurtą.
3 Kas saugo burną, saugo gyvybę; kas plačiai atveria lūpas, susilauks pražūties.
4 Tinginio siela geidžia, bet nieko neturi; darbščiojo siela pasisotins.
5 Teisusis nekenčia melo, bet nedorėlis yra atstumiantis ir susilaukia gėdos.
6 Teisumas saugo nekaltojo kelią, o nuodėmė pražudo nedorėlį.
7 Kai kas dedasi turtingas, bet nieko neturi, kitas dedasi vargšas, bet turi daug turtų.
8 Turtuolis gali išsipirkti savo turtu, bet vargšui niekas negrasina.
9 Teisiųjų šviesa šviečia, o nedorėlių žibintas užges.
10 Išdidumas sukelia ginčus, išmintingieji klauso patarimo.
11 Lengvai įgytas turtas greitai sunyksta, kas kaupia dirbdamas – praturtėja.
12 Ilgai neišsipildanti viltis kankina širdį; patenkintas troškimas – gyvybės medis.
13 Kas niekina žodį, pats save naikina, o kas bijo įsakymų, tam bus atlyginta.
14 Išmintingojo pamokymas yra gyvybės šaltinis, gelbstintis iš mirties pinklių.
15 Sveikas protas laimi palankumą, o neištikimųjų kelias sunkus.
16 Kiekvienas sumanus žmogus viską daro apgalvojęs, o kvailys viešai parodo savo kvailumą.
17 Nedoras pasiuntinys pakliūna į bėdą, o ištikimas neša išgelbėjimą.
18 Skurdas ir gėda tam, kuris nepriima pamokymo; kas priima įspėjimą, susilaukia pagarbos.
19 Patenkintas troškimas malonus sielai; kvailiui sunku šalintis nuo pikto.
20 Kas vaikšto su išmintingais, taps išmintingas, o kvailių bendrininkas pražus.
21 Nusidėjėlius persekioja nelaimės, o teisiesiems atlyginama gėrybėmis.
22 Geras žmogus palieka paveldėjimą vaikų vaikams, o nusidėjėlio turtas kaupiamas teisiajam.
23 Daug maisto būtų apleistoje vargšų žemėje, bet dėl teisingumo stokos žmonės pražūsta.
24 Kas gailisi rykštės, nekenčia savo sūnaus, bet kas jį myli, laiku jį baudžia.
25 Teisusis valgo ir pasitenkina, bet nedorėlio pilvas nepasisotina.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: išminties žodis · išmintis pateisina · tėvai vaikai · pažinimas · animacija smurtas · harmonija
1 Jobas atsakė Viešpačiui, tardamas:
2 „Žinau, kad Tu esi Visagalis; niekas nesutrukdys Tau padaryti, ką sumanei.
3 Kas paniekina patarimą, neturėdamas supratimo? Aš kalbėjau tai, ko nesuprantu, kas man per daug nuostabu ir nežinoma.
4 Paklausyk, ir aš kalbėsiu, aš klausiu, o Tu man atsakyk.
5 Anksčiau savo ausimis girdėjau apie Tave, o dabar mano akys mato Tave.
6 Todėl aš baisiuosi savimi ir atgailauju dulkėse ir pelenuose“.
7 Po pasikalbėjimo su Jobu Viešpats tarė temanui Elifazui: „Mano rūstybė užsidegė prieš tave ir abu tavo draugus, nes jūs nekalbėjote teisingai apie mane kaip mano tarnas Jobas.
8 Dabar imkite septynis jaučius bei septynis avinus, eikite pas mano tarną Jobą ir juos aukokite kaip deginamąją auką už save, o mano tarnas Jobas melsis už jus. Aš išklausysiu jo maldas ir nebausiu jūsų, kaip esate nusipelnę, nes jūs nekalbėjote apie mane teisingai kaip mano tarnas Jobas“.
9 Tuomet temanas Elifazas, šuachas Bildadas ir naamatietis Cofaras padarė, ką Viešpats buvo jiems įsakęs, o Viešpats išklausė Jobą.
10 Kai jis meldėsi už savo draugus, Viešpats išvadavo Jobą ir davė jam visko dvigubai, negu jis anksčiau turėjo.
11 Pas jį atėjo jo broliai, seserys ir visi jo pirmiau buvę pažįstami; jie valgė duoną su juo jo namuose, užjautė jį ir guodė nelaimėje, kurią Viešpats jam buvo siuntęs; kiekvienas dovanojo jam pinigų ir auksinį auskarą.
12 Viešpats laimino Jobo senatvę labiau negu jaunystę. Jis turėjo keturiolika tūkstančių avių, šešis tūkstančius kupranugarių, tūkstantį jungų jaučių ir tūkstantį asilių.
13 Be to, jis turėjo septynis sūnus ir tris dukteris.
14 Pirmosios vardas buvo Jamima, antrosios – Kecija ir trečiosios – Keren Hapucha.
15 Visoje šalyje nebuvo gražesnių moterų už Jobo dukteris. Jų tėvas davė joms paveldėjimą tarp jų brolių.
16 Jobas po to dar gyveno šimtą keturiasdešimt metų; jis matė savo vaikus ir vaikaičius iki ketvirtos kartos.
17 Jobas mirė senatvėje, pasisotinęs gyvenimo dienomis.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: neslepia · nuostabi meilė · akis neregėjo · apleidai · aštuoni · atverti akis
1 Jobas atsakydamas tarė:
2 „O kad pasvertų mano vargą ir ant svarstyklių uždėtų mano kentėjimus!
