Pr 5,4
4 Po Seto gimimo Adomas dar gyveno aštuonis šimtus metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.
Pr 4,1-26
1 Ir Adomas pažino savo žmoną Ievą, ir ji tapo nėščia. Ji pagimdė Kainą ir tarė: “Įsigijau sūnų Viešpaties pagalba”.
2 Ji dar pagimdė jo brolį Abelį. Abelis buvo avių piemuo, o Kainas-žemdirbys.
3 Kuriam laikui praėjus, Kainas aukojo Viešpačiui iš žemės vaisių.
4 Taip pat ir Abelis aukojo iš savo bandos riebiausių pirmagimių. Viešpats pažvelgė į Abelį ir jo auką,
5 tačiau į Kainą ir jo auką Jis nepažvelgė. Todėl Kainas labai supyko, ir jo veidas paniuro.
6 Viešpats tarė Kainui: “Kodėl tu supykai ir tavo veidas paniuro?
7 Darydamas gera, argi nebūsi priimtas? O jei gera nedarai, nuodėmė tyko prie durų. Ji traukia tave, tačiau tu turi viešpatauti jai”.
8 Kainas kalbėjo savo broliui Abeliui. Jiems esant laukuose, Kainas užpuolė savo brolį Abelį ir jį užmušė.
9 Tada Viešpats paklausė Kaino: “Kur yra tavo brolis Abelis?” O jis atsakė: “Nežinau. Argi aš esu savo brolio sargas?”
10 Tada Viešpats tarė: “Ką padarei? Tavo brolio kraujas šaukiasi manęs nuo žemės.
11 Taigi dabar esi prakeiktas ant žemės, kuri atsivėrė ir priėmė iš tavo rankos tavo brolio kraują.
12 Kai tu ją dirbsi, ji nebeduos tau derliaus. Tu būsi klajūnas ir benamis žemėje”.
13 Tada Kainas tarė Viešpačiui: “Mano bausmė yra per didelė, kad galėčiau ją pakelti.
14 Tu šiandien mane išvarai iš žemės. Aš turėsiu slėptis nuo Tavęs ir būsiu klajūnas ir benamis žemėje. Kas mane sutiks, užmuš”.
15 Viešpats jam atsakė: “Kas užmuš Kainą, tam septyneriopai bus atkeršyta!” Viešpats paženklino Kainą žyme, kad nė vienas, sutikęs jį, jo nenužudytų.
16 Kainas pasitraukė iš Viešpaties akivaizdos ir apsigyveno Nodo šalyje, į rytus nuo Edeno.
17 Kainas pažino savo žmoną, ji pastojo ir pagimdė Henochą. Kainas pastatė miestą ir tą miestą pavadino savo sūnaus vardu-Henochas.
18 Henocho sūnus buvo Iradas, Irado sūnus-Mehujaelis, Mehujaelio-Metušaelis, Metušaelio- Lamechas.
19 Lamechas vedė dvi žmonas. Pirmosios vardas buvo Ada, antrosios-Cila.
20 Ada pagimdė Jabalą; jis buvo tėvas tų, kurie gyvena palapinėse ir laiko gyvulius.
21 Jo brolis, vardu Jubalas, buvo arfininkų ir vamzdininkų tėvas.
22 Cila pagimdė Tubal Kainą, kuris gamino visokius įrankius iš vario ir geležies. Tubal Kaino sesuo buvo Naama.
23 Lamechas tarė savo žmonoms: “Ada ir Cila, klausykite! Jūs, Lamecho žmonos, įsidėmėkite, ką sakau: aš užmušiau vyrą už man padarytą žaizdą, jaunuolį už randą!
24 Jei už Kainą bus atkeršyta septyneriopai, tai už Lamechą-septyniasdešimt septynis kartus!”
25 Adomas vėl pažino savo žmoną, ir ji pagimdė sūnų, vardu Setas, sakydama: “Dievas man davė kitą sūnų vietoje Abelio, kurį Kainas užmušė”.
26 Taip pat ir Setas turėjo sūnų, vardu Enas. Tuomet žmonės pradėjo šauktis Viešpaties vardo.
Pr 3,20
20 Adomas pavadino savo žmoną Ieva, nes ji tapo visų gyvųjų motina.
Pr 5,5
5 Taigi Adomo amžius buvo devyni šimtai trisdešimt metų, ir jis mirė.
Pr 5,1-32
1 Šita yra Adomo palikuonių knyga. Kai Dievas sutvėrė žmogų, Jis padarė jį panašų į Dievą.
2 Jis sutvėrė vyrą ir moterį, palaimino juos ir pavadino juos Adomu tą dieną, kai jie buvo sutverti.
3 Kai Adomas buvo šimto trisdešimties metų, jam gimė sūnus pagal jo panašumą ir atvaizdą, kurį pavadino Setu.
4 Po Seto gimimo Adomas dar gyveno aštuonis šimtus metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.
5 Taigi Adomo amžius buvo devyni šimtai trisdešimt metų, ir jis mirė.
6 Setas, būdamas šimto penkerių metų, susilaukė Eno.
7 Setas, gimus Enui, dar gyveno aštuonis šimtus septynerius metus ir susilaukė sūnų bei dukterų.
8 Taigi Seto amžius buvo devyni šimtai dvylika metų, ir jis mirė.
9 Enas, būdamas devyniasdešimties metų, susilaukė Kainamo.
10 Enas, gimus Kainamui, dar gyveno aštuonis šimtus penkiolika metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.
11 Taigi Eno amžius buvo devyni šimtai penkeri metai, ir jis mirė.
12 Kainamas, būdamas septyniasdešimties metų, susilaukė Malaleelio.
13 Kainamas, gimus Malaleeliui, dar gyveno aštuonis šimtus keturiasdešimt metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.
14 Taigi Kainamo amžius buvo devyni šimtai dešimt metų, ir jis mirė.
15 Malaleelis, būdamas šešiasdešimt penkerių metų, susilaukė Jareto.
16 Malaleelis, gimus Jaretui, dar gyveno aštuonis šimtus trisdešimt metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.
17 Taigi Malaleelio amžius buvo aštuoni šimtai devyniasdešimt penkeri metai, ir jis mirė.
18 Jaretas, būdamas šimto šešiasdešimt dvejų metų, susilaukė Henocho.
19 Jaretas, gimus Henochui, dar gyveno aštuonis šimtus metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.
20 Taigi Jareto amžius buvo devyni šimtai šešiasdešimt dveji metai, ir jis mirė.
21 Henochas, būdamas šešiasdešimt penkerių metų, susilaukė Matūzalio.
22 Henochas, gimus Matūzaliui, vaikščiojo su Dievu tris šimtus metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.
23 Taigi Henocho amžius buvo trys šimtai šešiasdešimt penkeri metai.
24 Henochas vaikščiojo su Dievu, ir jo nebeliko, nes Dievas jį pasiėmė.
25 Matūzalis, būdamas šimto aštuoniasdešimt septynerių metų, susilaukė Lamecho.
26 Matūzalis, gimus Lamechui, dar gyveno septynis šimtus aštuoniasdešimt dvejus metus ir susilaukė sūnų bei dukterų.
27 Taigi Matūzalio amžius buvo devyni šimtai šešiasdešimt devyneri metai, ir jis mirė.
28 Lamechas, būdamas šimto aštuoniasdešimt dvejų metų, susilaukė sūnaus,
29 kurį jis pavadino Nojumi, sakydamas: “Šitas mus paguos mūsų darbuose ir mūsų rankų triūse žemėje, kurią Viešpats prakeikė”.
30 Lamechas, gimus Nojui, dar gyveno penkis šimtus devyniasdešimt penkerius metus ir susilaukė sūnų bei dukterų.
31 Taigi Lamecho amžius buvo septyni šimtai septyniasdešimt septyneri metai, ir jis mirė.
32 Nojus, būdamas penkių šimtų metų, susilaukė Semo, Chamo ir Jafeto.
Pr 3,19
19 Valgysi prakaitu uždirbtą duoną, kol sugrįši į žemę, iš kurios esi paimtas. Esi dulkė ir dulke vėl pavirsi”.
Pr 2,7
7 Ir Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą. Taip žmogus tapo gyva siela.
Pr 4,25
25 Adomas vėl pažino savo žmoną, ir ji pagimdė sūnų, vardu Setas, sakydama: “Dievas man davė kitą sūnų vietoje Abelio, kurį Kainas užmušė”.
Pr 3,15
15 Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo sėklos ir moters sėklos. Ji sutrins tau galvą, o tu gelsi jai į kulnį”.
Pr 2,18
18 Viešpats Dievas tarė: “Negerai žmogui būti vienam. Aš padarysiu jam tinkamą padėjėją”.
Pr 1,27
27 Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą; pagal Dievo atvaizdą sutvėrė Jis jį; vyrą ir moterį sutvėrė Jis.
