Biblijos teminė rodyklė

Dan 10,1-21
1 Trečiaisiais Persijos karaliaus Kyro metais Danieliui, vadinamam Beltšacaru, buvo suteiktas apreiškimas. Tai buvo teisingas apreiškimas, bet jam skirtas laikas buvo toli. Jis suprato apreiškimą ir suvokė regėjimą.
2 Tuomet aš, Danielius, gedėjau tris savaites.
3 Skanios duonos nevalgiau, mėsos ir vyno neėmiau į burną ir nesitepiau, kol praėjo trys savaitės.
4 Pirmo mėnesio dvidešimt ketvirtą dieną stovėjau ant didelės Hidekelio upės kranto.
5 Pakėlęs akis, pamačiau ten stovintį vyrą, apsivilkusį drobiniais ir susijuosusį grynu Ufazo auksu.
6 Jo kūnas buvo kaip berilis, veidas-kaip žaibas, akys-kaip fakelai, rankos ir kojos-kaip žėrintis varis, o žodžių garsas-kaip didelės minios triukšmas.
7 Aš, Danielius, vienas temačiau tą regėjimą. Vyrai, kurie buvo su manimi, nematė jo, bet didelė baimė apėmė juos ir jie pasislėpė.
8 Aš likau vienas. Kai pamačiau šitą didingą regėjimą, manyje neliko jėgų. Mano veidas persikreipė, aš netekau jėgų.
9 Išgirdau žodžių garsą ir kritau be jausmų veidu į žemę.
10 Ranka palietė mane ir pastatė mane ant kelių ir delnų.
11 Jis man tarė: “Danieliau, didžiai mylimas vyre! Suprask žodžius, kuriuos tau kalbėsiu, ir stovėk, nes esu siųstas pas tave!” Jam kalbant, aš atsistojau drebėdamas.
12 Jis toliau kalbėjo: “Danieliau, nebijok! Nuo pirmos dienos, kai nusprendei širdyje suprasti ir nusižeminti savo Dievo akivaizdoje, tavo žodžiai buvo išgirsti, ir aš atėjau dėl tavo žodžių.
13 Persų karalystės kunigaikštis priešinosi man dvidešimt vieną dieną. Bet štai Mykolas, vienas iš vyresniųjų kunigaikščių, atėjo man į pagalbą. Aš palikau jį ten, prie Persijos karalių,
14 ir atėjau tau paaiškinti, kas atsitiks tavo tautai paskutinėmis dienomis, nes šitas regėjimas yra tolimai ateičiai”.
15 Jam taip kalbant su manimi, aš nuleidau akis ir negalėjau kalbėti.
16 Štai kažkas, panašus į žmogaus sūnų, palietė mano lūpas. Tada aš kalbėjau stovinčiam prieš mane: “Mano viešpatie! Regėjimo metu mane apėmė skausmai ir aš netekau jėgų.
17 Kaipgi aš, viešpaties tarnas, galėčiau kalbėti su savo viešpačiu? Manyje nebėra jėgų ir aš neatgaunu kvapo”.
18 Tada mane vėl palietė ir sustiprino tas pats žmogaus pavidalas.
19 Jis tarė: “Nebijok, didžiai mylimas vyre! Ramybė tau! Būk stiprus. Taip, būk stiprus!” Jam kalbant su manimi, aš buvau sustiprintas ir tariau: “Tekalba mano viešpats, nes tu mane sustiprinai!”
20 Jis atsakė: “Ar žinai, kodėl atėjau pas tave? Dabar vėl grįšiu kovoti su persų kunigaikščiu ir, kai išeisiu, ateis Graikijos kunigaikštis.
21 Aš tau paskelbsiu, kas parašyta tiesos knygoje. Nėra nė vieno, kuris man padėtų prieš juos, tik Mykolas, jūsų kunigaikštis”.

Ps 23,1-6
1 Viešpats yra mano ganytojas-aš nestokosiu.
2 Jis paguldo mane žaliuojančiose ganyklose, veda mane prie tylių vandenų.
3 Jis atgaivina mano sielą, veda mane teisumo takais dėl savo vardo.
4 Nors eičiau per mirties šešėlio slėnį, nebijosiu pikto, nes Tu su manimi. Tavo lazda bei Tavo ramstis nuramina mane.
5 Tu paruoši man stalą mano priešų akivaizdoje, aliejumi man patepi galvą, mano taurė sklidina.
6 Tikrai, gerumas ir gailestingumas lydės mane per visas mano gyvenimo dienas. Aš gyvensiu Viešpaties namuose per amžius.

Kun 25,1-55
1 Viešpats kalbėjo Mozei Sinajaus kalne:
2 “Sakyk izraelitams, kad, įėję į šalį, kurią jiems duosiu, septintaisiais metais leistų žemei ilsėtis.
3 Šešerius metus apsėkite dirvą, karpykite vynuogyną ir rinkite vaisius.
4 Septintieji metai bus sabato poilsis žemei, metai, paskirti Viešpačiui. Tada laukų neapsėkite ir vynuogyno nekarpykite.
5 Ką žemė savaime užaugins, nepjaukite ir vynuogių nuo neapkarpytų vynmedžio šakelių nerinkite, nes tai yra poilsio metai žemei.
6 Maistas jums, tarnams, tarnaitėms, samdiniams ir ateiviams, kurie pas jus gyvena,
7 taip pat jūsų gyvuliams bus visa, kas savaime užaugs.
8 Skaičiuok septynis kartus po septynerius metus, iš viso keturiasdešimt devynerius metus.
9 Paskutinių metų septinto mėnesio dešimtą dieną, sutaikinimo dieną, trimituokite visame krašte
10 ir paskelbkite, kad penkiasdešimtieji metai yra jubiliejaus metai ir visiems krašto gyventojams suteikiama laisvė. Kiekvienas turės teisę atgauti nuosavybę ir grįžti į savo šeimą.
11 Nesėkite ir nepjaukite, kas savaime užaugs dirvose, uogų nerinkite neapkarpytuose vynuogynuose,
12 nes tai iškilmingi jubiliejaus metai. Valgykite tai, kas savaime užaugs.
13 Jubiliejaus metais kiekvienas atgaus savo buvusią nuosavybę.
14 Parduodant ar perkant ką nors iš kaimyno, neskriauskite vienas kito,
15 bet pirkite, atsižvelgdami į metų skaičių, praėjusį nuo jubiliejaus metų.
16 Kuo daugiau bus likę derliaus metų, tuo aukštesnė bus kaina; kuo mažiau derliaus metų, tuo mažesnė bus pardavimo kaina, nes jis tau parduos pagal pjūčių skaičių.
17 Neskriauskite vienas kito, būkite sąžiningi, nes Aš esu Viešpats, jūsų Dievas.
18 Laikykitės mano įsakymų ir paliepimų, vykdykite juos, kad gyventumėte be baimės
19 ir žemė duotų vaisių, kuriais pasisotintumėte ir laimingai gyventumėte.
20 Gal klausite: ‘Ką valgysime septintaisiais metais, jei nesėsime ir nerinksime vaisių?’
21 Aš palaiminsiu šeštuosius metus, ir jie duos jums trejų metų derlių.
22 Sėsite aštuntaisiais metais, maitinsitės turimomis atsargomis ligi devintųjų metų, kol naujas derlius užaugs.
23 Žemė nebus parduodama visam laikui, nes ji mano, o jūs esate tik svečiai ir ateiviai.
24 Todėl visa jūsų žemė bus parduodama su išpirkimo teise.
25 Jei suvargęs tavo brolis parduotų nuosavybės dalį, jo giminaitis gali ją išpirkti.
26 O jei jis neturėtų giminaičio, bet pats galėtų išpirkti,
27 bus nustatyta kaina už tą laiką, kai ji buvo parduota, o kas lieka, sugrąžins pirkėjui, ir taip atgaus savo nuosavybę.
28 Jei neturės reikiamos sumos žemei išpirkti, pirkėjas turės, ką nupirko, ligi jubiliejaus metų; tais metais nuosavybė sugrįš pirmajam šeimininkui.
29 Kas parduotų namus miesto ribose, tam bus leista išsipirkti juos per vienerius metus.
30 Jei neišsipirks per metus, jie pasiliks pirkėjui ir jo palikuonims; jų nereikės grąžinti jubiliejaus metais.
31 O jei namai būtų kaime, kuris neturi apsaugos sienų, bus parduodami kaip laukai; jei nebus išpirkti anksčiau, jubiliejaus metais sugrįš buvusiam savininkui.
32 Levitų namai, esantys jų miestuose, visada gali būti išpirkti.
33 Jei nebus išpirkti, jubiliejaus metais sugrįš savininkams, nes namai levitų miestuose yra jų nuosavybė tarp izraelitų.
34 Jų priemiesčio laukai neparduodami, nes tai jų amžina nuosavybė.
35 Jei tavo brolis izraelitas taptų beturčiu, jį priimk ir juo rūpinkis, nors jis tau būtų svetimas.
36 Neimk iš jo palūkanų, bijok Dievo. Tegul tavo brolis gyvena pas tave.
37 Neskolink jam pinigų už palūkanas ir neduok maisto, siekdamas pasipelnyti.
38 Aš, Viešpats, jūsų Dievas, kuris jus išvedžiau iš Egipto šalies, kad jums duočiau Kanaano žemę ir būčiau jūsų Dievas.
39 Jei vargo priverstas tavo brolis pats tau parsiduotų, nesielk su juo kaip su vergu.
40 Tetarnauja jis tau kaip samdinys ir įnamis ligi jubiliejaus metų.
41 Tuomet jis su savo vaikais grįš pas savo giminę į tėvų namus.
42 Izraelitai yra mano tarnai, Aš juos išvedžiau iš Egipto; jie neturi būti parduodami kaip vergai.
43 Neišnaudokit jų, bijokit Dievo.
44 Vergą ir vergę pirkite iš aplink jus esančių tautų,
45 iš ateivių, pasilikusių gyventi tarp jūsų, ir iš jūsų žemėje gimusių vergų; šiuos galėsite turėti vergais.
46 Juos galėsite palikti kaip paveldėjimą savo palikuonims per amžius. Savo brolių izraelitų nespauskite be gailesčio.
47 Jei tarp jūsų pralobtų ateivis ar svetimtautis ir jam ar kuriam nors iš jo palikuonių parsiduotų nuskurdęs tavo brolis,
48 jis galės būti išpirktas. Jei norės, jį galės išpirkti kas nors iš jo brolių:
49 dėdė, brolėnas arba artimas giminaitis; o jei pajėgs, ir jis pats galės išsipirkti.
50 Jis skaitys metus nuo parsidavimo ligi jubiliejaus metų ir atskaitys iš sumos, už kurią buvo parsidavęs, lyg būtų buvęs samdinys.
51 Jei bus likę daug metų ligi jubiliejaus, pagal juos atsilygins šeimininkui.
52 Jei metų skaičius mažesnis, apskaičiuos su juo pagal likusių metų skaičių ir sumokės išpirkimo kainą.
53 Jis turi būti kaip samdinys visus tuos metus ir šeimininkas nesielgs su juo be gailesčio tavo akivaizdoje.
54 O jei jis nebus išpirktas, jis išeis jubiliejaus metais kartu su savo vaikais.
55 Izraelitai yra mano tarnai, kuriuos išvedžiau iš Egipto. Aš esu Viešpats, jūsų Dievas”.

Apr 5,5
5 Tada vienas iš vyresniųjų man tarė: “Neverk! Štai nugalėjo liūtas iš Judo giminės, Dovydo atžala, kad atverstų knygą ir nuplėštų septynis jos antspaudus”.

Apr 1,1-20
1 Jėzaus Kristaus apreiškimas, kurį Dievas Jam davė, kad Jis atskleistų savo tarnams, kas turi greitai įvykti. Per savo pasiųstą angelą Jis padarė jį žinomą savajam tarnui Jonui,
2 kuris paliudijo Dievo žodį bei Jėzaus Kristaus liudijimą-visa, ką buvo matęs.
3 Palaimintas, kas skaito bei klauso šios pranašystės žodžių ir laikosi, kas joje parašyta, nes laikas yra arti.
4 Jonas septynioms Azijos bažnyčioms: malonė ir ramybė jums nuo To, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateina, ir nuo septynių dvasių, esančių prieš Jo sostą,
5 ir nuo Jėzaus Kristaus, ištikimojo Liudytojo, mirusiųjų Pirmagimio, žemės karalių Valdovo. Tam, kuris pamilo mus ir nuplovė savo krauju mūsų nuodėmes,
6 ir padarė iš mūsų karalystę bei kunigus savo Dievui ir Tėvui,- Jam šlovė ir galybė per amžių amžius! Amen.
7 Štai Jis ateina su debesimis, ir išvys Jį kiekviena akis, net ir tie, kurie Jį perdūrė; ir dėl Jo raudos visos žemės giminės. Taip, amen!
8 “Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga”,-sako Viešpats, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateina, Visagalis.
9 Aš, Jonas, jūsų brolis ir sielvarto, karalystės ir Jėzaus Kristaus kantrybės bendrininkas, buvau saloje, vardu Patmas, dėl Dievo žodžio ir Jėzaus Kristaus liudijimo.
10 Aš buvau Dvasioje Viešpaties dieną ir išgirdau už savo nugaros galingą balsą, tarsi trimitą,
11 sakantį: “Aš esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis. Ką matai, surašyk į knygą ir pasiųsk septynioms bažnyčioms Azijoje: į Efezą, į Smirną, į Pergamą, į Tiatyrus, į Sardus, į Filadelfiją ir į Laodikėją”.
12 Tuomet aš atsigręžiau pažiūrėti balso, kalbančio su manimi, ir atsigręžęs išvydau septynis aukso žibintuvus,
13 o septynių žibintuvų viduryje- panašų į Žmogaus Sūnų, apsivilkusį ilga mantija ir persijuosusį per krūtinę aukso juosta.
14 Jo galva ir plaukai buvo balti kaip balčiausia vilna ar sniegas, Jo akys tarsi ugnies liepsna,
15 Jo kojos panašios į krosnyje įkaitintą skaistvarį, ir Jo balsas buvo tarytum daugybės vandenų šniokštimas.
16 Dešinėje rankoje Jis laikė septynias žvaigždes, iš Jo burnos ėjo aštrus dviašmenis kalavijas, o Jo veidas buvo tarytum saulė, spindinti visu skaistumu.
17 Jį išvydęs, aš puoliau Jam po kojų tarsi negyvas. Bet Jis uždėjo ant manęs savo dešinę ir prabilo: “Nebijok! Aš esu Pirmasis, ir Paskutinysis,
18 ir Gyvasis. Aš buvau numiręs ir štai esu gyvas per amžius. Amen. Aš turiu mirties ir pragaro raktus.
19 Tad užrašyk tai, ką regėjai, kas yra ir kas vėliau įvyks.
20 Štai septynių žvaigždžių, kurias matei mano dešinėje, ir septynių aukso žibintuvų paslaptis: septynios žvaigždės-tai septynių bažnyčių angelai, o septyni žibintuvai, kuriuos matei,-tai septynios bažnyčios”.