3 Visa tai svertų daugiau už jūros smėlį. Todėl aš nuryju savo žodžius.
4 Visagalio strėlės įsmeigtos į mane, jų nuodus turi gerti mano dvasia. Dievo baisenybės išsirikiavę prieš mane.
5 Ar žvengia laukinis asilas, turėdamas žolės? Ar baubia jautis prie savo pašaro?
6 Ar galima valgyti beskonį dalyką be druskos? Ar kiaušinio baltymas turi skonį?
7 Tai, kuo bjaurėdavosi mano siela, yra mano suspaudimo maistas.
8 O kad įvyktų, ko prašau, ir Dievas suteiktų man, ko ilgiuosi.
9 Kad patiktų Dievui sunaikinti mane, rankos pakėlimu pribaigti mane.
10 Tai būtų man paguoda ir aš džiaugčiausi kentėdamas. Tenesigaili Jis manęs, nes aš neišsigyniau Šventojo žodžių.
11 Iš kur man jėgos, kad turėčiau viltį? Koks galas, kad aš toliau gyvenčiau?
12 Ar mano jėga yra akmens jėga? Ar mano kūnas iš vario?
13 Manyje nėra pagalbos ir išmintis pasitraukė nuo manęs.
14 Kenčiantis turėtų susilaukti gailestingumo iš savo draugo, tačiau jis atsisako Visagalio baimės.
15 Mano broliai yra klastingi kaip upelis, kaip vandens srovės, tekančios pro šalį.
16 Jie yra lyg tamsus ledas, padengtas sniegu.
17 Saulei kaitinant, jie pradingsta, karščiui užėjus – išnyksta.
18 Jų kelias pasuka į šalį, jie teka į tuštumą ir pranyksta.
19 Temos ir Šebos karavanai tyrinėjo juos ir pasitikėjo jais.
20 Tačiau jų viltis apvylė juos, jie atėjo ir buvo sugėdinti.
21 Jūs esate niekas, nes pamatę mano pažeminimą, išsigandote.
22 Argi ar prašiau: ‘Duokite man dovanų iš savo turto?’
23 Arba: ‘Išgelbėkite mane iš priešo rankų. Išpirkite mane iš prispaudėjų’.
24 Pamokykite mane, ir aš nutilsiu; duokite man suprasti mano klaidas.
25 Kokie stiprūs yra tiesos žodžiai, o jūsų kalbos nieko neįrodo.
26 Jūs savo žodžiais man tik prikaišiojate; jie nuliūdusiam praeina lyg vėjas.
27 Jūs puolate našlaitį ir savo draugui kasate duobę.
28 Dabar pažvelkite į mane ir matysite, ar aš meluoju.
29 Atsakykite, kad nebūtų netiesos. Atsakykite, ar aš ne teisus?
30 Spręskite, ar aš netiesą kalbu? Ar aš neatskiriu tiesos nuo melo?“
Šios eilutės taip pat ieškota temose: mano likutis · smėlio · smėlis · smiltys · išpažinti nuodėmes · kalnas nuodėmė
1 Keturi šimtai aštuoniasdešimtaisiais metais po izraelitų išėjimo iš Egipto, ketvirtaisiais Saliamono valdymo Izraelyje metais, Zivo mėnesį, kuris yra antras mėnuo, jis pradėjo statyti Viešpaties namus.
2 Namai, kuriuos karalius Saliamonas statė Viešpačiui, buvo šešiasdešimties uolekčių ilgio, dvidešimties uolekčių pločio ir trisdešimties uolekčių aukščio.
3 Prieangis priešais šventyklą buvo dvidešimties uolekčių ilgio, lygus namų pločiui, ir dešimties uolekčių pločio priešais namus.
4 Namams jis padarė siaurus langus.
5 Pastatas turėjo šonuose ir užpakalyje priestatus, kur buvo įrengti šoniniai kambariai.
6 Apatinio aukšto šoniniai kambariai buvo penkių uolekčių pločio, vidurinio – šešių uolekčių ir trečiojo – septynių uolekčių pločio. Pastato išorėje buvo padaryti išsikišimai, kad nereikėtų rąstų įleisti į sienas.
7 Namai buvo statomi iš paruoštų akmenų; statybos darbams vykstant, nesigirdėjo nei kūjų, nei kirvių, nei kitų statybos įrankių garso.
8 Įėjimas į vidurinį aukštą buvo dešiniajame pastato šone: suktiniai laiptai vedė į vidurinį, o iš vidurinio į trečiąjį aukštą.
9 Taip jis pastatė namus ir užbaigė juos. Ir padengė namus kedro rąstais ir lentomis.
10 Šventyklos priestato kambariai buvo penkių uolekčių aukščio, sujungti su pagrindiniu pastatu kedro rąstais.
11 Viešpaties žodis buvo Saliamonui:
12 „Dėl namų, kuriuos man statai: jei vaikščiosi pagal mano nuostatus, vykdysi mano sprendimus ir laikysies mano įsakymų, kad vaikščiotum pagal juos, tai Aš išpildysiu tau savo žodį, kurį kalbėjau tavo tėvui Dovydui:
13 ‘Aš gyvensiu tarp izraelitų ir neapleisiu savo tautos – Izraelio’“.
14 Saliamonas pastatė namus ir užbaigė juos.
15 Namų vidaus sienos buvo iškaltos kedro lentomis nuo apačios iki lubų, o grindys išklotos kiparisų lentomis.
16 Pastato gale kedro medžio lentomis nuo grindų iki lubų buvo atitverta dvidešimties uolekčių ilgio ir tokio pat pločio patalpa – Šventų švenčiausioji.
17 Namų, tai yra šventyklos, ilgis iki jos buvo keturiasdešimt uolekčių.
18 Visas namų vidus buvo iškaltas kedro medžio lentomis su išraižytais pumpurais ir išsiskleidusiomis gėlėmis taip, kad akmens visai nesimatė.
19 Namų viduje paruošė Šventų švenčiausiąją Viešpaties Sandoros skryniai.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: akacija medis · egiptas · egiptas mozė · faraono duktė · hazaelis · išėjimo
1 Dovydo sūnus Abšalomas turėjo gražią seserį, vardu Tamara. Ją pamilo Dovydo sūnus Amnonas.
2 Amnonas taip liūdėjo, kad susirgo dėl savo sesers Tamaros. Ji buvo mergaitė, ir Amnonui atrodė sunku ką nors jai padaryti.
3 Amnonas turėjo draugą Jonadabą, Dovydo brolio Šimos sūnų. Jonadabas buvo labai gudrus vyras.
4 Jis klausė Amnoną: „Kodėl tu, karaliaus sūnau, eini liesyn diena po dienos? Gal man pasakysi?“ Amnonas jam atsakė: „Aš myliu Tamarą, savo brolio Abšalomo seserį“.
5 Jonadabas jam tarė: „Apsimesk sergančiu ir nesikelk iš lovos. Kai tavo tėvas ateis aplankyti tavęs, sakyk: ‘Tegul ateina mano sesuo Tamara ir paruošia man matant valgio, kad valgyčiau iš jos rankų’“.
6 Amnonas atsigulė ir apsimetė sergąs. Karaliui atėjus jo aplankyti, Amnonas prašė karaliaus: „Prašau, tegul ateina mano sesuo Tamara ir paruošia man matant pora pyragaičių, kad valgyčiau iš jos rankų“.
7 Dovydas pasiuntė pas Tamarą į namus, sakydamas: „Nueik į brolio Amnono namus ir paruošk jam valgį“.
8 Ji, nuėjusi į savo brolio Amnono namus, kur jis gulėjo, suminkė jam matant ir iškepė pyragaičių.
9 Ji išėmė juos iš keptuvės ir padėjo priešais jį, bet jis atsisakė valgyti. Amnonas sakė: „Tegul visi išeina“. Ir visi žmonės išėjo.
10 Tada Amnonas tarė Tamarai: „Atnešk valgį į kambarį, kad valgyčiau iš tavo rankų“. Tamara ėmė pyragaičius, kuriuos buvo iškepusi, ir atnešė savo broliui Amnonui į kambarį.
11 Jai įnešus valgį, Amnonas, nutvėręs ją, tarė: „Gulk su manimi, mano seserie“.
12 Ji jam atsakė: „Ne, broli, neprievartauk manęs, nes taip neturi būti daroma Izraelyje. Nedaryk šitos kvailystės.
13 Kur aš dingsiu iš gėdos? Ir tu būsi kaip kvailys Izraelyje. Geriau pasikalbėk su karaliumi. Jis neatsisakys manęs tau duoti“.