Pr 6,2
2 Dievo sūnūs matydami, kad žmonių dukterys gražios, ėmė jas sau į žmonas.
Pr 6,1
1 Kai žmonių padaugėjo žemėje ir jiems gimė dukterų,
Pr 5,3
3 Kai Adomas buvo šimto trisdešimties metų, jam gimė sūnus pagal jo panašumą ir atvaizdą, kurį pavadino Setu.
Pr 4,2
2 Ji dar pagimdė jo brolį Abelį. Abelis buvo avių piemuo, o Kainas-žemdirbys.
Pr 3,22
22 Tada Viešpats Dievas tarė: “Štai žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, pažindamas gera ir bloga; ir dabar, kad jis, ištiesęs savo ranką, neskintų nuo gyvybės medžio ir nevalgytų, ir negyventų per amžius”.
Pr 3,6
6 Kai moteris pamatė, kad medžio vaisiai yra tinkami maistui, patrauklūs akims ir, vieną suvalgius, galima įsigyti išminties, ji paėmė jo vaisių, pati valgė ir davė savo vyrui, ir jis valgė.
Pr 3,1-24
1 Gyvatė buvo gudresnė už visus žemės gyvūnus, kuriuos Viešpats Dievas sutvėrė. Ji tarė moteriai: “Ar tikrai Dievas pasakė: ‘Nevalgykite nuo visų sodo medžių’?”
2 Moteris atsakė gyvatei: “Mums leista valgyti sodo medžių vaisius,
3 išskyrus vaisius medžio, kuris yra sodo viduryje. Dievas įsakė: ‘Nevalgykite nuo jo ir nelieskite jo, kad nemirtumėte’ ”.
4 Gyvatė atsakė: “Nemirsite!
5 Dievas žino, kad tą dieną, kurią valgysite nuo jo, atsivers jūsų akys ir jūs tapsite kaip dievai, pažindami gera ir bloga”.
6 Kai moteris pamatė, kad medžio vaisiai yra tinkami maistui, patrauklūs akims ir, vieną suvalgius, galima įsigyti išminties, ji paėmė jo vaisių, pati valgė ir davė savo vyrui, ir jis valgė.
7 Tada atsivėrė abiejų akys ir jie suprato esą nuogi; juodu supynė figmedžio lapus ir pasidarė prijuostes.
8 Dienai atvėsus, išgirdę Viešpaties Dievo, vaikščiojančio sode, balsą, Adomas ir jo žmona pasislėpė nuo Viešpaties Dievo veido tarp sodo medžių.
9 Viešpats Dievas pašaukė Adomą: “Kur tu esi?”
10 O tas atsiliepė: “Išgirdau Tavo balsą ir, išsigandęs, kad esu nuogas, pasislėpiau”.
11 Dievas tarė: “Kas tau pasakė, kad tu nuogas? Gal valgei nuo medžio, nuo kurio tau įsakiau nevalgyti?”
12 Žmogus atsakė: “Moteris, kurią Tu man davei, davė man nuo to medžio, ir aš valgiau”.
13 Tada Viešpats Dievas tarė moteriai: “Kodėl tu taip padarei?” Moteris atsakė: “Gyvatė mane apgavo, ir aš valgiau”.
14 Tada Viešpats Dievas tarė gyvatei: “Kadangi taip padarei, esi prakeikta tarp visų gyvulių ir laukinių žvėrių. Tu slinksi pilvu ir dulkes ėsi per visą savo gyvenimą!
15 Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo sėklos ir moters sėklos. Ji sutrins tau galvą, o tu gelsi jai į kulnį”.
16 Moteriai Jis tarė: “Aš padauginsiu tavo nėštumo vargus ir su skausmu tu gimdysi vaikus; tave trauks prie tavo vyro, o jis tau viešpataus”.
17 O Adomui Jis tarė: “Kadangi tu paklausei savo žmonos ir valgei nuo medžio, apie kurį tau buvau įsakęs: ‘Nevalgyk nuo jo’,-prakeikta bus žemė dėl tavęs! Vargdamas turėsi maitintis iš jos visą savo gyvenimą.
18 Erškėčius ir usnis ji augins tau, ir tu valgysi lauko augalus.
19 Valgysi prakaitu uždirbtą duoną, kol sugrįši į žemę, iš kurios esi paimtas. Esi dulkė ir dulke vėl pavirsi”.
20 Adomas pavadino savo žmoną Ieva, nes ji tapo visų gyvųjų motina.
21 Viešpats Dievas padarė Adomui ir jo žmonai kailinius rūbus ir jais apvilko juos.
22 Tada Viešpats Dievas tarė: “Štai žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, pažindamas gera ir bloga; ir dabar, kad jis, ištiesęs savo ranką, neskintų nuo gyvybės medžio ir nevalgytų, ir negyventų per amžius”.
23 Todėl Viešpats Dievas išvarė jį iš Edeno sodo dirbti žemę, iš kurios jis buvo paimtas.
24 Išvaręs žmogų, į rytus nuo Edeno sodo Viešpats pastatė cherubus su švytruojančiu ugniniu kardu saugoti kelią prie gyvybės medžio.
Pr 2,24
24 Todėl vyras paliks savo tėvą bei motiną ir susijungs su savo žmona; ir juodu taps vienu kūnu.
Pr 2,17
17 bet nuo medžio pažinimo gero ir blogo nevalgyk, nes tą dieną, kurią valgysi jo vaisių, tikrai mirsi”.
Pr 1,31
31 Dievas matė visa, ką buvo padaręs, ir tai buvo labai gerai. Buvo vakaras ir rytas- šeštoji diena.
Pr 1,28
28 Dievas juos palaimino ir tarė: “Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir užvaldykite ją, viešpataukite jūros žuvims, padangių paukščiams ir kiekvienam gyvam padarui, kuris kruta ant žemės!”
Apr 12,9
9 Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas Velniu ir Šėtonu, kuris suvedžioja visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai.
1 Kor 15,22
22 Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti,
Rom 5,12
12 Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis pasiekė visus žmones, nes visi nusidėjo.
Lk 1,37
37 nes Dievui nėra negalimų dalykų”.
Kun 18,6
6 Nesiartinkite prie artimo giminaičio, kad atidengtumėte jo nuogumą. Aš esu Viešpats.
Iš 6,20
20 Amramas vedė savo tetą Jochebedą. Ji pagimdė Aaroną ir Mozę. Amramas gyveno šimtą trisdešimt septynerius metus.
Pr 20,12
12 Bet ji iš tikrųjų yra mano sesuo: mano tėvo duktė, tik ne mano motinos, ir ji tapo mano žmona.
Pr 5,2
2 Jis sutvėrė vyrą ir moterį, palaimino juos ir pavadino juos Adomu tą dieną, kai jie buvo sutverti.
Pr 3,24
24 Išvaręs žmogų, į rytus nuo Edeno sodo Viešpats pastatė cherubus su švytruojančiu ugniniu kardu saugoti kelią prie gyvybės medžio.
Pr 3,21
21 Viešpats Dievas padarė Adomui ir jo žmonai kailinius rūbus ir jais apvilko juos.
Pr 3,13
13 Tada Viešpats Dievas tarė moteriai: “Kodėl tu taip padarei?” Moteris atsakė: “Gyvatė mane apgavo, ir aš valgiau”.
Pr 3,12
12 Žmogus atsakė: “Moteris, kurią Tu man davei, davė man nuo to medžio, ir aš valgiau”.
Pr 3,8
8 Dienai atvėsus, išgirdę Viešpaties Dievo, vaikščiojančio sode, balsą, Adomas ir jo žmona pasislėpė nuo Viešpaties Dievo veido tarp sodo medžių.
Pr 3,7
7 Tada atsivėrė abiejų akys ir jie suprato esą nuogi; juodu supynė figmedžio lapus ir pasidarė prijuostes.
Pr 3,1
1 Gyvatė buvo gudresnė už visus žemės gyvūnus, kuriuos Viešpats Dievas sutvėrė. Ji tarė moteriai: “Ar tikrai Dievas pasakė: ‘Nevalgykite nuo visų sodo medžių’?”
Pr 2,23
23 Tada Adomas tarė: “Štai kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno! Šita bus vadinama moterimi, nes iš vyro ji paimta”.
Pr 2,20
20 Adomas davė vardus visiems gyvuliams, padangių paukščiams ir visiems lauko žvėrims, tačiau tarp jų neatsirado padėjėjo, tinkamo žmogui.
Pr 2,16-17
16 Viešpats Dievas įsakė žmogui: “Nuo kiekvieno sodo medžio tau leista valgyti,
17 bet nuo medžio pažinimo gero ir blogo nevalgyk, nes tą dieną, kurią valgysi jo vaisių, tikrai mirsi”.
Pr 2,1-25
1 Taip buvo sutvertas dangus, žemė ir visi jų pulkai.
2 Dievas septintą dieną užbaigė savo darbus ir ilsėjosi septintą dieną po visų savo darbų, kuriuos atliko.
3 Dievas palaimino septintą dieną ir ją pašventino, nes joje ilsėjosi po visų savo darbų, kuriuos Dievas sukūrė ir padarė.