2 Jn 1,3
3 Su jumis tebus malonė, gailestingumas, ramybė nuo Dievo Tėvo ir nuo Viešpaties Jėzaus Kristaus, Tėvo Sūnaus, tiesoje ir meilėje.

1 Jn 4,7
7 Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą.

Tit 2,1-15
1 Kalbėk, kas sutinka su sveiku mokymu:
2 kad pagyvenę vyrai būtų blaivūs, rimti, santūrūs, sveiki tikėjimu, meile, kantrybe.
3 Taip pat, kad pagyvenusios moterys elgtųsi garbingai, nebūtų apkalbinėtojos, besaikės vyno gėrėjos, mokytų gero,
4 skatintų jaunąsias mylėti savo vyrus ir vaikus,
5 būti santūrias, tyras, rūpestingas šeimininkes, geras, klusnias savo vyrams,-kad nebūtų šmeižiamas Dievo žodis.
6 Taip pat jaunuosius ragink, kad būtų santūrūs.
7 Pats visais atžvilgiais rodyk gerų darbų pavyzdį: mokymo grynumą, garbingumą, nepažeidžiamumą,
8 sveiką ir nepriekaištingą kalbą, kad priešininkas liktų sugėdintas, neturėdamas apie tave pasakyti nieko blogo.
9 Ragink, kad vergai būtų klusnūs savo šeimininkams, stengtųsi visame kame jiems įtikti ir neprieštarautų,
10 kad nevogtų, bet rodytų visokeriopą gerą ištikimybę, kad visu kuo puoštų Dievo, mūsų Gelbėtojo, mokymą.
11 Nes gelbstinti Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms
12 ir moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio geidulių, santūriai, teisiai ir pamaldžiai gyventume šiame amžiuje,
13 laukdami palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovės pasirodymo.
14 Jis atidavė save už mus, kad išpirktų mus iš visų nedorybių ir nuskaistintų sau ypatingą tautą, uolią geriems darbams.
15 Taip kalbėk, ragink, drausk su visa valdžia. Niekas tenedrįsta tavęs niekinti!

Kol 3,20-21
20 Jūs, vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tėvų, nes tai patinka Viešpačiui.
21 O jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, kad jie nepasidarytų baukštūs.

Fil 3,1-21
1 Pagaliau, mano broliai, džiaukitės Viešpatyje! Man rašyti vis tą patį nesunku, o jums tai pastiprinimas.
2 Saugokitės šunų, saugokitės piktų darbininkų, saugokitės apsipjaustėlių!
3 Nes apipjaustymas esame mes, kurie garbinam Dievą Dvasia, giriamės Kristumi Jėzumi ir pasitikime ne kūnu.
4 Nors aš galėčiau pasitikėti ir kūnu! Jei kas nors mano galįs pasitikėti kūnu, tai aš juo labiau;
5 aštuntą dieną apipjaustytas, iš Izraelio tautos, Benjamino giminės, žydas iš žydų, įstatymu-fariziejus,
6 uolumu-bažnyčios persekiotojas, įstatymo teisumu-nepeiktinas.
7 Bet tai, kas man buvo laimėjimas, dėl Kristaus palaikiau nuostoliu.
8 O taip! Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu dėl Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybės. Dėl Jo aš praradau viską ir viską laikau sąšlavomis, kad laimėčiau Kristų
9 ir būčiau atrastas Jame, nebeturėdamas savo teisumo iš įstatymo, bet turėdamas teisumą per tikėjimą Kristumi, teisumą iš Dievo, paremtą tikėjimu,
10 kad pažinčiau Jį, Jo prisikėlimo jėgą ir bendravimą Jo kentėjimuose, suaugčiau su Jo mirtimi,
11 kad pasiekčiau prisikėlimą iš numirusių.
12 Nesakau, kad jau esu šitai gavęs ar tapęs tobulas, bet vejuosi, norėdamas pagauti, nes jau esu Kristaus Jėzaus pagautas.
13 Broliai, aš nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršdamas, kas už manęs, ir siekdamas to, kas priešakyje,
14 veržiuosi į tikslą aukštybėse, siekiu apdovanojimo už Dievo pašaukimą Kristuje Jėzuje.
15 Taigi visi, kurie esame subrendę, taip mąstykime. O jeigu jūs apie ką nors manote kitaip, tai Dievas jums ir tai apreikš.
16 Kiek bebūtumėme pasiekę, vadovaukimės ta pačia taisykle ir taip mąstykime.
17 Broliai, būkite mano sekėjai ir žiūrėkite į tuos, kurie elgiasi pagal pavyzdį, kurį matote mumyse.
18 Daugelis-apie juos ne kartą esu jums kalbėjęs ir dabar net su ašaromis kalbu-elgiasi kaip Kristaus kryžiaus priešai.
19 Jų galas-pražūtis, jų dievas- pilvas ir jų garbė—gėda. Jie temąsto apie žemiškus dalykus.
20 Tuo tarpu mūsų tėvynė danguje, ir iš ten mes karštai laukiame Gelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus,
21 kuris pakeis mūsų gėdingą kūną ir padarys jį panašų į savo šlovingą kūną ta jėga, kuria Jis visa palenkia sau.

1 Kor 7,1-40
1 Atsakau į jūsų laišką. Gerai daro vyras, neliesdamas moters.
2 Tačiau ištvirkavimui išvengti kiekvienas teturi sau žmoną ir kiekviena sau vyrą.
3 Vyras teatlieka pareigą žmonai, o žmona vyrui.
4 Žmona neturi valios savo kūnui, bet vyras. Panašiai ir vyras neturi valios savo kūnui, bet žmona.
5 Nesitraukite vienas nuo kito, nebent abiems susitarus kuriam laikui, kad atsidėtumėte pasninkui ir maldai, paskui vėl būkite drauge, kad šėtonas negundytų jūsų nesusilaikymu.
6 Tai sakau leisdamas, o ne įsakydamas.
7 Norėčiau, kad visi žmonės būtų tokie kaip aš. Bet kiekvienas turi iš Dievo savo dovaną, vienas tokią, kitas kitokią.
8 Nesusituokusiems ir našlėms sakau: jie gerai darys, pasilikdami tokie kaip aš.
9 Bet, jei negali susilaikyti, tegul tuokiasi. Geriau tuoktis negu degti.
10 Susituokusiems įsakau ne aš, bet Viešpats, kad žmona nesiskirtų nuo vyro,
11 o jei atsiskirtų, kad liktų netekėjusi arba susitaikytų su vyru;- taip pat ir vyras tenepalieka žmonos.
12 Kitiems sakau aš, ne Viešpats: jei kuris brolis turi netikinčią žmoną ir ji sutinka gyventi su juo, tenesiskiria su ja.
13 Taip pat ir moteris, turinti netikintį vyrą, kuris sutinka su ja gyventi, tenesiskiria su juo.
14 Mat netikintis vyras pašventinamas žmona, o netikinti žmona pašventinama vyru. Kitaip jūsų vaikai būtų netyri, o dabar jie šventi.
15 Bet, jei netikintis nori skirtis, tesiskiria. Tokiais atvejais brolis ar sesuo nėra surišti, nes Dievas mus pašaukė ramybei.
16 Iš kur žinai, žmona, kad išgelbėsi vyrą? Arba iš kur tau žinoma, vyre, kad išgelbėsi žmoną?
17 Todėl, kaip Viešpats kuriam paskyrė, kokį Dievas kurį pašaukė, to jis ir toliau tesilaiko. Taip aš mokau visose bažnyčiose.
18 Jei kas buvo pašauktas apipjaustytas, tenesistengia nuslėpti apipjaustymo. Jei buvo pašauktas neapipjaustytas, tenedaro apipjaustymo.
19 Apipjaustymas yra niekas ir neapipjaustymas yra niekas, tik Dievo įsakymų laikymasis yra viskas.
20 Kiekvienas tepasilieka toks, koks buvo pašauktas.
21 Jei buvai pašauktas, būdamas vergas, nesijaudink dėl to, bet jei gali tapti laisvas, pasinaudok proga.
22 Viešpatyje pašauktas vergas yra Jo išlaisvintas. Panašiai ir pašauktas laisvasis yra Kristaus vergas.
23 Jūs esate nupirkti už didelę kainą, todėl nepasidarykite žmonių vergais.
24 Kiekvienas, broliai, kokie buvote pašaukti, tokie ir pasilikite prieš Dievą.
25 Dėl nesusituokusių neturiu Viešpaties įsakymo, bet duodu savo patarimą kaip tas, kuris iš Viešpaties gailestingumo vertas pasitikėjimo.
26 Taigi manau, jog yra gerai, atsižvelgiant į šių laikų suspaudimus-gerai žmogui būti tokiam.
27 Jei esi susietas su žmona, neieškok skyrybų. Likai be žmonos- neieškok žmonos.
28 Jei vedi, nenusidedi, ir jei mergina išteka, nenusideda. Tačiau šitokie žmonės turės kūno vargų, o aš norėčiau jus apsaugoti nuo jų.
29 Sakau jums, broliai: laikas trumpas! Belieka tiems, kurie turi žmonas, gyventi, tarsi jų neturėtų,
30 ir kurie verkia, tarsi neverktų, ir kurie džiaugiasi, tarsi nesidžiaugtų, ir kurie perka, tarsi neįsigytų,
31 ir kurie naudojasi šiuo pasauliu,-tarsi nesinaudotų. Nes šio pasaulio pavidalas praeina.
32 Norėčiau, kad jūs gyventumėte be rūpesčių. Nesusituokęs rūpinasi Viešpaties reikalais-stengiasi patikti Viešpačiui.
33 O susituokęs rūpinasi pasaulio reikalais-stengiasi patikti žmonai.
34 Yra skirtumas tarp žmonos ir mergaitės. Netekėjusi moteris rūpinasi Viešpaties reikalais, kad būtų šventa kūnu ir dvasia, o ištekėjusi rūpinasi pasaulio reikalais-kaip patikti vyrui.
35 Tai kalbu jūsų pačių labui, ne norėdamas užnerti jums kilpą, bet dėl to, kad tai yra tinkama ir kad jūs neblaškomi galėtumėte atsiduoti Viešpačiui.
36 Jei kas mano būsiant jam negarbinga, kad jo mergaitė liks senmergė, ir jei taip reikia, tedaro kaip nori,-nenusidės,-tegul jie susituokia.
37 Bet jei kas savo širdyje yra tvirtai apsisprendęs, ne iš prievartos, bet būdamas savo valios šeimininkas, ir savo širdyje nutaręs išsaugoti savo mergaitę, tas gerai padarys.
38 Taigi, kas išleidžia savo mergaitę, gerai daro, o kas neišleidžia savo mergaitės, geriau daro.
39 Žmona surišta įstatymu, kol jos vyras gyvas. Vyrui mirus, ji laisva ir gali tekėti už ko nori, tik Viešpatyje.
40 Bet, mano nuomone, ji bus laimingesnė netekėdama. Manau, kad ir aš turiu Dievo Dvasią.

Rom 15,4
4 O visa, kas anksčiau parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume viltį.