14 Tačiau Amnonas nenorėjo klausyti jos ir, būdamas už ją stipresnis, išprievartavo ją.
15 Po to Amnonas pradėjo jos labai nekęsti. Ta neapykanta buvo didesnė už jo meilę. Amnonas tarė jai: „Kelkis ir eik sau!“
16 O ji jam atsakė: „Išvarydamas mane, tu pasielgi dar pikčiau, negu prieš tai“. Tačiau jis nenorėjo jos klausyti.
17 Pasišaukęs savo tarną, įsakė jam išvaryti Tamarą ir uždaryti duris paskui ją.
18 Ji vilkėjo įvairių spalvų drabužiu, nes tokius rūbus dėvėdavo karaliaus dukterys mergaitės. Jo tarnas, išvedęs ją laukan, uždarė duris paskui ją.
19 Tamara apsibarstė galvą pelenais, persiplėšė įvairiaspalvį drabužį, kurį vilkėjo, ir ėjo verkdama, uždėjusi ranką sau ant galvos.
20 Jos brolis Abšalomas klausė: „Ar tavo brolis Amnonas buvo su tavimi? Tačiau dabar tylėk, mano seserie. Jis yra tavo brolis, nesisielok dėl to“. Tamara pasiliko netekėjusi savo brolio Abšalomo namuose.
21 Karalius Dovydas, išgirdęs visa tai, labai supyko.
22 Abšalomas nekalbėjo su Amnonu nei geruoju, nei piktuoju, nes jis nekentė Amnono už tai, kad jis išprievartavo jo seserį Tamarą.
23 Praėjus dvejiems metams, Abšalomas kirpo avis Baal Hacore prie Efraimo ir kvietė visus karaliaus sūnus.
24 Abšalomas, atėjęs pas karalių, tarė: „Kerpamos mano avys. Kviečiu karalių ir jo tarnus pas save“.
25 Karalius atsakė: „Ne, sūnau. Mes visi neisime, kad tavęs neapsunkintume“. Nors Abšalomas įkalbinėjo, tačiau karalius nenorėjo eiti, bet palaimino jį.
26 Tada Abšalomas tarė: „Jei ne, prašau leisk nors mano brolį Amnoną eiti su mumis“. Karalius atsakė: „Kodėl jis turėtų eiti su tavimi?“
27 Abšalomui labai prašant, karalius leido Amnonui ir visiems savo sūnums eiti su juo.
28 Abšalomas įsakė savo tarnams: „Kai Amnonas bus įsilinksminęs nuo vyno ir aš jums pasakysiu: ‘Muškite Amnoną’, nužudykite jį; nebijokite, nes aš įsakau jums. Būkite drąsūs ir narsūs“.
29 Tarnai padarė Amnonui, kaip Abšalomas įsakė. Tada visi karaliaus sūnūs atsikėlę užsėdo kiekvienas ant savo mulo ir pabėgo.
30 Jiems dar negrįžus, Dovydą pasiekė gandas: „Abšalomas užmušė visus karaliaus sūnus ir nė vieno nepaliko“.
31 Tuomet karalius persiplėšė savo drabužius ir atsigulė ant žemės, ir visi tarnai stovėjo šalia su perplėštais drabužiais.
32 Dovydo brolio Šimos sūnus Jonadabas tarė: „Tegul mano valdovas negalvoja, kad jie nužudė visus karaliaus sūnus. Tik Amnonas vienas yra miręs Abšalomo įsakymu, nes Abšalomas buvo nusprendęs taip padaryti nuo tos dienos, kai Amnonas išprievartavo jo seserį Tamarą.
33 Mano valdove karaliau, nesisielok ir negalvok, kad visi tavo sūnūs žuvę, nes tik Amnonas vienas yra žuvęs“.
34 Abšalomas pabėgo. Jaunuolis, einąs sargybą, pakėlė akis ir pamatė daug žmonių, ateinančių pakalnės keliu.
35 Jonadabas tarė karaliui: „Štai, tavo sūnūs ateina, kaip tavo tarnas ir sakė“.
36 Jam pabaigus kalbėti, atėjo karaliaus sūnūs. Jie pakėlė balsus ir verkė, karalius ir visi jo tarnai taip pat labai verkė.
37 Abšalomas pabėgęs nuvyko pas Gešūro karalių, Amihudo sūnų Talmają. Dovydas ilgai liūdėjo savo sūnaus.
38 Abšalomas, pabėgęs į Gešūrą, ten išbuvo trejus metus.
39 Karalius pradėjo ilgėtis Abšalomo, nes jau buvo nusiraminęs dėl Amnono mirties.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: Abšalomas · dovydo globėjas · gražios akys · grožį · grožis · karaliaus sūnus
1 Viešpats siuntė pranašą Nataną pas Dovydą. Natanas, atėjęs pas jį, tarė: „Du vyrai gyveno viename mieste. Vienas buvo turtingas, o antras – beturtis.
2 Turtingasis turėjo labai daug avių ir galvijų,
3 o beturtis nieko neturėjo, tik vieną avytę, kurią nusipirko ir prižiūrėjo. Ji augo kartu su jo vaikais, maitinosi jo valgiu, gėrė iš jo taurės ir gulėjo prie jo šono; ji jam buvo kaip duktė.
4 Kartą užėjo keleivis pas turtingąjį vyrą. Jis pagailėjo savo avių ir galvijų, kad paruoštų keleiviui maisto. Paėmęs beturčio mylimą avytę, paruošė iš jos keleiviui vaišes“.
5 Dovydas, labai supykęs ant to žmogaus, tarė Natanui: „Kaip Viešpats gyvas, tas vyras turi mirti!
6 O už avytę jis privalo atlyginti keturgubai, nes jis taip pasielgė ir neparodė gailesčio“.
7 Natanas tarė Dovydui: „Tu esi tas žmogus! Taip sako Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Aš tave patepiau Izraelio karaliumi ir išgelbėjau iš Sauliaus rankų.
8 Aš tau atidaviau tavo valdovo namus bei jo žmonas ir tau daviau Izraelio bei Judo namus; jei to buvo maža, dar daugiau būčiau pridėjęs.
9 Kodėl paniekinai Viešpaties įsakymą, piktai elgdamasis Jo akivaizdoje? Tu nužudei hetitą Ūriją amonitų kardu ir pasiėmei jo žmoną.
10 Dabar kardas visada lydės tavo namus, nes tu paniekinai mane ir pasiėmei hetito Ūrijos žmoną.
11 Aš pakelsiu prieš tave pikta iš tavo paties namų; tau matant, tavo žmonas atiduosiu tavo artimui, ir jis suguls su tavo žmonomis prieš saulę.
12 Tu tai darei slaptai, bet Aš darysiu visam Izraeliui matant, saulės šviesoje’“.
13 Dovydas tarė Natanui: „Aš nusidėjau Viešpačiui“. Natanas atsakė Dovydui: „Viešpats pašalino tavo nuodėmę, tu nemirsi.
14 Bet kadangi davei progos Viešpaties priešams Dievą niekinti, sūnus, kuris tau gimė, mirs“.
15 Natanas nuėjo į savo namus, o Viešpats ištiko kūdikį, kurį Ūrijos žmona pagimdė Dovydui, ir tas sunkiai susirgo.
16 Dovydas maldavo Dievą dėl vaiko, jis pasninkavo ir pasišalinęs gulėjo ant žemės visą naktį.
17 Jo namų vyresnieji atėję norėjo jį pakelti nuo žemės, bet jis nesikėlė ir nevalgė su jais.
18 Septintą dieną kūdikis mirė. Dovydo tarnai bijojo jam pranešti apie kūdikio mirtį, galvodami: „Dar kūdikiui tebesant gyvam, mes jam kalbėjome, bet jis buvo neperkalbamas. Kai pranešime jam, kad kūdikis mirė, jis gali padaryti ką nors negero“.