4 Tokia yra dangaus ir žemės kilmė, kai jie buvo sukurti tą dieną, kurią Viešpats Dievas sutvėrė žemę ir dangų,
5 ir visus lauko augalus, kurių dar nebuvo žemėje, ir visas lauko žoles, kurios dar nežėlė; nes Viešpats Dievas nesiuntė į žemę lietaus ir nebuvo žmogaus žemei įdirbti.
6 Migla kilo nuo žemės ir drėkino jos paviršių.
7 Ir Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą. Taip žmogus tapo gyva siela.
8 Viešpats Dievas sukūrė sodą Edene rytuose ir ten apgyvendino žmogų, kurį buvo sutvėręs.
9 Viešpats Dievas išaugino iš žemės visokių medžių, gražių pasižiūrėti ir nešančių gerus vaisius maistui; taip pat gyvybės medį sodo viduryje ir medį pažinimo gero ir blogo.
10 Upė tekėjo iš Edeno sodui drėkinti; nuo ten ji šakojosi į keturias upes.
11 Pirmosios vardas Pišonas. Ji teka aplink visą Havilos šalį, kur randamas auksas.
12 Tos šalies auksas yra geras. Ten randa bdeliją ir onikso akmenį.
13 Antrosios upės vardas Gihonas. Ji teka aplink visą Kušo šalį.
14 Trečiosios upės vardas Tigras. Ji teka į rytus nuo Asūro. O ketvirtoji upė yra Eufratas.
15 Ir paėmė Viešpats Dievas žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad žmogus jį įdirbtų ir prižiūrėtų.
16 Viešpats Dievas įsakė žmogui: “Nuo kiekvieno sodo medžio tau leista valgyti,
17 bet nuo medžio pažinimo gero ir blogo nevalgyk, nes tą dieną, kurią valgysi jo vaisių, tikrai mirsi”.
18 Viešpats Dievas tarė: “Negerai žmogui būti vienam. Aš padarysiu jam tinkamą padėjėją”.
19 Viešpats Dievas, padaręs iš žemės visus žvėris bei padangių paukščius, juos atvedė prie Adomo, kad matytų, kaip jis juos pavadins; kaip Adomas pavadino kiekvieną gyvą padarą, toks ir yra jo vardas.
20 Adomas davė vardus visiems gyvuliams, padangių paukščiams ir visiems lauko žvėrims, tačiau tarp jų neatsirado padėjėjo, tinkamo žmogui.
21 Tada Viešpats Dievas giliai užmigdė Adomą, išėmė vieną jo šonkaulių ir tą vietą užpildė kūnu.
22 Po to Viešpats Dievas iš šonkaulio, kurį išėmė iš žmogaus, padarė moterį ir ją atvedė pas žmogų.
23 Tada Adomas tarė: “Štai kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno! Šita bus vadinama moterimi, nes iš vyro ji paimta”.
24 Todėl vyras paliks savo tėvą bei motiną ir susijungs su savo žmona; ir juodu taps vienu kūnu.
25 Jie abu-žmogus ir jo žmona-buvo nuogi, tačiau nesigėdijo.
Pr 1,26-27
26 Dievas tarė: “Padarykime žmogų pagal mūsų atvaizdą ir panašumą. Jie tevaldo jūros žuvis, padangių paukščius, gyvulius ir visą žemę bei visus roplius, kurie gyvena ant žemės!”
27 Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą; pagal Dievo atvaizdą sutvėrė Jis jį; vyrą ir moterį sutvėrė Jis.
Pr 1,1-31
1 Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę.
2 Žemė buvo be pavidalo ir tuščia, tamsa gaubė gelmes, ir Dievo Dvasia sklandė virš vandenų.
3 Dievas tarė: “Teatsiranda šviesa!” Ir atsirado šviesa.
4 Dievas matė šviesą ir, kad tai buvo gerai, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos.
5 Dievas pavadino šviesą diena, o tamsą naktimi. Tai buvo vakaras ir rytas- pirmoji diena.
6 Dievas tarė: “Teatsiranda tvirtuma tarp vandenų, ir ji teatskiria vandenis nuo vandenų!”
7 Dievas padarė tvirtumą ir atskyrė vandenis, kurie buvo po tvirtuma, nuo vandenų, kurie buvo virš tvirtumos. Ir taip įvyko.
8 Dievas pavadino tvirtumą dangumi. Tai buvo vakaras ir rytas-antroji diena.
9 Dievas tarė: “Tesusirenka vandenys, kurie yra po dangumi, į vieną vietą ir tepasirodo sausuma!” Ir taip įvyko.
10 Dievas pavadino sausumą žeme, o vandenų samplūdį-jūromis. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.
11 Dievas tarė: “Tegul žemė išaugina žolę, augalus, duodančius sėklą, ir vaismedžius, nešančius vaisių pagal jų rūšį, kuriuose yra jų sėkla!” Ir taip įvyko.
12 Žemė išaugino žolę, augalus, duodančius sėklą pagal jų rūšį, ir medžius, nešančius vaisius pagal jų rūšį, kuriuose yra jų sėkla. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.
13 Tai buvo vakaras ir rytas- trečioji diena.
14 Dievas tarė: “Teatsiranda šviesos dangaus tvirtumoje dienai nuo nakties atskirti ir tebūna jos ženklai pažymėti laikus, dienas ir metus.
15 Jos težiba dangaus tvirtumoje ir apšviečia žemę!” Ir taip įvyko.
16 Dievas padarė dvi dideles šviesas: didesniąją- dienai ir mažesniąją nakčiai valdyti, ir taip pat žvaigždes.
17 Dievas išdėstė jas dangaus tvirtumoje, kad šviestų žemei,
18 valdytų dieną bei naktį ir atskirtų šviesą nuo tamsos. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.
19 Tai buvo vakaras ir rytas- ketvirtoji diena.
20 Dievas tarė: “Tegul vandenys knibždėte knibžda gyvūnais ir paukščiai teskraido virš žemės, padangėse!”
21 Taip Dievas sutvėrė didelius jūros gyvūnus ir visus kitus gyvius, kurie atsirado iš vandens, ir visus paukščius pagal jų rūšį. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.
22 Dievas juos palaimino, tardamas: “Būkite vaisingi, dauginkitės ir pripildykite vandenis jūrose, o paukščiai tepripildo žemę!”
23 Tai buvo vakaras ir rytas- penktoji diena.
24 Dievas tarė: “Tegul žemė išaugina gyvūnus pagal jų rūšį: gyvulius, roplius ir laukinius žvėris, kiekvieną pagal savo rūšį!” Ir taip įvyko.
25 Dievas padarė laukinius žvėris, gyvulius ir visokius roplius, kiekvieną pagal jų rūšį. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.
26 Dievas tarė: “Padarykime žmogų pagal mūsų atvaizdą ir panašumą. Jie tevaldo jūros žuvis, padangių paukščius, gyvulius ir visą žemę bei visus roplius, kurie gyvena ant žemės!”
27 Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą; pagal Dievo atvaizdą sutvėrė Jis jį; vyrą ir moterį sutvėrė Jis.
28 Dievas juos palaimino ir tarė: “Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir užvaldykite ją, viešpataukite jūros žuvims, padangių paukščiams ir kiekvienam gyvam padarui, kuris kruta ant žemės!”
29 Dievas tarė: “Aš jums daviau įvairias žoles, turinčias sėklą, kurios auga žemės paviršiuje, ir visus medžius, kurių vaisius turi sėklą; jums tebūna tai maistas.
30 Ir visiems žemės gyvūnams, visiems padangių paukščiams ir visiems, kas kruta ant žemės, kas turi gyvybę, daviau visus žaliuojančius augalus maistui”. Ir taip įvyko.
31 Dievas matė visa, ką buvo padaręs, ir tai buvo labai gerai. Buvo vakaras ir rytas- šeštoji diena.
Apr 1,1
1 Jėzaus Kristaus apreiškimas, kurį Dievas Jam davė, kad Jis atskleistų savo tarnams, kas turi greitai įvykti. Per savo pasiųstą angelą Jis padarė jį žinomą savajam tarnui Jonui,
Jud 1,6
6 Taip pat ir tuos angelus, kurie neišlaikė savo prakilnumo, bet paliko savo buveinę, Jis laiko sukaustytus amžinais pančiais tamsybėje didžiosios dienos teismui.
2 Pt 2,4
4 Dievas nepagailėjo nusidėjusių angelų, bet surišo juos tamsos raiščiais giliausiose pragaro gelmėse, kur laiko juos teismui.
2 Tim 1,5
5 Aš vis prisimenu tavo neveidmainišką tikėjimą, kuris pirma gyveno tavo senelėje Loidėje, tavo motinoje Eunikėje ir, esu įsitikinęs, gyvena ir tavyje.