Rom 14,1-23
1 Silpno tikėjimo žmogų priimkite, bet venkite ginčų dėl skirtingų nuomonių.
2 Vienas įsitikinęs, kad galima viską valgyti, o silpnas valgo tik daržoves.
3 Kuris valgo, teneniekina nevalgančio, o kuris nevalgo, teneteisia valgančio, nes Dievas jį priėmė.
4 Kas tu toks, kad drįsti teisti kito tarną?! Ar jis stovi, ar krenta-tai savajam Viešpačiui. Bet jis stovės, nes Dievas turi galią jį išlaikyti.
5 Vienas išskiria vieną dieną iš kitų dienų, o kitam jos visos vienodos. Kiekvienas tebūna įsitikinęs pagal savo išmanymą.
6 Tas, kuris išskiria dieną, daro tai Viešpačiui, ir tas, kuris neišskiria dienos, nesilaiko jos Viešpačiui. Tas, kuris valgo-valgo Viešpačiui, nes jis dėkoja Dievui, o tas, kuris nevalgo-nevalgo Viešpačiui ir dėkoja Dievui.
7 Nė vienas iš mūsų negyvena sau ir nė vienas sau nemiršta.
8 Jei mes gyvename, gyvename Viešpačiui, ir jeigu mirštame, Viešpačiui mirštame. Todėl, ar mes gyvename, ar mirštame,- esame Viešpaties.
9 Nes dėl to Kristus ir mirė, ir prisikėlė, ir atgijo, kad būtų ir mirusiųjų, ir gyvųjų Viešpats.
10 Tai kodėl gi tu teisi savo brolį? Arba kodėl niekini savo brolį? Juk mes visi stosime prieš Kristaus teismo krasę.
11 Parašyta: “Kaip Aš gyvas,-sako Viešpats,-prieš mane suklups kiekvienas kelis, ir kiekvienos lūpos išpažins Dievą”.
12 Taigi kiekvienas iš mūsų duos Dievui apyskaitą už save.
13 Tad liaukimės teisti vieni kitus. Verčiau nuspręskime neduoti broliui akstino nupulti ar pasipiktinti.
14 Žinau ir esu įsitikinęs Viešpatyje Jėzuje, kad nieko nėra savaime netyro. Bet tam, kas mano esant netyrų dalykų, tam jie netyri.
15 Jei tavo brolis įsižeidžia dėl maisto, tu jau nebesielgi iš meilės. Savo maistu nežlugdyk to, už kurį mirė Kristus!
16 Jūsų gėris tegul nebūna akstinas piktžodžiauti.
17 Dievo karalystė nėra valgymas ir gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje.
18 Kas taip Kristui tarnauja, tas priimtinas Dievui ir vertas žmonių pritarimo.
19 Tad siekime to, kas atneša ramybę ir pasitarnauja tarpusavio ugdymui.
20 Negriauk Dievo darbo dėl maisto! Nors viskas tyra, bet yra bloga žmogui, kuris valgo kitų papiktinimui.
21 Gera yra nevalgyti mėsos, negerti vyno ir vengti visko, kas tavo brolį piktina, žeidžia ar silpnina.
22 Turi tikėjimą? Turėk jį sau, prieš Dievą. Laimingas tas, kuris nesmerkia savęs už tai, ką pasirenka.
23 O kas valgo abejodamas, tas smerktinas, nes valgo ne iš įsitikinimo. Visa, kas daroma ne iš įsitikinimo, yra nuodėmė.

Rom 8,15
15 Jūs gi gavote ne vergystės dvasią, kad vėl bijotumėte, bet gavote įsūnystės Dvasią, kuria šaukiame: “Aba, Tėve!”

Jn 20,1-31
1 Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo prie kapo ir pamatė, kad akmuo nuo kapo nuristas.
2 Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: “Paėmė Viešpatį iš kapo, ir nežinome, kur Jį padėjo”.
3 Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo.
4 Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapą.
5 Pasilenkęs jis pamatė numestas drobules, tačiau į vidų nėjo.
6 Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir pamatė numestas drobules
7 ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis paliktą, bet suvyniotą ir atskirai padėtą.
8 Tada įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo.
9 Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad Jis turėsiąs prisikelti iš numirusių.
10 Paskui mokiniai vėl sugrįžo namo.
11 O Marija stovėjo lauke prie kapo ir verkė. Verkdama ji pasilenkė, pažvelgė į kapo vidų
12 ir pamatė du angelus baltais drabužiais sėdinčius-vieną galvūgalyje, kitą kojų vietoje-ten, kur būta Jėzaus kūno.
13 Jie paklausė ją: “Moterie, ko verki?” Ji atsakė: “Paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur Jį padėjo”.
14 Tai tarusi, ji atsisuko ir pamatė stovintį Jėzų, bet nepažino, kad tai Jėzus.
15 Jėzus jai tarė: “Moterie, ko verki? Ko ieškai?” Ji, manydama, jog tai sodininkas, atsakė: “Gerbiamasis, jei tamsta Jį išnešei, pasakyk man, kur Jį padėjai. Aš Jį pasiimsiu”.
16 Jėzus jai sako: “Marija!” Ji atsigręžė ir sušuko: “Rabuni!” (Tai reiškia: “Mokytojau”).
17 Jėzus jai tarė: “Neliesk manęs! Aš dar neįžengiau pas savo Tėvą. Eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: ‘Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą’ ”.
18 Marija Magdalietė nuėjo ir pranešė mokiniams, kad mačiusi Viešpatį ir ką Jis jai sakęs.
19 Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: “Ramybė jums!”
20 Tai pasakęs, Jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį.
21 Jėzus vėl tarė: “Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir Aš jus siunčiu”.
22 Tai pasakęs, Jis kvėpė į juos ir tarė: “Priimkite Šventąją Dvasią.
23 Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite,-sulaikytos”.
24 Vieno iš dvylikos-Tomo, vadinamo Dvyniu,-nebuvo su jais, kai Jėzus atėjo.
25 Tad kiti mokiniai jam kalbėjo: “Mes matėme Viešpatį!” O jis atsakė: “Jeigu aš nepamatysiu Jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu Jo šono-netikėsiu”.
26 Po aštuonių dienų Jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: “Ramybė jums!”
27 Paskui kreipėsi į Tomą: “Įleisk čia pirštą ir pažiūrėk į mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; nebūk netikintis-būk tikintis”.
28 Tomas atsakė Jam: “Mano Viešpats ir mano Dievas!”
29 Jėzus jam tarė: “Tomai, tu įtikėjai, nes mane pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!”
30 Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė ir daug kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje.
31 O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus, ir kad tikėdami turėtumėte gyvenimą per Jo vardą.

Jn 8,1-59
1 Jėzus nuėjo į Alyvų kalną.
2 Anksti rytą Jis vėl atėjo į šventyklą. Visi žmonės rinkosi prie Jo, ir Jis atsisėdęs juos mokė.
3 Rašto žinovai ir fariziejai atvedė pas Jį moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją viduryje
4 ir kreipėsi į Jį: “Mokytojau, ši moteris buvo pagauta svetimaujant.
5 Mozė Įstatyme mums įsakė tokias užmėtyti akmenimis. O ką Tu pasakysi?”
6 Jie tai sakė, mėgindami Jį, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus, jų nepaisydamas, pasilenkęs rašė pirštu ant žemės.
7 Jiems nesiliaujant klausinėti, Jis atsitiesė ir tarė: “Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas sviedžia į ją akmenį”.
8 Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės.
9 Tai išgirdę, sąžinės apkaltinti jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų iki paskutiniojo.
10 Atsitiesęs ir nebematydamas nė vieno, tik moterį, Jėzus paklausė: “Moterie, kur tie tavo kaltintojai? Niekas tavęs nepasmerkė?”
11 Ji atsiliepė: “Niekas, Viešpatie”. Jėzus jai tarė: “Nė Aš tavęs nesmerkiu. Eik ir daugiau nebenusidėk”.
12 Jėzus vėl prabilo: “Aš-pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsoje, bet turės gyvenimo šviesą”.
13 Tada fariziejai Jam pasakė: “Tu pats apie save liudiji,-tavo liudijimas netikras”.
14 Jėzus jiems atsakė: “Nors Aš ir liudiju pats apie save, mano liudijimas yra tikras, nes Aš žinau, iš kur atėjau ir kur einu. O jūs nežinote, nei iš kur Aš atėjau, nei kur einu.
15 Jūs teisiate pagal kūną, Aš neteisiu nė vieno.
16 O jeigu Aš ir teisiu-mano teismas teisingas, nes Aš ne vienas, bet esu Aš ir mane siuntęs Tėvas.
17 Ir jūsų Įstatyme parašyta, kad dviejų asmenų liudijimas tikras.
18 Aš liudiju pats apie save, ir apie mane liudija mane siuntęs Tėvas”.
19 Jie paklausė: “Kur yra Tavo Tėvas?” Jėzus atsakė: “Jūs nepažįstate nei manęs, nei mano Tėvo. Jei pažintumėte mane, pažintumėte ir mano Tėvą”.
20 Šiuos žodžius Jėzus pasakė, mokydamas šventyklos iždinėje. Ir niekas Jo nesuėmė, nes dar nebuvo atėjusi Jo valanda.
21 Jėzus vėl jiems kalbėjo: “Aš išeinu, ir jūs ieškosite manęs ir mirsite savo nuodėmėse. Kur Aš einu, jūs negalite nueiti”.
22 Tada žydai ėmė kalbėti: “Nejaugi Jis nusižudys, kad sako: ‘Kur Aš einu, jūs negalite nueiti’?”
23 Jis atsakė: “Jūs esate iš pažemių, o Aš esu iš aukštybės. Jūs-iš šio pasaulio, o Aš-ne iš šio pasaulio.
24 Dėl to Aš jums sakiau, kad mirsite savo nuodėmėse. Jeigu netikėsite, kad Aš Esu,-mirsite savo nuodėmėse”.
25 Tada jie klausė: “Kas Tu esi?” Jėzus atsakė: “Tas, ką nuo pradžios jums sakiau.
26 Daug turiu ką apie jus kalbėti ir teisti, bet teisingas yra mano Siuntėjas, ir Aš skelbiu pasauliui, ką iš Jo girdėjau”.
27 Jie nesuprato, kad Jis kalbėjo jiems apie Tėvą.
28 O Jėzus tęsė: “Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, tuomet suprasite, kad Aš Esu ir kad nieko nedarau iš savęs, bet skelbiu tai, ko mane Tėvas išmokė.
29 Mano Siuntėjas yra su manimi; Tėvas nepaliko manęs vieno, nes visuomet darau, kas Jam patinka”.
30 Jam tai kalbant, daugelis įtikėjo Jį.
31 Jėzus kalbėjo įtikėjusiems Jį žydams: “Jei jūs pasiliekate mano žodyje, iš tiesų esate mano mokiniai;
32 ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus”.
33 Jie Jam atsakė: “Mes esame Abraomo palikuonys ir niekada niekam nevergavome. Kaipgi Tu sakai: ‘Tapsite laisvi’?”
34 Jėzus jiems tarė: “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas.
35 Bet vergas nepasilieka namuose amžinai, o Sūnus pasilieka amžinai.
36 Jei tad Sūnus jus išlaisvins, iš tiesų būsite laisvi.
37 Aš žinau, kad jūs Abraomo palikuonys. Bet jūs norite mane nužudyti, nes mano žodžiui nėra jumyse vietos.
38 Aš kalbu, ką esu matęs pas savo Tėvą. O jūs darote, ką matėte pas savo tėvą”.
39 Jie atsiliepė: “Mūsų tėvas Abraomas!” Jėzus jiems tarė: “Jei jūs būtumėte Abraomo vaikai, darytumėte Abraomo darbus.
40 Bet dabar jūs norite nužudyti mane-žmogų, kuris kalbėjo jums tiesą, girdėtą iš Dievo. Šitaip Abraomas nedarė!
41 Jūs darote savo tėvo darbus”. Jie atsakė: “Mes nesame pavainikiai ir turime vieną Tėvą-Dievą”.
42 Jėzus kalbėjo jiems toliau: “Jei Dievas būtų jūsų Tėvas, jūs mylėtumėte mane, nes Aš iš Dievo išėjau ir čia atėjau. Aš ne pats nuo savęs atėjau, bet Jis mane siuntė.
43 Kodėl gi nesuprantate, ką jums sakau? Todėl, kad negalite mano žodžių klausyti.
44 Jūsų tėvas-velnias, ir jūs norite vykdyti savo tėvo troškimus. Jis nuo pat pradžios buvo žmogžudys ir nesilaikė tiesos, nes jame nėra tiesos. Kalbėdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas.
45 O kadangi Aš kalbu tiesą, jūs netikite manimi.
46 Kas iš jūsų apkaltins mane nuodėme? Jeigu tad tiesą sakau, kodėl netikite manimi?
47 Kas iš Dievo yra, tas Dievo žodžių klauso. Jūs neklausote todėl, kad nesate iš Dievo”.
48 Tuomet žydai atsiliepė: “Argi mes ne teisingai sakome, kad Tu samarietis ir Tavyje demonas?”
49 Jėzus jiems atsakė: “Nėra manyje demono. Aš gerbiu savo Tėvą, o jūs negerbiate manęs.
50 Aš neieškau sau šlovės: yra, kas ieško ir teisia.
51 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas laikysis mano žodžio, nematys mirties per amžius”.
52 Žydai Jam pasakė: “Dabar mes žinome, kad Tu demono apsėstas! Juk mirė Abraomas ir pranašai, o Tu sakai: ‘Kas laikysis mano žodžio, tas neragaus mirties per amžius’.
53 Argi Tu didesnis už mūsų tėvą Abraomą, kuris mirė? Pranašai irgi mirė. Kuo Tu dediesi?”
54 Jėzus atsakė: “Jei Aš save šlovinčiau, mano šlovė būtų niekai. Mane šlovina mano Tėvas, apie kurį jūs sakote: ‘Jis yra mūsų Dievas’.
55 Ir jūs Jo nepažįstate, o Aš Jį pažįstu. Jei sakyčiau, kad Jo nepažįstu, būčiau toks kaip jūs-melagis. Bet Aš Jį pažįstu ir laikausi Jo žodžio.
56 Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad matysiąs manąją dieną; jis ją išvydo ir džiaugėsi”.
57 Tada žydai Jam sakė: “Dar neturi nė penkiasdešimt metų ir esi matęs Abraomą?!”
58 Jėzus jiems tarė: “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: pirmiau, negu buvo Abraomas, Aš Esu!”
59 Tada jie griebėsi akmenų, norėdami mesti į Jį, bet Jėzus pasislėpė ir, praeidamas pro juos, išėjo iš šventyklos ir nuėjo tolyn.

Jn 3,16-17
16 Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.
17 Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas.