19 Dovydas pastebėjo, kad jo tarnai šnibždasi, ir suprato, kad kūdikis miręs. Jis paklausė savo tarnų: „Ar kūdikis mirė?“ Tie atsakė: „Mirė“.
20 Tuomet Dovydas atsikėlė nuo žemės, nusiprausė, pasitepė, pakeitė drabužius ir, nuėjęs į Viešpaties namus, pagarbino. Sugrįžęs paprašė maisto ir valgė.
21 Jo tarnai klausė: „Ką reiškia toks tavo elgesys? Tu pasninkavai ir verkei kūdikiui esant gyvam, o kai jis mirė, atsikėlei ir valgai?“
22 Jis atsakė: „Kūdikiui tebesant gyvam, pasninkavau ir verkiau, manydamas: ‘Kas žino, gal Viešpats pasigailės manęs ir kūdikis nemirs’.
23 Dabar jis mirė, tai kam gi man bepasninkauti? Ar aš galiu jį sugrąžinti? Aš nueisiu pas jį, bet jis nesugrįš pas mane“.
24 Dovydas paguodė savo žmoną Batšebą ir, įėjęs pas ją, gulėjo su ja. Ji pagimdė sūnų, kurį Dovydas pavadino Saliamonu. Viešpats pamilo vaikutį
25 ir siuntė pranašą Nataną, kad jį pavadintų Jedidiju pagal Viešpaties žodį.
26 Joabas kariavo prieš amonitus ir apgulė jų karališkąjį miestą Rabą.
27 Joabo pasiuntiniai pranešė Dovydui: „Aš kariavau prieš Rabą ir paėmiau miesto vandens atsargas.
28 Todėl dabar surink likusius karius, apgulk miestą ir jį paimk, kad aš jo nepaimčiau ir jis nebūtų pavadintas mano vardu“.
29 Dovydas, surinkęs visus žmones, nuėjo prie Rabos, kariavo prieš miestą ir jį paėmė.
30 Dovydas nuėmė amonitų karaliui nuo galvos karūną su brangiais akmenimis, sveriančią talentą aukso, ir užsidėjo ją ant galvos. Be to, jis išsigabeno iš miesto labai daug grobio.
31 Žmones jis išsivedė ir pristatė juos prie pjūklų, geležinių akėčių, kirvių ir prie krosnių plytoms degti. Taip jis padarė su visais amonitų miestais. Tada Dovydas su visais žmonėmis sugrįžo į Jeruzalę.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: batšeba · dievo gundymas · dovydo nuodėmės · pasekmes · palaimintas karalius · augintiniai
1 Kanaaniečių karalius Aradas, kuris gyveno krašto pietuose, išgirdęs, kad izraelitai ateina iš Atarimo, išėjo į kovą prieš juos ir kelis paėmė į nelaisvę.
2 Izraelitai padarė įžadą Viešpačiui: „Jei atiduosi šitą tautą į mūsų rankas, sunaikinsime jos miestus“.
3 Viešpats išklausė izraelitų prašymo ir atidavė jiems kanaaniečius, kuriuos jie nugalėjo, sunaikino juos ir jų miestus. Jie praminė aną vietą Horma.
4 Nuo Horo kalno jie ėjo keliu, vedančiu Raudonosios jūros link, kad aplenktų Edomo žemę. Kelionėje tauta nerimavo,
5 ji kalbėjo prieš Dievą ir Mozę: „Kodėl mus išvedėte iš Egipto numirti dykumoje? Nėra duonos, nėra vandens, mums įgriso tas menkavertis maistas“.
6 Tada Viešpats siuntė nuodingas gyvates. Jos gėlė žmones, ir daugelis nuo jų mirė.
7 Jie kreipėsi į Mozę, sakydami: „Nusidėjome, kalbėdami prieš Viešpatį ir tave, melsk, kad pašalintų nuo mūsų gyvates“. Mozė meldėsi už tautą.
8 Viešpats sakė Mozei: „Padaryk varinę gyvatę ir iškelk ją ant stulpo; kas įgeltas į ją pažvelgs, liks gyvas“.
9 Mozė padirbdino varinę gyvatę ir iškėlė ją ant stulpo. Į ją pažvelgę, įgeltieji likdavo gyvi.
10 Izraelitai keliavo toliau ir sustojo Obote.
11 Išėję iš Oboto, ištiesė palapines Ije Abarimo dykumoje, kuri yra Moabo rytų pusėje.
12 Iš ten pasitraukę, atėjo į Zeredo slėnį.
13 Jį palikę, sustojo prie Arnono upės, tekančios dykumoje šiapus amoritų sienos. Arnono upė yra Moabo siena ir skiria moabitus nuo amoritų.
14 Todėl Viešpaties kovų knygoje pasakyta: „Kaip padarė Raudonojoje jūroje, taip padarys ir prie Arnono upės,
15 kuri pasisukus pasiekia Aro miestą ir priartėja prie moabitų sienos“.
16 Iš čia izraelitai priartėjo prie šulinio, apie kurį Viešpats kalbėjo Mozei: „Surink tautą, ir Aš duosiu jai vandens“.
17 Tada izraelitai giedojo: „Šuliny, duok vandens! Giedosime tau,
18 šuliny, kurį kunigaikščiai ir kilnieji iškasė skeptru ir lazdomis“. Iš tos dykumos jie atėjo į Mataną,
19 iš Matanos į Nahalielį, iš Nahalielio į Bamotą
20 ir iš Bamoto – į slėnį Moabo šalyje arti Pisgos kalno, kuris yra ties dykuma.
21 Izraelis nusiuntė pas amoritų karalių Sihoną pasiuntinius su prašymu:
22 „Leisk mums pereiti per tavo žemę, mes nenukrypsime į dirvas ir vynuogynus, negersime vandens iš tavo šulinių, eisime vieškeliu, kol pereisime per tavo kraštą“.
23 Bet Sihonas neleido izraelitams eiti per savo kraštą. Surinkęs savo kariuomenę, išėjo prieš juos į dykumą ir prie Jahaco kovojo su izraelitais.
24 Izraelitai sumušė jį ir užėmė Sihono kraštą nuo Arnono iki Jaboko upių ir ligi Amono krašto, kurio sienos buvo ginamos stiprios sargybos.
25 Izraelitai užėmė visus amoritų miestus ir apsigyveno juose, Hešbone ir jam priklausančiuose miesteliuose.
26 Hešbonas buvo sostinė amoritų karaliaus Sihono, kuris buvo kovojęs su buvusiu Moabo karaliumi ir užėmęs visą jam priklausančią šalį iki Arnono upės.