1 Tim 2,14
14 Ir ne Adomas buvo apgautas, o moteris buvo apgauta ir nusidėjo.
1 Tim 2,13
13 Juk pirmas buvo sutvertas Adomas, o paskui-Ieva.
Kol 2,1-23
1 Tad noriu, kad jūs žinotumėte, kaip įnirtingai kovoju už jus, už laodikiečius ir visus, kurie nėra matę mano kūno veido,
2 kad būtų paguostos visų širdys, kad, meile suvienyti, visi pasiektų pažinimo pilnatvės turtus ir pažintų paslaptį Dievo—Tėvo ir Kristaus,
3 kuriame slypi visi išminties ir pažinimo turtai.
4 Jums tai sakau, kad niekas jūsų nesuvedžiotų įtikinančia kalba.
5 Nors kūnu esu toli nuo jūsų, tačiau dvasia su jumis ir džiaugiuosi, matydamas jūsų tvarką ir jūsų tikėjimo Kristumi tvirtumą.
6 Taigi, kaip esate priėmę Viešpatį Jėzų Kristų, taip ir gyvenkite Jame,
7 įsišakniję bei statydindamiesi Jame ir įsitvirtinę tikėjime, kaip esate išmokyti, kupini dėkingumo.
8 Žiūrėkite, kad kas jūsų nepavergtų filosofija ir tuščia apgaule, kuri remiasi žmonių tradicijomis ir pasaulio pradmenimis, o ne Kristumi.
9 Jame kūniškai gyvena visa Dievybės pilnatvė,
10 ir jūs esate tobuli Jame, kuris yra kiekvienos kunigaikštystės ir valdžios galva.
11 Jame jūs taip pat esate apipjaustyti ne rankomis atliktu apipjaustymu, bet kūno nuodėmių, kūniškumo nusirengimu-Kristaus apipjaustymu.
12 Su Juo palaidoti krikšte, kuriame jūs buvote ir prikelti, tikėdami jėga Dievo, prikėlusio Jį iš numirusių.
13 Ir jus, mirusius nusikaltimais ir jūsų kūno neapipjaustymu, Jis atgaivino kartu su Juo, atleisdamas visus nusikaltimus.
14 Jis ištrynė skolos raštą su mus kaltinančiais reikalavimais, raštą, kuris buvo prieš mus, ir panaikino jį, prikaldamas prie kryžiaus.
15 Jis nuginklavo kunigaikštystes bei valdžias ir viešai jas pažemino, triumfuodamas prieš jas ant kryžiaus.
16 Taigi niekas tenesmerkia jūsų dėl valgio ar gėrimo, dėl švenčių, jauno mėnulio ar sabato dienų.
17 Visa tai tėra būsimųjų dalykų šešėlis, o kūnas yra Kristaus.
18 Niekas teneatima jūsų atlygio, pamėgęs tariamą nusižeminimą ir angelų garbinimą, pasinėręs į tai, ko nėra matęs, be pagrindo pasipūtęs savo kūniškais samprotavimais,
19 nesijungdamas su Galva, iš kurios visas kūnas, sąnariais ir raiščiais aprūpinamas bei jungiamas vienybėn, auga Dievo teikiamu ūgiu.
20 Jei su Kristumi mirėte pasaulio pradmenims, tai kodėl gi, tarsi tebegyvendami pasaulyje, pasiduodate nuostatoms
21 (“Neliesk! Neragauk! Neimk!”-
22 visa tai vartojama dingsta.) pagal žmonių priesakus bei doktrinas?
23 Tiesa, tai atrodo išmintingai dėl susikurto pamaldumo, tariamo nusižeminimo ir kūno varginimo, tačiau neturi jokios vertės ir pasotina kūniškumą.
Ef 6,4
4 Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos drausmindami ir mokydami Viešpatyje.
Ef 5,33
33 Taigi kiekvienas iš jūsų tegul myli savo žmoną taip, kaip save patį, o žmona tegerbia savo vyrą.
Ef 2,1-3
1 Ir jūs buvote mirę nusikaltimais ir nuodėmėmis,
2 kuriuose kadaise gyvenote pagal šio pasaulio būdą, paklusdami kunigaikščiui, viešpataujančiam ore, dvasiai, kuri dabar veikia neklusnumo vaikuose.
3 Tarp jų kadaise ir mes visi gyvenome, sekdami savo kūno geiduliais, vykdydami kūno ir minčių troškimus, ir iš prigimties buvome rūstybės vaikai kaip ir kiti.
2 Kor 11,3
3 Bet bijau, kad kaip gyvatė savo gudrumu suvedžiojo Ievą, taip ir jūsų mintys nesugestų be paprastumo Kristuje.
1 Kor 15,47
47 Pirmasis žmogus-iš žemės, žemiškas; antrasis žmogus-Viešpats iš dangaus.
1 Kor 15,45
45 Taip ir parašyta: “Pirmasis žmogus Adomas tapo gyva siela”; paskutinysis Adomas-gyvybę teikiančia dvasia.
Rom 6,23
23 Atpildas už nuodėmę-mirtis, o Dievo dovana-amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.
Rom 5,15
15 Bet su dovana yra ne taip kaip su kalte. Jei dėl vieno žmogaus nusikaltimo mirė daugelis, tai tuo labiau Dievo malonė ir malonės dovana per vieną Žmogų, Jėzų Kristų, gausiai atiteko daugybei.
Rom 5,14
14 Vis dėlto nuo Adomo iki Mozės viešpatavo mirtis net tiems, kurie nebuvo padarę nuodėmių, panašių į nusikaltimą Adomo, kuris buvo Būsimojo provaizdis.
Rom 5,12-21
12 Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis pasiekė visus žmones, nes visi nusidėjo.
13 Nuodėmė buvo pasaulyje ir iki įstatymo, bet, nesant įstatymo, nuodėmė neįskaitoma.
14 Vis dėlto nuo Adomo iki Mozės viešpatavo mirtis net tiems, kurie nebuvo padarę nuodėmių, panašių į nusikaltimą Adomo, kuris buvo Būsimojo provaizdis.
15 Bet su dovana yra ne taip kaip su kalte. Jei dėl vieno žmogaus nusikaltimo mirė daugelis, tai tuo labiau Dievo malonė ir malonės dovana per vieną Žmogų, Jėzų Kristų, gausiai atiteko daugybei.
16 Ne taip yra su dovana kaip su vieno žmogaus nusikaltimu. Juk teismas vieno nusikaltimą pasmerkė, bet laisva dovana iš daugybės nusikaltimų atvedė į išteisinimą.
17 Jei dėl vieno žmogaus nusikaltimo mirtis įsiviešpatavo per tą vieną, tai nepalyginti labiau tie, kurie su perteklium gauna malonės bei teisumo dovaną, viešpataus gyvenime per vieną Jėzų Kristų.
18 Todėl kaip vieno žmogaus nusikaltimas visiems žmonėms užtraukė teismą ir pasmerkimą, taip vieno Žmogaus teisumas visiems pelnė išteisinimą, kad gyventų.
19 Kaip vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir vieno klusnumu daugelis taps teisūs.
20 Be to, įstatymas įsiterpė, kad nusikaltimas dar labiau padidėtų. Bet kur buvo apstu nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė,
21 kad kaip nuodėmė viešpatavo mirtimi, taip malonė viešpatautų teisumu amžinajam gyvenimui per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.
Apd 17,26
26 Iš vieno kraujo Jis išvedė visas žmonių tautas, kad šios gyventų visoje žemėje. Jis nustatė iš anksto paskirtus laikus ir apsigyvenimo ribas,
Apd 9,1-43
1 Tuo tarpu Saulius, tebealsuodamas grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius, nuėjo pas vyriausiąjį kunigą
2 ir išgavo raštus Damasko sinagogoms, kad, užtikęs to Kelio sekėjus, vyrus ir moteris, galėtų juos suiminėti ir gabenti į Jeruzalę.
3 Kai keliaudamas priartėjo prie Damasko, staiga jį apšvietė iš dangaus šviesa.
4 Jis krito ant žemės ir išgirdo balsą, sakantį jam: “Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?”
5 Jis tarė: “Kas Tu esi, Viešpatie?” Viešpats atsakė: “Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. Sunku tau spyriotis prieš akstiną!
6 Kelkis, eik į miestą, ir tau bus pasakyta, ką turi daryti”.
7 Su juo keliavę vyrai stovėjo be žado: jie girdėjo balsą, tačiau nieko nematė.
8 Saulius atsikėlė nuo žemės, bet, atmerkęs akis, nieko nebematė. Laikydami už rankos, jie nuvedė jį į Damaską.
9 Jis tris dienas išbuvo neregintis, nieko nevalgė ir negėrė.
10 Damaske buvo vienas mokinys, vardu Ananijas. Viešpats tarė jam regėjime: “Ananijau!” Šis atsakė: “Štai aš, Viešpatie”.
11 Viešpats tęsė: “Kelkis, eik į gatvę, vadinamą Tiesiąja, ir Judo namuose teiraukis tarsiečio, vardu Sauliaus. Štai, jis meldžiasi
12 ir regėjime pamatė vyrą, vardu Ananiją, ateinantį ir uždedantį ant jo rankas, kad praregėtų”.