Lk 24,1-53
1 Pirmąją savaitės dieną, vos brėkštant, jos atėjo prie kapo, nešdamos paruoštus tepalus.
2 Jos rado akmenį nuritintą nuo kapo,
3 o įėjusios vidun, neberado Viešpaties Jėzaus kūno.
4 Moterys apstulbo ir nežinojo, ką daryti. Ir štai prie jų atsirado du vyrai spindinčiais drabužiais.
5 Jos išsigando ir nuleido akis, o tie vyrai tarė: “Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?
6 Nėra Jo čia, Jis prisikėlė! Atsiminkite, ką Jis jums sakė, būdamas dar Galilėjoje:
7 ‘Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!’ ”
8 Tuomet jos prisiminė Jėzaus žodžius
9 ir, sugrįžusios nuo kapo, viską pranešė vienuolikai ir visiems kitiems.
10 Tai buvo Marija Magdalietė, Joana, Jokūbo motina Marija ir kitos su jomis, kurios papasakojo tai apaštalams.
11 Jų žodžiai jiems pasirodė esą tuščios šnekos, ir jie moterimis nepatikėjo.
12 Vis dėlto Petras pakilęs nubėgo prie kapo ir pasilenkęs pamatė tiktai drobules. Jis grįžo atgal, labai stebėdamasis tuo, kas atsitiko.
13 Ir štai du iš jų tą pačią dieną keliavo į kaimą už šešiasdešimties stadijų nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu.
14 Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius.
15 Jiems taip besikalbant ir besvarstant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu.
16 Jų akys buvo uždengtos, ir jie Jo neatpažino.
17 O Jis paklausė jų: “Apie ką kalbatės, eidami nuliūdę?”
18 Vienas iš jų, vardu Kleopas, atsakė Jam: “Nejaugi Tu esi vienintelis ateivis Jeruzalėje ir nežinai, kas joje šiomis dienomis atsitiko?”
19 Jėzus paklausė: “O kas gi?” Jie tarė Jam: “Su Jėzumi iš Nazareto, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse.
20 Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai Jį pasmerkė mirti ir nukryžiavo.
21 O mes vylėmės, kad Jis yra Tas, kuris atpirks Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko.
22 Be to, kai kurios mūsiškės moterys mus labai nustebino. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo
23 ir nerado Jo kūno. Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios angelus, kurie sakę Jį esant gyvą.
24 Kai kurie iš mūsiškių buvo nuėję prie kapo ir rado viską, kaip moterys sakė, bet Jo paties nematė”.
25 Tada Jis jiems tarė: “O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai!
26 Argi ne taip turėjo Kristus kentėti ir įeiti į savo šlovę?”
27 Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, Jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie Jį pasakyta.
28 Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, ir Jis dėjosi einąs toliau.
29 Bet jie sulaikė Jį, sakydami: “Pasilik su mumis! Vakaras arti, diena jau baigiasi”. Jis užsuko ir pasiliko su jais.
30 Atsisėdęs su jais prie stalo, paėmė duoną, laimino, laužė ir davė jiems.
31 Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet Jis pranyko jiems iš akių.
32 O jie kalbėjo: “Argi mūsų širdys nedegė, kai Jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?”
33 Jie tuoj pat pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten jie rado susirinkusius vienuolika ir kitus su jais,
34 kurie tvirtino: “Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui!”
35 O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai Jis laužė duoną.
36 Jiems apie tai bekalbant, Jis pats atsirado tarp jų ir tarė: “Ramybė jums!”
37 Sutrikę ir išsigandę, jie tarėsi matą dvasią.
38 O Jis paklausė: “Ko taip sutrikote? Kodėl jūsų širdyse kyla abejonės?
39 Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai Aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia juk neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint”.
40 Tai taręs, Jis parodė jiems rankas ir kojas.
41 Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, Jėzus paklausė: “Ar turite čia ko nors valgyti?”
42 Jie padavė Jam gabalą keptos žuvies ir korį medaus.
43 Jis paėmė ir valgė jų akyse.
44 Paskui Jėzus jiems tarė: “Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašuose ir Psalmėse”.
45 Tada Jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus,
46 ir pasakė: “Parašyta, kad Kristus kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių
47 ir, pradedant nuo Jeruzalės, Jo vardu visoms tautoms bus skelbiama atgaila ir nuodėmių atleidimas.
48 Jūs esate šių dalykų liudytojai.
49 Ir štai Aš atsiųsiu jums savo Tėvo pažadą. Jūs pasilikite Jeruzalės mieste, kol būsite apgaubti jėga iš aukštybių”.
50 Jėzus nusivedė juos iki Betanijos ir, iškėlęs rankas, palaimino juos.
51 Laimindamas Jis atsiskyrė nuo jų ir buvo paimtas į dangų.
52 Jie pagarbino Jį ir, didelio džiaugsmo kupini, sugrįžo į Jeruzalę.
53 Jie nuolat buvo šventykloje ir šlovino bei laimino Dievą. Amen.

Lk 2,1-52
1 Tomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus.
2 Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją.
3 Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą.
4 Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės.
5 Jis ėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia.
6 Jiems ten esant, atėjo jai metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmagimį Sūnų,
7 suvystė Jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.
8 Toje apylinkėje laukuose buvo piemenys, kurie, budėdami naktį, saugojo savo bandą.
9 Staiga jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos apšvietė Viešpaties šlovė. Jie labai išsigando,
10 bet angelas jiems tarė: “Nebijokite! Štai skelbiu jums didelį džiaugsmą, kuris bus visai tautai.
11 Šiandien Dovydo mieste jums gimė Gelbėtojas. Jis yra Viešpats-Kristus.
12 Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą ir paguldytą ėdžiose”.
13 Staiga prie angelo pasirodė gausi dangaus kareivija, šlovinanti Dievą:
14 “Šlovė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė ir palankumas žmonėms!”
15 Kai angelai nuo jų pakilo į dangų, piemenys kalbėjosi: “Eikime į Betliejų ir pažiūrėkime, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė”.
16 Jie nuskubėjo ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose.
17 Pamatę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį.
18 Visi, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu.
19 Marija įsiminė visus šiuos žodžius, dėdamasi juos širdin.
20 Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip jiems buvo paskelbta.
21 Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti vaikelį, Jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas nurodė dar prieš Jo pradėjimą įsčiose.
22 Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, jie nunešė Jį į Jeruzalę pašvęsti Viešpačiui,-
23 kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: “Kiekvienas pirmagimis berniukas bus atskirtas Viešpačiui”,-
24 ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: “Porą purplelių arba du balandžiukus”.
25 Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas, teisus ir dievobaimingas vyras, kuris laukė Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo ant jo.
26 Jam buvo apreikšta Šventąja Dvasia, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Kristų.
27 Dvasios paragintas, jis atėjo į šventyklą. Įnešant tėvams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų su Juo, kaip Įstatymas reikalauja,
28 Simeonas paėmė Jį į rankas, laimino Dievą ir tarė:
29 “Dabar, Valdove, leidi, kaip žadėjai, savo tarnui ramiai iškeliauti,
30 nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą,
31 kurį paruošei visų tautų akivaizdoje:
32 šviesą pagonims apšviesti ir Tavo Izraelio tautos šlovę”.
33 Juozapas ir Jėzaus motina stebėjosi tuo, kas buvo apie Jį kalbama.
34 Simeonas palaimino juos ir tarė Marijai, Jo motinai: “Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas,-
35 ir tavo pačios sielą pervers kalavijas,-kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys”.
36 Ten buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo seno amžiaus. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru,
37 o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo nuo šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis.
38 Ir ji, tuo pačiu metu priėjusi, dėkojo Dievui ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės atpirkimo.
39 Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą.
40 Vaikelis augo, stiprėjo dvasia, buvo pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su Juo.
41 Jo tėvai kasmet eidavo į Jeruzalę švęsti Paschos.
42 Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę.
43 Pasibaigus šventės dienoms ir jiems grįžtant atgal, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet Juozapas ir Jo motina to nepastebėjo.
44 Manydami Jį esant keleivių būryje, jie, nuėję dienos kelią, pradėjo ieškoti Jo tarp giminių ir pažįstamų.
45 Nesuradę grįžo Jo beieškodami į Jeruzalę.
46 Pagaliau po trijų dienų rado Jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį.
47 Visi, kurie Jį girdėjo, stebėjosi Jo išmanymu ir atsakymais.
48 Pamatę Jį, jie labai nustebo, ir Jo motina Jam tarė: “Vaikeli, kodėl mums taip padarei? Štai Tavo tėvas ir aš sielvartaudami ieškojome Tavęs”.
49 Jis atsakė: “Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?”
50 Bet jie nesuprato Jo pasakytų žodžių.
51 Jis iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą; ir buvo jiems klusnus. Jo motina laikė visus tuos žodžius savo širdyje.
52 O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse.

Mt 28,1-20
1 Sabatui pasibaigus, auštant pirmajai savaitės dienai, Marija Magdalietė ir kita Marija atėjo pažiūrėti kapo.
2 Ir štai kilo smarkus žemės drebėjimas, nes Viešpaties angelas, nužengęs iš dangaus, atėjo, nurito akmenį nuo angos, ir atsisėdo ant jo.
3 Jo išvaizda buvo tarsi žaibo, o drabužiai balti kaip sniegas.
4 Išsigandę jo, sargybiniai ėmė drebėti ir sustingo lyg negyvi.
5 O angelas tarė moterims: “Nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas.
6 Jo čia nėra! Jis prisikėlė, kaip buvo sakęs. Įeikite, apžiūrėkite vietą, kur Viešpats gulėjo.
7 Ir skubiai duokite žinią Jo mokiniams: ‘Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją; tenai Jį pamatysite’. Štai aš jums tai pasakiau”.
8 Jos skubiai paliko kapą, apimtos išgąsčio bei didelio džiaugsmo, ir bėgo pranešti mokiniams.
9 Joms beeinant pranešti Jo mokiniams, štai Jėzus sutiko jas ir tarė: “Sveikos!” Jos priėjo, apkabino Jo kojas ir pagarbino Jį.
10 Jėzus joms tarė: “Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys”.
11 Joms beeinant, keli sargybiniai atbėgo į miestą ir pranešė aukštiesiems kunigams, kas įvyko.
12 Tie susitiko su vyresniaisiais, pasitarę davė kareiviams daug pinigų
13 ir primokė: “Sakykite, kad, jums bemiegant, Jo mokiniai atėję naktį Jį pavogė.
14 O jeigu apie tai išgirstų valdytojas, mes jį įtikinsime ir apsaugosime jus nuo nemalonumų”.
15 Šie, paėmę pinigus, taip ir padarė, kaip buvo pamokyti. Šis žodis yra pasklidęs tarp žydų iki šios dienos.
16 Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus.
17 Jį pamatę, jie pagarbino Jį, tačiau kai kurie abejojo.
18 Tuomet priėjęs Jėzus jiems pasakė: “Man duota visa valdžia danguje ir žemėje.
19 Todėl eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu,
20 mokydami juos laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Amen”.

Mt 19,1-30
1 Baigęs tai kalbėti, Jėzus pasitraukė iš Galilėjos ir atėjo į Judėjos sritį, anapus Jordano.
2 Paskui Jį sekė didelės minios žmonių, ir Jis ten juos išgydė.
3 Fariziejai taip pat atėjo pas Jį ir, mėgindami Jį, klausė: “Ar galima vyrui dėl kokios nors priežasties atleisti savo žmoną?”
4 Jis atsakė: “Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių ‘sukūrė juos, vyrą ir moterį’,
5 ir pasakė: ‘Todėl žmogus paliks tėvą ir motiną ir susijungs su savo žmona, ir du taps vienu kūnu’.
6 Taigi jie jau nebėra du, o vienas kūnas. Todėl ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria”.
7 Tada jie paklausė Jo: “O kodėl Mozė įsakė duoti skyrybų raštą, atleidžiant žmoną?”
8 Jis atsakė: “Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo, bet pradžioje taip nebuvo.
9 Ir Aš jums sakau: kas atleidžia savo žmoną,-jei ne dėl ištvirkavimo,-ir veda kitą, svetimauja. Ir kas atleistąją veda, svetimauja”.
10 Jo mokiniai pasakė Jam: “Jei tokie vyro ir žmonos reikalai, tai geriau nevesti”.
11 Jis jiems atsakė: “Ne visi gali išmanyti tuos žodžius, o tik tie, kuriems duota.
12 Nes yra eunuchų, kurie gimė tokie iš motinos įsčių. Yra eunuchų, kuriuos tokius padarė žmonės. Ir yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės. Kas pajėgia išmanyti, teišmano”.
13 Tuomet atvedė pas Jį vaikučių, kad Jis uždėtų rankas ant jų ir pasimelstų, o mokiniai draudė jiems.
14 Bet Jėzus tarė: “Leiskite mažutėlius ir nedrauskite jiems ateiti pas mane, nes tokių yra dangaus karalystė”.
15 Ir, uždėjęs ant jų rankas, Jis iš ten išėjo.
16 Ir štai vienas, prie Jo priėjęs, klausė: “Gerasis Mokytojau, ką gero turiu daryti, kad turėčiau amžinąjį gyvenimą?”
17 Jis jam atsakė: “Kodėl vadini mane geru? Nė vieno nėra gero, tik vienas Dievas. O jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų”.
18 Tas paklausė Jo: “Kokių?” Jėzus atsakė: “Nežudyk, nesvetimauk, nevok, melagingai neliudyk;
19 gerbk savo tėvą ir motiną; mylėk savo artimą kaip save patį”.
20 Jaunuolis Jam tarė: “Viso to laikausi nuo savo jaunystės. Ko dar man trūksta?”
21 Jėzus atsakė: “Jei nori būti tobulas, eik, parduok, ką turi, išdalink vargšams, ir turėsi turtą danguje. Tada ateik ir sek paskui mane”.
22 Išgirdęs tuos žodžius, jaunuolis nuliūdęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.
23 Tada Jėzus tarė savo mokiniams: “Iš tiesų sakau jums: turtingas sunkiai įeis į dangaus karalystę.
24 Ir dar kartą jums sakau: lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtingam įeiti į Dievo karalystę”.
25 Tai išgirdę, Jo mokiniai labai nustebo ir klausė: “Kas tada gali būti išgelbėtas?”
26 Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: “Žmonėms tai neįmanoma, bet Dievui viskas įmanoma”.
27 Tada Petras Jį paklausė: “Štai mes viską palikome ir sekame paskui Tave. Kas mums bus už tai?”
28 Jėzus jiems atsakė: “Iš tiesų sakau jums: atgimime, kai Žmogaus Sūnus sėdės savo šlovės soste, jūs, mano sekėjai, irgi sėdėsite dvylikoje sostų, teisdami dvylika Izraelio giminių.
29 Ir kiekvienas, kas paliko namus ar brolius, ar seseris, ar tėvą, ar motiną, ar žmoną, ar vaikus, ar laukus dėl mano vardo, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą.
30 Tačiau daug pirmųjų bus paskutiniai, ir paskutiniai-pirmi”.