27 Todėl dainoje sakoma: „Ateikite į Hešboną, karaliaus Sihono miestą, kuris bus atstatytas ir sustiprintas!
28 Ugnis iš Hešbono sunaikino moabitų miestą Arą ir Arnono aukštumų viešpačius.
29 Vargas tau, Moabai! Žuvai, Kemošo tauta! Jis atidavė savo sūnus ir dukteris į nelaisvę amoritų karaliui Sihonui.
30 Jie sunaikinti nuo Hešbono iki Dibono ir iki Nofacho prie Medebos“.
31 Taip izraelitai apsigyveno amoritų žemėje.
32 Mozė išsiuntė išžvalgyti Jazerą, ir izraelitai užėmė jam priklausančius miestelius ir išvijo amoritus.
33 Jie traukė Bašano keliu; ten juos pasitiko Bašano karalius Ogas su visa savo kariuomene prie Edrėjo.
34 Viešpats kalbėjo Mozei: „Nebijok jo, nes Aš atidaviau tau jį, visą jo tautą ir žemę; padaryk su juo, kaip padarei su amoritų karaliumi Sihonu Hešbone“.
35 Izraelitai sunaikino jį, jo sūnus ir visą jo tautą taip, kad nė vieno neliko, ir užėmė šalį.
7 Po to kunigas išplaus savo drabužius, apsiplaus vandeniu ir grįš į stovyklą, ir jis bus nešvarus iki vakaro.
8 Tas, kuris karvę sudegins, išplaus savo drabužius, išsimaudys ir bus nešvarus iki vakaro.
9 Kas nors nesusitepęs susems karvės pelenus ir juos išpils už stovyklos švarioje vietoje, kad jie būtų izraelitų laikomi apvalymo vandeniui padaryti, nes karvė sudeginta kaip auka už nuodėmę.
10 Kuris susems karvės pelenus, plaus savo drabužius ir bus nešvarus iki vakaro. Tai bus izraelitams ir tarp jų gyvenantiems ateiviams amžinas įstatymas.
11 Kas paliečia žmogaus lavoną, bus nešvarus septynias dienas.
12 Jis apsivalys šiuo vandeniu trečią ir septintą dieną ir bus švarus. Jei trečią dieną neapsivalys, tai septintą dieną nebus švarus.
13 Kuris palies mirusio žmogaus lavoną ir nebus apšlakstytas minėtu vandeniu, suteps Viešpaties palapinę ir bus išnaikintas iš izraelitų; kadangi jis neapšlakstytas apvalomuoju vandeniu, jis liks nešvarus.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: gryninimas · guldo gyvybę · nuo galvos · nuplakimas · pelenu diena · pelenus
1 Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui:
2 „Įsakyk izraelitams atvesti sveiką žalą karvę, dar nekinkytą į jungą,
3 ir duokite ją kunigui Eleazarui. Ji bus išvesta iš stovyklos ir papjauta jo akivaizdoje.
4 Tada Eleazaras, padažęs jos kraujyje pirštą, pašlakstys septynis kartus Susitikimo palapinės įėjimo link.
5 Paskui ji bus sudeginta jo akivaizdoje: oda, mėsa, kraujas ir mėšlas.
6 Kunigas įmes į ugnį, kurioje dega karvė, kedro medžio, yzopo ir raudonų siūlų.
7 Po to kunigas išplaus savo drabužius, apsiplaus vandeniu ir grįš į stovyklą, ir jis bus nešvarus iki vakaro.
8 Tas, kuris karvę sudegins, išplaus savo drabužius, išsimaudys ir bus nešvarus iki vakaro.
9 Kas nors nesusitepęs susems karvės pelenus ir juos išpils už stovyklos švarioje vietoje, kad jie būtų izraelitų laikomi apvalymo vandeniui padaryti, nes karvė sudeginta kaip auka už nuodėmę.
10 Kuris susems karvės pelenus, plaus savo drabužius ir bus nešvarus iki vakaro. Tai bus izraelitams ir tarp jų gyvenantiems ateiviams amžinas įstatymas.
11 Kas paliečia žmogaus lavoną, bus nešvarus septynias dienas.
12 Jis apsivalys šiuo vandeniu trečią ir septintą dieną ir bus švarus. Jei trečią dieną neapsivalys, tai septintą dieną nebus švarus.
13 Kuris palies mirusio žmogaus lavoną ir nebus apšlakstytas minėtu vandeniu, suteps Viešpaties palapinę ir bus išnaikintas iš izraelitų; kadangi jis neapšlakstytas apvalomuoju vandeniu, jis liks nešvarus.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: aarono mirtis · yzop · nuo galvos · raudona karve · auksinė spalva · garbinimo apeigas
1 Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui:
2 „Įsakyk izraelitams atvesti sveiką žalą karvę, dar nekinkytą į jungą,
3 ir duokite ją kunigui Eleazarui. Ji bus išvesta iš stovyklos ir papjauta jo akivaizdoje.
4 Tada Eleazaras, padažęs jos kraujyje pirštą, pašlakstys septynis kartus Susitikimo palapinės įėjimo link.
5 Paskui ji bus sudeginta jo akivaizdoje: oda, mėsa, kraujas ir mėšlas.
6 Kunigas įmes į ugnį, kurioje dega karvė, kedro medžio, yzopo ir raudonų siūlų.
7 Po to kunigas išplaus savo drabužius, apsiplaus vandeniu ir grįš į stovyklą, ir jis bus nešvarus iki vakaro.
8 Tas, kuris karvę sudegins, išplaus savo drabužius, išsimaudys ir bus nešvarus iki vakaro.
9 Kas nors nesusitepęs susems karvės pelenus ir juos išpils už stovyklos švarioje vietoje, kad jie būtų izraelitų laikomi apvalymo vandeniui padaryti, nes karvė sudeginta kaip auka už nuodėmę.
10 Kuris susems karvės pelenus, plaus savo drabužius ir bus nešvarus iki vakaro. Tai bus izraelitams ir tarp jų gyvenantiems ateiviams amžinas įstatymas.
11 Kas paliečia žmogaus lavoną, bus nešvarus septynias dienas.
12 Jis apsivalys šiuo vandeniu trečią ir septintą dieną ir bus švarus. Jei trečią dieną neapsivalys, tai septintą dieną nebus švarus.
13 Kuris palies mirusio žmogaus lavoną ir nebus apšlakstytas minėtu vandeniu, suteps Viešpaties palapinę ir bus išnaikintas iš izraelitų; kadangi jis neapšlakstytas apvalomuoju vandeniu, jis liks nešvarus.
14 Šitas yra įstatymas apie žmogų, mirusį palapinėje. Visi, kurie įeina į jo palapinę, ir visi ten esantieji bus nešvarūs septynias dienas.
15 Indas, neturintis dangčio, bus suteptas.
16 Jei kas lauke paliestų užmušto kardu ar savaime mirusio žmogaus lavoną, kaulą ar karstą, bus nešvarus septynias dienas.
17 Dėl nešvaraus žmogaus tegul ima karvės, sudegintos apvalyti nuo nuodėmės, pelenų, įberia į indą ir užpila tekančio vandens ant jų.