13 Ananijas atsakė: “Viešpatie, iš daugelio esu girdėjęs apie tą vyrą, kiek daug pikto jis yra padaręs Tavo šventiesiems Jeruzalėje.
14 Ir čia jis turi aukštųjų kunigų įgaliojimus suiminėti visus, kurie šaukiasi Tavo vardo”.
15 Bet Viešpats jam tarė: “Eik, nes jis yra mano išrinktas indas, kuris neš mano vardą pagonims, karaliams ir Izraelio vaikams.
16 Aš jam parodysiu, kiek daug jis turės iškentėti dėl mano vardo”.
17 Ananijas nuėjo į tuos namus, uždėjo ant jo rankas ir tarė: “Broli Sauliau! Viešpats Jėzus, kuris tau pasirodė kelyje, kai keliavai, atsiuntė mane, kad tu vėl regėtum ir taptum pilnas Šventosios Dvasios”.
18 Ir bematant jam nuo akių lyg žvynai nukrito. Jis kaipmat atgavo regėjimą ir buvo pakrikštytas.
19 Paskui užvalgęs sustiprėjo. Pabuvęs kelias dienas su Damasko mokiniais,
20 Saulius bematant pradėjo pamokslauti sinagogose, kad Kristus yra Dievo Sūnus.
21 Visi, kurie tai girdėjo, be galo stebėjosi ir klausinėjo: “Ar čia ne tas pats, kuris Jeruzalėje persekiojo visus, kurie šaukiasi šito vardo?! Argi jis nėra čia atvykęs jų suimti ir gabenti pas aukštuosius kunigus?!”
22 O Saulius vis labiau stiprėjo ir kėlė sąmyšį tarp Damaske gyvenančių žydų, įrodinėdamas, kad Jėzus yra Kristus.
23 Praslinkus nemažai laiko, žydai nutarė jį nužudyti.
24 Tačiau Saulius sužinojo apie jų sąmokslą. Dieną ir naktį jie tykojo prie vartų, norėdami jį užmušti,
25 bet mokiniai nakčia nuleido jį per sieną ant virvių pintinėje.
26 Saulius nuvyko į Jeruzalę ir mėgino prisidėti prie mokinių, tačiau visi jo bijojo, netikėdami jį esant mokinį.
27 Bet Barnabas, pasiėmęs jį, nusivedė pas apaštalus ir jiems papasakojo, kaip kelionėje Saulius regėjęs Viešpatį ir šis kalbėjęs su juo, ir kaip Damaske jis drąsiai pamokslavęs Jėzaus vardu.
28 Taip jis liko su jais Jeruzalėje ir drąsiai kalbėjo Viešpaties Jėzaus vardu.
29 Jis kalbėdavosi ir ginčydavosi su helenistais, o tie kėsinosi jį nužudyti.
30 Tai sužinoję, broliai jį nugabeno į Cezarėją ir iš ten išsiuntė į Tarsą.
31 Tuo tarpu bažnyčios visoje Judėjoje, Galilėjoje ir Samarijoje džiaugėsi ramybe, statydinosi ir augo, gyvendamos su Viešpaties baime ir guodžiamos Šventosios Dvasios.
32 Kartą Petras, lankydamas jas visas, atėjo pas šventuosius, gyvenančius Lydoje.
33 Ten jis užtiko žmogų, vardu Enėją, kuris paralyžiuotas jau aštuoneri metai gulėjo patale.
34 Petras jam tarė: “Enėjau, Jėzus Kristus išgydo tave. Kelkis ir užklok savo patalą!” Šis bematant atsikėlė.
35 Visi Lydos ir Sarono gyventojai pamatė jį ir atsivertė į Viešpatį.
36 Jopėje gyveno viena mokinė, vardu Tabita, išvertus Dorkadė. Ji garsėjo gerais darbais ir gailestingumo aukomis.
37 Tomis dienomis ji susirgo ir mirė. Ją nuprausė ir paguldė aukštutiniame kambaryje.
38 Kadangi Lyda netoli Jopės, mokiniai, išgirdę ten esant Petrą, pasiuntė pas jį du vyrus, prašydami, kad jis nedelsdamas pas juos atvyktų.
39 Petras pakilęs iškeliavo su jais. Kai tik atėjo, jį nuvedė į aukštutinį kambarį. Ten jį apstojo visos našlės, verkdamos ir rodydamos jam tunikas bei viršutinius drabužius, kuriuos, tebegyvendama su jomis, buvo pasiuvusi Dorkadė.
40 Petras liepė visiems išeiti. Atsiklaupęs pasimeldė ir, atsisukęs į lavoną, tarė: “Tabita, kelkis!” Ši atmerkė akis ir, išvydusi Petrą, atsisėdo.
41 Jis ištiesė jai ranką ir ją pakėlė. Tada, pašaukęs vidun šventuosius ir našles, parodė jiems ją gyvą.
42 Žinia apie tai pasklido visoje Jopėje, ir daugelis įtikėjo Viešpatį.
43 Jis dar ilgesnį laiką pasiliko Jopėje pas vieną odininką, vardu Simoną.
Apd 2,1-47
1 Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai vieningai buvo vienoje vietoje.
2 Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo.
3 Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų.
4 Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.
5 Jeruzalėje gyveno žydų ir dievobaimingų žmonių iš visų tautų po dangumi.
6 Kilus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie buvo priblokšti, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant.
7 Lyg nesavi ir nustebę, jie vienas kitam kalbėjo: “Argi štai šitie kalbantys nėra galilėjiečiai?
8 Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo gimtąja kalba?!
9 Mes, partai, medai, elamitai, Mesopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos,
10 Frygijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romiečiai, žydai ir prozelitai,
11 kretiečiai ir arabai,-girdime juos skelbiant didingus Dievo darbus mūsų kalbomis”.
12 Visi labai stebėjosi ir, nieko nesuprasdami, klausinėjo: “Ką tai reiškia?”
13 O kiti šaipydamiesi kalbėjo: “Jie prisigėrė jauno vyno”.
14 Tada stojo Petras su vienuolika ir, pakėlęs balsą, prabilo į juos: “Jūs, vyrai judėjiečiai bei visi Jeruzalės gyventojai, tebūnie jums žinoma,-įsidėmėkite mano žodžius!
15 Šitie nėra, kaip jūs manote, prisigėrę,-juk dabar vos trečia dienos valanda,-
16 bet čia išsipildė, kas buvo pasakyta per pranašą Joelį:
17 ‘Paskutinėmis dienomis,-sako Dievas,-Aš išliesiu savo Dvasios kiekvienam kūnui, ir jūsų sūnūs bei dukterys pranašaus, jūsų jaunuoliai matys regėjimus, o senieji sapnuos sapnus.
18 Ir savo tarnams bei tarnaitėms tomis dienomis Aš išliesiu savo Dvasios, ir jie pranašaus.
19 Aš darysiu stebuklų aukštai danguje ir apačioje, žemėje, parodysiu ženklų: kraujo, ugnies bei rūkstančių dūmų.
20 Saulė pavirs tamsybe, o mėnulis-krauju, prieš ateinant didingai ir šlovingai Viešpaties dienai.
21 Ir kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas’.
22 Izraelio vyrai! Klausykite šitų žodžių: Jėzų iš Nazareto-vyrą, Dievo jums patvirtintą galingais darbais, stebuklais ir ženklais, kuriuos per Jį nuveikė Dievas tarp jūsų,-kaip ir patys žinote,-
23 Jį, išankstiniu Dievo sprendimu bei numatymu atiduotą, jūs piktadarių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus.
24 Dievas Jį prikėlė, išvaduodamas iš mirties skausmų, nes buvo neįmanoma, kad Jis liktų jos galioje.
25 Juk Dovydas apie Jį sako: ‘Aš visuomet matau Viešpatį priešais save. Jis mano dešinėje, kad Aš nesusvyruočiau.
26 Todėl džiūgavo mano širdis, krykštavo mano lūpos, ir mano kūnas ilsėsis viltyje,
27 nes Tu nepaliksi mano sielos pragare ir neduosi savo Šventajam matyti supuvimo.
28 Tu man atvėrei gyvenimo kelius ir pripildysi mane džiaugsmu prieš savo veidą’.
29 Vyrai broliai! Noriu jums drąsiai pasakyti apie patriarchą Dovydą. Jis mirė, buvo palaidotas, ir jo kapas tebėra pas mus iki šios dienos.
30 Būdamas pranašas ir žinodamas, jog Dievas jam prisiekdamas pažadėjo, kad iš jo palikuonių pagal kūną pakils Kristus užimti jo sosto,
31 Dovydas tai numatė ir kalbėjo apie Kristaus prisikėlimą, kad ‘Jo siela neliks pragare ir Jo kūnas nematys supuvimo’.
32 Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai.
33 Dievo dešinės išaukštintas, Jis gavo iš Tėvo Šventosios Dvasios pažadą ir išliejo tai, ką dabar matote ir girdite.
34 Juk Dovydas neįžengė į dangų. Jis pats kalba: ‘Viešpats tarė mano Viešpačiui: sėskis mano dešinėje,
35 kol Aš patiesiu Tavo priešus, tarsi pakojį po Tavo kojų’.