Iz 14,1-32
1 Nes Viešpats pasigailės Jokūbo ir vėl išsirinks Izraelį, apgyvendins juos jų pačių krašte. Prie jų jungsis ateiviai ir glausis prie Jokūbo.
2 Pagonys paims juos ir parves į jų vietą. Izraelitai Viešpaties žemėje juos apgyvendins kaip tarnus ir tarnaites. Jie padarys belaisvius tuos, kurių belaisviai jie buvo, ir pavergs savo prispaudėjus.
3 Kai Viešpats po visų vargų, baimės ir kietos vergijos, kurioje vargote, jums suteiks ramybę,
4 tada dainuosite pasityčiojimo dainą apie Babilono karalių, sakydami: “Kaip nurimo prispaudėjas, auksinio miesto nebeliko!
5 Viešpats sulaužė nedorėlio lazdą, jo valdovo skeptrą,
6 kuris be paliovos įtūžęs plakė tautas, jas pavergė ir žiauriai persekiojo.
7 Visa žemė nurimo ir ilsisi, linksmai dainuoja.
8 Džiaugiasi kiparisai ir Libano kedrai, sakydami: ‘Kai tu kritai, kirtėjai nebeateina kirsti mūsų’.
9 Pragaras sujudo pasitikti tavęs ateinančio; dėl tavęs pažadino mirusiuosius, visus žemės valdovus, pakėlė nuo sostų visus tautų karalius.
10 Visi jie kalbės tau: ‘Tu nusilpai kaip ir mes, tapai mums lygus!’
11 Tavo didybė nugarmėjo į pragarą su tavo styginių skambesiu. Kandys yra tavo paklodė ir kirminai užklojo tave.
12 Kaip tu iškritai iš dangaus, Liuciferi, ryto aušros sūnau? Kaip tu kritai žemėn, kuris buvai pamynęs tautas?
13 Tu sakei savo širdyje: ‘Aš pakilsiu į dangų, iškelsiu savo sostą aukščiau Dievo žvaigždžių, sėdėsiu dievų kalne tolimiausioje šiaurėje.
14 Aš pakilsiu aukščiau debesų, būsiu lygus Aukščiausiajam!’
15 Bet tu esi nublokštas į pragarą, į giliausią bedugnę.
16 Kurie tave mato, įsižiūri ir galvoja: ‘Ar tai žmogus, prieš kurį drebėjo žemė ir karalystės?
17 Kuris pavertė pasaulį dykuma, sugriovė miestus ir nepaleido savo belaisvių?’
18 Visų tautų karaliai garbingai guli savo kapuose.
19 Tu gi išmestas iš karsto kaip bjauri šaka. Esi apdengtas kardu nužudytųjų kūnais, guli duobėje tarp akmenų, kojomis mindomas.
20 Tu nebūsi palaidotas su kitais, nes sunaikinai savo kraštą, išžudei tautą. Niekada nebus minimi piktadario palikuonys.
21 Išžudykite jo vaikus už tėvo nusikaltimus, kad jie nebepakiltų, neapgyvendintų krašto ir nepripildytų žemės savo miestų”.
22 “Aš eisiu prieš juos,-sako kareivijų Viešpats,-sunaikinsiu Babilono vardą ir likutį-sūnų ir vaikaitį”,-sako Viešpats.
23 “Paversiu jį ežių buveine ir vandens liūnu; visa iššluosiu sunaikinimo šluota”,-sako kareivijų Viešpats.
24 Kareivijų Viešpats prisiekė: “Kaip Aš sumaniau, taip įvyks, kaip nusprendžiau, taip ir bus.
25 Aš sutraiškysiu asirus savo žemėje ir sumindžiosiu juos kalnuose. Jų jungas bus pašalintas ir jų našta nuimta nuo Izraelio pečių.
26 Tai Aš sumaniau padaryti visoje žemėje ir pakėliau ranką prieš visas tautas”.
27 Kareivijų Viešpats taip nusprendė, kas tai pakeis? Jis ranką pakėlė, kas ją sulaikys?
28 Karaliaus Ahazo mirties metais buvo paskelbta:
29 “Nedžiūgauk, filistinų žeme, kad rykštė, kuri tave plakė, yra sulaužyta. Iš gyvatės šaknų augs angis, o iš angies kiaušinių-drakonas.
30 Beturčių pirmagimiai bus maitinami, neturtingieji gulės saugiai. Tavo šaknį pražudysiu badu, jis išžudys tavo likutį.
31 Vartai, dejuokite! Mieste, šauk! Išsigąskite visi filistinai! Iš šiaurės atslenka dūmai, jų gretose nėra nė vieno atsiliekančio”.
32 Ką atsakyti tautos pasiuntiniams? Viešpats įkūrė Sioną, Jo tautos vargšai ras čia prieglaudą.

Iz 11,1-16
1 Iš Jesės kelmo išdygs atžala ir iš jo šaknies išaugs šaka.
2 Viešpaties dvasia bus ant jo: dvasia išminties ir supratimo, dvasia patarimo ir galybės, dvasia pažinimo ir Viešpaties baimės.
3 Bijoti Viešpaties jam bus džiaugsmas. Jis teis ne kaip akys mato ir pasmerks ne kaip ausys girdi.
4 Jis teisingai teis beturčius ir bešališkai krašto romiuosius. Jis ištiks žemę savo burnos lazda, nužudys nedorėlį savo pūstelėjimu.
5 Teisumas bus jo strėnų raištis, ištikimybe jis susijuos juosmenį.
6 Vilkas gyvens su avinėliu, leopardas gulės su ožiuku, veršis, jautis ir jaunas liūtas bus drauge, juos ganys mažas vaikas.
7 Karvė ir lokys ganysis, jų jaunikliai guls drauge ir liūtas ės šiaudus kaip jautis.
8 Motinos maitinamas kūdikis žais prie angies urvo, ir mažas vaikas kiš ranką į gyvatės olą.
9 Niekas nekenks ir nežudys mano šventame kalne. Kaip vanduo pripildo jūrą, taip žemė bus pilna Viešpaties pažinimo.
10 Tą dieną Jesės šaknis bus vėliava tautoms; pagonys ieškos jo, nes jo poilsis bus šlovingas.
11 Tuomet Viešpats vėl pakels ranką gelbėti savo tautos likutį, kuris bus likęs Asirijoje, Egipte, Patrose, Kuše, Elame, Senaare, Emate ir jūros salose.
12 Jis iškels vėliavą tautoms, surinks Izraelio pabėgėlius ir Judo išsklaidytuosius iš keturių žemės kraštų.
13 Tuomet Efraimo pavydas išnyks, ir Judo priešai bus sunaikinti, Efraimas nepavydės Judui, Judas nebekovos prieš Efraimą.
14 Jie skubės jūros link prieš filistinus ir kartu apiplėš rytiečius. Jie pasieks ir valdys edomitus ir moabitus, amonitai jiems paklus.
15 Viešpats išdžiovins Egipto jūros liežuvį. Jis taip pat, pakėlęs savo ranką, padalins upę į septynis upelius; tuomet bus galima pereiti per ją sausuma.
16 Ir bus platus kelias mano tautos likučiui, kuris išliko Asirijoje, kaip buvo Izraeliui išeinant iš Egipto.

Gg 5,1-16
1 Aš atėjau į savo sodą, mano sesuo ir sužadėtine; rinkau mirą ir kvepalus, valgiau medaus iš korių, gėriau pieno ir vyno. Draugai, valgykite ir gerkite, mano mylimieji!
2 Aš miegu, bet mano širdis budi. Tai balsas mano mylimojo, kuris beldžia į duris: “Atidaryk, mano sesuo, mano mylimoji, mano balandėle, mano tyroji! Mano galva pilna rasos, o mano garbanos- nakties lašų”.
3 Aš nusivilkau savo drabužius, kaip aš juos vėl apsivilksiu? Nusiploviau kojas, kaip vėl jas sutepsiu?
4 Mano mylimasis įkišo ranką pro duris, ir mano širdis suvirpėjo nuo jo.
5 Aš atsikėliau atidaryti savo mylimajam. Nuo mano rankų ir pirštų varvėjo mira ant durų skląsčio.
6 Aš atidariau duris savo mylimajam, bet jis buvo nuėjęs. Mano siela alpo, kai jis kalbėjo. Aš ieškojau jo, bet neradau; šaukiau, bet jis neatsiliepė.
7 Mane pastebėjo miesto sargai. Jie mušė ir sužeidė mane; sienų sargai nuplėšė mano apsiaustą.
8 Saikdinu jus, Jeruzalės dukros, jei rasite mano mylimąjį, pasakykite jam, kad alpstu iš meilės.
9 Gražiausioji tarp moterų, kuo tavo mylimasis skiriasi iš kitų, kad mus taip saikdini?
10 Mano mylimasis skaistus ir įraudęs, geriausias iš dešimties tūkstančių.
11 Jo galva yra lyg brangiausias auksas, jo plaukai banguoti ir juodi kaip varnas.
12 Jo akys kaip balandėliai prie vandens upelių, nuplauti piene, labai jam tinka.
13 Jo skruostai kaip lysvės, kuriose auga kvepiančios žolės. Jo lūpos kaip lelijos, varvančios geriausia mira.
14 Jo rankos lyg aukso žiedai su berilio akmenimis. Jo liemuo lyg iš dramblio kaulo, pagražintas safyrais.
15 Jo kojos lyg marmuro kolonos, stovinčios ant auksinių papėdžių. Jis atrodo kaip Libanas, puikus kaip kedras.
16 Jo burna labai saldi, jis visas žavingas. Jeruzalės dukros, toks yra mano mylimasis, mano draugas.

Pat 22,6
6 Parodyk vaikui kelią, kuriuo jis turi eiti, tai ir pasenęs jis nenukryps nuo jo.

Pat 12,24-25
24 Darbštus valdys, o tinginys bus verčiamas dirbti.
25 Liūdesys žmogaus širdyje slegia jį, o geras žodis pralinksmina.

Pat 2,1-22
1 Mano sūnau, jei priimsi mano žodžius ir paslėpsi širdyje mano įsakymus,
2 jei tavo ausis atidžiai klausysis išminties ir širdis sieks supratimo,
3 jei šauksiesi pažinimo ir pakelsi balsą, prašydamas supratimo,
4 jei sieksi jo lyg sidabro ir ieškosi lyg paslėptų lobių,
5 tada tu suprasi Viešpaties baimę ir rasi Dievo pažinimą.
6 Nes Viešpats teikia išmintį, iš Jo burnos ateina pažinimas ir supratimas.
7 Jis laiko sveiką išmintį teisiesiems, Jis yra skydas doru keliu einantiems.
8 Jis saugo teisingumo takus ir sergi šventųjų kelius.
9 Tada tu suprasi teisumą, teisingumą ir bešališkumą bei kiekvieną gerą taką,
10 kai išmintis įeis į tavo širdį ir pažinimas bus malonus tavo sielai.
11 Dėmesingumas sergės tave ir supratimas saugos tave,
12 kad išgelbėtų nuo pikto kelio, nuo melą kalbančių žmonių,
13 kurie palieka doros kelią, kad vaikščiotų tamsos keliais,
14 kurie džiaugiasi, darydami pikta, ir gėrisi nedorėlių iškrypimu,
15 kurių keliai kreivi ir kurie klaidžioja savo takais;
16 kad išgelbėtų tave nuo svetimos moters, meilikaujančios savo žodžiais,
17 kuri palieka savo jaunystės vadovą ir užmiršta savo Dievo sandorą.
18 Jos namai veda į mirtį, jos takai-pas mirusiuosius.
19 Visi, kurie įeina pas ją, nebegrįžta ir neberanda gyvenimo tako.
20 Kad tu vaikščiotum geru keliu ir laikytumeisi teisiųjų tako.
21 Nes teisieji gyvens krašte ir nekaltieji pasiliks jame.
22 Bet nedorėliai bus pašalinti iš krašto, nusikaltėliai išrauti iš jo.