18 Nesusitepęs žmogus, padažęs jame yzopą, teapšlaksto visą palapinę ir visus daiktus bei susitepusius prisilietimu žmones.
19 Nesusitepęs apšlakstys nešvarųjį trečią ir septintą dieną, ir jis apsivalys septintą dieną, išplaus savo drabužius, pats išsimaudys ir bus nešvarus iki vakaro.
20 Jei kas nebus tuo būdu apvalytas, jis bus išnaikintas iš izraelitų, nes sutepė Viešpaties šventyklą; jis nebuvo apšlakstytas apvalomuoju vandeniu, todėl yra nešvarus.
21 Tai amžinas nuostatas jiems, kad tas, kuris šlakstė vandeniu, plautų savo drabužius, ir kiekvienas, palietęs apvalomąjį vandenį, bus nešvarus iki vakaro.
22 Ką nešvarus žmogus palies – suteps, kas prisiliestų suteptų daiktų – bus nešvarus iki vakaro“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: aarono mirtis · yzop · nuo galvos · raudona karve · auksinė spalva · garbinimo apeigas
1 Viešpats kalbėjo Mozei:
2 „Sakyk Aaronui, kad jis sustatytų lempas taip, kad visos degtų žvakidės priekyje“.
3 Aaronas sustatė lempas, kad jos degtų žvakidės priekyje, kaip Viešpats įsakė Mozei.
4 Visa žvakidė buvo nukalta iš aukso pagal Viešpaties Mozei parodytą pavyzdį.
5 Viešpats kalbėjo Mozei, sakydamas:
6 „Imk levitus iš Izraelio vaikų ir apvalyk juos,
7 apšlakstydamas apvalomuoju vandeniu, liepk nusiskusti plaukus nuo viso kūno ir išsiplauti drabužius, tai jie bus apvalyti.
8 Jie ims veršį ir duonos aukai – aliejumi apšlakstytų smulkių miltų, ir kitą veršį – aukai už nuodėmę.
9 Sušauk izraelitus ir pastatyk levitus prie Susitikimo palapinės.
1 Viešpats kalbėjo Mozei:
2 „Sakyk izraelitams: ‘Jei vyras ar moteris padarys nazarėno įžadą, kad pasišvęstų Viešpačiui,
3 jis susilaikys nuo vyno ir stipraus gėrimo. Negers vynuogių sulčių nei jokio kito gėrimo, kas iš vynuogių išspaudžiama, nevalgys nei šviežių, nei džiovintų vynuogių.
4 Visą laiką, kol yra įžadu pasišventęs Viešpačiui, nevalgys nieko, kas iš vynuogių, net sėklų ar odelės.
5 Padaręs įžadą neskus galvos, kol pasibaigs įžado laikas. Visą savo pasišventimo laiką augins galvos plaukus.
6 Per visą savo įžado laiką nepalies mirusio,
7 net savo tėvu, motina, broliu ar seserimi nesusiteps, jei jie numirtų, nes įžado metu bus pasižadėjęs Dievui.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: artimieji · dvasiškumas · apkarpo šakelę · dievo ieškojimas · moteris plaukai · moters plaukai
17 Jis, paėmęs švento vandens moliniame inde, įmes į jį truputį dulkių nuo palapinės aslos.
18 Kai moteris atsistos Viešpaties akivaizdoje, jis atidengs jos galvą ir paduos jai į ranką pavydo auką; pats gi laikys kartaus vandens, kuris neša prakeikimą,
19 ir prisaikdins ją, sakydamas: ‘Jei neturėjai santykių su svetimu vyru, tau nekenks šitas kartus vanduo.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: Dvasios indas · esi dulke · garbingi indai · moliniai indai · palaiminti vanduo · vandens indas
14 ir jei pavydo dvasia apimtų vyrą, nepaisant ar žmona iš tiesų susitepusi, ar tai tik neteisingas įtarimas,
15 jis ją turi atvesti pas kunigą ir aukoti už ją dešimtą efos dalį miežinių miltų; nepils ant jų aliejaus ir nedės smilkalų, nes tai pavydo auka, primenanti nedorybę.
16 Kunigas ją atves ir pastatys Viešpaties akivaizdoje.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: pavydas Dievui · pavydas žudo · pavydi dievas · pavydu · aliejus · aliejus miltai
1 Viešpats kalbėjo Mozei:
2 „Įsakyk izraelitams pašalinti iš stovyklos visus raupsuotus, visus turinčius plūdimą ir susitepusius mirusiu.
3 Pašalinkite tokius vyrus ir tokias moteris, kad jie nesuteptų stovyklos, kurios viduryje Aš gyvenu“.
4 Izraelitai taip ir padarė, ir juos apgyvendino už stovyklos ribų, kaip Viešpats buvo įsakęs Mozei.
5 Viešpats kalbėjo Mozei:
6 „Sakyk izraelitams: ‘Jei vyras ar moteris padarytų kurią nors nuodėmę, peržengtų Viešpaties įsakymą ir taip nusikalstų,
7 tai jis prisipažins kaltas ir atlygins tam, kuriam nusikalto, atiduos tą patį daiktą ir, be to, pridės penktą dalį jo vertės.
8 O jei nebūtų to, kuriam nusikalto, atiduos viską Viešpačiui, ir tai priklausys kunigui, neskaitant avino, kuris turi būti aukojamas, kad jis būtų sutaikintas.
9 Visos aukos, kurias aukoja izraelitai, priklauso kunigui.
10 Ką pavieniai asmenys aukoja šventykloje ir atiduoda kunigui, yra jo nuosavybė’“.
11 Viešpats kalbėjo Mozei:
12 „Sakyk izraelitams: ‘Jei kieno žmona nusidėtų, būdama neištikima savo vyrui,
13 ir kitas vyras gulėtų su ja ir ją suterštų, tačiau tai įvyktų slaptai ir būtų paslėpta nuo jos vyro akių, ir nebūtų liudytojų, nes ji nebūtų sugauta,
14 ir jei pavydo dvasia apimtų vyrą, nepaisant ar žmona iš tiesų susitepusi, ar tai tik neteisingas įtarimas,
15 jis ją turi atvesti pas kunigą ir aukoti už ją dešimtą efos dalį miežinių miltų; nepils ant jų aliejaus ir nedės smilkalų, nes tai pavydo auka, primenanti nedorybę.
16 Kunigas ją atves ir pastatys Viešpaties akivaizdoje.
17 Jis, paėmęs švento vandens moliniame inde, įmes į jį truputį dulkių nuo palapinės aslos.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: raupsai · baimė ligoms · dvasia gyvūnai · dvasios liga · dvasios nemirtingumas · kūnas siela
1 Viešpats kalbėjo Mozei:
2 „Įsakyk izraelitams pašalinti iš stovyklos visus raupsuotus, visus turinčius plūdimą ir susitepusius mirusiu.