36 Tad tvirtai žinokite, visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Kristumi tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote”.
37 Tie žodžiai vėrė jiems širdį, ir jie klausė Petrą bei kitus apaštalus: “Ką mums daryti, vyrai broliai?”
38 Petras jiems tarė: “Atgailaukite, ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus Kristaus vardu, kad būtų atleistos jūsų nuodėmės, ir jūs gausite Šventosios Dvasios dovaną.
39 Juk jums skirtas pažadas, taip pat ir jūsų vaikams ir visiems toli esantiems, kuriuos tik pasišauks Viešpats, mūsų Dievas”.
40 Dar daugeliu kitų žodžių jis liudijo ir ragino juos, sakydamas: “Gelbėkitės iš šios iškrypusios kartos!”
41 Kurie mielai priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti, ir tą dieną prisidėjo prie jų apie tris tūkstančius sielų.
42 Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokymo, bendravimo, duonos laužymo ir maldų.
43 Baimė apėmė kiekvieną, nes per apaštalus vyko daug stebuklų ir ženklų.
44 Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra.
45 Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo.
46 Jie kasdien vieningai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, vaišindavosi su džiugia ir tauria širdimi,
47 šlovindami Dievą, ir turėjo malonę visų žmonių akyse. O Viešpats kasdien gausino bažnyčią išgelbėtaisiais.
Jn 3,16
16 Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.
Jn 1,12
12 Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais- tiems, kurie tiki Jo vardą,
Lk 3,23-38
23 Jėzui buvo apie trisdešimt metų, kai Jis pradėjo veikti. Jis buvo laikomas sūnumi Juozapo, Helio,
24 Matato, Levio, Melchio, Janajo, Juozapo,
25 Matatijo, Amoso, Naumo, Heslio, Nagajo,
26 Maato, Matatijo, Semeino, Josecho, Jodos,
27 Joanano, Resos, Zorobabelio, Salatielio, Nerio,
28 Melchio, Adijo, Kosamo, Elmadamo, Ero,
29 Jėzaus, Eliezero, Jorimo, Matato, Levio,
30 Simeono, Judo, Juozapo, Jonamo, Eliakimo,
31 Melėjo, Menos, Matatos, Natano, Dovydo,
32 Jesės, Jobedo, Boozo, Salmono, Naasono,
33 Aminadabo, Aramo, Esromo, Faro, Judo,
34 Jokūbo, Izaoko, Abraomo, Taros, Nachoro,
35 Serucho, Ragaujo, Faleko, Ebero, Salos,
36 Kainamo, Arfaksado, Semo, Nojaus, Lamecho,
37 Matūzalio, Henocho, Jareto, Maleleelio, Kainamo,
38 Eno, Seto, Adomo, Dievo.
Dan 3,1-30
1 Karalius Nebukadnecaras padirbdino auksinę statulą šešiasdešimties uolekčių aukščio ir šešių uolekčių pločio ir ją pastatydino Dūros lygumoje, Babilono krašte.
2 Po to karalius Nebukadnecaras sukvietė kunigaikščius, valdovus, valdytojus, patarėjus, iždininkus, teisėjus, pareigūnus ir visus sričių valdininkus į statulos pašventinimo iškilmes.
3 Kunigaikščiai, valdovai, valdytojai, patarėjai, iždininkai, teisėjai, pareigūnai ir visi sričių valdininkai susirinko į statulos, kurią karalius Nebukadnecaras buvo pastatydinęs, pašventinimo iškilmes. Jie sustojo ties statula,
4 ir šauklys garsiai skelbė: “Jums, visų kalbų tautoms ir giminėms, įsakoma:
5 kai tik išgirsite rago, vamzdžio, citros, arfos, psalterio, trimitų ir visokių muzikos instrumentų garsą, turite parpulti ir pagarbinti auksinę statulą, kurią pastatydino karalius Nebukadnecaras.
6 Kas neparpuls ir nepagarbins jos, tuojau bus įmestas į liepsnojančią krosnį!”
7 Visų kalbų tautos ir giminės, išgirdusios rago, vamzdžio, citros, arfos, psalterio ir visokių instrumentų garsą, parpuolė ir pagarbino karaliaus Nebukadnecaro pastatytą auksinę statulą.
8 Tuo metu priėję kai kurie chaldėjai apkaltino žydus.
9 Jie sakė karaliui Nebukadnecarui: “Karaliau, gyvuok amžinai!
10 Tu, karaliau, išleidai įsakymą, kad kiekvienas, išgirdęs rago, vamzdžio, citros, arfos, psalterio, trimitų ir visokių muzikos instrumentų garsą, turi pulti žemėn ir pagarbinti auksinę statulą,
11 o kas neparpuls ir nepagarbins jos, bus įmestas į liepsnojančią krosnį.
12 Štai, karaliau, žydai, kuriuos paskyrei Babilono srities reikalų tvarkytojais-Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas-nevykdė tavo įsakymo. Jie netarnauja tavo dievams ir nepagarbino auksinės statulos, kurią pastatydinai”.
13 Nebukadnecaras, supykęs ir užsirūstinęs, įsakė atvesti Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą. Kai tuos vyrus atvedė pas karalių,
14 Nebukadnecaras klausė: “Ar tai tiesa, Šadrachai, Mešachai ir Abed Negai, kad mano dievams netarnaujate ir pastatydintos auksinės statulos nepagarbinote?
15 Dabar pasiruoškite, kai tik išgirsite rago, vamzdžio, citros, arfos, psalterio bei trimitų ir visokių muzikos instrumentų garsą, parpulti ir pagarbinti statulą, kurią pastatydinau. O jei nepagarbinsite, tuojau būsite įmesti į liepsnojančią krosnį. Ir koks Dievas išgelbės jus iš mano rankos?”
16 Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas atsakė: “Mums nėra reikalo atsakyti į klausimą.
17 Jeigu taip padarysi, tai mūsų Dievas, kuriam tarnaujame, gali išgelbėti mus iš liepsnojančios krosnies ir Jis išgelbės mus iš tavo rankos!
18 O jei ne, tai tebūna tau žinoma, karaliau, kad mes tavo dievams netarnausime ir auksinės statulos, kurią pastatydinai, negarbinsime!”
19 Nebukadnecaras be galo supyko, jo veido išraiška pasikeitė. Jis įsakė pakūrenti krosnį septynis kartus karščiau, kaip yra įprasta.
20 Patiems stipriausiems savo kariuomenės vyrams liepė surišti Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą ir juos įmesti į liepsnojančią krosnį.
21 Tuojau tie vyrai su visa apranga: su apsiaustais, kelnėmis, kepurėmis bei kitais drabužiais buvo surišti ir įmesti į liepsnojančią krosnį.
22 Kadangi karaliaus griežtu įsakymu krosnis buvo nepaprastai pakūrenta, vyrus, kurie įmetė Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą, užmušė ugnies liepsna,
23 o Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas įkrito surišti į liepsnas.
24 Karalius Nebukadnecaras nustebęs skubiai atsikėlė ir klausė savo patarėjų: “Ar ne tris vyrus įmetėme surištus į ugnį?” Jie atsakė karaliui: “Tikrai taip, karaliau!”
25 Jis tarė: “Aš matau keturis laisvus vyrus, vaikščiojančius ugnyje! Jiems ugnis nekenkia, o ketvirtasis atrodo kaip Dievo sūnus!”
26 Nebukadnecaras, priėjęs prie degančios krosnies angos, tarė: “Šadrachai, Mešachai ir Abed Negai, aukščiausiojo Dievo tarnai, išeikite!” Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas išėjo iš krosnies.
27 Susirinkę kunigaikščiai, valdovai, valdytojai ir karaliaus patarėjai matė, kad ugnis neturėjo galios jų kūnams. Jų galvos plaukai nebuvo apsvilę, nė apsiaustai apdegę, net dūmų kvapo nesijautė.
28 Karalius Nebukadnecaras tarė: “Palaimintas Šadracho, Mešacho ir Abed Nego Dievas, kuris atsiuntė angelą ir išgelbėjo savo tarnus, pasitikėjusius Juo. Jie sulaužė karaliaus įsakymą ir atidavė savo kūnus, kad netarnautų ir negarbintų kito dievo, išskyrus savąjį Dievą.
29 Tad išleidžiu įsakymą, kad kiekvienas, nepaisant iš kokios tautos ir giminės jis bebūtų, bus sukapotas į gabalus ir jo namai paversti griuvėsiais, jei nepagarbiai kalbės apie Šadracho, Mešacho ir Abed Nego Dievą. Nes nėra jokio kito dievo, kuris taip galėtų išgelbėti!”
30 Po to karalius išaukštino Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą Babilono krašte.
Mok 6,1-12
1 Pastebėjau kitą blogybę pasaulyje, kuri yra dažna tarp žmonių.
2 Kai kam Dievas duoda turtų, lobio ir garbės. Jis turi visko, ko siela geidžia, bet jis negali tuo pasinaudoti-svetimas naudojasi tuo. Tai yra tuštybė ir didelė nelaimė.