Pat 1,1-33
1 Saliamono, Dovydo sūnaus, Izraelio karaliaus, patarlės.
2 Jos surašytos, kad pamokytų išminties, auklėtų ir padėtų suprasti išmintingus posakius,
3 kad pamokytų išmintingai elgtis, pažinti teisumą, teisingumą ir bešališkumą;
4 kad paprastiems suteiktų sumanumo, jaunuoliams-supratimo ir nuovokumo.
5 Išmintingas klausydamas taps išmintingesnis, o protingas gaus išmintingų patarimų,
6 kad suprastų patarles ir palyginimus, išminčių žodžius ir mįsles.
7 Viešpaties baimė yra išminties pradžia, bet kvailiai niekina išmintį ir pamokymus.
8 Mano sūnau, klausyk tėvo pamokymų ir neatmesk motinos nurodymų.
9 Tai bus puošnus vainikas tavo galvai ir papuošalas tavo kaklui.
10 Mano sūnau, jei tave vilios nusidėjėliai, nepritark jiems.
11 Jei jie sako: “Eime su mumis tykoti kraujo ir ruošti pasalą nekaltam žmogui.
12 Prarykime juos gyvus kaip pragaras, visiškai, kaip tuos, kurie eina į kapą.
13 Mes rasime daug turto ir pripildysime grobiu savo namus.
14 Su mumis mesi dalybų burtą, mūsų pinigai bus bendri”.
15 Mano sūnau, neik su jais, sulaikyk savo koją nuo jų tako.
16 Jų kojos bėga į pikta, jie skuba kraują pralieti.
17 Veltui tiesiamas tinklas paukščiams matant.
18 Jie tykoja savo pačių kraujo, pasalą ruošia savo gyvybei.
19 Toks yra kelias kiekvieno, kuris godus turto, jis atima jo savininko gyvybę.
20 Išmintis šaukia gatvėje, pakelia balsą aikštėje.
21 Ji šaukia svarbiausiose susibūrimo vietose ir miesto vartuose skelbia savo žodžius:
22 “Neišmanėliai, ar ilgai dar mylėsite neišmanymą? Niekintojai, ar ilgai džiaugsitės savo patyčiomis? Kvailiai, ar ilgai nekęsite pažinimo?
23 Klausykitės mano įspėjimų! Aš išliesiu jums savo dvasios, paskelbsiu savo žodžius.
24 Kadangi aš šaukiau, o jūs nepaklausėte, ištiesiau jums ranką, bet niekas nekreipė dėmesio,
25 jūs paniekinote mano patarimus ir nepaisėte mano įspėjimų,
26 tai ir aš juoksiuos, kai jūs žlugsite, tyčiosiuos, kai jus apims baimė,
27 kai siaubas užklups kaip audra ir pražūtis kaip viesulas, kai ateis sielvartas ir vargas.
28 Tada jie šauksis manęs, bet aš neatsiliepsiu; jie ieškos manęs, bet neras.
29 Nes jie nekentė pažinimo ir nepasirinko Viešpaties baimės.
30 Jie nepriėmė mano patarimų ir paniekino mano barimą.
31 Todėl jie valgys savo kelių vaisių, pasisotins savo sumanymais.
32 Neišmanėlių užsispyrimas užmuš juos, kvailius pražudys jų neapdairumas.
33 Kas manęs klauso, gyvens saugiai, bus ramus ir nebijos pikto”.

Ps 145,1-21
1 Aš aukštinsiu Tave, Dieve, mano Karaliau, aš laiminsiu Tavo vardą per amžius.
2 Kasdien laiminsiu Tave ir girsiu Tavo vardą per amžius.
3 Didis yra Viešpats ir didžiai girtinas, Jo didybė neištiriama.
4 Tavo nuostabius darbus ir galybę karta teskelbia kartai.
5 Aš kalbėsiu apie Tavo didingumo šlovingą spindesį ir Tavo stebuklingus darbus.
6 Apie Tavo veiksmų nuostabią galią jie kalbės, ir aš skelbsiu Tavo didybę.
7 Jie atsimins didelę Tavo malonę, giedos apie Tavo teisumą.
8 Viešpats yra maloningas, užjaučiantis, lėtas pykti ir didžiai gailestingas.
9 Viešpats yra geras ir gailestingas visiems savo kūriniams.
10 Viešpatie, Tavo visi kūriniai girs Tave ir Tavo šventieji laimins Tave!
11 Jie kalbės apie Tavo karalystės šlovę, garsins Tavo galybę,
12 kad žmonės suprastų Tavo galingus darbus ir Tavo karalystės šlovingą didingumą.
13 Tavo karalystė amžina ir Tavo valdžia lieka per amžius.
14 Klumpantį Viešpats palaiko, o parpuolusį pakelia.
15 Į Tave krypsta visų akys, savo metu visiems duodi maisto,
16 atveri savo ranką, sočiai maitini visa, kas gyva.
17 Teisus yra Viešpats visuose savo keliuose ir šventas visuose savo darbuose.
18 Arti yra Viešpats visiems, kurie Jo šaukiasi, visiems, kurie Jo šaukiasi tiesoje.
19 Jis išpildys norus Jo bijančių, jų šauksmą išgirs ir išgelbės juos.
20 Viešpats visus Jį mylinčius saugo, bet nedorėlius sunaikins.
21 Tešlovina mano burna Viešpatį! Visa, kas gyva, telaimina šventą Jo vardą dabar ir per amžius!

Ps 127,3-5
3 Štai Viešpaties dovana yra vaikai, įsčių vaisius-Jo atlyginimas.
4 Kaip strėlės karžygio rankoje, taip jaunystės sūnūs.
5 Palaimintas žmogus, turįs jų pilną strėlinę! Jie nebus sugėdinti, bet kalbės vartuose su priešu.

Ps 35,1-28
1 Viešpatie, apgink mano bylą nuo tų, kurie mane kaltina; kovok su tais, kurie kovoja prieš mane!
2 Paimk mažąjį ir didįjį skydą ir man padėk!
3 Ištrauk ietį ir atsistok prieš mano persekiotojus. Tark mano sielai: “Aš tavo išgelbėjimas”.
4 Tebūna sugėdinti ir pažeminti, kurie kėsinasi į mano gyvybę. Tesitraukia atgal suglumę, kurie nori man pakenkti.
5 Tebūna jie kaip pelai prieš vėją, Viešpaties angelui papūtus.
6 Tebūna jų kelias tamsus ir slidus ir Viešpaties angelas juos tepersekioja.
7 Be priežasties jie slaptai man spendė pinkles, iškasė duobę mano sielai.
8 Tegul jie netikėtai žūva, tegul jie patys įkliūva į paspęstas pinkles, teįkrinta į pražūtį.
9 Mano siela džiaugsis Viešpačiu, džiūgaus dėl Jo pagalbos.
10 Visi mano kaulai šauks: “Viešpatie, kas yra Tau lygus? Kas išlaisvina silpnąjį iš stipresnio už jį, vargšą iš plėšiko?”
11 Pakilo klastingi liudytojai, kaltino mane tuo, kuo aš nenusikaltau.
12 Jie atlygino man piktu už gera, apiplėšdami mano sielą.
13 Jiems sergant, ašutine vilkėjau; žeminau savo sielą pasninku, palenkęs galvą meldžiausi.
14 Elgiausi, lyg jie būtų man draugai ar broliai. Vaikščiojau nusiminęs, tartum gedėdamas motinos.
15 Bet kai aš susvyravau, jie džiaugėsi ir susibūrė prieš mane; puolėjai susibūrė prieš mane man nežinant ir drasko mane be paliovos.
16 Veidmainiškai tyčiojasi iš manęs, griežia dantimis prieš mane.
17 Viešpatie, ar ilgai dar žiūrėsi? Išgelbėk mano sielą nuo pražūties, mano vienintelę nuo riaumojančių liūtų.
18 Tau dėkosiu dideliame susirinkime, girsiu Tave minioje.
19 Tegul nesidžiaugia be pagrindo mano priešai, tenemirksi akimis tie, kurie nekenčia manęs be priežasties.
20 Jie nekalba apie taiką. Jie kuria klastingus planus prieš krašto taikiuosius.
21 Jie išsižioję rėkia: “Taip, taip, mes matėme tai savo akimis!”
22 Viešpatie, Tu tai matei-netylėk! Viešpatie, nebūk toli nuo manęs!
23 Sujudėk, pakilk ginti mano bylą, mano Viešpatie ir mano Dieve.
24 Viešpatie, mano Dieve, teisk mane, vadovaudamasis savo teisumu, neleisk jiems džiaugtis dėl manęs.
25 Tenemano jie savo širdyje: “O! To mes ir siekėme!” Tenesako: “Mes jį prarijome!”
26 Tesusigėsta ir teparausta visi, kurie džiaugiasi mano nelaime. Gėda ir panieka tebūna aprengti tie, kurie didžiuojasi prieš mane.
27 Tegul šaukia iš džiaugsmo ir linksminasi tie, kurie mane užtaria ir tegul sako: “Tebūna išaukštintas Viešpats, kuriam patinka Jo tarno gerovė!”
28 Mano liežuvis skelbs Tavo teisumą, per visą dieną girs Tave!

Ps 22,1-31
1 Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai? Mano šauksmas toli nuo mano pagalbos.
2 Mano Dieve, šaukiuosi Tavęs dieną, bet Tu neišklausai, ir naktį aš nenutylu.
3 Tu esi šventas, kuris gyveni Izraelio gyriuje.
4 Mūsų tėvai pasitikėjo Tavimi, ir Tu išgelbėjai juos.
5 Šaukėsi Tavęs ir buvo išgelbėti, pasitikėjo tavimi ir nebuvo sugėdinti.
6 Aš-ne žmogus, bet kirmėlė, žmonių išjuoktas, tautos paniekintas.
7 Kas mane mato, tyčiojasi iš manęs, sustato lūpas, kraipo galvą:
8 “Jis pasitikėjo Viešpačiu, teišvaduoja jį dabar, teišgelbsti jį, nes jį pamėgo”.
9 Tu gi mane išėmei iš įsčių, mane saugojai prie motinos krūtų.
10 Tavo globai buvau pavestas nuo gimimo, nuo pirmosios dienos buvai mano Dievas.
11 Nebūk toli nuo manęs, nes bėda yra arti ir nėra, kas padėtų.
12 Daug veršių mane apsupo, Bašano jaučiai mane apstojo.
13 Jie išsižiojo prieš mane tarsi plėšrus ir riaumojantis liūtas.
14 Aš išlietas lyg vanduo. Išnarstyti visi mano kaulai. Mano širdis kaip vaškas, ištirpęs krūtinėje.
15 Mano jėgos išdžiūvo lyg šukė, prie gomurio limpa liežuvis; į mirties dulkes Tu atvedei mane.
16 Apspito mane šunys, nedorėlių gauja aplink mane. Jie pervėrė mano rankas ir kojas.
17 Galiu suskaičiuoti visus savo kaulus. O jie žiūri ir stebi mane,
18 drabužius mano dalijas, meta dėl mano apdaro burtą.
19 Bet, Viešpatie, nebūk toli nuo manęs. Mano stiprybe, skubėk man padėti.
20 Nuo kardo gelbėk mano sielą, iš šuns letenų-mano gyvybę.
21 Iš liūto nasrų gelbėk ir nuo stumbro ragų išgirdęs išvaduok mane.
22 Tavąjį vardą paskelbsiu broliams, susirinkimo viduryje girsiu Tave.
23 Kurie bijote Viešpaties, girkite Jį! Šlovinkite Jį, visi Jokūbo palikuonys, bijokite Jo, visi Izraelio vaikai!
24 Jis nepaniekino ir neatstūmė nuskriausto vargšo, nuo jo nepaslėpė veido, jo šauksmą išklausė.
25 Jį girsiu dideliame susirinkime, vykdysiu įžadus tarp tų, kurie Jo bijo.
26 Vargšai valgys ir pasisotins, Viešpatį girs visi, kas Jo ieško; jūsų širdys tegyvuoja per amžius!
27 Prisimins ir gręšis į Viešpatį visi žemės pakraščiai, Jo akivaizdoje lenksis pagonių tautos.
28 Viešpačiui priklauso karalystė, Jis viešpatauja pagonims.
29 Visi žemės riebieji valgys ir pagarbins Jį, prieš Jį nusilenks tie, kurie į dulkes nužengia ir negali išlaikyti savo sielos gyvos.
30 Palikuonys tarnaus Jam, jie pasakos apie Viešpatį būsimai kartai.
31 Jie ateis ir paskelbs Jo teisumą gimsiančiai tautai: “Viešpats tai padarė”.