3 Pašalinkite tokius vyrus ir tokias moteris, kad jie nesuteptų stovyklos, kurios viduryje Aš gyvenu“.
4 Izraelitai taip ir padarė, ir juos apgyvendino už stovyklos ribų, kaip Viešpats buvo įsakęs Mozei.
5 Viešpats kalbėjo Mozei:
6 „Sakyk izraelitams: ‘Jei vyras ar moteris padarytų kurią nors nuodėmę, peržengtų Viešpaties įsakymą ir taip nusikalstų,
7 tai jis prisipažins kaltas ir atlygins tam, kuriam nusikalto, atiduos tą patį daiktą ir, be to, pridės penktą dalį jo vertės.
8 O jei nebūtų to, kuriam nusikalto, atiduos viską Viešpačiui, ir tai priklausys kunigui, neskaitant avino, kuris turi būti aukojamas, kad jis būtų sutaikintas.
9 Visos aukos, kurias aukoja izraelitai, priklauso kunigui.
10 Ką pavieniai asmenys aukoja šventykloje ir atiduoda kunigui, yra jo nuosavybė’“.
11 Viešpats kalbėjo Mozei:
12 „Sakyk izraelitams: ‘Jei kieno žmona nusidėtų, būdama neištikima savo vyrui,
13 ir kitas vyras gulėtų su ja ir ją suterštų, tačiau tai įvyktų slaptai ir būtų paslėpta nuo jos vyro akių, ir nebūtų liudytojų, nes ji nebūtų sugauta,
14 ir jei pavydo dvasia apimtų vyrą, nepaisant ar žmona iš tiesų susitepusi, ar tai tik neteisingas įtarimas,
15 jis ją turi atvesti pas kunigą ir aukoti už ją dešimtą efos dalį miežinių miltų; nepils ant jų aliejaus ir nedės smilkalų, nes tai pavydo auka, primenanti nedorybę.
16 Kunigas ją atves ir pastatys Viešpaties akivaizdoje.
17 Jis, paėmęs švento vandens moliniame inde, įmes į jį truputį dulkių nuo palapinės aslos.
18 Kai moteris atsistos Viešpaties akivaizdoje, jis atidengs jos galvą ir paduos jai į ranką pavydo auką; pats gi laikys kartaus vandens, kuris neša prakeikimą,
19 ir prisaikdins ją, sakydamas: ‘Jei neturėjai santykių su svetimu vyru, tau nekenks šitas kartus vanduo.
20 Bet jei buvai neištikima savo vyrui ir susitepei gulėdama su kitu,
21 Viešpats padarys tave prakeikimu tavo tautoje, ir tavo šlaunys ims pūti, o tavo pilvas išsipūs.
22 Šitas vanduo, nešantis prakeikimą, teįeina į tavo vidų, kad tavo pilvas išsipūstų ir šlaunys imtų pūti’. Moteris atsakys: ‘Amen, amen’.
23 Kunigas surašys tuos prakeikimus ir juos nuplaus karčiuoju vandeniu.
24 Jis duos moteriai gerti kartaus vandens, nešančio prakeikimą, kad tas vanduo patektų į moters vidų.
25 Tada kunigas paims iš jos rankų pavydo auką, ją siūbuos Viešpaties akivaizdoje ir aukos ant aukuro.
26 Jis ims saują aukojamųjų miltų ir sudegins ant aukuro. Po to vėl duos moteriai gerti kartaus vandens.
27 Kai ji išgers, jei ji yra nusikaltusi svetimavimu, prakeikimo vanduo, įėjęs į ją, išpūs jos pilvą, ir jos šlaunys ims pūti, ir moteris bus prakeikimas savo tautoje.
28 O jei ji bus nekalta, jai nepakenks, ir ji galės pastoti.
29 Toks yra pavydo įstatymas.
30 Jei vyras apimtas pavydo dvasios atvestų žmoną Viešpaties akivaizdon ir kunigas padarytų visa, kas čia parašyta,
31 vyras bus nekaltas, o moteris susilauks bausmės, jeigu bus nusikaltusi’“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: raupsai · baimė ligoms · dvasia gyvūnai · dvasios liga · dvasios nemirtingumas · kūnas siela
1 „Tegul Aaronas ir jo sūnūs Nadabas, Abihuvas, Eleazaras ir Itamaras eina kunigų tarnystę.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: aaronas · Aarono · aronas · aronas gimimas · aronas mirtis · nesutarimai
1 Viešpats kalbėjo Mozei:
Šios eilutės taip pat ieškota temose: auksas mano · dievo įstatymai · padangtės statyba · sužadėtinė bažnyčia · apreiškimas
1 Antrojo mėnesio penkioliktą dieną po to, kai jie paliko Egiptą, visi izraelitai išėjo iš Elimo ir atėjo į Sino dykumą, esančią tarp Elimo ir Sinajaus.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: Abraomo palikuonys · horebo kalnas · Izraelitus dykumoje · Sinajaus kaln · Sinajaus kalnas
1 Viešpats tarė Mozei: „Eik pas faraoną, nes Aš užkietinau jo ir jo tarnų širdis, kad padaryčiau šituos ženklus jų tarpe
2 ir kad galėtum papasakoti savo vaikams ir vaikų vaikams, ką Aš padariau Egipte ir kokius ženklus parodžiau jų tarpe, kad žinotumėte, jog Aš esu Viešpats“.
3 Mozė ir Aaronas atėjo pas faraoną ir jam kalbėjo: „Taip sako Viešpats, hebrajų Dievas: ‘Ar ilgai dar tu nenusižeminsi prieš mane? Išleisk mano žmones, kad jie man tarnautų!
4 Jei neišleisi mano tautos, rytoj užleisiu skėrius ant tavo krašto.
5 Jie taip apdengs šalį, kad nesimatys žemės; jie nuės išlikusį nuo krušos derlių, nugrauš kiekvieną žaliuojantį medį;
6 jų bus pilni tavo namai, tavo tarnų namai ir visų egiptiečių namai, kaip to dar nėra matę tavo tėvai ir seneliai per visą savo amžių’“. Po to Mozė apsisuko ir išėjo iš faraono namų.
7 Tada faraono tarnai kalbėjo savo valdovui: „Ar ilgai mes kentėsime? Išleisk tuos žmones, kad jie tarnautų Viešpačiui, savo Dievui! Ar dar nematai, kad Egiptas žūva?“
8 Mozė ir Aaronas buvo pašaukti pas faraoną. Jis tarė jiems: „Eikite, tarnaukite Viešpačiui, savo Dievui! Bet kas yra tie, kurie eis?“
9 Mozė atsakė: „Eisime visi: jaunimas ir seneliai, sūnūs ir dukterys, avys ir galvijai. Mes švęsime šventę Viešpačiui“.
10 Jis atsakė jiems: „Tebūna Viešpats su jumis! Kaip galiu išleisti jus ir jūsų vaikus? Žiūrėkite, nes jūs sumanėte pikta!
11 Taip nebus. Eikite vieni vyrai ir aukokite Viešpačiui, nes to juk jūs ir prašėte!“ Ir juos išvarė iš faraono akivaizdos.
12 Tada Viešpats tarė Mozei: „Ištiesk savo ranką ant Egipto šalies, kad skėriai apniktų ir nugraužtų visus šalies augalus ir visa, kas dar liko nuo krušos!“
13 Mozė ištiesė lazdą. Viešpats leido rytų vėjui pūsti visą dieną ir naktį. Rytmečiui išaušus, rytų vėjas atnešė skėrius.