3 Jei žmogui gimtų šimtas vaikų ir jis gyventų daug metų, bet jo siela nepasitenkintų gėrybėmis ir jis neturėtų net kapo, tai negyvas gimęs kūdikis yra laimingesnis už jį.
4 Jis atėjo į tuštybę ir nueina į tamsą; jo vardą uždengia tamsa.
5 Jis nematė saulės ir nieko nežino; jam ramiau negu tam,
6 kuris gyventų žemėje du tūkstančius metų, bet nematytų gero; visi eina į tą pačią vietą.
7 Žmogus dirba dėl savo burnos, bet jo siela nepasitenkina.
8 Kuo išmintingasis pranašesnis už kvailį? Kokia nauda beturčiui, kuris žino, kaip gyventi?
9 Geriau matyti akimis negu mintimis klajoti; tai taip pat tuštybė ir vėjo gaudymas.
10 Visa, kas yra, jau pavadinta ir žinoma, kad tai yra žmogus. Jis negali varžytis su stipresniu už save.
11 Daug dalykų, nuo kurių gausėja tuštybės. Kokia nauda iš to žmogui?
12 Kas žino, kas žmogui gyvenime naudinga per visas jo gyvenimo dienas, kurios prabėga kaip šešėlis? Kas gali pasakyti, kas bus pasaulyje po jo?
Mok 1,1-18
1 Dovydo sūnaus, pamokslininko, kuris buvo Jeruzalės karalius, žodžiai.
2 Tuštybių tuštybė,-sako pamokslininkas.-Tuštybių tuštybė, viskas tuštybė.
3 Kokia nauda žmogui iš viso jo triūso, kurį jis turi po saule.
4 Viena karta praeina, kita-ateina, o žemė lieka per amžius.
5 Saulė teka, leidžiasi ir skuba į vietą, iš kur ji užtekėjo.
6 Vėjas pučia į pietus ir pasisuka į šiaurę; pučia šen ir ten, sukasi aplinkui ir vėl grįžta į vietą, iš kur pakilo.
7 Visos upės teka į jūrą, bet jūra vis nepilna. Upės grįžta atgal, iš kur ištekėjo.
8 Akys nepasisotins stebėdamos ir ausys neprisipildys girdėdamos.
9 Kas buvo, tas vėl bus; kas padaryta, tas vėl bus daroma. Nieko naujo nėra po saule.
10 Jei yra kas, apie ką būtų galima sakyti: “Žiūrėk, tai nauja!”, tai jau buvo senais laikais prieš mus.
11 Praeities įvykiai užmirštami, o ir vėliau būsiančių nebeatsimins tie, kurie gyvens po jų.
12 Aš, pamokslininkas, buvau Izraelio karalius Jeruzalėje.
13 Aš nusprendžiau savo širdyje stebėti ir tyrinėti išmintimi visa, kas darosi šiame pasaulyje. Šią varginančią užduotį Dievas davė žmonių sūnums, kad ją vykdytų.
14 Aš mačiau viską, kas darosi po saule, ir supratau, kad tai tuštybė ir vėjo gaudymas.
15 Kas kreiva, negalima ištiesinti, ir ko nėra, negalima suskaičiuoti.
16 Aš galvojau savo širdyje, kad esu įsigijęs daugiau išminties už visus, prieš mane buvusius Jeruzalėje. Mano širdis įgavo daug išminties ir pažinimo.
17 Aš nusprendžiau savo širdyje suprasti, kas yra išmintis ir kas beprotybė bei kvailystė, bet patyriau, kad tai taip pat vėjo gaudymas.
18 Kur yra daug išminties, ten yra ir daug sielvarto; kuo daugiau išminties, tuo daugiau kančių.
Pat 22,6
6 Parodyk vaikui kelią, kuriuo jis turi eiti, tai ir pasenęs jis nenukryps nuo jo.
Ps 127,3-5
3 Štai Viešpaties dovana yra vaikai, įsčių vaisius-Jo atlyginimas.
4 Kaip strėlės karžygio rankoje, taip jaunystės sūnūs.
5 Palaimintas žmogus, turįs jų pilną strėlinę! Jie nebus sugėdinti, bet kalbės vartuose su priešu.
Ps 90,10
10 Mūsų metų skaičius yra septyniasdešimt, o stipresniųjų-aštuoniasdešimt. Dauguma jų praeina varge ir kančiose. Jie greitai praeina, ir mes išnykstame.
Job 31,33
33 Aš nedangsčiau savo nuodėmių kaip Adomas ir neslėpiau savo kalčių;
2 Sam 13,1-39
1 Dovydo sūnus Abšalomas turėjo gražią seserį, vardu Tamara. Ją pamilo Dovydo sūnus Amnonas.
2 Amnonas taip liūdėjo, kad susirgo dėl savo sesers Tamaros. Ji buvo mergaitė, ir Amnonui atrodė sunku ką nors jai padaryti.
3 Amnonas turėjo draugą Jonadabą, Dovydo brolio Šimos sūnų. Jonadabas buvo labai gudrus vyras.
4 Jis klausė Amnoną: “Kodėl tu, karaliaus sūnau, eini liesyn diena po dienos? Gal man pasakysi?” Amnonas jam atsakė: “Aš myliu Tamarą, savo brolio Abšalomo seserį”.
5 Jonadabas jam tarė: “Apsimesk sergančiu ir nesikelk iš lovos. Kai tavo tėvas ateis aplankyti tavęs, sakyk: ‘Tegul ateina mano sesuo Tamara ir paruošia man matant valgio, kad valgyčiau iš jos rankų’ ”.
6 Amnonas atsigulė ir apsimetė sergąs. Karaliui atėjus jo aplankyti, Amnonas prašė karaliaus: “Prašau, tegul ateina mano sesuo Tamara ir paruošia man matant pora pyragaičių, kad valgyčiau iš jos rankų”.
7 Dovydas pasiuntė pas Tamarą į namus, sakydamas: “Nueik į brolio Amnono namus ir paruošk jam valgį”.
8 Ji, nuėjusi į savo brolio Amnono namus, kur jis gulėjo, suminkė jam matant ir iškepė pyragaičių.
9 Ji išėmė juos iš keptuvės ir padėjo priešais jį, bet jis atsisakė valgyti. Amnonas sakė: “Tegul visi išeina”. Ir visi žmonės išėjo.
10 Tada Amnonas tarė Tamarai: “Atnešk valgį į kambarį, kad valgyčiau iš tavo rankų”. Tamara ėmė pyragaičius, kuriuos buvo iškepusi, ir atnešė savo broliui Amnonui į kambarį.
11 Jai įnešus valgį, Amnonas, nutvėręs ją, tarė: “Gulk su manimi, mano seserie”.
12 Ji jam atsakė: “Ne, broli, neprievartauk manęs, nes taip neturi būti daroma Izraelyje. Nedaryk šitos kvailystės.
13 Kur aš dingsiu iš gėdos? Ir tu būsi kaip kvailys Izraelyje. Geriau pasikalbėk su karaliumi. Jis neatsisakys manęs tau duoti”.
14 Tačiau Amnonas nenorėjo klausyti jos ir, būdamas už ją stipresnis, išprievartavo ją.
15 Po to Amnonas pradėjo jos labai nekęsti. Ta neapykanta buvo didesnė už jo meilę. Amnonas tarė jai: “Kelkis ir eik sau!”
16 O ji jam atsakė: “Išvarydamas mane, tu pasielgi dar pikčiau, negu prieš tai”. Tačiau jis nenorėjo jos klausyti.
17 Pasišaukęs savo tarną, įsakė jam išvaryti Tamarą ir uždaryti duris paskui ją.
18 Ji vilkėjo įvairių spalvų drabužiu, nes tokius rūbus dėvėdavo karaliaus dukterys mergaitės. Jo tarnas, išvedęs ją laukan, uždarė duris paskui ją.
19 Tamara apsibarstė galvą pelenais, persiplėšė įvairiaspalvį drabužį, kurį vilkėjo, ir ėjo verkdama, uždėjusi ranką sau ant galvos.
20 Jos brolis Abšalomas klausė: “Ar tavo brolis Amnonas buvo su tavimi? Tačiau dabar tylėk, mano seserie. Jis yra tavo brolis, nesisielok dėl to”. Tamara pasiliko netekėjusi savo brolio Abšalomo namuose.
21 Karalius Dovydas, išgirdęs visa tai, labai supyko.
22 Abšalomas nekalbėjo su Amnonu nei geruoju, nei piktuoju, nes jis nekentė Amnono už tai, kad jis išprievartavo jo seserį Tamarą.
23 Praėjus dvejiems metams, Abšalomas kirpo avis Baal Hacore prie Efraimo ir kvietė visus karaliaus sūnus.
24 Abšalomas, atėjęs pas karalių, tarė: “Kerpamos mano avys. Kviečiu karalių ir jo tarnus pas save”.
25 Karalius atsakė: “Ne, sūnau. Mes visi neisime, kad tavęs neapsunkintume”. Nors Abšalomas įkalbinėjo, tačiau karalius nenorėjo eiti, bet palaimino jį.