Įst 18,1-22
1 “Kunigai ir visa Levio giminė neturės dalies ir paveldėjimo kaip visi izraelitai. Aukos Viešpačiui bus jų dalis.
2 Jie nepaveldės dalies tarp savo brolių. Viešpats bus jų dalis, kaip Jis jiems pasakė.
3 Kunigams priklauso iš tautos tokia aukos dalis: aukojant jautį ar aviną, kunigui tenka petys, abu žandikauliai ir skrandis,
4 taip pat pirmienos javų, vyno, aliejaus ir avių vilnų.
5 Iš visų tavo giminių Viešpats, tavo Dievas, išsirinko Levio giminę tarnauti Jam per amžius.
6 Jei levitas, gyvenęs tavo apylinkėje, ateitų savo noru į Viešpaties pasirinktą vietą,
7 jis tarnaus Viešpačiui, savo Dievui, kaip visi jo broliai levitai, kurie ten būna Viešpaties akivaizdoje.
8 Jis gaus tokią pat dalį kaip ir kiti, neskaitant to, ką gavo pardavęs tėviškę.
9 Kai įeisi į žemę, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duos, neišmok daryti tų tautų bjaurysčių.
10 Nebus tarp jūsų tokių, kurie leistų savo sūnų ar dukterį per ugnį, nei ateities spėjėjų, nei ženklų aiškintojų, nei kerėtojų, nei burtininkų,
11 nei žavėtojų, nei mirusiųjų dvasių iššaukėjų, nei žynių, nei raganių.
12 Visi, kurie taip daro, yra pasibjaurėjimas Viešpačiui, ir už tokias bjaurystes Jis išnaikins tas tautas, prieš tau užimant kraštą.
13 Būk tobulas prieš Viešpatį, savo Dievą.
14 Tautos, kurių žemę paveldėsi, klauso ženklų aiškintojų ir žynių patarimų, o tau Viešpats, tavo Dievas, ne taip skyrė.
15 Viešpats, tavo Dievas, pakels pranašą iš tavo brolių kaip mane-jo klausykite!
16 Kai prašei Viešpaties, savo Dievo, prie Horebo, sakydamas: ‘Nebenoriu daugiau girdėti Viešpaties, savo Dievo, balso ir matyti šios baisios ugnies, kad nemirčiau’,
17 Viešpats man tarė: ‘Jie teisingai kalbėjo.
18 Aš pakelsiu iš jų brolių pranašą, panašų į tave, ir įdėsiu savo žodžius į jo lūpas. Jis kalbės jiems, ką jam įsakysiu.
19 Kas nenorės paklusti mano žodžiams, kuriuos jis kalbės mano vardu, iš to išieškosiu.
20 Pranašas, kuris drįstų kalbėti mano vardu, ko Aš jam neliepiau, ar svetimų dievų vardu, bus baudžiamas mirtimi’.
21 Jei sakytum: ‘Kaip mums pažinti žodį, kurį Viešpats kalbėjo?’
22 Ženklas bus toks: jei pranašas paskelbtų ką nors iš anksto Viešpaties vardu ir tai neįvyktų, tam Viešpats nekalbėjo, bet pranašas kalbėjo iš savo pasipūtimo, ir todėl jo nebijok”.

Sk 1,1-54
1 Antraisiais metais, izraelitams išėjus iš Egipto, antro mėnesio pirmą dieną Viešpats kalbėjo Mozei Sinajaus dykumoje Susitikimo palapinėje:
2 “Suskaičiuokite visus izraelitų vyrus pagal jų kilmę ir šeimas,
3 visus dvidešimties metų ir vyresnius vyrus, tinkamus karui. Tu ir Aaronas suskaičiuokite juos pagal jų būrius.
4 Jums padės kiekvienos giminės vyresnieji.
5 Jų vardai: iš Rubeno-Šedeūro sūnus Elicūras,
6 iš Simeono-Cūrišadajo sūnus Šelumielis,
7 iš Judo-Aminadabo sūnus Naasonas,
8 iš Isacharo-Cuaro sūnus Netanelis,
9 iš Zabulono-Helono sūnus Eliabas,
10 iš Juozapo sūnų: iš Efraimo-Amihudo sūnus Elišama ir iš Manaso- Pedacūro sūnus Gamelielis,
11 iš Benjamino-Gideonio sūnus Abidanas,
12 iš Dano-Amišadajo sūnus Ahiezeras,
13 iš Ašero-Ochrano sūnus Pagielis,
14 iš Gado-Deuelio sūnus Eljasafas,
15 iš Neftalio-Enano sūnus Ahyra”.
16 Šitie yra tautos išrinktieji, atskirų giminių kunigaikščiai ir Izraelio tūkstančių vadai.
17 Mozė ir Aaronas su šiais išvardintais vyrais
18 antrojo mėnesio pirmą dieną surinko vyrus pagal jų gimines ir šeimas, visus turėjusius dvidešimt metų ir vyresnius,
19 kaip Viešpats buvo įsakęs Mozei, ir suskaičiavo juos Sinajaus dykumoje.
20 Izraelio pirmagimio Rubeno giminės vyrų, dvidešimties metų ir vyresnių, tinkančių eiti į karą, pagal jų kilmę ir šeimas
21 buvo suskaičiuota keturiasdešimt šeši tūkstančiai penki šimtai.
22 Iš Simeono sūnų vyrų, dvidešimties metų ir vyresnių, tinkančių eiti į karą, pagal jų kilmę ir šeimas
23 buvo suskaičiuota penkiasdešimt devyni tūkstančiai trys šimtai.
24 Iš Gado sūnų vyrų, dvidešimties metų ir vyresnių, tinkančių eiti į karą, pagal jų kilmę ir šeimas
25 buvo suskaičiuota keturiasdešimt penki tūkstančiai šeši šimtai penkiasdešimt.
26 Iš Judo sūnų vyrų, dvidešimties metų ir vyresnių, tinkančių eiti į karą, pagal jų kilmę ir šeimas
27 buvo suskaičiuota septyniasdešimt keturi tūkstančiai šeši šimtai.
28 Iš Isacharo sūnų vyrų, dvidešimties metų ir vyresnių, tinkančių eiti į karą, pagal jų kilmę ir šeimas
29 buvo suskaičiuota penkiasdešimt keturi tūkstančiai keturi šimtai.
30 Iš Zabulono sūnų vyrų, dvidešimties metų ir vyresnių, tinkančių eiti į karą, pagal jų kilmę ir šeimas
31 buvo suskaičiuota penkiasdešimt septyni tūkstančiai keturi šimtai.
32 Iš Juozapo giminės, Efraimo sūnų vyrų, dvidešimties metų ir vyresnių, tinkančių eiti į karą, pagal jų kilmę ir šeimas
33 buvo suskaičiuota keturiasdešimt tūkstančių penki šimtai.
34 Iš Manaso sūnų vyrų, dvidešimties metų ir vyresnių, tinkančių eiti į karą, pagal jų kilmę ir šeimas
35 buvo suskaičiuota trisdešimt du tūkstančiai du šimtai.
36 Iš Benjamino sūnų vyrų, dvidešimties metų ir vyresnių, tinkančių eiti į karą, pagal jų kilmę ir šeimas
37 buvo suskaičiuota trisdešimt penki tūkstančiai keturi šimtai.
38 Iš Dano sūnų vyrų, dvidešimties metų ir vyresnių, tinkančių eiti į karą, pagal jų kilmę ir šeimas
39 buvo suskaičiuota šešiasdešimt du tūkstančiai septyni šimtai.
40 Iš Ašero sūnų vyrų, dvidešimties metų ir vyresnių, tinkančių eiti į karą, pagal jų kilmę ir šeimas
41 buvo suskaičiuota keturiasdešimt vienas tūkstantis penki šimtai.
42 Iš Neftalio sūnų vyrų, dvidešimties metų ir vyresnių, tinkančių eiti į karą, pagal jų kilmę ir šeimas
43 buvo suskaičiuota penkiasdešimt trys tūkstančiai keturi šimtai.
44 Tai vyrai, kuriuos suskaičiavo Mozė, Aaronas ir dvylika Izraelio vyresniųjų, kiekvieną pagal jų kilmę, giminę ir šeimas,
45 dvidešimties metų ir vyresni, tinkantys eiti į karą.
46 Iš viso jų buvo suskaičiuota šeši šimtai trys tūkstančiai penki šimtai penkiasdešimt.
47 Nebuvo priskaičiuoti tik levitai,
48 nes Viešpats kalbėjo Mozei:
49 “Levio giminės vyrų neskaičiuok kartu su Izraelio sūnumis,
50 bet paskirk juos šventai tarnystei prie Susitikimo palapinės. Jie nešios palapinę ir visus jos daiktus ir tarnaus prie jos bei gyvens aplink palapinę.
51 Keliantis į kitą vietą, levitai išardys palapinę, o sustojus-vėl išties ją. Jei kas pašalinis prisiartintų prie jos, bus baudžiamas mirtimi.
52 Izraelitai statys savo palapines kiekvienas savoje stovykloje bei jiems paskirtoje vietoje,
53 o levitai statys savo palapines aplink Susitikimo palapinę, kad Izraelio vaikai neiššauktų mano rūstybės. Levitai eis sargybą prie Susitikimo palapinės”.
54 Izraelitai padarė visa, ką Viešpats buvo įsakęs Mozei.

Kun 25,10
10 ir paskelbkite, kad penkiasdešimtieji metai yra jubiliejaus metai ir visiems krašto gyventojams suteikiama laisvė. Kiekvienas turės teisę atgauti nuosavybę ir grįžti į savo šeimą.

Kun 11,1-47
1 Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui:
2 “Paskelbkite izraelitams: ‘Tai žemės gyvuliai, kuriuos jums leista valgyti.
3 Galite valgyti kiekvieną gyvulį, kuris turi skeltą nagą ir gromuliuoja;
4 nevalgysite ir laikysite nešvariu tą, kuris gromuliuoja, bet turi neskeltą nagą kaip kupranugaris. Jis gromuliuoja, bet turi neskeltą nagą, todėl yra nešvarus.
5 Nešvarus yra barsukas, nes jis gromuliuoja, bet turi neskeltą nagą;
6 taip pat kiškis, nors jis gromuliuoja, bet turi neskeltą nagą.
7 Ir kiaulė, nors ji turi skeltą nagą, bet negromuliuoja.
8 Tų gyvulių mėsos nevalgysite ir neliesite jų maitos. Jie jums yra nešvarūs.
9 Iš vandens gyvūnų jums leista valgyti visus, kurie turi pelekus ir žvynus, ar jie būtų jūroje, ar upėje, ar tvenkiniuose.
10 Tais, kurie kruta ir gyvena vandenyje, bet neturi pelekų ir žvynų, jūs bjaurėsitės,
11 nevalgysite jų mėsos ir nepaliesite jų maitos.
12 Visi gyviai, kurie gyvena vandenyje ir neturi pelekų ir žvynų, bus jums nešvarūs.
13 Paukščiai, kurių jūs nevalgysite, bet bjaurėsitės, yra: erelis, grifas, jūros erelis;
14 peslys ir vanagėlis su visa jo gimine;
15 visa varnų giminė;
16 strutis ir pelėda, žuvėdra, vanagas ir jo giminė;
17 apuokas, kormoranas ir ibis;
18 gulbė, pelikanas ir gervė;
19 gandras ir visa jo giminė; taip pat tutlys ir šikšnosparnis.
20 Visais sparnuotais vabzdžiais, kurie vaikščioja keturiomis kojomis, jūs bjaurėsitės.
21 Jums leista valgyti tuos keturkojus vabzdžius, kurių paskutinės kojos ilgesnės ir jie šokinėja ant žemės:
22 visa skėrių giminė ir didieji žiogai su visomis jų giminėmis.
23 Bet jūs nevalgysite kitų vabzdžių, kurie vaikščioja keturiomis kojomis.
24 Jei kas paliestų juos negyvus, bus nešvarus iki vakaro;
25 jei kam reikėtų nešti kurį nors iš jų negyvą, tas plaus savo rūbus ir bus nešvarus iki vakaro.
26 Kiekvienas gyvulys, kuris turi neskeltą nagą ir negromuliuoja, bus laikomas nešvariu-kas prisiliestų jo maitos, bus nešvarus.
27 Gyvuliai, kurie turi keturias kojas ir eina letenomis, bus jums nešvarūs-kas prisiliestų prie jų maitos, bus nešvarus iki vakaro;
28 kas neštų jų maitą, plaus savo drabužius ir bus nešvarus iki vakaro, nes tai yra jums nešvaru.
29 Iš roplių ir gyvūnų, kurie juda ant žemės, bus laikomi nešvariais šie: žebenkštis, pelė ir krokodilas su visa jo gimine;
30 laukinė pelė ir chameleonas; salamandra, žaliasis driežas ir kurmis.
31 Visi jie yra nešvarūs. Kas prisiliestų prie jų negyvų, bus nešvarus iki vakaro.
32 Jei kas iš jų negyvas užkristų ant ko nors, ar tai būtų medinis indas, ar apdaras, ar kailis, ar ašutinė, ar šiaip kuriam nors reikalui vartojamas daiktas, tai bus sutepta. Jis bus panardintas vandenyje ir laikomas suteptu iki vakaro, po to bus švarus.
33 Jei kas iš jų įkristų į molinį indą, jis bus suteptas ir turės būti sudaužytas.
34 Kiekvienas maistas, kurį valgysite, jei ant jo bus užpilta iš tokio indo vandens, bus suteptas; kiekvienas skystis, geriamas iš tokio indo, bus nešvarus;
35 visa, ant ko užkristų kas nors iš tokios maitos, bus sutepta; krosnis ir katilas turi būti sudaužyti, nes sutepti.
36 Tik šaltiniai ir šuliniai bus nesutepti; bet kas prisiliestų iš jų išimtos maitos, bus nešvarus.
37 Jei toks pastipęs gyvis užkristų ant sėklos, jos nesuteps,
38 bet, jei sėklą kas apipiltų vandeniu ir po to ją paliestų maita, ji bus sutepta.
39 Jei nustiptų gyvulys, kurį jums leista valgyti, kas jo prisiliestų, bus nešvarus iki vakaro.
40 Kas valgytų ar neštų ką nors iš jo, plaus savo drabužius ir bus nešvarus iki vakaro.
41 Visais gyvūnais, kurie šliaužia ant žemės, jūs bjaurėsitės ir jų nevalgysite.
42 Nevalgysite šliaužiančių ant pilvo, nei ropojančių keturiomis, nei turinčių daugiau kojų, nes jie yra jums pasibjaurėjimas.
43 Nesusitepkite jais ir nieko iš jų nepalieskite, kad nebūtumėte nešvarūs.
44 Aš esu Viešpats, jūsų Dievas; būkite šventi, nes Aš esu šventas. Nesusitepkite jokiu ropliu, kuris kruta ant žemės.
45 Aš esu Viešpats, kuris jus išvedžiau iš Egipto žemės, kad būčiau jūsų Dievas. Būkite šventi, nes Aš esu šventas.
46 Tai yra įstatymas apie gyvulius, paukščius ir visus gyvius, kurie kruta vandenyje ir gyvena žemėje,
47 kad žinotumėte skirtumą tarp švaraus ir nešvaraus, kas leista valgyti ir kas neleistina’ ”.