14 Skėriai nusileido visoje Egipto šalyje. Jų buvo tiek, kiek niekad nėra buvę ir jų tiek nebus ateityje.
15 Jie taip užplūdo visą kraštą, kad apdengė visą žemę. Jie nugraužė visus augalus ir medžių vaisius, išlikusius nuo krušos, kad nieko žaliuojančio nebeliko visoje Egipto šalyje.
16 Tada faraonas skubiai pasišaukė Mozę ir Aaroną ir tarė: „Nusidėjau Viešpačiui, jūsų Dievui, ir jums!
17 Prašau, atleiskite man dar kartą mano nusikaltimą ir melskite Viešpatį, savo Dievą, kad Jis pašalintų nuo manęs šitą mirtį“.
18 Mozė išėjo iš faraono ir meldė Viešpatį.
19 Viešpats sukėlė labai smarkų vakarų vėją, kuris skėrius nupūtė į Raudonąją jūrą; nė vieno skėrio nebeliko visoje Egipto šalyje.
20 Tačiau Viešpats užkietino faraono širdį, ir jis neišleido izraelitų.
21 Viešpats tarė Mozei: „Ištiesk savo ranką, kad tamsa apgaubtų visą Egipto šalį, tamsa, kurią galima būtų pajusti“.
22 Mozė ištiesė savo ranką, ir tirščiausia tamsa tris dienas buvo visame Egipto krašte.
23 Tris dienas žmonės negalėjo matyti vienas kito ir pajudėti iš vietos. Tačiau izraelitų namuose buvo šviesu.
24 Tada faraonas, pasišaukęs Mozę, tarė: „Eikite, tarnaukite Viešpačiui! Tik jūsų avys ir galvijai tepasilieka! O jūsų vaikai teeina su jumis!“
25 Mozė atsakė: „Privalai mums duoti atnašas ir deginamąsias aukas, kad mes galėtume aukoti Viešpačiui, mūsų Dievui.
26 Mūsų visi gyvuliai eis su mumis; nepaliksime nė kanopos. Nes iš jų privalome imti auką Viešpačiui, savo Dievui. Mes net nežinome, ko mums reikės Viešpaties aukai, kol ten nenuėjome“.
27 Tačiau Viešpats užkietino faraono širdį, ir jis nesutiko jų išleisti.
28 Ir faraonas tarė: „Šalin nuo manęs! Saugokis! Nebepasirodyk daugiau mano akyse, nes tą dieną, kurią pasirodysi, mirsi!“
29 Mozė atsakė: „Tebūna, kaip pasakei! Daugiau nebepasirodysiu“.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: faraonas · faraono · marai · mozės tarnavimas · skėriai · sukietino širdį
1 Viešpats tarė Mozei: „Aš tave padariau dievu faraonui; tavo brolis Aaronas bus tavo pranašas.
2 Tu sakysi visa, ką tau įsakau, o tavo brolis Aaronas kalbės faraonui, kad jis išleistų izraelitus iš savo šalies.
3 Bet Aš užkietinsiu faraono širdį ir padarysiu daug ženklų bei stebuklų Egipto šalyje.
4 Tačiau faraonas jūsų neklausys, kad galėčiau uždėti savo ranką ant Egipto ir dideliais teismais išvesti savo pulkus – savo tautą, Izraelio vaikus – iš Egipto žemės.
5 Tada egiptiečiai žinos, kad Aš esu Viešpats, kai ištiesiu savo ranką virš Egipto ir išvesiu izraelitus iš jų žemės“.
6 Mozė ir Aaronas padarė, kaip Viešpats jiems įsakė.
7 Mozė buvo aštuoniasdešimties metų, o Aaronas aštuoniasdešimt trejų metų amžiaus, kai jie kalbėjo faraonui.
8 Viešpats tarė Mozei ir Aaronui:
9 „Kai faraonas jums sakys: ‘Padarykite stebuklą patvirtinimui’, tai sakyk Aaronui: ‘Imk lazdą ir mesk ją prieš faraoną!’ Tada ji pavirs gyvate“.
10 Mozė ir Aaronas atėjo pas faraoną ir padarė taip, kaip Viešpats įsakė: Aaronas metė savo lazdą prieš faraoną ir jo tarnus, ir ji pavirto gyvate.
11 Faraonas pasišaukė išminčių ir burtininkų. Ir tie Egipto žyniai savo kerais padarė tą patį:
12 kiekvienas jų numetė savo lazdą, ir jos pavirto gyvatėmis. Tačiau Aarono lazda prarijo jų lazdas.
13 Faraono širdis liko užkietėjusi, ir jis jų neklausė, kaip Viešpats ir buvo kalbėjęs.
14 Viešpats tarė Mozei: „Faraono širdis tebėra užkietėjusi, jis nesutinka išleisti tautos.
15 Rytoj anksti rytą nueik prie upės, kai faraonas eis prie vandens, ir lauk jo ten. Pasiimk tą lazdą, kuri buvo pavirtusi gyvate.
16 Jam atėjus, sakyk: ‘Viešpats, hebrajų Dievas, mane siuntė pas tave, sakydamas: ‘Išleisk mano tautą, kad ji man tarnautų dykumoje’. Tačiau tu ligi šiol nenorėjai klausyti.
17 Todėl taip sako Viešpats: ‘Iš to pažinsi, kad Aš esu Viešpats. Štai suduosiu mano rankoje esančia lazda į upės vandenį, ir jis pavirs krauju.
18 Upėje plaukiojančios žuvys išgaiš, ir upė pradės taip dvokti, kad egiptiečiai nebegalės gerti jos vandens’“.
19 Viešpats toliau kalbėjo Mozei: „Sakyk Aaronui: ‘Imk lazdą ir ištiesk savo ranką virš egiptiečių vandenų, upių, perkasų, balų, vandens tvenkinių. Vanduo pavirs krauju visoje Egipto šalyje, net mediniuose ir akmeniniuose induose!’“
20 Mozė ir Aaronas taip padarė, kaip Viešpats buvo įsakęs. Jis pakėlė lazdą ir sudavė į upės vandenį, faraonui ir jo tarnams matant. Visas vanduo upėje pavirto krauju.
21 Upėje plaukiojančios žuvys išgaišo. Vanduo ėmė taip dvokti, kad egiptiečiai nebegalėjo gerti vandens iš upės. Kraujas buvo visoje Egipto žemėje.
22 Tą patį padarė ir egiptiečių žyniai savo kerais. Faraono širdis liko užkietėjusi, ir jis neklausė jų, kaip Viešpats ir buvo sakęs.
23 Faraonas nusigręžė ir nuėjo į savo namą. Jis viso to neėmė į širdį.
24 Egiptiečiai kasė upės pakraščiuose šulinius, ieškodami geriamojo vandens, nes jie nebegalėjo upės vandens gerti.
25 Praėjo septynios dienos, kai Viešpats buvo ištikęs upę.
Šios eilutės taip pat ieškota temose: aaronas · aba tėve · aukščiausiojo dievo · dievas tarė · dievas visagalis · dievo kelias