26 Tada Abšalomas tarė: “Jei ne, prašau leisk nors mano brolį Amnoną eiti su mumis”. Karalius atsakė: “Kodėl jis turėtų eiti su tavimi?”
27 Abšalomui labai prašant, karalius leido Amnonui ir visiems savo sūnums eiti su juo.
28 Abšalomas įsakė savo tarnams: “Kai Amnonas bus įsilinksminęs nuo vyno ir aš jums pasakysiu: ‘Muškite Amnoną’, nužudykite jį; nebijokite, nes aš įsakau jums. Būkite drąsūs ir narsūs”.
29 Tarnai padarė Amnonui, kaip Abšalomas įsakė. Tada visi karaliaus sūnūs atsikėlę užsėdo kiekvienas ant savo mulo ir pabėgo.
30 Jiems dar negrįžus, Dovydą pasiekė gandas: “Abšalomas užmušė visus karaliaus sūnus ir nė vieno nepaliko”.
31 Tuomet karalius persiplėšė savo drabužius ir atsigulė ant žemės, ir visi tarnai stovėjo šalia su perplėštais drabužiais.
32 Dovydo brolio Šimos sūnus Jonadabas tarė: “Tegul mano valdovas negalvoja, kad jie nužudė visus karaliaus sūnus. Tik Amnonas vienas yra miręs Abšalomo įsakymu, nes Abšalomas buvo nusprendęs taip padaryti nuo tos dienos, kai Amnonas išprievartavo jo seserį Tamarą.
33 Mano valdove karaliau, nesisielok ir negalvok, kad visi tavo sūnūs žuvę, nes tik Amnonas vienas yra žuvęs”.
34 Abšalomas pabėgo. Jaunuolis, einąs sargybą, pakėlė akis ir pamatė daug žmonių, ateinančių pakalnės keliu.
35 Jonadabas tarė karaliui: “Štai, tavo sūnūs ateina, kaip tavo tarnas ir sakė”.
36 Jam pabaigus kalbėti, atėjo karaliaus sūnūs. Jie pakėlė balsus ir verkė, karalius ir visi jo tarnai taip pat labai verkė.
37 Abšalomas pabėgęs nuvyko pas Gešūro karalių, Amihudo sūnų Talmają. Dovydas ilgai liūdėjo savo sūnaus.
38 Abšalomas, pabėgęs į Gešūrą, ten išbuvo trejus metus.
39 Karalius pradėjo ilgėtis Abšalomo, nes jau buvo nusiraminęs dėl Amnono mirties.
Įst 32,8
8 Aukščiausiasis skyrė tautoms kraštus, dalino žmonių vaikams žemes ir nustatė tautoms sienas pagal Izraelio vaikų skaičių.
Sk 26,33
33 O Hefero sūnus Celofhadas neturėjo sūnų, tik dukteris, kurių vardai yra: Machla, Noja, Hogla, Milka ir Tirca.
Pr 35,22
22 Izraeliui gyvenant anoje šalyje, Rubenas miegojo su savo tėvo sugulove Bilha. Izraelis tai sužinojo. Jokūbo sūnų buvo dvylika.
Pr 31,55
55 Labanas, atsikėlęs anksti rytą, pabučiavo savo vaikaičius bei dukteris ir juos palaimino. Jis atsiskyrė nuo jų ir sugrįžo į savo vietovę.
Pr 31,50
50 Jeigu tu skriausi mano dukteris ar vesi dar daugiau žmonų, nors nėra žmonių tarp mūsų, bet Dievas yra mūsų liudytojas”.
Pr 27,46
46 Rebeka tarė Izaokui: “Man įgriso mano gyvenimas dėl hetitų dukterų. Jei dar ir Jokūbas ves hetitę, tai kam man begyventi?”
Pr 24,3
3 kad prisaikdinčiau tave Viešpaties, žemės ir dangaus Dievo vardu, kad neimsi žmonos mano sūnui iš kanaaniečių dukterų, tarp kurių gyvenu,
Pr 6,9
9 Tokia yra Nojaus giminės istorija. Nojus buvo teisus ir tobulas vyras savo kartoje; jis vaikščiojo su Dievu.
Pr 6,8
8 Tačiau Nojus rado malonę Viešpaties akyse.
Pr 6,4
4 Anomis dienomis žemėje buvo milžinų. Kai Dievo sūnūs vesdavo žmonių dukteris ir jos pagimdydavo jiems vaikų, jie būdavo galiūnais, senovėje garsiais vyrais.
Pr 6,3
3 Tada Viešpats tarė: “Mano dvasia nekovos su žmonėmis amžinai, nes jie tėra kūnas; jų dienos bus šimtas dvidešimt metų!”
Pr 5,19
19 Jaretas, gimus Henochui, dar gyveno aštuonis šimtus metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.
Pr 5,14
14 Taigi Kainamo amžius buvo devyni šimtai dešimt metų, ir jis mirė.
Pr 5,1
1 Šita yra Adomo palikuonių knyga. Kai Dievas sutvėrė žmogų, Jis padarė jį panašų į Dievą.
Pr 4,16
16 Kainas pasitraukė iš Viešpaties akivaizdos ir apsigyveno Nodo šalyje, į rytus nuo Edeno.
Pr 4,1-2
1 Ir Adomas pažino savo žmoną Ievą, ir ji tapo nėščia. Ji pagimdė Kainą ir tarė: “Įsigijau sūnų Viešpaties pagalba”.
2 Ji dar pagimdė jo brolį Abelį. Abelis buvo avių piemuo, o Kainas-žemdirbys.
Pr 4,1
1 Ir Adomas pažino savo žmoną Ievą, ir ji tapo nėščia. Ji pagimdė Kainą ir tarė: “Įsigijau sūnų Viešpaties pagalba”.
Pr 3,23
23 Todėl Viešpats Dievas išvarė jį iš Edeno sodo dirbti žemę, iš kurios jis buvo paimtas.
Pr 3,22-24
22 Tada Viešpats Dievas tarė: “Štai žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, pažindamas gera ir bloga; ir dabar, kad jis, ištiesęs savo ranką, neskintų nuo gyvybės medžio ir nevalgytų, ir negyventų per amžius”.
23 Todėl Viešpats Dievas išvarė jį iš Edeno sodo dirbti žemę, iš kurios jis buvo paimtas.
24 Išvaręs žmogų, į rytus nuo Edeno sodo Viešpats pastatė cherubus su švytruojančiu ugniniu kardu saugoti kelią prie gyvybės medžio.
Pr 3,17
17 O Adomui Jis tarė: “Kadangi tu paklausei savo žmonos ir valgei nuo medžio, apie kurį tau buvau įsakęs: ‘Nevalgyk nuo jo’,-prakeikta bus žemė dėl tavęs! Vargdamas turėsi maitintis iš jos visą savo gyvenimą.
Pr 3,16
16 Moteriai Jis tarė: “Aš padauginsiu tavo nėštumo vargus ir su skausmu tu gimdysi vaikus; tave trauks prie tavo vyro, o jis tau viešpataus”.
Pr 3,14
14 Tada Viešpats Dievas tarė gyvatei: “Kadangi taip padarei, esi prakeikta tarp visų gyvulių ir laukinių žvėrių. Tu slinksi pilvu ir dulkes ėsi per visą savo gyvenimą!
Pr 3,14-19
14 Tada Viešpats Dievas tarė gyvatei: “Kadangi taip padarei, esi prakeikta tarp visų gyvulių ir laukinių žvėrių. Tu slinksi pilvu ir dulkes ėsi per visą savo gyvenimą!
15 Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo sėklos ir moters sėklos. Ji sutrins tau galvą, o tu gelsi jai į kulnį”.
16 Moteriai Jis tarė: “Aš padauginsiu tavo nėštumo vargus ir su skausmu tu gimdysi vaikus; tave trauks prie tavo vyro, o jis tau viešpataus”.
17 O Adomui Jis tarė: “Kadangi tu paklausei savo žmonos ir valgei nuo medžio, apie kurį tau buvau įsakęs: ‘Nevalgyk nuo jo’,-prakeikta bus žemė dėl tavęs! Vargdamas turėsi maitintis iš jos visą savo gyvenimą.
18 Erškėčius ir usnis ji augins tau, ir tu valgysi lauko augalus.
19 Valgysi prakaitu uždirbtą duoną, kol sugrįši į žemę, iš kurios esi paimtas. Esi dulkė ir dulke vėl pavirsi”.
Pr 3,11
11 Dievas tarė: “Kas tau pasakė, kad tu nuogas? Gal valgei nuo medžio, nuo kurio tau įsakiau nevalgyti?”
Pr 3,10
10 O tas atsiliepė: “Išgirdau Tavo balsą ir, išsigandęs, kad esu nuogas, pasislėpiau”.
Pr 3,9
9 Viešpats Dievas pašaukė Adomą: “Kur tu esi?”