Pr 31,1-55
1 Jokūbas girdėjo Labano sūnus kalbant: “Jokūbas pasiglemžė visa, kas priklausė mūsų tėvui. Iš mūsų tėvo jis įsigijo visą šitą turtą”.
2 Be to, Jokūbas pastebėjo, kad Labanas jo atžvilgiu nebuvo toks pat kaip anksčiau.
3 Viešpats tarė Jokūbui: “Grįžk į tėvų šalį pas savo gimines. Aš būsiu su tavimi!”
4 Jokūbas pasišaukė Rachelę ir Lėją į lauką prie savo bandos
5 ir joms tarė: “Aš matau, kad jūsų tėvas mano atžvilgiu nebėra toks kaip anksčiau. Bet mano tėvo Dievas buvo su manimi.
6 Jūs pačios žinote, kaip visomis jėgomis tarnavau jūsų tėvui.
7 Jūsų tėvas apgaudinėjo mane ir dešimt kartų keitė mano atlyginimą. Tačiau Dievas neleido jam manęs skriausti.
8 Jei jis sakė: ‘Dėmėtieji tebūna tavo atlyginimas’, visos ožkos ir avys vedė dėmėtus. O jei jis sakė: ‘Dryžuotieji tebūna tavo atlyginimas’, visos avys ir ožkos vedė dryžuotus.
9 Taip Dievas atėmė jūsų tėvo gyvulius ir man atidavė.
10 Gyvulių poravimosi metu sapne mačiau, kad dryžuotieji, dėmėti ir kerši patinai eina prie patelių.
11 Tada Dievo angelas sapne man tarė: ‘Jokūbai!’ Aš atsiliepiau: ‘Aš čia!’
12 Jis tarė: ‘Žiūrėk, visi dryžuoti, dėmėti ir kerši patinai eina prie patelių! Aš mačiau visa, ką Labanas tau darė.
13 Aš esu Betelio Dievas, kur tu patepei akmens paminklą ir davei įžadą. Išeik iš šitos šalies ir sugrįžk į savo gimtinę!’ ”
14 Tada Rachelė ir Lėja kalbėjo: “Ar mums dar yra dalis tėvo namuose?
15 Argi mes nelaikomos svetimomis? Juk jis pardavė mus ir gautus pinigus už mus naudojo sau.
16 Iš tikrųjų visi turtai, kuriuos Dievas atėmė iš mūsų tėvo, priklauso mums ir mūsų vaikams. Taigi dabar daryk visa, ką Dievas tau įsakė”.
17 Jokūbas užsodino ant kupranugarių savo vaikus ir žmonas,
18 išsivarė visus savo gyvulius ir pasiėmė visą savo mantą, kurią jis buvo įsigijęs Mesopotamijoje, kad eitų pas savo tėvą Izaoką į Kanaano šalį.
19 Labanas tuo metu kirpo avis. Tada Rachelė pavogė dievukus, kurie priklausė jos tėvui.
20 Jokūbas apgavo sirą Labaną, nes pabėgo, nieko nesakęs.
21 Jis pasiėmė viską, kas jam priklausė; persikėlęs per upę, pasuko į Gileado kalnyną.
22 Trečią dieną Labanui pranešė, kad Jokūbas pabėgo.
23 Tada Labanas, pasiėmęs savo brolius, vijosi jį septynias dienas ir pasivijo Gileado kalnyne.
24 Dievas sapne atėjo pas sirą Labaną ir tarė: “Saugokis, nekalbėk su Jokūbu šiurkščiai!”
25 Jokūbas jau buvo pasistatęs palapinę kalnyne, kai Labanas jį pasivijo. Labanas su savo broliais taip pat pasistatė palapinę Gileado kalnyne
26 ir tarė Jokūbui: “Kodėl taip pasielgei ir iškeliavai nieko man nesakęs, slaptai išsivarydamas mano dukteris kaip karo belaisves?
27 Kodėl slapčia pabėgai ir pasislėpei nuo manęs? Jei būtum man pasisakęs, būčiau išlydėjęs tave iškilmingai, su dainomis, būgnais ir arfomis.
28 Tu neleidai man pabučiuoti vaikaičių ir dukterų. Tu pasielgei neprotingai.
29 Aš galėčiau tau pakenkti, bet tavo tėvo Dievas sapne pasakė man: ‘Saugokis, nekalbėk su Jokūbu šiurkščiai’.
30 Žinau, tu išsiilgai savo tėvo namų ir todėl iškeliavai, bet kodėl pavogei mano dievukus?”
31 Jokūbas atsakė Labanui: “Pabėgau bijodamas, kad prievarta neatimtum iš manęs savo dukterų.
32 O dėl vagystės, tai tas, pas kurį rasi savo dievukus, temiršta! Mūsų akivaizdoje ieškok ir pasiimk, kas tavo”. Jokūbas nežinojo, kad Rachelė buvo pavogusi dievukus.
33 Labanas patikrino Jokūbo, Lėjos ir abiejų tarnaičių palapines, bet nieko nerado. Tada jis, išėjęs iš Lėjos palapinės, įėjo į Rachelės palapinę.
34 Bet Rachelė dievukus buvo paslėpusi kupranugario balne ir atsisėdusi ant jų. Labanas iškrėtė visą palapinę, bet nerado.
35 Ji tarė savo tėvui: “Nepyk, mano viešpatie, kad negaliu atsikelti, nes su manimi vyksta tai, kas darosi moteriškėms”. Jis ieškojo, bet dievukų nerado.
36 Jokūbas supyko ir barė Labaną: “Kuo nusikaltau, kuo nusidėjau, kad su tokiu užsidegimu mane vijaisi
37 ir iškrėtei visus mano daiktus? Ką radai iš savo turtų? Pavesk tą reikalą mano ir savo giminaičiams, tegul jie išsprendžia mudviejų bylą!
38 Dvidešimt metų aš pas tave tarnavau. Tavo avys ir ožkos nebuvo bergždžios, ir tavo bandos avinų aš nevalgiau.
39 Kas žvėrių sudraskyta, nenešiau tau. Aš pats turėjau atlyginti nuostolį. Iš manęs reikalavai atlyginti, kas pavogta dieną ar naktį.
40 Aš dieną kenčiau kaitrą, naktį-šaltį, ir miegas bėgo nuo mano akių.
41 Taip dvidešimt metų tarnavau tavo namuose: keturiolika metų už dukteris ir šešerius metus už bandą. Tu dešimt kartų keitei mano atlyginimą!
42 Jei mano tėvo Dievas, Abraomo Dievas, kurio bijojosi Izaokas, nebūtų buvęs su manimi, tikrai dabar būtum mane išleidęs tuščiomis rankomis. Mano priespaudą ir vargą matė Dievas ir praėjusią naktį sudraudė tave”.
43 Labanas atsakė Jokūbui: “Dukterys yra mano dukterys, vaikaičiai-mano vaikaičiai, banda- mano banda, ir visa, ką matai, man priklauso. O ką galiu šiandien daryti savo dukterims ir jų vaikams?
44 Todėl ateik ir padarykime sandorą-aš ir tu. Ir tai tebūna liudijimas tarp manęs ir tavęs!”
45 Tada Jokūbas, suradęs akmenį, pastatė paminklą.
46 Po to Jokūbas liepė savo giminaičiams: “Pririnkite akmenų!” Tie pririnkę sukrovė juos, ir ant tos krūvos jie valgė.
47 Labanas tuos akmenis pavadino Jegar Sahaduta, o Jokūbas- Galedu.
48 Labanas tarė: “Šita akmenų krūva yra liudytoja tarp manęs ir tavęs”. Todėl ji vadinama Galedu
49 ir Micpa, nes jis sakė: “Viešpats tegu stebi mane ir tave, kai būsime vienas nuo kito atsiskyrę!
50 Jeigu tu skriausi mano dukteris ar vesi dar daugiau žmonų, nors nėra žmonių tarp mūsų, bet Dievas yra mūsų liudytojas”.
51 Labanas toliau kalbėjo Jokūbui: “Štai akmenų krūva ir paminklas, kurį pastačiau tarp mūsų.
52 Ši krūva bus liudytojas ir paminklas bus liudytojas, kad aš neisiu pas tave pro šitą akmenų krūvą, nė tu eisi pas mane pro šitą akmenų krūvą ir šitą paminklą su piktu kėslu!
53 Abraomo ir Nahoro Dievas, jų tėvų Dievas, tebūna teisėjas tarp mudviejų!” Jokūbas tada prisiekė Tuo, kurio bijojo jo tėvas Izaokas.
54 Tada Jokūbas aukojo kalne ir pasikvietė savo giminaičius valgyti. Jie valgė ir pasiliko ant kalno visą naktį.
55 Labanas, atsikėlęs anksti rytą, pabučiavo savo vaikaičius bei dukteris ir juos palaimino. Jis atsiskyrė nuo jų ir sugrįžo į savo vietovę.

Pr 2,24
24 Todėl vyras paliks savo tėvą bei motiną ir susijungs su savo žmona; ir juodu taps vienu kūnu.

Pr 1,1-31
1 Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę.
2 Žemė buvo be pavidalo ir tuščia, tamsa gaubė gelmes, ir Dievo Dvasia sklandė virš vandenų.
3 Dievas tarė: “Teatsiranda šviesa!” Ir atsirado šviesa.
4 Dievas matė šviesą ir, kad tai buvo gerai, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos.
5 Dievas pavadino šviesą diena, o tamsą naktimi. Tai buvo vakaras ir rytas- pirmoji diena.
6 Dievas tarė: “Teatsiranda tvirtuma tarp vandenų, ir ji teatskiria vandenis nuo vandenų!”
7 Dievas padarė tvirtumą ir atskyrė vandenis, kurie buvo po tvirtuma, nuo vandenų, kurie buvo virš tvirtumos. Ir taip įvyko.
8 Dievas pavadino tvirtumą dangumi. Tai buvo vakaras ir rytas-antroji diena.
9 Dievas tarė: “Tesusirenka vandenys, kurie yra po dangumi, į vieną vietą ir tepasirodo sausuma!” Ir taip įvyko.
10 Dievas pavadino sausumą žeme, o vandenų samplūdį-jūromis. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.
11 Dievas tarė: “Tegul žemė išaugina žolę, augalus, duodančius sėklą, ir vaismedžius, nešančius vaisių pagal jų rūšį, kuriuose yra jų sėkla!” Ir taip įvyko.
12 Žemė išaugino žolę, augalus, duodančius sėklą pagal jų rūšį, ir medžius, nešančius vaisius pagal jų rūšį, kuriuose yra jų sėkla. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.
13 Tai buvo vakaras ir rytas- trečioji diena.
14 Dievas tarė: “Teatsiranda šviesos dangaus tvirtumoje dienai nuo nakties atskirti ir tebūna jos ženklai pažymėti laikus, dienas ir metus.
15 Jos težiba dangaus tvirtumoje ir apšviečia žemę!” Ir taip įvyko.
16 Dievas padarė dvi dideles šviesas: didesniąją- dienai ir mažesniąją nakčiai valdyti, ir taip pat žvaigždes.
17 Dievas išdėstė jas dangaus tvirtumoje, kad šviestų žemei,
18 valdytų dieną bei naktį ir atskirtų šviesą nuo tamsos. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.
19 Tai buvo vakaras ir rytas- ketvirtoji diena.
20 Dievas tarė: “Tegul vandenys knibždėte knibžda gyvūnais ir paukščiai teskraido virš žemės, padangėse!”
21 Taip Dievas sutvėrė didelius jūros gyvūnus ir visus kitus gyvius, kurie atsirado iš vandens, ir visus paukščius pagal jų rūšį. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.
22 Dievas juos palaimino, tardamas: “Būkite vaisingi, dauginkitės ir pripildykite vandenis jūrose, o paukščiai tepripildo žemę!”
23 Tai buvo vakaras ir rytas- penktoji diena.
24 Dievas tarė: “Tegul žemė išaugina gyvūnus pagal jų rūšį: gyvulius, roplius ir laukinius žvėris, kiekvieną pagal savo rūšį!” Ir taip įvyko.
25 Dievas padarė laukinius žvėris, gyvulius ir visokius roplius, kiekvieną pagal jų rūšį. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.
26 Dievas tarė: “Padarykime žmogų pagal mūsų atvaizdą ir panašumą. Jie tevaldo jūros žuvis, padangių paukščius, gyvulius ir visą žemę bei visus roplius, kurie gyvena ant žemės!”
27 Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą; pagal Dievo atvaizdą sutvėrė Jis jį; vyrą ir moterį sutvėrė Jis.
28 Dievas juos palaimino ir tarė: “Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir užvaldykite ją, viešpataukite jūros žuvims, padangių paukščiams ir kiekvienam gyvam padarui, kuris kruta ant žemės!”
29 Dievas tarė: “Aš jums daviau įvairias žoles, turinčias sėklą, kurios auga žemės paviršiuje, ir visus medžius, kurių vaisius turi sėklą; jums tebūna tai maistas.
30 Ir visiems žemės gyvūnams, visiems padangių paukščiams ir visiems, kas kruta ant žemės, kas turi gyvybę, daviau visus žaliuojančius augalus maistui”. Ir taip įvyko.
31 Dievas matė visa, ką buvo padaręs, ir tai buvo labai gerai. Buvo vakaras ir rytas- šeštoji diena.